Kuo gresia sparti lošimų sektoriaus plėtra?

Lošimų organizatoriai privalės užtikrinti, kad savanoriškai atsisakę lošti ar teismo tvarka pripažinti neveiksniais, į tokias vietas nebūtų įleidžiami. Šios prievolės nepaisantiems lošimų organizatoriams grės administracinė atsakomybė.

Savanoriškai atsisakę lošti nemokamai bus registruojami žinybiniame Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre. Tai – geros naujienos, ypač kai lošimų sektoriaus plėtros tempai – dideli.

Tačiau atsirado įtartinų naujienų, kai toks verslas mokslu moka pasinaudoti savo naudai galbūt ne visai dorai. Lošimų organizatorių paprašyti Kauno technologijos universiteto (KTU) ekonomistai atliko ekspertinę Lietuvos lošimų rinkos analizę ir pasidalijo išvadomis. Pranešime jie sako, kad esą Lietuvoje tokia verslo rūšis yra nepagrįstai demonizuojama, esą  dažniausiai pabrėžiami tik neigiami šio verslo aspektai, ir nuošalyje paliekami teigiami…

Lošimų verslas daro neigiamą socialinį poveikį
Mokslininkai nagrinėja įvairiausias rinkos sritis, tad ir azartinių lošimų sektorius – ne išimtis.

Socialinio ir ekonominio lošimų rinkos poveikio Lietuvoje studija buvo parengta Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos užsakymu, todėl, manytina, labiau atspindi konkrečių verslo grupių požiūrį. Štai, pavyzdžiui, pasak KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) profesoriaus Ryčio Krušinsko, pasaulyje azartiniai lošimai yra viena specifinio verslo rūšių (beje, augančių), bet Lietuvoje ji nepagrįstai „demonizuojama“.

Lošimų priežiūros tarnybos specialistai sako, jog visuomenės nuomonei apie azartinius lošimus įtaką daro lošimų verslo reklama, kino filmai, įvairūs labdaros paramos renginiai, kuriuose dalyvauja lošimų verslo atstovai. Šie informacijos pateikimo būdai formuoja teigiamą lošimų įvaizdį visuomenėje ir prisideda prie lošimų sektoriaus plėtros.

Tuo metu valstybės institucijos, visuomenės sveikatos centrai, psichologai, nepriklausomi ekspertai siekia pateikti visuomenei kuo objektyvesnę informaciją apie azartinių lošimų paplitimą ir jų pasekmes visuomenei ir žmogui.

„Lošimai nėra įprasta ekonominė veikla atsižvelgiant į galimą neigiamą lošimų poveikį sveikatai ir neigiamą jų socialinį poveikį, apimantį neįveikiamą potraukį lošti, kurio pasekmes ir sąnaudas sunku įvertinti, organizuotą nusikalstamumą, pinigų plovimą, taip pat susitarimus dėl varžybų baigties“, – sako specialistai.

Minėtame pranešime skelbiama, jog neretai diskutuojant apie azartinių lošimų ir loterijų verslą, pamirštamas tas faktas, kad iš jo yra remiamos sporto, kultūros, švietimo, sveikatos ir kitos visuomenei svarbios sritys.

Žinoma, kad bet kokia socialiai atsakinga verslo veikla yra sveikintina.  Tačiau lošimai yra specifinis, reguliuojamas verslas, sukeliantis žalą visuomenei (patiems lošėjams, jų šeimų nariams, darbdaviams, visiems  mokesčių mokėtojams). Todėl visuotinai priimta, kad siekdami kompensuoti sukeliamą žalą lošimų operatoriai remia visuomenei naudingas sritis. Beje, skirti labdarą arba paramą didžiąsias loterijas organizuojančias bendroves įpareigoja įstatymas, o lošimų organizatoriai labdarą arba paramą skiria savanoriškai.

„Paslėpta“ arba „nematoma“ priklausomybė
Azartiniai lošimai yra pavojingi, kai žmogus turi polinkį į priklausomybę. Psichologai aiškina, kad priklausomybė yra liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą pakartotinai neribotą kiekį kartų. Ji užvaldo žmogaus gyvenimą tiek, kad ignoruojant galimas pasekmes, jos patenkinimui skiriama daugiau laiko, nei pagrindiniams žmogaus poreikiams tenkinti. Toks elgesys gali išprovokuoti kitokio pobūdžio problemas – socialines, psichologines ir patologines.

Tikrai yra žmonių, kurie nėra priklausomi nuo azartinių lošimų, tačiau ar jie neturi tam polinkio – sunku atsakyti.

Atsižvelgiant į Lošimų priežiūros tarnybos pateiktus duomenis, pastebėta, jog tarnybos praktikoje buvo priklausomų asmenų, kurie akivaizdžių polinkių į priklausomybę azartiniams lošimams neturėjo: jie nelošė vaikystėje ar paauglystėje, šeimoje nebuvo asmenų, turinčių priklausomybę. Priklausomybė nuo lošimų dažnai įvardinama kaip „paslėpta“ arba „nematoma“ liga.

Lyginant priklausomybę azartiniams lošimams su priklausomybe alkoholiui ar kitoms psichiką veikiančiomis medžiagomis, šioje akivaizdžių fizinių požymių ar stipriau išreikštų simptomų nėra. Tai apsunkina jos atpažinimą šeimoje ir visuomenėje.

Probleminiai lošėjai, kaip ir kiti priklausomi žmonės, visada randa būdų, kaip neigti arba sumenkinti esamos problemos mastą, ieško pateisinimų sau, artimiesiems, nes mano, jog lošimą galima bet kada nutraukti, sustabdyti.

Žinoma, ne kiekvienas asmuo pasirinkęs azartinius lošimus kaip specifinę pramogos rūšį yra potencialus kandidatas tapti priklausomas, tačiau niekas negali garantuoti, kad ši problema nepalies asmeniškai kitų žmonių ar jų šeimos narių. Tad labai svarbu formuoti atitinkamą požiūrį į azartinius lošimus, kaip tai šiuo metu yra daroma su alkoholiu ir psichotropinėmis medžiagomis.

O štai dar vienas pastebėjimas – lietuviai esą gerokai atsilieka pagal azartiniams lošimams išleidžiamus pinigus: per metus azartiniams lošimams vienas asmuo Lietuvoje išleidžia 27–30 eurų, tuo metu ES šalyse ši suma vidutiniškai siekia 187 eurus.

Tokiose valstybėse, kaip Jungtinė Karalystė, Norvegija, Italija, Malta, Suomija, Airija, vieno suaugusiojo vidutinės išlaidos azartiniams lošimams viršija 400 eurų.

Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, vienam 18 m. ir vyresniam gyventojui tenkančios bendrosios lošimo pajamos, pagal Statistikos departamento skelbiamus duomenis, šalyje 2013 metais siekė 28 eurus, 2014-aisiais – 33, o 2015-aisiais – 36 eurus.

Straipsnis paimtas iš snaujienos.lt