Kai mielas augintinis virsta nesuvaldomu žvėrimi: priklausomybė

 

„Tie, kuriuos nurašome kaip „narkomanus“, nėra būtybės iš kitos planetos, tik vyrai ir moterys, kraštutinai įklimpę viename gale kontinuumo, kuriame, ten ar šen, kiekvienas galėtume save rasti“
dr. Gabor Mate

 

Kas yra priklausomybė?

Žmonės, neturintys daug žinių apie priklausomybes, dažnai į šį klausimą mėgina atsakyti labai paprastai. Priklausomybė – tai valios trūkumas. Įprotis. Nuodėmė. Tinginystė. Degradavimo pasekmė. Deja, priklausomybės priežastys ir mechanizmai yra tikrai gerokai sudėtingesni.

Gana sunku tiksliai ir trumpai įvardinti, kas yra priklausomybė. Nors daugelis specialistų pripažįsta, kad priklausomybė yra chroniška neurobiologinė liga[1], kartu ji turi daugybę savitumų, ją išskiriančių iš kitų ligų[2]. Priklausomybė yra panaši į įkyrų įprotį, tačiau tai gerokai daugiau nei paprasčiausias įprotis[3]. Sutrikusi impulsų kontrolė (liaudiškai – „silpna valia“) turi įtakos priklausomybės atsiradimui ir sunkumui[4], tačiau tikrai nėra pagrindinė priklausomybės priežastis[5] ir net nėra būtina sąlyga.

Laimei, sudėtingų dalykų suvokimą labai palengvina palyginimai ir metaforos. Vieną iš savo mėgstamiausių pateiksiu vėlesnėse pastraipose. Šiame straipsnyje nesistengiau per daug išsiplėsti aiškindamas priklausomybių atsiradimo ir įveikos mechanizmus. Tam yra vadovėliai, knygos ir straipsniai, kurių nuorodas smalsiems skaitytojams vietomis įterpiau. Šiuo straipsniu noriu suprantamai, glaustai ir įvairiapusiškai pateikti ir paaiškinti dabartines specialistų, mokslininkų ir pačių sveikstančiųjų žinias apie priklausomybes. Šio rašinio gale taip pat pateikiu nuorodą į antrąją straipsnio dalį, kurioje surasite informaciją apie Lietuvoje esančias priklausomybės gydymo galimybes bei trumpus jų aprašymus.

Mažas, mielas, palengvinantis gyvenimą augintinis… kuris kartais auga per greitai.

Priklausomybė – kaip namuose apgyvendintas ir gerai maitinamas laukinis gyvūnas. Tebūnie, pavyzdžiui, meška. Daugelis žmonių savo proto namuose pradeda auginti mažą meškiuką. Kai kurie tą pradeda daryti, nes visi augina tokį mielą gyvūnėlį, tokios tradicijos. Galbūt matė, kaip tokius gyvūnėlius augina jų tėvai ir tą priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Kiti dėl pramogos, smalsumo, noro patirti ką nors naujo. Dar kiti – nes jaučiasi liūdni, nerimastingi ir vieniši savo proto namuose. Lyg kažko dar trūktų gyvenime.

Čia turėtų būti paveiksliukas, kuriame katinas nešasi iš egzotinių gyvūnų parduotuvės mažą meškiuką.

Tik auga šie meškiukai skirtingu greičiu. Vienų jie taip ir lieka pakankamai nedideli ir sutramdomi. Kiti užsiaugina pusę tonos sveriančias meškas, kurios užima didžiąją dalį proto būsto, reikalauja daug išteklių, kad būtų išmaitintos. O kai jos pradeda siautėti (ypač, kai negauna valgyti), tampa nesuvaldomos, drasko ir žaloja viską, kas pasitaiko kelyje.

Aišku, ne visų šeimininkų augintiniai pasiekia grėsmę keliantį dydį, kaip ir ne visi žmonės, paragavę vienos ar kitos medžiagos, tampa nuo jos priklausomi. Iš tiesų, tyrimai rodo, kad net nuo stipriausių medžiagų priklausomybė išsivysto ne visiems jų paragavusiems – pavyzdžiui, viename tyrime, tarp bandžiusių heroino priklausomybės nuo jo kriterijus atitiko 23 % amerikiečių[6](tai, žinoma, nereiškia, kad jo ragauti yra saugu). O jei pabandę ir tampa priklausomi, tai nebūtinai vienodu greičiu.

