Kvietimas sudalyvauti tyrime

Sveiki,
nuoširdžiai kviečiame Jūs sudalyvauti tyrime ir užpildyti klausimyną.
Jūsų dalyvavimas ir atsakymai į klausimus bus naudingi siekiant geriau suprasti kaip jaučiasi žmones, kurie dalyvauja lošimuose. Jums bus pateikti 3 klausimynai, kurių pildymas užtruks iki 15 minučių. Anketoje nėra teisingų ar klaidingų atsakymų. Svarbu, kad duotus teiginius įvertintumėte kuo nuoširdžiau. Surinkti duomenys bus naudojami tik apibendrinti, mokslinio tyrimo tikslais, todėl galiu užtikrinti Jūsų duomenų konfidencialumą.

Jei Jums kiltų papildomų klausimų arba norėtumėte gauti tyrimo rezultatus, galite rašyti el. paštu: tatjana.veromej@gmail.com

Klausimyną rasite čia:

Pokalbis su psichologe Justina Kymantiene apie priklausomybe sergančiųjų artimuosius: jų problemas, dilemas ir galimybes

Sakoma, kad priklausomybė – tai visos šeimos liga. Net jei nuo svaigalų tampa priklausomas tik vienas šeimos narys, tai neišvengiamai veikia ir visą jo aplinką. Kita vertus, tai reiškia, kad daug kas priklauso ne tik nuo priklausomo žmogaus, bet ir nuo jo artimųjų, ar ne?

Būtų galima daug kalbėti apie tai, kaip priklausomybė paveikia šeimą. Tai vienareikšmiškai traumuojanti patirtis – gyvenimas visiškame neapibrėžtume, baimėje, bejėgystėje, esant aukštai fizinio ir psichologinio smurto, savižudybės rizikai. Kaip žinia, priklausomybė yra lėtinė liga, o tai reiškia, kad šeima chaose gyvena ne vienus metus. Gyvenant tokiomis aplinkybėmis, nesužeistų nebūna. Tad ir sveikti reikia visai šeimai.

Šeimų konsultantė Sharon Wegscheider Cruse, aiškindama priklausomybės paliestai šeimai būdingą santykių dinamiką, pasitelkė ir išplėtojo sistemų teoriją. Ši teorija taikliai perteikia, kaip šeimos nariai veikia vienas kitą. Pagal sistemų teoriją šeimos narius galima laikyti šeimos sistemos komponentais, kurie sąveikaudami tarpusavyje siekia palaikyti sistemoje pusiausvyrą. Pusiausvyra šeimos sistemoje nebūtinai reiškia darną ar pozityvią būtį. Šeimos sistemą galime įsivaizduoti kaip mechaninio laikrodžio mechanizmą: kad laikrodis rodytų laiką, reikalingas nepriekaištingas visų sraigtelių darbas. Šeimą, kurioje yra priklausomybė, galima vadinti disfunkcine. Pats žodis „disfunkcinė“ sufleruoja, kad šeimos sistema veikia neteisingai. Jei grįžtume prie mechaninio laikrodžio metaforos, kurią sugretintume su priklausomo žmogaus šeima, tuomet ratelį, prisukantį laikrodžio mechanizmą, galima būtų tapatinti su priklausomu žmogumi, nes būtent jis sprendžia, kaip šeimos nariai turi „veikti“, t. y. gyventi. Priklausomo žmogaus šeimoje pusiausvyra atspindi tokią situaciją, kai priklausomas žmogus geria, vartoja ar lošia, o artimieji savo elgesiu padeda jam tai daryti, dažniausiai perimdami jo apleistas atsakomybes bei spręsdami dėl jo nevaldomo elgesio besikaupiančias pasekmes.

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kad būtų lengviau suprasti, kaip tokioje šeimoje viskas veikia. Kalbėsiu apibendrintai, nes per konsultacijas dažniausiai išryškėja labai panašios problemos. Pavyzdžiui, jei dėl daugiadienių gėrimo periodų atsiranda pravaikštų darbe, artimieji patys bando parūpinti priklausomam žmogui nedarbingumo dėl ligos pažymą arba kitaip pateisinti tokį jo elgesį, net jei dėl to tenka meluoti. Būti priklausomam – „kainuoja“, o mokama šeimos biudžeto sąskaita. Artimieji paprastai kiek įmanydami stengiasi padaryti taip, kad šeima nepajustų finansinių sunkumų. Dažnai pasitaiko, jog priklausomo nuo alkoholio asmens sutuoktinis pradeda dirbti keliuose darbuose, užaugusiems vaikams tenka rinktis ne studijas, bet darbą. Net priklausomo asmens sveikatos problemos tampa jo artimųjų problemomis. Dažnas atvejis, kai priklausomam žmogui sunkiai pakeliant alkoholinę abstinenciją, artimieji pasirūpina detoksikacijos procedūra tiesiog namuose. Iš pažiūros atrodytų, kad toks artimųjų elgesys padeda visiems išgyventi. Juk natūralu, šeimos nariai ieško būdų kaip įveikti sunkumus ir saugumą kuria kompulsyviai kontroliuodami priklausomą žmogų bei stengdamiesi sušvelninti arba panaikinti jo destruktyvaus elgesio pasekmes. Tačiau čia slypi vienas didžiausių paradoksų – toks artimųjų elgesys padeda priklausomam žmogui sirgti. Taip išeina, kad priklausomas asmuo problemų neturi, jų turi jo artimieji. Kam jam tuomet kažką keisti, jei problemos nėra?

Kita vertus, kaip jūs ir minėjote, daug kas priklauso ir nuo artimųjų. Reikia nepamiršti, kad šeimos nariai yra susiję abipusiu ryšiu. Jei artimasis pradeda sveikti, keičiasi jo elgesys. Paprastai tai reiškia atsitraukimą, trukdančio priklausomam žmogui sveikti elgesio atsisakymą. Kitaip tariant, priklausomybės ligos paveiktoje šeimos sistemoje vienas sraigtelių išsiderina – nebeveikia taip, kaip iki tolei, kad buvo ypač patogu priklausomam asmeniui. Tai reiškia, kad šeimos sistemoje pusiausvyra sutrinka. Nenuostabu, kad sveikstančio artimojo permainos dažniausiai sulaukia kitų šeimos narių pasipriešinimo, mat jų elgesys yra inertiškai nukreiptas į pusiausvyros šeimos sistemoje išlaikymą. Todėl sveikstant ypač svarbus tampa palaikymas, kuris neretai gaunamas ne iš šeimos, bet iš artimiesiems skirtų savitarpio pagalbos ar psichologinės paramos grupių. Praktika atskleidžia, kad artimojo sveikimas atveria galimybę naujai pusiausvyrai šeimos sistemoje susiformuoti – kiti artimieji taip pat gali įsitraukti į sveikimą. Galiausiai ir priklausomam asmeniui tampa nebepatogu sirgti – jam taip pat atsiveria galimybė rinktis sveikimą.

