Kaip turėtumėte elgtis, jei jūsų artimasis pradėjo lošti

„Shutterstock“ nuotr. / Kortos

„Kiekvieną dieną vidutiniškai gauname apie 11 prašymų neleisti lošti, o tai reiškia dar tiek pat visiškai nuskurdusių lošėjų šeimų“, – sako Lošimų priežiūros tarnybos Teisėkūros, personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus specialistė psichologė Tatjana Veromej. Rašydami tokius prašymus iš paskutiniųjų susiimti bando lošėjai, kuriems pramoga virto nevaldoma priklausomybe.

Šiuo metu visos lošimų bendrovės yra įstatymu įpareigotos neleisti lošti tokį prašymą parašiusiam žmogui. Tačiau ši priemonė problemos neišsprendžia: kiekvienais metais įkuriama vis daugiau lošimo punktų, o kartu su jais daugėja ir turinčiųjų priklausomybę. Lošimų priežiūros tarnybos darbuotoja T.Veromej apgailestauja, kad vis dar nėra jokių teisės aktų, ribojančių lošimo bendrovių kiekį, todėl pasiūla tik didėja. Dabar tarnyba per mėnesį sulaukia tiek pat prašymų, kiek anksčiau gaudavo per visus metus.
 
Nesikreipusieji pagalbos į statistiką nepatenka

Vis dėlto pagal statistiką Lietuvoje lošimo mastai neatrodo dideli. Pasak T.Veromej, oficialiai per metus patologinis lošimas diagnozuojamas tik maždaug 30–50 asmenų, todėl valdžiai sunku parodyti problemos dydį. „Taip yra todėl, kad lošėjai labai retai kreipiasi pagalbos: dažniausiai tik dešimtadalis iš jų pasiryžta gydytis. Jei ir kreipiasi į gydytojus, kartais nė neprasitaria apie lošimą, o skundžiasi nuotaikų sutrikimais, depresija, nerimu, nemiga, kurie gali būti būtent lošimo pasekmės“, – situaciją aiškina specialistė.

Pasak gydytojų, į Respublikinį priklausomybės ligų centrą ir kitas gydymo įstaigas ieškoti pagalbos ateina žmonės, kuriems daugiau nebėra kur eiti – jie būna pralošę ir savo, ir artimųjų turtą, lošimams paaukoję savo socialinį gyvenimą ir psichinę sveikatą. Priklausomybės ligų specialistų asociacija įspėja, jog lošimo manijos apimtas žmogus lošia net tada, kai tai nebeteikia laimės jausmo, sukelia sveikatos problemų ar net kenkia jo šeimai – tik toks būdas lošėjui atrodo tinkamas pabėgti nuo realaus pasaulio. Kaip pastebi Lietuvos psichiatrų asociacijos atstovas psichiatrijos rezidentas Robertas Strumila, rizika susirgti dar labiau padidėja, jei šeimoje yra žmonių, kurie taip pat buvo ar yra priklausomi. Tai patvirtina ir Priklausomybės ligų specialistų asociacijos atstovas Jonas Oškinis. Jo teigimu, lošėjas, kaip ir nuo alkoholio priklausomas žmogus, į savo manipuliacinius žaidimus įtraukia dar 15–20 asmenų. Vadinasi, minėtieji 11 prašymų neleisti lošti, kurių sulaukiama per dieną, reiškia dar mažiausiai pusantro šimto žmonių, kuriuos vienaip ar kitaip paveikė lošimas.

Kaip elgtis lošėjo artimiesiems

Tam, kad sužinoję apie priklausomybę artimieji nepasimestų, bendrautų teisingai ir netyčia nepaskatintų impulso lošti, jiems yra rengiamos įvairios paramos grupės. Pasak vienos iš tokių grupių moderatorės psichologės T.Veromej, didžiausia klaida, kurią padaro beveik 100 proc. artimųjų, – lošėjo skolų apmokėjimas. „Tokia pagalba labai kenksminga lošėjui, nes taip prarandamas ryšys tarp veiksmo ir pasekmės. Kai lošėjui pačiam nereikia tvarkytis su skolomis, jam kyla iliuzija, kad kitą kartą vėl kaip nors pavyks išsisukti“,– įspėja psichologė.