Kodėl šios meškos auga nevienodu greičiu? Vienos priežasties tam nėra[7]. Kažkiek tai priklauso nuo gyvūno rūšies. Kiškutis neužaugs toks didelis, kaip meška. Lygiai taip pat gerokai mažiau kompiuterinių žaidimų žaidėjų išvystys priklausomybę (~10 %[8], palyginus, tarkim, su tabako vartotojais. Įdomumo dėlei: pagal Warner ir Kessler (1994) tyrimą, tarp bandžiusiųjų kokaino amerikiečių, priklausomais nuo jo tapo apie 17 % vartotojų, analogiškai tarp bandžiusiųjų tabako, nuo rūkymo tapo priklausomi 32 %, alkoholio – 15 %, kanapių – 9 %.

Priklausomybės atsiradimui taip pat įtakos turi ir genai. 50-60 %. priklausomybės priežasčių daugelis mokslininkų priskiria genetiniams veiksniams[9]. Tačiau yra manančių, kad šis procentas yra gerokai išpūstas, nes tyrimuose grynai genetinius veiksnius sunku atskirti nuo aplinkos veiksnių[10]. Pavyzdžiui, net ir identiški dvyniai, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių atskiriami nuo biologinių tėvų, dalinasi ta pačia aplinka pačiose ankstyviausiose raidos stadijose: motinos gimdoje ir laikotarpyje iki išskyrimo momento. Kaip ten bebūtų, jei turite priklausomų giminaičių, tikimybė, kad ir jūs galiausiai tapsite nuo ko nors priklausomi, bus didesnė.

Žinoma, labai svarbios yra ir augimo sąlygos, aplinka. Pavyzdžiui, kuo jaunesnis naujojo gyvūnėlio šeimininkas, tuo daugiau problemų galime tikėtis ateityje[11]. Kitaip tariant, kuo jaunesnis žmogus pradeda vartoti tam tikrą psichoaktyviąją medžiagą, tuo didesnę tikimybę jis turi tapti priklausomas.

Be to, pavojingi gyvūnėliai, augantys proto namuose, labai mėgsta mūsų kančią, diskomfortą ir nuobodulį, kurie atsiranda dėl įvairiausių priežasčių[12]. Jie labai mėgsta nuo kančios mus prablaškyti, nuraminti. Jie trumpam palaiko mūsų draugiją, atpalaiduoja, leidžia mums jaustis drąsesniems, leidžia atsitraukti nuo problemų, bet su viena sąlyga – jei juos maitinsime. O maitinti pradedame dažnai. Kai liūdna. Kai trūksta drąsos bendraujant su kitais. Kai norime pakeisti savo būseną. Kai norisi atsipalaiduoti. Kai norisi prisiminti, kaip smagu maitinti mūsų mažąjį padarėlį. Tik tas mažas mielas gyvūnėlis kartais ima pūstis ir užimti vis daugiau ir daugiau proto būsto, iki kol jis tampa problema pats savaime. Taip ir priklausomybės atsiranda paprastai ten, kur yra daug kančios, streso bei mažai alternatyvų vidinei ramybei atgauti.

Laikui bėgant pastebime, kad meškos maitinimas tampa pagrindiniu šeimininko hobiu. Jam sunku džiaugtis kitomis veiklomis, išskyrus savo augintinio priežiūra. Kaip ir individui, kuris ilgiau vartoja ar įsitraukia į kokį nors elgesį, sunkiau džiaugtis kažkuo kitu[13]. Be to, nebeužtenka duoti meškai vieno mažo mėsos gabalėlio. Nei meškai, nei šeimininkui tokie maži kiekiai nebeteikia džiaugsmo. Reikia vis didesnių kiekių ir vis įmantresnių patiekalų. Žiūrėk, šeimininkas jau ir kelias valandas gali paskirti maisto savo meškutei ruošimui.

Ilgainiui jau net ir džiaugsmo daug nelieka gyvenant su meška. Pradedame ją maitinti iš įpročio, ne dėl to, kad iš tikrųjų reikėtų. Taip ir priklausomybei įsisenėjus dažnai vartojama ne dėl to, kad būtų malonu, bet dėl įpročio, arba kai norima išvengti abstinencijos[14]. Kartais maitinti traukia ne pats faktas, kad turime mešką, bet „procesas“ – ieškojimas meškai maisto, jo ruošimas, maitinimas (tai vėliau kliudo ir blaivybės kelyje, nes daugybė situacijų, vietų ir žmonių lengvai sužadina prisiminimus ir norą vartoti). Jei kas nors mums sukliudo, žiūrėk, jau atsiranda ir irzlumas, nekantrumas kažkoks, mintys pradeda suktis tik apie vieną – grįžti namo ir pamaitinti savo vargšę išbadėjusią meškutę! Po truputį proto namuose nelieka vietos niekam kitam, tik šiam augintiniui.