Jei teisingai supratau, ligai parankią pusiausvyrą priklausomybės paliestoje šeimoje padeda palaikyti artimųjų pastangos apsaugoti sergantį nuo jo nevaldomo elgesio padarinių? Kas dar palaiko pusiausvyrą disfunkcinėje šeimoje?

Pusiausvyrą šeimos sistemoje palaikyti padeda tam tikros taisyklės ir šeimos narių vaidmenys. Sveikoje šeimoje šios taisyklės aiškios, nuoseklios, lanksčios, o vaidmenys nėra fiksuoti, gali lengvai kisti. Čia taisyklės ir vaidmenys padeda kiekvienam jos nariui mokytis būti sveikame santykyje su kitu žmogumi ir pačia plačiausia prasme augti kaip individui. Disfunkcinėje šeimoje taisyklės paprastai būna neaiškios, prieštaringos, nelanksčios ir nediskutuotinos.

Pirmiausia, tokiose šeimose nebūna atviros jausmų raiškos. Tad yra taisyklė, skelbianti, kad negalima jausti ir negalima apie jausmus kalbėtis nei tarpusavyje, nei už šeimos ribų. Pavyzdžiui, jei reikšdamas pyktį vaikas sulaukia audringos atgalinės reakcijos, jis greitai išmoksta taisyklių „jei pyksiu, tapsiu blogas/ manęs nemylės“. Tokiu būdu susiformuoja įsitikinimas, jog nepriimti ir nerodyti savo jausmų yra saugu bei naudinga. Suaugęs šis vaikas į savo kuriamus santykius dažniausiai atsineša įsitikinimą, kad bet koks konfliktas reiškia praradimą. Tačiau pyktis labai svarbus jausmas, kuris siunčia signalą apie asmeninių ribų pažeidimą bei padeda jas atstatyti. Apskritai, konfliktai yra neatsiejama žmonių santykių dalis, apimanti augimo galimybę. Be to, žmogus, nepriimdamas savo pykčio bei negerbdamas savo ribų, nemoka priimti ir kitų pykčio bei ribų.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad disfunkcinėje šeimoje stinga galimybių sveikai vaiko savivertei formuotis. Dažniausiai tėvai nustato „buvimo geru“ kriterijus. Tai gali būti papildomų „sunkumų“ šeimai nesudarymas, arba kitaip – buvimas nematomu, nereikalaujančiu dėmesio. Tai gali būti prievolė padėti šeimai dirbant buities darbus ir globojant jaunesnius brolius ar seseris. Taip priverstinai atsižadama nerūpestingos vaikystės. Taisyklė skelbia, kad būsi mylimas tik tada, jei būsi geras. T. y. išpildysi tau nustatytus buvimo geru, o jei tiksliau, patogiu disfunkcinei šeimai, reikalavimus. Suvokimas, jog esi vertingas pats savaime ir jau vien dėl to, kad gimei, tau priklauso besąlyginė tėvų meilė, tampa neprieinamas.

Dar viena priklausomybės paliestoms šeimoms būdingų taisyklių skelbia, kad priklausomas žmogus nėra atsakingas už jo elgesio keliamas problemas šeimai. Taisyklė sufleruoja, kad pati šeima kalta dėl priklausomo asmens nesusiklosčiusio gyvenimo, dėl ko jis ir geria, vartoja ar lošia. Todėl šeimos nariai kaltina save, nes mano, jog jie savo elgesiu priklausomą žmogų suerzina, supykdo, nuliūdina, nuvilia, ir tai neva sąlygoja jo vartojimą.

Kita taisyklė – priklausomo asmens alkoholio ar narkotikų vartojimas yra svarbiausias dalykas šeimos gyvenime. Ir šeimos nariai gyvena aklai šiai taisyklei paklusdami: pavyzdžiui, priklausomo nuo alkoholio vyro žmona butelius slepia, o vyras jų ieško, arba priklausomas vyras savo daugiadienio užgėrimo metu dingsta, o žmona ieško. Kitos šeimos atsakomybės – darbas, vaikai, namai – tokiais momentais būna nustumiamos į šalį. Na, taisyklių būtų galima dar ir daugiau vardinti…

Minėjote, kad artimieji turėtų nustoti priklausomą žmogų saugoti nuo jo elgesio pasekmių. Labai kraupiai skamba, ypač artimiesiems, kai jiems yra sakoma: leiskite savo artimam žmogui nusiristi iki dugno, leiskite jam paliesti dugną. Dažnai girdime istorijų, kai žmogus iš to dugno ir nepakyla, nusižudo. Artimajam tenka spręsti dilemą: viena vertus, jis gali rizikuoti ir leisti brangiam žmogui visiškai degraduoti, kita vertus, gali nuspręsti, kad čia unikalus atvejis, ir rūpestis bei meilė įveikia bet kokias kliūtis.

Labai dažnai artimieji į patarimą pradėti patiems elgtis kitaip – nustoti „kaišioti pagalves“ vis dažniau klumpančiam priklausomam žmogui – reaguoja skeptiškai ar net priešiškai. Paprastai esama labai stiprios iliuzijos, jog „mūsų atvejis kitoks“. Galbūt dar per mažai stengėmės, galbūt kažką darėme ne taip arba kažko nepadarėme, o gal dar turime kiek pakentėti ir priklausomas žmogus pagaliau susipras, pradės keistis. Neretai artimieji nuolat būna labai įsibauginę ir pavargę, tiesiog prisiima aukos poziciją: ką padarysi, jei jau taip nutiko, tai yra „mano kryžius“ ir turiu jį kantriai nešti. Artimieji įtiki: jei tik priklausomą žmogų paliks jo paties valiai, pastarasis tiesiog pražus.

Artimųjų baimė, kad „nebegelbėjamas“ ir nebekontroliuojamas priklausomas asmuo gali susidurti su negrįžtamomis pasekmėmis – tapti neįgaliu, numirti ar nusižudyti, – turi pagrindo. Nėra jokių garantijų, kad visa tai turės laimingą pabaigą. Tačiau kaip bebūtų, tai suvaldyti – ne artimųjų galioje. Ir tėra tik du pasirinkimai: visa ši rizika ir galimybė sveikti arba ligos, kuri yra mirtina, palaikymas. Šią tiesą nelengva priimti. Ir pasirinkti be galo sudėtinga. Pagalbos sau artimieji gali rasti savitarpio pagalbos grupėse, dirbančiose pagal priklausomų asmenų artimiesiems adaptuotą „12 žingsnių“ programą, psichologinės paramos grupėse.

Viena iš rimčiausių užduočių yra suprasti, kad neatsitraukus ir nenutraukus „pagalbos“, tikimybė, jog kažkas pasikeis, deja, labai maža. Neleisdami žmogui patirti visų dėl jo priklausomybės susikaupusių praradimų, artimieji tiesiog tampa jo bendrakeleiviais ilgame savinaikos kelyje. Nekontroliuodamas priklausomo asmens ir leisdamas patirti destruktyvaus jo elgesio pasekmes artimasis renkasi sveikimą pats bei sukuria galimybę sveikti.

