Iš trijų priklausomybių išbridęs vyras stebisi, kaip dar yra gyvas

Liūdnas vyras (asociatyvi nuotrauka) (nuotr. 123rf.com)
 
Likimo mėtytas ir vėtytas vilnietis 46-erių Jonas (tikrasis vardas redakcijai žinomas – aut. past.) dabar jaučiasi lyg naujai užgimęs. Išsikapstęs net iš trijų priklausomybių – alkoholio, lošimo, vaistų – visiškai „švarus“ vyras viso labo tik metus, tačiau tvirtina, kad didžiausia vertybė šiandien – blaivybė.
 
„Viską – pinigus, rūbus paskutinius, namus – atiduočiau, bet tik ne blaivybę. Visa kita užgyvensi. Bet kad tai suprasčiau, reikėjo daug ką praeiti, ko nesiūlyčiau niekam. Norisi, kad kiti tai įsisąmonintų daug jaunesni“, – sako jis.

 
Alkoholio visada buvo maža

 
onas pasakoja, jog ligos ir negandos jį užklupusios dar vaikystėje, o į alkoholio liūną įklimpęs būdamas paauglys. „Kai buvau visai mažas, sirgau astminiu bronchitu, todėl tėvai nusprendė išsiųsti mane pas senelius į kaimą sveikesniu oru kvėpuoti. Taigi gyvenau vienas, apsuptas ne bendraamžių, o daug vyresnių žmonių. Į Vilnių grįžau jau šešerių metų, čia kokių dešimt mėnesių vaikščiojau į darželį, tačiau prie nieko pritapti jau nesugebėjau. Kiek pasakojo tėvai, tiek darželyje, tiek pirmoje klasėje kažkur vienas leisdavau laiką, draugų man nereikėjo. Tačiau būdamas 13-kos metų paragavau alkoholio…“ – savo istoriją pradeda Jonas. Nuo vaikystės daug kompleksų ir bendravimo sunkumų turėjęs jaunuolis netruko pajusti, kaip alkoholis tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. „Išgėrus man „atsirišdavo“ liežuvis. Pasidariau žymiai laisvesnis, man tas patiko ir tiko, o alkoholio niekada nebuvo per daug. Gerdavau iki tokios būsenos, kad nieko neatsimindavau. Vėliau nuėjau į profesinę mokyklą, čia irgi buvo „rinktiniai“, be alaus nebūdavo nė dienos. Aišku, ne visada jo būdavo, bet kai jau būdavo, tai nešdavom dėžėmis“, – prisiminė Jonas. Dar 22-erių metų amžiaus vyras tapo anoniminių alkoholikų draugijos nariu, bet tai netrukdė toliau sėkmingai gerti: „Prašiau Dievo, kad mane pasiimtų, sakiau, kad nebegaliu taip gyventi, pavargau. Turbūt Vilniuje nėra ekstrasenso, pas kurį nebuvau motinos atvestas. Ji tik norėjo gero, tačiau pats to nenorėjau…“

 
Skaičiavo tabletes, kad nepritrūktų

Tačiau galiausiai vyras priėjo ribą: negalėjo nei gerti, nei negerti. Tuomet būdamas 42–43 metų amžiaus bandė ieškoti „išeities“ vartodamas vaistus. Jų dėl sutrikusio miego jau buvo išrašęs gydytojas, o nusiųstas miego neurologui išgirdo nuosprendį: kadangi yra persirgęs erkiniu encefalitu ir turi galvos smegenų vandenę, negalės be vaistų miegoti visą gyvenimą.

„Kad būčiau žinojęs, kur visa tai nuves… – atsidūsta Jonas. – Iš pradžių vartodavau po vieną tabletę. Kiekvieną mėnesį raminamuosius man išrašydavo poliklinikoje, bet pajaučiau, kad jų maža. Prisiregistravau narkologijos centre ir taip gaudavau dvigubą vaistų dozę. Kad nepasirodytų maža, dar važiuodavau į stotį nusipirkti nervus raminančios arbatos. Pasidarydavau stiprų koncentratą ir vakarais išgerdavau, tačiau toliau „pavesdavo“ atmintis. Nors esu mažai bendraujantis žmogus, tuo metu telefonas „kaisdavo“ nuo pokalbių – skambinau visiems iš eilės, tačiau nieko neatsimindavau. Net brolis vieną kartą neapsikentęs prašė, kad daugiau nebeskambinčiau. Mėginau tada save kontroliuoti, atsikėlęs ryte bent negerti vaistų, tačiau laukdavau vakaro, kad kuo greičiau gaučiau naują „dozę“. Susidėliodavau tabletes į krūveles, kad tik nepritrūktų.“
 
Pasiryžo „užraukti“ pats
Vyras svarsto, kiek dar ilgai būtų traukęs taip save kankindamas, bet sako jau buvo pajutęs skonį, koks yra gyvenimas be alkoholio, tad pasiryžo į tai nebegrįžti. „Nuvažiavau į narkologinį, sakau: „Man sausas atkrytis nuo alkoholio. Guldykit, nes bijau užgerti.“ Prieš važiuodamas susidėjau į krepšį ir vaistus, tačiau juos radę gydytojai griebėsi už galvų. Taigi jų gaudavau tik mažomis dozėmis. Tad realiai sienomis lipti norėjau, ten praleidęs tris savaites normaliai bluosto sudėti negalėjau. Laukiau, kad tik išrašytų, kad galėčiau toliau gerti vaistus“, – pasakojo jis. Tačiau vėl pamėginęs grįžti prie įprastos dozės, ryte vos galėjo atsikelti. „Man buvo per daug. Šiek tiek laiko dar bandžiau „žaisti“ su vaistais, bet iš aplinkos išgirdęs frazę, kad nenustojus gerti vaistų „atkris“ ir alkoholis, pats „užraukiau“ viską. Tada praėjusių metų birželio mėnesį užsirašiau į Minesotos programą ir tik ten suvokiau, kad vaistai – dar baisiau už alkoholį. Taip atsiradau anoniminių priklausomų nuo vaistų grupėje, kur vaikštau iki šiol“, – kalbėjo Jonas.
 
Svajoja apie šeimą
Šiandien vyras randa gyvenimo prasmę savo patirtimi dalindamasis su kitais, o didžiausia svajonė – sukurti šeimą. „Buvau jau vedęs jaunystėje, bet greitai ir išsiskyriau. Motina tokį dar gali kentėti, bet ne žmona. Bet dabar ir akys kitaip į gyvenimą žiūri, ir finansinė situacija stabili, ir bendrauti išmokau, tad mirti tikrai nesiruošiu, o gyventi labai noriu“, – tikino jis. Jonas kartu pridūrė, kad jei iš pradžių manęs, kad gyvenimas be alkoholio ir vaistų – absoliučiai neįmanomas dalykas, dabar įsitikinęs, kad gali viską. „Svarbiausia – nežmoniškas noras gyventi švariai“, – sakė jis.
 

Straipsnis paimtas iš tv3.lt