Svarbūs ne tik konkretūs veiksmai, bet ir bendravimas. Psichiatrijos rezidentas R.Strumila tikina, kad artimieji neturėtų tokio žmogaus smerkti, pulti, imti aiškinti, jog jis yra silpnas, pats kaltas ir turi susiimti. „Priklausomybė yra tokia pati biologinė liga, kaip kraujo užkrėtimas ar skrandžio opa. O nuolatinis aiškinimas, jog žmogus neturi valios, nėra efektyvus, kadangi yra sutrikusi pati valios sistema smegenyse“, – pastebi gydytojas. Pasak jo, tokia taktika sukelia žmogui dar didesnį stresą, todėl gali paskatinti lošti dar daugiau. Galiausiai artimieji turėtų įkalbėti lošėją kreiptis į specialistus.

Visiems tinkančio gydymo būdo nėra

Kaip teigia R.Strumila, kai kuriems lošėjams atsikratyti priklausomybės gali padėti anoniminių lošėjų grupės, tačiau didesnei daliai žmonių, nepaisant didelių pastangų, jos nepadeda. Jiems gali prireikti kitų pagalbos priemonių – gydymo vaistais ar psichoterapijos. Pasak gydytojo, mokslas kol kas neturi atsakymo, kodėl ne visiems padeda vienodi metodai, taigi, kad žmogus atrastų būtent jam veiksmingą pagalbos metodą, verta išbandyti viską, taip pat ir anoniminių lošėjų grupes. Vienos iš tokių grupių „Al Vilnius“ vadovas Egidijus, su lošėjais bendraujantis jau 10 metų, sako, jog didžiausia problema yra ta, kad jie nori pasveikti labai greitai: „Lošėjai yra tos asmenybės, kurios nori gauti čia ir dabar. Grupės to tikrai negali užtikrinti, kadangi jos padeda žmonėms keisti charakterio savybes, o įgūdžiai formuojami ne per dieną ir ne per mėnesį.“

Vis dėlto, pašnekovo teigimu, anoniminės grupės yra gana populiarus ir efektyvus būdas gydytis, nes jis nemokamas. Pasak grupės vadovo, kai kurios priklausomybės ligų gydymo įstaigos siūlo nemokamą gydymą pagal specialią programą, dažniausiai trunkančią 28 dienas, tačiau po jos žmogus dar nėra pakankamai stiprus atsispirti pagundoms, jam reikia papildomos paramos. Tai dažnai tampa nemaža problema prasilošusiems, nes, anot Egidijaus, kvalifikuotų psichologų, kurie specializuotųsi būtent priklausomybės nuo lošimo srityje, nėra daug, o privačios jų konsultacijos kainuoja gana brangiai.

 

Reklamą supranta skirtingai

Pasak R.Strumilos, patologiniam lošėjui kiekvienas priminimas apie jo problemą kelia impulsą lošti. Vienu iš tokių skatinimų tampa azartinių lošimų punktų reklama. „Kuo daugiau tokių išorinių impulsų žmogus gauna, tuo didesnė tikimybė, kad jis nesąmoningai priims sprendimą lošti, pats nesuprasdamas, kodėl tai padarė“, – aiškina gydytojas. Šių metų sausį vyriausybė nusprendė nepritarti nuostatoms, kuriomis būtų smarkiai apribojama azartinių lošimų reklama. Savo sprendimą vyriausybė argumentavo tuo, kad apribojus reklamą neliktų sportą finansuojančių šaltinių.

Lošimų priežiūros tarnybos specialistė T.Veromej tokio argumento nepripažįsta. Pasak jos, lošimo bendrovės tik skelbiasi, kad remia sportą: „Jos vaizduoja, kad yra labai geros ir remia, tačiau iš tikrųjų už tuos „paramos pinigus“ perka reklamą.“ T.Veromej nuomone, jei bendrovės tikrai norėtų būti socialiai atsakingos ir remti sportą, neprašydamos už tai nieko mainais, galėtų tai daryti ir apribojus reklamą. „Lygiai ta pati diskusija vyko, kai buvo norima uždrausti alkoholio reklamą: daug kas sakė, kad sportas neteks lėšų, nes į jį neinvestuos, pavyzdžiui, „Švyturys“. Bet, kaip matom, sportas nenumirė. Aš manau, kad mūsų gyventojų psichinė, socialinė ir fizinė sveikata yra žymiai svarbesnė“, – teigia specialistė. Tuo tarpu verslininkai situaciją mato kitaip. Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos prezidentas Olegas Smirnovas džiaugiasi, jog pataisa nebuvo priimta. Anot jo, riboti reklamą taip, kaip siūlė Seimo narių grupė, yra neteisinga. „Tokių apribojimų pasaulyje nėra. Įvertinus kitų Europos Sąjungos šalių praktiką, be abejo, galima diskutuoti, kokį modelį reklamos ribojimui taikyti. Manau, prieštaravimų per daug ir nebūtų, jeigu siūlymai būtų logiški. O čia realiai buvo bandoma uždrausti reklamą visomis prasmėmis“, – piktinasi verslininkų atstovas. Jo manymu, vienas iš progresyvių pavyzdžių, kurį taiko daugelis šalių, yra reklamos laiko ribojimas televizijoje, kai draudžiama reklamuotis dieną, tačiau paliekama galimybė tai daryti per sporto rungtynių transliacijas ir jų anonsus. „Būna terminai, skirti reklamai: pavyzdžiui, 15–20 minučių iki ir po sporto rungtynių. O visu kitu laiku negali rodyti reklamos, nebent po kokios dešimtos valandos vakaro. Taip jaunimas ir nepilnamečiai apsaugomi nuo vadinamosios neigiamos informacijos“, – sako O. Smirnovas. Jo nuomone, reikėtų būtinai palikti ir šiek tiek laisvės reklamai internete, „kad žinomumas išliktų“, apribojant tik tuos puslapius, į kuriuos gali patekti nepilnamečiai.