O artimųjų meilės tema dar galime pasitelkti tokį pavyzdį, ar vien nuo artimojo meilės kada pagijo onkologinis ligonis? Greičiau pagijo dėl laiku atliktos operacijos bei chemoterapijos, o artimųjų meilė – padėjo įveikti nelengvą gydymosi kelią.

Ką reiškia atsitraukimas? Ar tai, kad reikia visiškai ignoruoti tą žmogų, su juo nebendrauti, o gal dar bandyti kalbėti apie ligą? Kaip pasakyti, pavyzdžiui, mamai: leisk sūnui ar dukrai kristi?

Stengdamiesi suprasti, kaip atsitraukti bei leisti priklausomam žmogui patirti visas jo nevaldomo elgesio pasekmes, artimieji neretai puola į kraštutinumą: nebendrauti, atsiriboti, išsiskirti. Nustoti mylėti ir rūpintis. Atsitraukti – tai ne santykį nutraukti, o tame pačiame santykyje būti kitaip. Kontroliuojančio elgesio atsisakymo bei atsakomybės už elgesio pasekmes sugrąžinimo priklausomam asmeniui nereikėtų painioti su nemeile. Meilė išlieka ta pati, priklausomas asmuo rūpi taip pat stipriai, tik artimasis elgiasi kitaip.

Konsultacijų metu artimieji, kalbėdami apie savo gyvenimą, nejučiomis pasakoja priklausomo žmogaus istoriją, o vietoj įvardžio „aš“, naudoja įvardį „mes“. Atsitraukimas – tai procesas. Tai grįžimas į „aš“ ir sugrąžinimas „tu“. Visa tai apima elgesio, mąstymo keitimą. Sprendimą atsitraukti turi lydėti daugybė mažų ar didesnių kasdienių pasirinkimų. Tai jau ne kartą minėtas kontrolės ir neteisingos pagalbos priklausomam asmeniui atsisakymas. Situacijų, kuriose buvo įprasta artimajam perimti priklausomo apleistas atsakomybes, nemažės – svarbu mokytis reaguoti ir elgtis kitaip. Koks iššūkis būna mamoms, kai sužino, kad jų sūnus ar duktė paėmė greitąjį kreditą ir jau turi reikalų su antstoliais. Mamai įprasta būtų kuo greičiau viską apmokėti, suprantant, kad kitaip situacija tik blogės. Tačiau tai ne jos, o sūnaus ar dukters skola, kuri, renkantis sveikimo kelią, ir turi tekti sūnaus ar dukters atsakomybei. Svarbus ir emocinis atsitraukimas. Artimųjų jausmai priklauso nuo priklausomo žmogaus nuotaikos bei elgesio. Pavyzdžiui, jei priklausomas žmogus tądien negeria, yra pakilios nuotaikos, tuomet ir artimieji atsipalaiduoja. Tačiau pakanka priklausomam žmogui kiek „apniukti“, artimieji tuoj pat sunerimsta, pradeda baimintis, kad gali padaryti ką nors „ne taip“, kas išprovokuos gėrimą. Emocinis atsitraukimas – tai ilgas ir sudėtingas procesas, kurio metu artimieji iš naujo mokosi atpažinti ir reikšti savo jausmus, suprasti savo poreikius ir juos tenkinti, atpažinti savo ribas ir jas gerbti. Dirbdamas šia kryptimi artimasis tampa vis pajėgesnis gyventi savo gyvenimą ir tai, ką daro priklausomas asmuo, jo taip stipriai nebeišbalansuoja.

Tačiau emocinis atsitraukimas gali atrodyti labai panašus į paprasčiausią egoizmą, nes štai artimas žmogus „skęsta“, o tu paprasčiausiai bandai išgelbėti save.

Iš tiesų, priklausomo žmogaus artimieji neretai klaidingai mano, kad emocinis atsitraukimas yra savotiška išdavystė, bėgimas nuo problemų. Įsijaučiama į gelbėtojo vaidmenį ir vadovaujamasi iliuzija, kad tai gali pakeisti kitą žmogų, ir tu neturi teisės gyventi savo gyvenimo, kol to nepasieksi. Įdomu pastebėti, kad kai vienas iš artimųjų pradeda svarstyti atsitraukimo galimybę, jo abejones ir mintis, jog toks sprendimas egoistiškas, neretai pastiprina kiti priklausomo žmogaus aplinkos žmonės. Bene tipinė situacija: kai priklausomo asmens sutuoktinis nusprendžia liautis savo žmogų gelbėti nuo jo elgesio pasekmių, iškart sukyla šio tėvai ar kiti artimieji, garsiai smerkdami tokį pasirinkimą. Tai tik dar kartą patvirtina, kaip stipriai priklausomybė paveikia visą šeimą: patys to nesuprasdami, artimieji priešinasi pokyčiams ir sveikimui.

Esu linkusi manyti, kad atsitraukimas – tai kaip tik yra tikros meilės artimajam išraiška. Suprantant rizikas, žinant, kad nėra jokių garantijų, sprendimas atsisakyti elgesio, kuris palaiko priklausomo žmogaus ligą, reikalauja drąsos ir liudija artimojo meilę. Nes tokiu pasirinkimu artimasis daro viską, kas nuo jo priklauso, kad priklausomas žmogus turėtų galimybę rinktis gyvenimą. Priklausomo žmogaus kontrolė ir jo įgalinimas patogiai sirgti – man atrodo kaip kur kas egoistiškesnis artimojo pasirinkimas. Jis patogesnis artimajam, tarsi būdas nuraminti savo nerimą, baimę. Tik perspektyva šiuo atveju niūri – priklausomo asmens pokyčiai mažai tikėtini.

Kaip reikia kalbėtis su priklausomu žmogumi apie jo ligą? Ar raginimas gydytis yra bergždžias? Ar apskritai priklausomas žmogus gali išgirsti kitą?

Kai artimieji perima priklausomo asmens apleistas atsakomybes ir sprendžia jo vartojimo ar lošimo pasekmes, sergančiam yra patogu sirgti. Tuomet priklausomas asmuo problemų neturi, jų turi jo artimieji. Nereikia stebėtis, kad tokiu atveju raginimai gydytis neveikia. O kam gydytis? Tad vietoj nuolatinio raginimo gydytis verčiau reikia pasirūpinti, kad priklausomas žmogus žinotų – „jei norėsi sveikti, aš galėsiu tau padėti rasti pagalbą“.

Bendravimas priklausomybės paliestoje šeimoje paprastai būna sudėtingas. Artimieji, pavargę nuo nekontroliuojamo priklausomo asmens elgesio ir besikaupiančių pasekmių, dažnai priekaištauja, grasina, kaltina. Pateisinamos priežasties gerti, lošti ar vartoti ieškančiam priklausomam žmogui tokie pokalbiai tampa puikia galimybe konfliktui sukelti. Norint keisti tokį nekonstruktyvų bendravimą, reikia atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirma, reikėtų atsisakyti priekaištų ir moralizavimo. Sveikti tai nepadeda. Reikėtų atsisakyti apibendrinimų, tokių kaip „tu visada/ niekada“. Reikia mokytis kalbėti apie konkrečią situaciją, konkretų poelgį, nevertinant žmogaus ir neklijuojant etikečių. Juk yra skirtumas, kai sakau „aš tada tavimi nepatikėjau“ vietoj „tu esi melagis“.

