Kaip pralaužti priklausomybės ratą? Interviu apie tyrimą reabilitacinėje bendruomenėje

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Bernardinai.lt nuotrauka

Vasaros pradžioje VDU Socialinės antropologijos magistro programos absolventė sesuo JUOZAPA ŽIVILĖ MIELIAUSKAITĖ SF pristatė tyrimo priklausomų asmenų bendruomenėje rezultatus. Praleidusi keletą savaičių vienoje iš reabilitacijos bendruomenių vienuolė dalijasi įžvalgomis, padedančiomis geriau suprasti priklausomybės reiškinį: ligos bruožus ir sveikimo sąlygas.

Kodėl studijuodama socialinę antropologiją pasirinkai priklausomybės temą?

Norėjau tirti religinę sritį, išsiaiškinti, kaip asmenys įtiki ir kaip ši jų patirtis vystosi gyvenime. Iš kokios patirties pasirenkama tikėti? Antropologinė prieiga remiasi lauko tyrimu, glaudžia patirtimi konkrečioje terpėje. Pamažu išryškėjo, kad reabilitacijos institucija galėtų būti tinkamas laukas.
Pradėjusi gilintis, supratau, kad apie priklausomybę apskritai nieko nežinau. Mes labai mažai apie ją žinome, esame pilni baimių, įsivaizdavimų, iliuzijų. Priklausomybė yra psichikos liga, kai asmuo patiria labai stiprų potraukį vartoti psichiką veikiančias medžiagas arba procesus ir turi labai ribotas galimybes jį valdyti. Ši liga yra didžiulė socialinė problema, paliečianti vis daugiau žmonių. Visi esame susiję, todėl reikia kuo daugiau aiškumo, kaip liga vyksta ir kaip iš jos sveikstama.

Kodėl pasirinkai galios santykių pjūvį?

Galios santykiai egzistuoja visose gyvenimo srityse, tiesiog esame labai prie jų pripratę. Pavyzdžiui, Michelis Foucault plėtodamas savo teoriją, padarė išvadą, kad galios santykiai egzistuoja visur ir visada. Jie gali daryti tiek teigiamą įtaką, tiek – neigiamą. Gali reikštis represijomis arba pozityviu asmenybės formavimu, kas vyksta, pavyzdžiui, švietimo sistemoje, gydymo įstaigose ir kitur. Kalbant apie priklausomybę, dominuojantis diskursas yra tai, kad liga išstumia asmenį iš visur, jis yra nebetinkamas. Priklausomi asmenys yra atmetami: jie izoliuojami ir nebegali funkcionuoti, yra marginalizuojami. Į mane priėmusią reabilitacijos bendruomenę stengiausi ateiti be jokių išankstinių nuostatų: ne patvirtinti savo įsivaizdavimų, bet pamatyti, kaip jos nariai mato priklausomybę, sveikimą, kaip vyksta jų identiteto kaita. Atlikdama stebėjimą, gyvenau reabilitacijos institucijoje, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi sveikstantieji, vėliau ėmiau iš jų interviu.

Kaip vyko įėjimas į tyrimo „lauką“, kaip tave priėmė?