Ką jūs sakote, ji gi ne stora, tik labai pūkuota! Didžiųjų meškų savininkai dažnai pamiršta, kad jų augintinis – jau nebe mažas mielas pūkuotukas. Paprastai jie paskutiniai tą suvokia, aplinkiniai tą pastebi greičiau. Jie pyksta, kai kiti gali vedžioti savo augintinius, o jų augintis vedžioja juos pačius. Jie ieško, kam suversti kaltę už augintinio šunybes. Slepia savo augintinį ir jo išmatavimus. Specialistai mėgsta tą vadinti „neigimu“. Patys šeimininkai paprastai reaguoja į tokį įvardinimą gynybiškai, ir tas yra pakankamai suprantama. „Ką, nori pasakyti, kad mano meškutė stora??? Ji stambių kaulų! Pažiūrėk į kaimyno mešką, va ta tai tikrai stora, maniškė tai kaip ir visos kitos…“

Čia turėtų būti paveiksliukas, kuriame meškinas tempia jo su pavadėliu nesuvaldančio katino.

Visgi kartais žmogus pats supranta, kad jo augintinio apimtys tapo problema. Kartais tai įvyksta pasiekus vadinamąjį „dugną“. Kartais tai įvyksta, kai žmogus išgirsta artimųjų, draugų ar specialistų konfrontacijas[15], tačiau tai tikrai ne visados suveikia ir nėra vienintelis kelias į sveikimą [16][17]. Norisi pabrėžti, kad visi norime jaustis autonomiški ir bandome priešintis, kai kas nors mus spaudžia, kontroliuoja, ar bando įtikinti, kad kažką darome blogai. Būna, kad aplinkinių kontrolės neprireikia – žmogus pats įsisąmonina, kas vyksta su jo gyvenimu, net nepasiekus „dugno“, ir suvokia, kad nebenori, kad taip tęstųsi toliau.

Deja, stebuklingos formulės, kaip pasiekti tokį „nušvitimą“, nėra. Nėra lengva prisiimti atsakomybę už gyvenime kylančias problemas. O būna ir atvejų, kuomet žmogus įsisąmonina, kas su juo vyksta, tačiau vis tiek sutinka mokėti didelę kainą už savo augintinį ir nieko neketina keisti. Taip paprasčiausiai patogiau, kartais ir smagiau. Didžioji dalis žmonių, kurie yra priklausomi nuo kokios nors medžiagos ar elgesio, prisitaiko gyvenime ir niekuomet nesikreipia pagalbos. Jei pats žmogus to nenorės, niekas neprivers jo keistis.

Kai ateina laikas su augintiniu atsisveikinti…

Būna, kad kai kuriems šeimininkams pavyksta susilaikyti nuo augintinio maitinimo ir anas išeina pats. Pagal amerikiečių tyrimus, tai nėra taip jau reta. Dauguma amerikiečių, kurių alkoholio ar narkotikų vartojimas atitiko priklausomybės kriterijus jaunystėje, pasiekę maždaug 30 metų amžių visai nebevartoja arba vartoja gerokai saikingiau[18]. Paprastai tariant, kartais iš priklausomybės „išaugama“. Dažnai be jokio formalaus gydymo – tiesiog, keičiantis gyvenimo ekonominėms, sveikatos aplinkybėms, vertybėms, tokio augintinio nebeapsimoka turėti namuose.

Tiesa, verta turėti omenyje, kad augintiniai būna skirtingo dydžio. Sąlyginai nedidelį meškos auginimo stažą turintiems šeimininkams gali būti paprasčiau išvaryti ją, kol ana dar telpa pro duris. Įdomu, kiek tokių spontaniškų pasveikimų šiais laikais rastume Lietuvoje, kur, bent jau kalbant apie priklausomybę nuo alkoholio, pagalbos dažnai kreipiasi jau ne vieną dešimtmetį geriantys asmenys. Reikėtų turėti omenyje, kuo stipresnė, kuo ilgiau užleista priklausomybė, tuo mažesnė tikimybė, kad žmogus susitvarkys su ja pats vienas[19]. Tad ir „dugno“ laukti nederėtų – kuo anksčiau priklausomas ar link priklausomybės keliaujantis žmogus pradeda gydymą, tuo lengviau jam bus sveikti.