Antra, dėl komplikuotos šeimos situacijos pokalbiai paprastai būna emociškai įkrauti, dažnai nevaldomai pasipila kaltinimai ir dominuoja „tu“. Reikėtų mokytis susitelkti ties savimi, kalbėti apie save. Tikimybė, kad tokiu būdu kalbėdamas artimasis bus išgirstas, gal labai ir nepadidėja, tačiau adresatas galbūt reaguos ne taip gynybiškai, o ir savimi, savo jausmų išraiška bus pasirūpinta. Juk yra skirtumas sakyti: „man labai neramu, kad tu gali vėl pradėti gerti“, ar: „vėl užgersi – tu tiesiog beviltiškas“.

Trečia, pokalbiuose su priklausomu žmogumi artimieji dažnai griebiasi grasinimų: „jei taip, tai šitaip“. Tačiau jei artimieji pagrasina, bet vėliau to neįgyvendina, erdvė priklausomo žmogaus manipuliacijoms tik dar labiau išsiplečia. Patys ultimatumai pokalbyje gali būti veiksmingi tik tuo atveju, jei jie nėra emocijų iškrova, o sąmoningas sprendimas brėžti ribas ir jų laikytis. Todėl iki tol, kol ultimatumas išsakomas balsu, jis turi būti subrandintas viduje. Čia trumpai aptartos artimųjų reakcijos paprastai pasireiškia impulsyviai, nevaldomai. Su profesionalia pagalba keisti įsisenėjusį elgesį būna lengviau. Priklausomų asmenų bendruomenėje „Aš esu“ veikia psichoedukacijos grupė artimiesiems. Šiuose užsiėmimuose mokomasi efektyvios komunikacijos principų, artimieji atranda, kad gali sąmoningai rinktis, kaip reaguoti. Grįžtamasis ryšys rodo, kad artimųjų bendravimo įpročių pokyčiai teigiamai veikia santykių kokybę šeimoje. Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai.

Dirbote „Minesotos“ programoje, tai vienas iš būdų priklausomiems grįžti atgal į gyvenimą. Kokie motyvai paprastai čia atveda priklausomus žmones?

Didžioji dalis priklausomų asmenų į gydymą įsitraukia neturėdami vidinės motyvacijos sveikti. Dažniausiai šį žingsnį jie žengia vedini išorinių veiksnių – susikaupusių ilgo psichoaktyvių medžiagų vartojimo pasekmių. Tai gali būti sveikatos sutrikimai, šeimos ir/ ar darbdavio iškelti ultimatumai ir t.t. Tokia gydymosi pradžia nėra bloga, nes vidinė motyvacija pokyčiams gali atsirasti sveikimo proceso metu. JAV Nacionalinis priklausomybių nuo narkotikų institutas, remdamasis mokslu grįstais įrodymais, taip pat nurodo, kad efektyvus gydymas nebūtinai sietinas su vidine motyvacija gydymo pradžioje.

Ką turi suvokti artimieji, kad padėtų ne sirgti, o sveikti?

Pirmas dalykas, kurį artimieji turėtų suprasti apie priklausomybę, – tai yra liga. Žodžių lygmenyje, atrodytų, viskas aišku. Tačiau įsisąmoninti tos ligos specifiką, jos esmę tikrai nėra paprasta. Artimieji dažniausiai linkę ligą sieti tik su vartojimu, kai priklausomas asmuo kurį laiką nevartoja, jiems atrodo, kad štai jis ir sveikas, dažnas mano: „Va, jei nori, tai gali“. Tačiau vartojimas tėra tik vienas šios sudėtingos ligos simptomų. Tiesa, jis geriausiai matomas. Suprasti priklausomybę ir netiesioginę priklausomybę padeda dalyvavimas priklausomų asmenų artimiesiems skirtose savitarpio pagalbos grupėse, psichologinės paramos grupėse, individualios psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos. Teisingas žinojimas leidžia artimiesiems formuoti adekvačius lūkesčius priklausomo asmens atžvilgiu. Sykiu artimiesiems tenka užduotis pažinti jiems patiems būdingą netiesioginę priklausomybę. Elgesio keitimas labai svarbus, nes, kaip jau minėjau, priklausomybė – tai visos šeimos liga. Vadinasi, jei artimieji pradeda savą sveikimo kelią, tai kartu gali tapti tikrąja pagalba priklausomam žmogui.

Kas yra netiesioginė priklausomybė? Kaip ją atpažinti?

Netiesioginę priklausomybę galima apibrėžti įvairiai. Aš darbe paprastai remiuosi L. Spann ir J. L. Fischer pasiūlyta samprata, pagal kurią netiesioginė priklausomybė pasireiškia kaip pernelyg stiprus susitelkimas į išorę (už savasties ribų), atviros jausmų raiškos stoka ir stiprios pastangos iš santykių su kitais kildinti asmeninę vertę.

Netiesioginę priklausomybę lengviau suprasti, jei į ją žvelgiama kaip į  priklausomybės atspindį veidrodyje. Galima tai panagrinėti keletu aspektų. Pirma, priklausomo asmens ir jo artimųjų mintys įkyriai sukasi apie objektus, nuo kurių jie yra priklausomi. Štai artimieji, atėję į konsultacijas, dažnai stebisi: nejaugi neįmanoma priklausomam žmogui įdiegti kokio tikslo, kuris įprasmintų jo gyvenimą ir nustelbtų norą gerti, vartoti ar lošti? Panašu, kad neįmanoma, nes priklausomo, nelaisvo asmens mintys tiesiog įkyriai „okupuotos“ alkoholio, narkotikų ar lošimų. Žmogus tegalvoja, iš kur gauti pinigų, kaip bus, kai išgers ar pavartos. Kitiems dalykams priklausomo žmogaus mintyse erdvės nebelieka: su priklausomybe nesusiję gyvenimo tikslai, koks jų svoris bebūtų, negali konkuruoti su minėtomis priklausomo žmogaus mintimis. Artimųjų mintys lygiai taip pat „okupuotos“ – jos tik apie priklausomą asmenį. Ar šiandieną jis gers? Ar grįš namo po darbo? Jei negrįš, kur jis bus? Gal paskambins iš ligoninės ir praneš, kad susižeidė? O gal iš policijos, gal bus įsivėlęs į nemalonumus? Tad tiek paties priklausomo žmogaus, tiek jo artimojo mintys nėra laisvos – jos visuomet sukasi apie objektą, nuo kurio yra priklausomos.

Antra, priklausomų žmonių artimieji ilgainiui praranda savo gyvenimo kontrolę lygiai taip, kaip ir patys priklausomi. Pastarieji negali kontroliuoti savo santykio su psichoaktyviomis medžiagomis ar lošimu. O artimieji praranda savo elgesio kontrolę. Pavyzdžiui, noras žinoti, ar priklausomas žmogus turi pinigų alkoholiui, narkotikams ar lošimams yra toks stiprus, kad artimasis, pamindamas savo vertybes, naršo po drabužių kišenes ar piniginę. Noras kontroliuoti priklausomo žmogaus apsvaigimo laipsnį taip pat įgyja nevaldomo elgesio formą, kada geriama kartu su priklausomu žmogumi – vien dėl to, kad jam mažiau liktų.