Pradėjau nuo žvalgybos, nuvykdavau retsykiais į kokį renginį, kad jiems būčiau matyta… Vėliau kartą per mėnesį gyvendavau kartu savaitę. Nuotykių netrūko! Pirmą šoką patyriau, kai man atvykus į bendruomenę, dėl nesusipratimo, budėtojas nežinojo, kas aš tokia. Vėliau jis gavo nurodymą elgtis su manimi „kaip su visais“. Tai reiškia, kad turėjo patikrinti visus mano daiktus: jausmas – baisus, siaubingas. Kažkas kitas žiūri į tavo gyvenimą ir sprendžia, ar jis legalus. Paėmė iš manęs kompiuterį, vaistus, pinigus, daiktus… Žinoma, vėliau grąžino, bet to jausmo ilgai nepamiršiu.
Didžiausias iššūkis – pasiekti, kad grupė tave priimtų, – priešingu atveju, tyrimas neįvyks. Man pavyko gan lengvai, per geras tris dienas. Visi žinojo ir sutiko, kad vykdyčiau tyrimą, gyvendama tarp jų. Esminis mus skiriantis aspektas buvo faktas, kad neturiu priklausomybės. Pirmą kartą per dešimt vienuolystės metų buvau terpėje, kur niekam nebuvo svarbu, kad aš vienuolė. Nors pavyko išties neblogai priartėti prie žmonių, tačiau atstumas vis tiek išliko: „Čia Juozapa, ji nepriklausoma“, – vien šitaip mane pristatydavo. Kai po pirmosios savaitės vėl apsirengusi abitą išėjau pro vartus, jaučiausi tarsi iš kito pasaulio: ten kitos taisyklės, viskas kitaip… Tikrai, nėra lengva tą pasaulį suprasti. Suvokiu, kad visuomenės dalis, kuri neturi asmeninių sąsajų su priklausomybe, kupina išankstinių nuostatų. Maniau, kad aš tai jau tikrai jų neturiu… Bet tyrimo metu išlindo yla iš maišo: jaučiuosi kitokia, geresnė. Nemenkas iššūkis buvo leistis į patirtį taip, kaip priklausomi ją išgyvena. Viską daryti kartu ir bandyti suvokti, kaip jie tai suvokia. Paprastai teigiama, kad visuomenė priklausomus asmenis stigmatizuoja, tačiau jie ir patys save labai stipriai marginalizuoja. Tai labai įdomu. Priklausomi asmenys, pripažįstantys, kad serga ir yra pasirinkę sveikimą, suvokia save kaip netinkamus visuomenei, atsidūrę už jos ribų. Kaip jau minėjau, skirstymas labai radikalus: priklausomi ir nepriklausomi; normalūs ir ligoniai.

Kaip sveikstama? Kokius tyrime išryškėjusius aspektus verta žinoti ir platesnei visuomenei?

Kai pradėjau dirbti su duomenimis, ėmė ryškėti keli esminiai dalykai. Pirmiausia reabilitacijos tikslas – tapatybės perkeitimas, sudaryti sąlygas keistis asmens tapatumui, kad jis vėl galėtų integruotis į visuomenę. Mėginant nustatyti, kas lemia sveikimą, išryškėjo du aspektai: vienas, susijęs su galia – remiantis galia, sukuriamos aplinkybės, sąlygos, kuriomis siekiama įpročių kaitos; o antroji sritis, kuria siekiama mąstymo kaitos – tai religinė patirtis. Religijai yra suteikiama simbolinė galia. Šie du aspektai pasitelkiami siekiant tapatumo transformacijos. Be jau minėtų dalykų, išryškėjo anonimiškumo dominavimas, pasireiškiantis stigmos slėpimu. Kadangi visuomenėje nesugebame priklausomybės toleruoti, ji mums pernelyg baisi, tad mes ją išstumiame. Tai lemia, kad visais įmanomais būdais yra vengiama priklausomybę atskleisti.

Neretai netgi pasirenkamas atkrytis, užuot atskleidus priklausomybę. Pavyzdžiui, moteris buvo įsisiuvusi ampulę, tačiau neišdrįso atsisakyti alkoholio per giminės balių: buvo nesvarbu, kad mirs, bet negalėjo pasisakyti, jog yra priklausoma. Tokių atvejų mačiau nemažai, ir tai išties rimta. Priklausomi asmenys situaciją suvokią kaip beviltišką, kaip viso gyvenimo kovą, problemą, apimančią visas sritis, iš kurios neįmanoma išsivaduoti. Iš esmės, visą laiką balansuojama ant ribos – tarp gyvybės ir mirties.
Išties nėra buvusių narkomanų, yra tik sveikstantieji. Atkryčių tikrovė yra labai reali. Vienas skaudžiausių interviu buvo su vaikinu, kuris gerus 20 metų priklausomas nuo heroino. Iš labai geros šeimos, būdamas 16 metų iš smalsumo pabandė, kai Lietuvoje buvo heroino bumas. „Nuėjau į reabilitaciją, išbuvau, išėjau, atkritau…“ ir taip keliolika kartų. Nevilties situacija yra pati šiurpiausia. Susidūriau su labai daug skausmo. Neturėjau mažiausio suvokimo, kokio dydžio yra šių žmonių kentėjimas, suvokimas, kad negali valdyti savo gyvenimo. Tada vartoji, kad to nebesuvoktum…
Interviu metu paaiškėja, kad sveikstant pirmiausiai labai ryškiai pakinta priklausomybės samprata: problema virsta tiesiog liga; kovojimas pereina į sveikimą. Save ima suvokti kaip sergantį, vadinasi, kaip normalų: vienas serga vėžiu, turi tam tikrus simptomus, o manieji yra tokie… Greta atsiranda labai reikšmingas bruožas: ligos prisiėmimas, atsakomybė už savo sveikimą. Priklausomybės ligos neigimą ir priešinimąsi jai, keičia apsisprendimas sveikti – jį išreiškia blaivumo siekis.
Užuot buvusi nelaime, bėda ir prakeiksmu, priklausomybė virsta dovana ir galimybe. Religinė patirtis leidžia suvokti, kad Dievas yra dovanojęs gyvenimą ir galima dar kartą pradėti iš naujo… „Mes čia visi po šimtą kartų turėjome būti mirę“, – sako man pašnekovai. Šie žmonės kupini gyvenimo džiaugsmo, kad gali vėl gyventi, daryti daugybę dalykų, mokytis, nes nemirė griovy, nors turėjo labai realų šansą. „Dievas mane priima. Jėzus – mano draugas. Geras, turiu draugą, su kuriuo neinu gert!“ Beje, anonimiškumas neišnyksta, tačiau kinta. Žmogus sako: „Neturiu visiems pasakoti, bet man jau ne gėda…“