Čia turėtų būti paveiksliukas, kuriame katinas nesėkmingai bando išstumti mešką iš namų

Kitaip tariant, kartais meška tampa per didelė, ir per stora, kad ją paprasčiausiai išvarytume iš savo proto namų. Laimei, jei pavyksta jos nemaitinti ir kitaip pasirūpinti savo vidiniais poreikiais, ana pati sulys ir išeis. Tai nėra lengva, tai nėra greita. Tyrimai rodo, kad gydymas nuo priklausomybės turėtų apimti skirtingus žmogaus poreikius, ne tik siekti nutraukti pačios medžiagos ar elgesio vartojimą, bei trukti mažiausiai 3 mėnesius, jei norime reikšmingų pokyčių[20]. Žmogus turėtų išmokti reguliuoti savo emocijas alternatyviais būdais, rasti prasmingos veiklos užimtumui, keisti bendravimo ratą (arba iš viso išmokti užmegzti ir išlaikyti sveikus santykius), išmokti palaikyti balansą tarp darbo ir poilsio, save stebėti, siekti kitų pokyčių, reikalingu pilnaverčiam gyvenimui. Tai reikalauja nemažai kantrybės ir darbo su savimi. Protingos knygos ar pamokslo čia tikrai nepakaks.

Be to, su stambia meška lengviau tvarkytis, kai esi ne vienas. Pasveikimas principu „aš pats“ yra labai retas. Aš, kaip specialistas, dar nesu su tuo susidūręs sunkiasvorių augintinių šeimininkų tarpe. Sunkiasvorė meška nesėdės ramiai, jei neduosime jai valgyti – ji triukšmaus, niurzgės ir gailiomis akytėmis spoksos į šeimininką. Šeimininkas paprastai irgi nebūna ramus – juk paguoda ir komfortas čia pat, galbūt vieną paskutinį kartą pamaitinti dar galima…

Be to, augintiniui užaugus, net ir stambūs raumenys bus silpnesni už kelis kartus daugiau sveriančio žvėries. Daugiausiai, ką jie gali padėti padaryti, tai atidėti pasidavimą augintiniui, kuomet raumenys pavargs priešintis. Lygiai taip pat sunkėjant priklausomybei smegenyse įvyksta procesai, kuomet žmogus tikrai praranda valingą elgesio kontrolę [21]. Jis nebegali sukontroliuoti savo vartojimo vien savo valia. Norint suprasti, kas tada vyksta, galite prisiminti situaciją, kuomet labai norėjote miego pačiu netinkamiausiu metu. Stipri valia trumpam gali padėti palaikyti budrumą, tačiau, nuovargiui augant, tik laiko klausimas, kada miegas nugalės…

Taigi, norint išgyvendinti peraugusį augintinį reikės kantrybės, budrumo ir pasiryžimo. Nemaitinama meška sulys ir išeis ieškoti maisto kitur. Visgi yra žmonių, kuriems (tikrai ne vien valios pastangomis) pavyksta įveikti net ir stipriausias priklausomybes, išprašyti net ir storiausias meškas.

Tačiau net ir išėjusi meška kartais sugrįš apsidairyti, ar jai nėra maisto senuose namuose. Jai čia buvo gerai ir ji to niekuomet nepamirš. Lygiai taip pat smegenys nepamiršta, ką reiškia psichoaktyvios medžiagos ar kompulsyvaus elgesio poveikis[22].  Priklausomybė yra chroniška sutrikusių smegenų būklė. Žmogus dažnai pasiilgsta buvusio gyvenimo būdo, kitokios būsenos, pabėgimo nuo problemų. Todėl net ir po ilgos pertraukos seni įpročiai gali greitai atsinaujinti.

Jau turėjau ne vieną klientą, besikreipusį pagalbos, kuomet, po 10 ir daugiau metų visiškos blaivybės nusprendė, kad jau sukontroliuos savo gėrimą. Visi jie anksčiau ar vėliau pradėjo gerti taip pat ar dar smarkiau nei prieš 10 metų. Aišku, galbūt paprasčiausiai nesutikau grįžusių prie saikingo gėrimo žmonių, nes jie nebepatenka į gydymo įstaigas. Tikėtina, kad tokių žmonių yra. Tačiau aš pats nebūčiau linkęs tampyti meškos už ūsų. Dažnai sulysusi alkana meška sugrįžusi pas šeimininką greitai atgauna svorį ir darosi netgi dar storesnė nei anksčiau.