Trečia, neigimas – dar vienas tiek priklausomiems, tiek jų artimiesiems būdingas priklausomybės aspektas. Priklausomas asmuo tendencingai neigia apie jo priklausomybę bylojančius ženklus – „aš turiu darbą, o alkoholikai prie konteinerių“, „kada tik panorėsiu, galėsiu sustoti ir negerti“ ir pan. Artimieji iš pradžių neigia vis akivaizdesne tampančią priklausomybę – „jis išsilavinęs, kultūringas žmogus, užima padėtį visuomenėje“, „darbo dienomis jis negeria“, „jis geria tik brangius alkoholinius gėrimus“. Kai priklausomybės faktas tampa nepaneigiamas, imamasi neigti realybę – „vieną dieną įvyks stebuklas, jis pasikeis ir nustos gerti“.

Ketvirta, neigiamas poveikis priklausomybės paliestos šeimos narių sveikatai. Neigiamas priklausomybės poveikis priklausomo žmogaus sveikatai akivaizdus. Tačiau artimųjų sveikata taip pat kenčia. Apleidžiamas gyvybiškai svarbių poreikių tenkinimas. Pavyzdžiui, kai priklausomam žmogui prasideda daugiadieniai užgėrimai, kurių metu neretai negrįžtama namo, artimieji, apimti nerimo, negali užmigti, praranda apetitą. Neilgai trukus pasireiškia ir neigiamas lėtinio streso poveikis sveikatai. Dažni psichosomatiniai sutrikimai. Dėl pernelyg didelio užimtumo, atsakomybių gausos ir polinkio savo poreikius nuvertinti, artimieji neranda laiko vizitams pas gydytoją, šitaip leisdami savo sveikatos problemoms įsisenėti.

Tai, jog netiesioginė priklausomybė yra veidrodinis priklausomybės atspindys, patvirtina ir jausmai: priklausomo ir jo artimųjų jausmai labai panašūs. Priklausomas žmogus turi daug baimių, kurias neigia, o jo elgesyje pastarosios įgauna priešingą formą – tampa žodine ar fizine agresija. Natūralu, kad artimieji, susidurdami su priklausomo žmogaus prieš juos nukreiptu psichologiniu smurtu ar agresyviu elgesiu, taip pat pradeda bijoti. Sykiu bijomasi, kad šeimos paslaptį sužinos aplinkiniai, dėl priklausomo žmogaus sveikatos, dėl finansinio šeimos stabilumo ir t.t. Nors artimieji neretai vienbalsiai kartoja, kad „be manęs jis visai prapultų“, jiems būdinga baimė būti paliktiems priklausomojo.

Priklausomas žmogus išgyvena didžiulį bejėgiškumą, tačiau paprastai tai maskuoja priešingu elgesiu: galios demonstravimu, kontrole, persekiojimu. Pavyzdžiui, grįžta žmona iš darbo dešimt minučių vėliau ir priklausomas vyras ją apkaltina neištikimybe. Atsiranda baimė „ką nors padaryti ne taip“, nes artimieji įtiki, kad tai jų elgesys išprovokuoja priklausomo žmogaus gėrimą ar agresiją. Šis klaidingas įsitikinimas veda į bejėgiškumą.

Priklausomas žmogus jaučiasi vienišas, tačiau tai neigia ir savo elgesiu atstumia artimuosius, kurie stengiasi užmegzti su juo kontaktą, kviečia kalbėtis, siūlo pagalbą. Priklausomybės paslapties saugojimas taip pat veda į socialinę izoliaciją, todėl ilgainiui artimieji patys pradeda jaustis labai vieniši.

Priklausomas žmogus sunkiai pakelia kaltę dėl savo gėrimo, todėl nesąmoningai pastarąją bando įveikti artimiesiems adresuotais kaltinimais. Priklausomasis nuolat pats atranda, dėl ko galėtų kaltinti šalia jo esančius: dėl savo gėrimo, dėl priekaištų jam, dėl nepakankamo dėmesio, dėl nesupratingumo, dėl nepasitikėjimo ir t.t. Pavyzdžiui, priklausomo nuo alkoholio vyro žmona pamačiusi, kad vyras grįžo namo išgėręs, ima priekaištauti. Įsižiebia konfliktas, po kurio ji lieka kalta, nes, pasak jos vyro, ji visiškai jo nesupranta. Tačiau jei tokioje pačioje situacijoje ji stengiasi ignoruoti išgėrusį vyrą, vis tiek kyla konfliktas, po kurio ji lieka kalta, nes, pasak vyro, ji jo nemyli ir visai neskiria dėmesio. Priimdami priklausomo žmogaus jiems adresuojamus kaltinimus, artimieji dažniausiai pradeda jaustis kalti beveik dėl visko, ką daro ir ko nedaro.

Gėda taip pat įsitvirtina tiek priklausomo asmens, tiek netiesiogiai priklausomų jo artimųjų gyvenime. Saugodami priklausomybės šeimoje paslaptį, artimieji pradeda jaustis „ne tokie, kaip visi“, nepilnaverčiai, nenormalūs. Sykiu ir disfunkcinės šeimos viduje nuolat gaunamas „patvirtinimas“, kad esi blogas, nepilnavertis.

Daug būtų galima kalbėti apie priklausomų asmenų ir jų artimųjų savivertę. Priklausomo asmens savivertė paprastai būna menka. Daugelis nesutiktų, nes turbūt kiekvienas kada nors esame girdėję, kaip moka girtis neblaivus asmuo. Tačiau ši puikybė yra apgaulinga, ji ir liudija apie menką savivertę. Savo savivertę priklausomas asmuo neretai mėgina kelti žemindamas kitus, o tai, savo ruožtu, neigiamai veikia artimųjų savivertę. Juolab kad netiesioginei priklausomybei yra būdingas polinkis asmeninę vertę sieti su kitų žmonių vertinimais.

Kadangi kalbame apie tai, kaip žmogaus priklausomybė paveikia šalia jo esančius, gali susidaryti įspūdis, kad artimųjų netiesioginė priklausomybė yra viena iš priklausomybės pasekmių. Galbūt iš dalies taip ir yra, tačiau vienareikšmiškai šitaip teigti negalima. Manoma, kad polinkis į netiesioginę priklausomybę susiformuoja dar kilmės šeimoje. Tėvai ar vienas jų nebūtinai turi būti priklausomi, tai galioja daugeliui disfunkcinių šeimų. Pavyzdžiui, polinkį į netiesioginę priklausomybę turinti moteris savo gyvenimo partneriu išsirenka priklausomą ar su besiformuojančia priklausomybe vyrą. Ši santuoka gali baigtis skyrybomis, tačiau jei moteris nepaklaus savęs: „Ką tai sako apie mane?“ – jos antroji, o po to ir trečioji santuoka greičiausiai taip pat bus su priklausomais vyrais. Pamenu pagalbos besikreipusią klientę, kuri penktą kartą ištekėjo už priklausomo nuo alkoholio vyro. Visi ankstesni taip pat buvo priklausomi. Čia išryškėja atsakomybės prisiėmimo aspektas. Neretai artimiesiems patogu kaltinti priklausomą žmogų, kad būtent jis juos tokiais, kokie šiandieną yra, pavertė. Tai nėra teisinga, nes, kaip bebūtų, už savo pasirinkimus yra atsakingas tas, kuris juos priima. Juk moteris pati iš daugybės vyrų ir penktą kartą išsirinko būtent priklausomą.