Tačiau nepilnamečių naršymą internete kontroliuoti sunku. O verslininkų pozicijai prieštarauja ne tik gydytojai, bet ir besigydantys lošėjai. Anoniminių lošėjų grupės vadovas Egidijus sako, jog reklama kenkia jaunimui: „Šiais laikais lošimų bendrovės generuoja naują lošėjų kartą, todėl ir jų reklamos „kišamos“ ten, kur būna daug jaunimo“.

 

Internete sienų nėra

Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos prezidento teigimu, reklamos pateikimas internetiniuose puslapiuose nesukelia jokios žalos, nes juose nepilnamečiams neleidžiama lošti: „Jie gali tik įeiti į pradinį puslapį, bet dalyvauti lošimuose negali, nes puslapiai reikalauja identifikavimo“. Visgi jis pripažįsta, kad yra tikimybė, jog nepilnametis pateks į nelegalias užsienio svetaines. „Įsivaizduokime tokį modelį: Vokietijos bendrovė, organizuojanti lošimus Vokietijoje, turi licenciją paslaugas teikti nuotoliniu būdu. Taigi Vokietijoje ji yra legali. Bet kadangi internete nėra sienų, į tą puslapį galima bandyti įeiti ir iš Lietuvos, nors bendrovė čia licencijos neturi. O tai, kad Lietuvos vartotojas eina į Vokietijos puslapį, yra jo asmeninė problema“, – sako verslo asociacijos atstovas. Tokioms svetainėms Lietuvos valstybė esą siūlo pirkti licenciją Lietuvoje ir mokėti mokesčius, kad jos galėtų teikti paslaugas mūsų šalies vartotojams. Tačiau verslininkų atstovas sako, jog Lietuva per maža šalis, kad tarptautinės bendrovės tokiu pasiūlymu susidomėtų. „Lietuvoje nėra tiek daug lošėjų, kaip atrodo“, – įsitikinęs O. Smirnovas.

Nepilnamečiai nebepateks į lošimo vietas

Nors sausį vyriausybė nesutiko su siūlymu riboti reklamą, ji nusprendė pritarti draudimui nepilnamečiams patekti į lošimo vietas. Iki tol jie galėjo stebėti procesą lošimo organizavimo vietose (išskyrus kazino). Šį sprendimą verslininkų asociacijos atstovas apibūdina kaip „panaikintą nepilnamečio teisę netgi užeiti“ ir sako, jog verslininkams tai sukels šiek tiek finansinių sunkumų: „Teks kažkaip apibrėžti lošimų patalpoje zoną (nes lauke gi nestovėsi) ir tikrinti visus įeinančius. Juk netikrins robotas, turėsi žmogui mokėti atlyginimą.“ Savo ruožtu gydytojas R. Strumila šį vyriausybės sprendimą vadina sveikintinu. Jo teigimu, lošimo proceso stebėjimas nepilnamečiams sufleruoja, jog lošimas yra geras, smagus laisvalaikio praleidimo būdas, suteikiantis galimybę uždirbti daug pinigų. „Kuo jaunesnis žmogus, tuo mažiau jo smegenys yra subrendusios priimti racionalius sprendimus – jis gerai neįvertina, kad lošimai susiję su tam tikromis rizikomis“, – teigia gydytojas.

Straipsnis paimtas iš 15min.lt