Nors jau nemažai yra kalbėta apie priklausomybę kaip ligą, tačiau žmonių nuostatos keičiasi labai lėtai ir sunkiai. Ar suvokiame, kokios yra šio išstūmimo iš visuomenės pasekmės?

Būtina pabrėžti, kad ir „Bernardinai.lt“ labai svariai prisideda prie informacijos apie šią ligą sklaidos. Tačiau galvoju, kad tol, kol asmeniški nesusiduriame, tol daug dalykų neatsiveria… Kartais galvojam, kad žmogus turi tiesiog nevartoti, stengtis, dirbti. Labai skaudu girdėti sakant, kad priklausomi yra tiesiog apsileidę ir tinginiai. Tai rimta liga, kurią nėra lengva suvaldyti. Kita vertus, mes labai toleruojame alkoholio vartojimą. Koks pasipiktinimas kyla dėl elementarių draudimų, nejaučiant jokio solidarumo… Tam tikrose terpėse patys suaugusieji skatina jaunimą vartoti alkoholį, pateikdami jį kaip tam tikros iniciacijos į suaugusiųjų pasaulį elementą. Visuomenė turi labai atsakingai augti ir mokytis. Permąstyti, pavyzdžiui, ar alkoholis duoda daugiau gerų dalykų negu prastų.
Mes sunkiai gebame toleruoti kitokius, neatitinkančius tam tikrų normų. Bet kaip žmogui sveikti, jeigu jis izoliuotas? Kaip jam sveikti, jei išėjęs iš reabilitacijos negali susirasti darbo?

Kalbėjai apie viltį, o ką patartum žmogui, kuris asmeniškai susiduria su priklausomybe savo aplinkoje?

Man buvo įdomu atrasti, koks lūžis turi įvykti, kad žmogus pripažintų priklausomybę. Iš esmės, manau, tai yra praradimo patirtis. Tu daugybę kartų prarandi: santykius, sveikatą, darbą… Gydymą žmonės pasirenka iš nevilties. Tad reikia ieškoti pagalbos. Širdies patys nesioperuojame ir danties netraukiame… Svarbi yra ir religinė patirtis, kad Dievas mus priima, nepaisant sumauto mūsų gyvenimo: „Jei Dievas mane išgelbėjo daugybę kartų, supratau, kad jam esu brangus.“ Deja, norint patekti į reabilitaciją, tenka ilgai laukti eilėje. Žmonės eina ten, kur juos priima, nežiūrėdami, religinė tai terpė ar ne.
Mes turėtume ugdyti gebėjimą priimti kitą su jo problema. Priimti asmenis, kaip kenčiančius, reikalingus pagalbos. Nepriėmimas labiausiai stabdo sveikimą. Sutikęs žmogų su padžiūvusia ranka, Jėzus paragina: „Stok į vidurį, ištiesk savo ranką.“ Tai yra tą paraštėse buvusį asmenį pastato į centrą ir kviečia visiems parodyti ranką, kurios šis neturi. Taip apverčia aukštyn kojomis visą kapitalistinės ekonomikos sistemą, apdovanojančią vien naudingiausius asmenis ir ragina pasirūpinti silpniausiais.

Straipsnis paimtas iš bernardinai.lt