Kaip pačiam artimajam ieškoti pagalbos?

Artimieji gali kreiptis į savitarpio pagalbos grupes, skirtas priklausomų žmonių artimiesiems – AL-ANON (Alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija). Šios grupės įsikūrė praėjusio šimtmečio viduryje JAV. Kai įsikūrė Anoniminių alkoholikų grupė, prasidėjusi nuo dviejų vyrų, kurie paprasčiausiai kalbėjosi apie savo problemas, jų žmonos paprastai būdavo netoliese, vaišindavosi arbata, kepdavo sausainius. Po kurio laiko jos pripažino, kad ne tik alkoholikų vyrų, bet jų žmonų, tarsi neturinčių problemų dėl svaigalų vartojimo, bendravimas turi gydantį poveikį. Kilo idėja suburti savitarpio pagalbos grupę. Ji daug ką perėmė iš Anoniminių alkoholikų gyvenimo filosofijos, taip pat ir kiek modifikuotą „Dvylikos žingsnių“ programą. Kadangi priklausomybė ir netiesioginė priklausomybė turi labai daug paralelių, „Dvylikos žingsnių“ programa idealiai tinka tiek priklausomiems asmenims, tiek jų netiesiogiai priklausomiems artimiesiems. Yra specialios savitarpio pagalbos grupės suaugusiems alkoholikų vaikams (SAV), jose pagalbos ieško ir iš disfunkcinių šeimų kilę žmonės.

Pagalbą gali suteikti ir psichologas ar psichoterapeutas. Svarbu, kad specialistas išmanytų priklausomybės ligų ir netiesioginės priklausomybės problematiką. Yra specialios psichologinės paramos priklausomų asmenų artimiesiems grupės, psichoedukacinės grupės. Mano darbo patirtis atskleidžia, kad savitarpio pagalbos grupių lankymas ir psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos – veiksmingas pagalbos priklausomų asmenų artimiesiems derinys.

Kartais priklausomam žmogui lengviau pripažinti, kad serga, nei jo artimajam?

Deja, taip. Artimiesiems, ne mažiau už priklausomąjį, kurį laiką būdinga neigti realią situaciją. Tiesiog priklausomo žmogaus vartojimo padariniai yra aiškiai matomi, lengviau apčiuopiami. Artimieji taip įsitraukia į priklausomo žmogaus gyvenimą, kad visiškai pamiršta savąjį. Nuvertindami savas problemas, nemato, kad patiems reikalinga pagalba.

Neretai taip nutinka, kad artimųjų pagalba sau prasideda nuo pagalbos priklausomajam paieškų.

Kaip tokį neigimą visgi įmanoma įveikti?

Paprastai taip pat tenka laukti motyvacinės krizės. Nereikėtų spausti artimųjų, svarbu jausti, kiek jie šiuo metu yra pasiruošę išgirsti ir priimti. Visada verta pasiūlyti išsamesnės informacijos apie priklausomybę, apie tai, kaip ji veikia artimuosius, apie savitarpio pagalbos grupių egzistavimą. Reikia būti kantriems ir neturėti iliuzijų, kad žmogus iš karto išgirs tą, kuris mato, kokį destruktyvų poveikį gyvenimas su priklausomu asmeniu jam daro. Tikriausiai artimiesiems dar reikės patirti juos sukrėsiančią krizę. Jei tokioje situacijoje žmogus turės kontaktų, bus gavęs informacijos apie pagalbą, tikėtina, kad pasinaudos šia galimybe.

Dar paaiškinkite, kas yra motyvacinė krizė?

Motyvacinę krizę kitaip galima pavadinti „dugnu“, kurį jau aptarėme kalbėdami apie priklausomų žmonių kelią sveikimo link. Tai tarsi lūžio taškas. Būsena, kurią žmogus išgyvena stojęs į akistatą su gyvenimo problemomis bei savo elgesio pasekmėmis. Į motyvacinę krizę artimąjį veda tiek priklausomojo vartojimo pasekmės, tiek paties „užgyventas“ elgesys. Priklausomo žmogaus artimųjų „dugne“ dažniausiai slypi ilgalaikio streso padariniai, tokie kaip visiškas emocinis ir fizinis išsekimas, psichosomatiniai sutrikimai – migrena, alergija, skrandžio opa ir panašiai. Taip pat sunkumai kuriant bei palaikant asmeninius santykius. Čia minėtini dalykai – gilus nepasitikėjimas savimi,  perdėm kritiškas savęs vertinimas, stiprėjantis įspūdis, kad apgaudinėji kitus, auganti socialinė izoliacija ir baimė bendrauti su kitais žmonėmis. Neretai „paskutiniu lašu“, kalbant apie artimųjų „dugną“, būna fizinis smurtas. Liūdna pripažinti, bet susidaro įspūdis, kad prie psichologinio smurto santykyje su priklausomu žmogumi artimieji tarsi pripranta ir leidžia toms žalojančioms patirtims kartotis.

Kaip atrodo artimojo sveikimo kelias?

Artimųjų sveikimas, kaip ir priklausomų asmenų sveikimas, – ilgas ir sudėtingas procesas. Sveikimo pradžia – esamos situacijos supratimas. Tam reikalingos teisingos žinios apie priklausomybės ligą, netiesioginės priklausomybės reiškinį. Artimieji vis dažniau patys atranda teisingos literatūros šiomis temomis, taip pat teisingos informacijos gauna artimiesiems skirtose savitarpio pagalbos grupėse, psichologinės paramos grupėse. Žinojimas – labai svarbus sveikimo proceso etapas, tačiau jo nepakanka reikšmingiems ir ilgalaikiams pokyčiams pasiekti. Šeimoje suformuoti disfunkciniai elgesio modeliai neišnyksta savaime vien nuo to, kad artimajam pasidaro kur kas aiškiau, kas su juo vyksta. Svarbu atrastus dalykus atpažinti savo elgesyje, atrasti alternatyvius reagavimo būdus bei mokytis juos taikyti kasdienėse situacijose. Reikia pastebėti, kad pačiam žmogui nelengva save pamatyti iš šalies, todėl šiame sveikimo etape ypač svarbus dalyvavimas artimiesiems skirtose grupėse, galimos individualios psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos.