Čia turėtų būti paveiksliukas, kuriame meška ir katinas ilgėsingai žiūri vienas į kitą per langą.

Taigi, atkrytis yra būdinga ir netgi natūrali priklausomybės stadija[23]. Beje, tai būdinga ir kitiems chroniškiems sutrikimams (kai kalbame apie simptomų atsinaujinimą). Individai, pradėję gydytis nuo diabeto, astmos, kraujo spaudimo, atkrenta vidutiniškai panašiu dažnumu, kaip ir turintys priklausomybę[24]. Tik šioms ligoms mes nepriskiriam tokios stigmos, kaip priklausomybėms. Tai jokiu būdu nereiškia, kad atkritusieji yra beviltiški. Į atkryčius naudingiau žiūrėti kaip į pamoką, iš kurios galima pasimokyti, tapti budresniems savo vidinei būsenai arba ieškoti papildomų gydymo strategijų.

Gyventi be savo mylimo augintinio, kartais kai kurių mano klientų pavadinamo „senu draugu“, nėra lengva. Net jei žmogus lieka vienas savo proto namuose, pagrindinė problema, dėl ko jis ir prisirišo prie meškos, dar nėra niekur dingusi. Gyvenimas vienam šiuose proto namuose atrodys tuščias, nuobodus, liūdnas ar net nepakeliamas, jei žmogus nesusikurs gyvenimo, kurį verta gyventi be „papildų“. Jei neatsiras tikros prasmės, jei neatsiras tikros meilės, ryšių, bendruomenės ar paprasčiausiai įdomios veiklos. Dėl to dažnai ir sakoma – vien nustoti vartoti neužtenka.

Nieko gero iš tų meškų, gal reikia jas uždrausti?

Negalime apsieiti be tokios diskusijos: jeigu tos meškos pridaro tiek bėdų, gal jas uždrauskime, sugriežtinkime bausmes, nebebėgs žmonės nuo problemų egzotiškų augintinių pagalba? Pasaulinė praktika rodo, kad tai paprastai nėra efektyvu visuomenės gerovės, sveikatos ir nusikalstamumo prasme[25][26]. Nebeveikia egzotiškų augintinių parduotuvės – bus vietinis brakonierius, dar ir rodantis špygą mokesčiams ir valstybei. Uždrausta konkreti meškų rūšis – galima išvesti naują, kuri nebūtinai bus adekvatesnio būdo nei uždraustoji. Ir šiaip rinkoje atsiras rudai nudažytų tigrų, krokodilų su meškų ausytėmis ir dar bala žino ko, kurie bus stumdomi kaip meškos. Pavyzdžiui, Lietuvoje pirktos kanapės (ar šiaip kokios nors žolelės parduodamos kaip „kanapės“) dažnai būna apipurkštos sintetiniais kanabinoidais, kurie yra gerokai žalingesni ir pavojingesni.

Čia turėtų būti paveiksliukas, kuriame gatvės prekiautojas bando katinui parduoti krokodilą su dirbtinėmis meškos ausytėmis.

Ir net jeigu iš tikrųjų pavyks apriboti visiškai meškas, visados į namus galima parsinešti smauglį, ryklį ar raganosį. Arba kelis iš karto, taip irgi būna dažnai (pavyzdžiui, labai dažnas žmogus, priklausomas nuo alkoholio, dar yra priklausomas ir nuo nikotino[27][28], o praktikoje dažnai susiduriu su deriniais opiatai – alkoholis, alkoholis – raminamieji vaistai, lošimai – alkoholis). Juk vidinė tuštuma niekur staiga nedings, norėsis kažkuo ją užpildyti. Ir taip storės naujas gyvūnėlis, kuris anksčiau ar vėliau vėl nebetilps per duris ir sukels daug kančios visiems namų gyventojams.

Taip ir žmonės darosi priklausomi ne nuo pačios psichoaktyviosios medžiagos arba elgesio, bet nuo medžiagų, kurias išskiria mūsų pačių smegenys tuomet, kada yra veikiamos jų[29]. Jie darosi priklausomi nuo pakeistos būsenos, kuri leidžia jiems pabėgti nuo skausmo, tuštumos, vienišumo, diskomforto. Dažnai žmonės, pavyzdžiui, metę gerti, pradeda persivalgyti, įninka į lošimus, pradeda kompulsyviai apsipirkinėti ar randa kitą elgesį, kuris padeda jiems pabėgti.