Sveikdami artimieji mokosi atpažinti savo jausmus, juos išreikšti, susipažįsta su psichologinėmis ribomis, atranda jų svarbą gyvenime bei mokosi jas atpažinti, brėžti ir, jei prireikia, apginti. Nemaža darbo dalis būna nukreipta į savivertės klausimus. Kaip atrodo toji sveika savivertė? Man patiko prancūzų psichiatro psichoterapeuto Christophe André darbo praktika paremtos įžvalgos, kurias ypač dažnai atpažįstu savo darbe su priklausomais asmenimis ir jų artimaisiais. Sveika savivertė – sakyti tai, ką galvoju; daryti tai, ką noriu; neatsitraukti susidūrus su kliūtimi; nesigėdyti kažko atsisakyti; nesileisti apgaunamam reklamos ar madų, kurios stengiasi įteigti, kad tik rinkdamasis t.t. prekės ženklą būsiu vertingas; nuoširdžiai juoktis, kai esu švelniai pašiepiamas; žinoti, kad galiu pakelti nesėkmes; drįsti pasakyti „ne“; leisti sau nežinoti ir apie savo nežinojimą leisti žinoti kitiems; jaustis vertam meilės; leisti sau pasakyti „bijau“ arba „aš nelaimingas“ ir nesijausti dėl to pažemintam; suteikti sau teisę nuvilti arba kažko neįgyvendinti; leisti sau kitų paprašyti pagalbos; suteikti sau teisę pasvarsčius pakeisti nuomonę ir kt.

Pabandykim apibendrinti – ką priklausomo žmogaus artimajam gali duoti savitarpio pagalbos grupės?

Galėčiau įvardyti labai daug dalykų. Šios grupės padeda artimiesiems įveikti neigimą ir pripažinti, jog ir jie turi problemų. Dalyvavimas savitarpio pagalbos grupėse padeda spręsti su atsakomybės prisiėmimu susijusius klausimus – artimajam tampa aišku, kad visgi jis pats atsakingas už savo problemas, nes jis pats ir rinkosi būti šalia priklausomo žmogaus, ir būti būtent tokiu būdu, kokiu buvo. Kartu prieinamas suvokimas, kad artimasis pats gali rinktis būti kitaip. Čia atsiveria galimybės iš esmės keisti savo elgesį. Tokiu būdu savitarpio pagalbos grupės artimiesiems suteikia vilties į kitokį gyvenimą.

Savitarpio pagalba apima daugybę mažų dalykų. Svarbus jau vien pats išsiruošimas ir išėjimas iš namų, bendravimas su kitais. Tai galimybė atkurti socialinius kontaktus, lavinti socialinius įgūdžius. Kitas dalykas – tai mokymasis reguliariai skirti laiko sau. Labai svarbu vėl pradėti rūpintis savimi, kadangi priklausomų žmonių artimieji ilgą laiką gyvena „įtikėję“, jog neturi teisės leisti sau bent minutėlei sustoti, paskaityti knygos ar ramiai išgerti puodelio arbatos. Suvokimas, kad mano situacija nėra tokia vienintelė ir kritiška bei visiškai neišsprendžiama, taip pat yra labai svarbus. Atvirai dalijantis patirtimi ir girdint kitus žmones, galima savo situaciją ne tik lyginti su kitų, bet ir suvokti, jog realiai visi yra kažką panašaus patyrę, o kai kurie panašius sunkumus jau įveikė. Galbūt galima tai, kas jiems padėjo, „nusiklausyti“ ir pabandyti pritaikyti sau.

Sykiu šių grupių lankymas suteikia galimybę atrasti/ grįžti į santykį su Aukštesniąja Jėga. Svarbu pabrėžti, jog savitarpio pagalbos grupės nėra susijusios su jokia religija – kiekvienas jas lankantis yra laisvas pasirinkti, kuriuo keliu eiti į dvasingumą. Šios grupės taip pat stiprina pozityvią asmens orientaciją į gyvenimą. Ilgainiui, retrospektyviu žvilgsniu apžvelgdami savo gyvenimą, artimieji daugelį skaudžių momentų ir savo dvasinės kančios epizodų įprasmina. Šis pozityvumas suteikia stiprybės kiekvieną dieną – į problemas pradedama žiūrėti ne kaip į dar vieną eilinę nesėkmę, bet kaip į galimybę, prasmingą iššūkį, kuris leis atrasti nepažintąsias savojo „aš“ puses, ūgtelėti dvasiškai.

Kaip esminį dalyką, kurio galima išmokti lankant savitarpio pagalbos grupes, įvardinčiau buvimą sąžiningu sau. Būdamas sąžiningas su savimi ir kitais, žmogus pradeda atpažinti savo tikruosius jausmus ir leidžia sau juos išgyventi. Na, o kalbėjimas apie save atvirai klausant kitiems, duoda labai daug, nes pats žmogus neretai išgirsta tokių dalykų, kurių net nenumanė turįs.

Tiesa, derėtų pažymėti, kad ir savitarpio pagalbos grupės lankymas gali būti apipintas saviapgaulės voratinklio. Išgirdęs, kad priklausomybė paveikia visą aplinką, grupės užsiėmimuose žmogus mokosi ne kaip labiau padėti sau, bet kaip išmokti būdų, galinčių pakeisti priklausomą žmogų. Tada į grupę einama ne dėl savęs, bet dėl kito. Tačiau būna ir taip, kad artimasis ateina į grupę su viena intencija, o ilgainiui motyvacija keičiasi, ištirpsta iliuzijos ir prasideda tikras sveikimas. Esama dar vienos grėsmės. Pradėjus kalbėti apie save bei atradus to teikiamą palengvėjimą, galima „įstrigti“. Tuomet daug apie save pasakojama, gaunamas momentinis palengvėjimas ir tuo apsiribojama. Bet gyvenimas labiausiai keičiasi ne nuo atrastų minčių ar padarytų išvadų, o nuo daromų veiksmų. Sveikimas – procesas, kuriame visokių etapų būna. Ir, matyt, visų tų etapų reikia.

Problemų patiria ir vaikai, augdami vartojančio žmogaus šeimoje – egzistuoja atskiras terminas „suaugę alkoholikų vaikai“ (SAV).

Siekdami išgyventi disfunkcinėje šeimoje, priklausomo žmogaus artimieji prisiima tam tikrus vaidmenis. Ne išimtis ir vaikai. „Suaugusių alkoholikų vaikų“ (SAV) kategorija įsitvirtino po to, kai šeimos konsultantė Sharon Wegscheider-Cruse ir psichologė Janet Geringer Woititz, SAV judėjimo pradininkės, pabandė išskirti SAV būdingus bruožus. Šios knygų autorės pabandė išskirtus bruožus susisteminti ir spibrėžė SAV išpildomus vaidmenis. Vaidmuo – ne asmenybės charakteristika, o tam tikras besikartojantis nelankstus destruktyvaus elgesio modelis, prisidedantis prie pusiausvyros disfunkcinėje šeimoje palaikymo. Šis elgesys pasižymi kompulsyvumu. Vaidmenims būdingi įsitikinimai yra stipriai atitolę nuo realybės, paremti iliuzijomis ir saviapgaule. Svarbu atkreipti dėmesį, kad vaidmenys paprastai yra prisiimami nesąmoningai.