Ar tai reiškia, kad priklausomu galima tapti nuo bet ko? Plačiąja prasme, jei kalbame apie vartojimą, nepaisant žalingų pasekmių bei sunkumą kontroliuoti vartojimą – taip. Žinoma, tada kyla grėsmė įprasti bet kokią aistringai atliekamą veiklą vadinti priklausomybe. Tačiau atskirti paprastą aistrą tam tikram elgesiui nuo priklausomybės visai gerai padeda Gabor Mate (2018) išskiriami kriterijai. Pavyzdžiui, jei įsitraukęs į elgesį jaučiuosi laimingas, laisvas, pilnai įgyvendinantis savo vertybes ir poreikius – galbūt tai aistra. Jei laimės, pilnavertiškumo ir laisvės taip elgdamasis nejaučiu – tai jau panašiau į priklausomybę.

Čia turėtų būti paveiksliukas, kuriame katinas išeina iš egzotinių gyvūnų parduotuvęs nusipirkęs smauglį, žadėdamas, kad su meškomis viskas baigta.

Tai kada jau mano augintiniui metas laikytis dietos?

Ar aš esu priklausomas? Ar mano artimasis yra priklausomas? Tai mėgstamas artimųjų, bet labai nemėgstamas pačių priklausomųjų klausimas. „Aš gi ne kiekvieną dieną geriu, aš nepriklausomas“, „Aš tik per šventes / kaimynas geria daugiau / galiu bet kada sustoti“ ir t.t. Žmonės įsivaizduoja, kad čia kaip su nėštumu – arba esi nėščias, arba ne. Ir šiaip žmonėms etiketės nepatinka, tad visiškai suprantama, kad žmonės priešinasi, kai juos skatina save vadinti alkoholikais, narkomanais ir pan.

Iš tiesų nėra labai aiškios ribos, kur jau yra priklausomybė, o kur jos dar nėra[30]. Tai panašiau į intervalą. Gali būti šiek tiek priklausomas, gali būti sunkiai priklausomas. Vieno žmogaus priklausomybė gali skirtis nuo kito žmogaus priklausomybės[31]. Gali atitikti priklausomybės kriterijus gerdamas kiekvieną dieną po kelis bokalus alaus, o gali atitikti ir išgerdamas didesnį kiekį kas mėnesį (AUDIT testas norintiems įsivertinti save). Amerikiečių psichikos sutrikimų diagnostinėje sistemoje sutrikimai, susiję su psichoaktyvių medžiagų vartojimu jau yra skirstomi į lengvus, vidutinio sunkumo ir sunkius[32]. Taigi, stereotipinis priklausomas individas, praradęs šeimą, būstą, orumą ir sveikatą greičiausiai atitiktų sunkios priklausomybės kriterijus, bet tai nereiškia, kad likusiems saugu leisti savo lengvoms priklausomybėms vešėti iki tokių pasekmių. Negydomos priklausomybės dažnai virsta vienpusio eismo keliu, kuriame, nesustabdžius vartojimo, simptomai tik sunkėja. Anksčiau ar vėliau nebebus svarbu, kur ta riba, nes bus ir taip aišku, kad ji seniai peržengta.

Visgi, mano manymu, pati etiketė neturi didelės reikšmės. Net jei tai nebus priklausomybė, o kol kas „tik“ žalingas ar rizikingas vartojimas, medalio kabintis neskubėčiau. Diagnozes ir etiketes palikime gydytojams. Svarbesni yra klausimai – ar visų pirma aš, antra – mano šeima, būsime laimingi, jeigu toliau tęsis tai, kas tęsiasi? Kaip atrodys mano gyvenimas po trijų metų, jei toliau elgsiuosi taip, kaip elgiuosi? O kaip gali atrodyti, jei kažką keisiu? Ir, jei noriu keistis – ar mano bandymai susilaikyti nuo šio įpročio buvo sėkmingi, ar reikėtų naujų strategijų?

Kur kreiptis pagalbos?

Jei iš tiesų kyla susirūpinimas dėl kažkurių savo ar artimųjų įpročių, arba tiesiog norėtumėte dar labiau pagilinti savo žinias apie priklausomybes, kviečiu paskaityti ir antrąją straipsnio dalį, kurioje rašau apie priklausomybių gydymą, įskaitant ir trumpus Lietuvoje prieinamų gydymo būdų aprašymus.

 
Straipnis paimtas iš protoarchitektai.lt