Kaip pavyzdį galima būtų panagrinėti „standartinę“ situaciją, kai vienas iš tėvų yra priklausomas. Dažniausiai pasitaiko toks pasiskirstymas vaidmenimis: sutuoktinis tampa įgalintoju (angl. enabler), vyriausias vaikas – didvyriu, vidurinysis – atpirkimo ožiu, o jauniausias vaikas – pamirštuoju, arba juokdariu, arba įkūnija abu šiuos vaidmenis. Jeigu šeimoje auga vienturtis, dažniausiai jam tenka visus vaidmenis atlikti vienu metu arba pakaitomis.

Priklausomoje šeimoje „įgalinti“ reiškia „priklausomybę padaryti galima“. Įgalintojo „darbas“, funkcija – rūpintis visais dalykais, kuriems dėl sutuoktinio priklausomybės iškilo pavojus: šeimos pajamomis, vieša šeimos reputacija ir t.t. Tai sunkus vaidmuo, reikalaujantis didelių pastangų. Sveikos šeimos santykiams būdingos meilės ir saugumo disfunkcinėje šeimoje nėra, todėl mainais už savo „darbą“ Įgalintojas gauna galimybę jaustis svarbus, reikalingas, teisingas. Šį vaidmenį atlikdamas žmogus pamėgsta kartoti „be manęs jūs visi prapultumėte“. Ant tokio iliuzinio pjedestalo užlipti lengva, tačiau norint sveikti ir pradėjus keistis, nulipti būna ypač sunku.

Tėvai priklausomoje šeimoje (būdami abu priklausomi, arba tarpdami priklausomo ir Įgalintojo santykyje) negali savo vaikams suteikti besąlyginės meilės ir dėmesio. Todėl paprastai Didvyris dėmesį „užsidirba“ teigiamu elgesiu. Atpirkimo ožiui dėmesys tenka kaip reakcija į neigiamus jo elgesio padarinius, Juokdarys dėmesį užsidirba linksmindamas kitus, o Pamirštajam dėmesio pelnyti nepavyksta ir jo „darbu“ tampa dėmesio neprašymas.

Vyriausiasis vaikas dažniausiai tampa Didvyriu, kadangi Įgalintojui – nepriklausomai, tėvui ar motinai, – paprastai neužtenka resursų viską suspėti. Didvyris turi anksčiau suaugti, kad galėtų padėti rūpintis savo seserimis ar broliais. Jam puikiai sekasi mokykloje, vėliau jis puikiai studijuoja universitete, sparčiai kyla karjeros laiptais. Priklausomoje šeimoje šio vaiko atliekamo vaidmens tikslas yra bet kokia kaina įnešti pozityvo į šeimos dramą. Tai šeimai tampa įrodymu, kad joje ne taip jau viskas blogai. Suaugę šie vaikai kitiems paprastai atrodo sėkmingi, patikimi, atsidavę darbui, orientuoti į pasiekimus, intelektualūs, rūpestingi, itin atsakingi, sunkiai dirbantys dėl pripažinimo, kartu ir paslaptingi, netolerantiški mažiau atsakingiems, dažnai nepatenkinti savo pasiekimais. Jiems būdingos ryškios perfekcionistinės tendencijos: nepriklausomai nuo to, kaip gerai viską atlieka ar kiek daug sugeba padaryti, jiems vis negana, ir reikalavimų sau kartelę jie nepaliaujamai kelia aukščiau. Pasitenkinimas ar džiaugsmas dėl to, kas pasiekta, būna trumpalaikis, nes paprastai esama įsitikinimo „viskas gerai, jei tik man sekasi, jei aš išpildau reikalavimus“. Tad aukšti pasiekimai paprastai priimami kaip „norma“, t. y. natūralu, taip ir turi būti. Jie taip pat siejami su asmeninės verte, ir yra lydimi įsitikinimo „padariau, vadinasi, aš šio bei to vertas“.

Šį vaidmenį atliekantys žmonės paprastai netoleruoja netobulai išpildytų užduočių ar klaidų. Išryškėja stipri orientacija į pergalę. Didvyris neretai vedamas įsitikinimo: „jei jau dalyvauju, privalau būti pirmas“. Tačiau neįmanoma visada ir visur būti geriausiam. Todėl Didvyris jaučiasi tarsi balansuotų ant plono lyno, nes yra įsitikinęs, kad patyręs nesėkmę, gali susidurti su kitų panieka. Apskritai, nesėkmės patyrimas prilygsta pasaulio pabaigai. Dirbdama su Didvyrio vaidmenį kilmės šeimoje prisiėmusiais SAV dažnai atpažįstu Apgaviko sindromą. Šį sindromą pirmosios įvardino klinikinės psichologės Pauline Clance ir Suzanne Imes. Apgaviko sindromas pasireiškia tuomet, kai žmogus tendencingai savo pasiekimus nuvertina, jų neinternalizuoja ir priskiria palankiai susiklosčiusioms išorinėms aplinkybėms. Nepaisant objektyvių aukštų kompetencijų, žmogui būdingas įsitikinimas, kad aplinkiniams jis tik sudarė protingo ar gabaus įspūdį ir gali būti bet kada demaskuotas kaip apgavikas. Tai ne tik varginantis, bet ir kankinantis reiškinys – žmogus gyvena jausdamas nuolatinę įtampą.

Dar kalbant apie Didvyriams būdingus bruožus, reikėtų išskirti nemokėjimą pasakyti „ne“ tokiose situacijose, kuriose atsisakymas būtų sveikiausia alternatyva. Natūralu, kad tai lemia pernelyg didelį atsakomybių ir įsipareigojimų sąrašą, kuris vėlgi veda ne tik link fizinio, bet ir psichologinio išsekimo. Tad dažniausiai Didvyris jaučiasi sutrikęs, piktas, išsigandęs, kaltas, pavargęs, nevertas sėkmės, kitų pasitikėjimo. Šie jausmai ir judėjimas žmogaus galimybes viršijančiu tempu dažnai baigiasi tuo, kad gyvenimas pradeda griūti.

Kito vaidmens, vadinamo Atpirkimo ožiu, funkcija yra nukreipti dėmesį nuo tikrosios šeimos problemos – priklausomybės. Savo elgesiu šis vaikas sukuria „saugų“ kanalą, kur šeimos nariai gali išlieti savo skausmą, nusivylimą ir pyktį. Jis siekia šeimos dėmesio per negatyvą – laužo taisykles, konfrontuoja. Atpirkimo ožio vaidmeniui būdingi tokie įsitikinimai kaip „aš jums visiems parodysiu“, „man nieko nereikia“, „man niekas nerūpi“, „aš nieko nejaučiu“, „niekas negali manęs įskaudinti“. Iš šono šis vaikas ar priklausomoje kilmės šeimoje šį vaidmenį prisiėmęs suaugęs atrodo kaip į problemas įsivelti linkęs individas, kuriam niekas nerūpi, atsiribojęs nuo šeimos, kontaktą užmezgantis tik su panašiu elgesiu pasižyminčiais bendraamžiais. Dažniausiai toks asocialus ir rizikingas elgesys sulaukia pasekmių – nebaigti mokslai, kriminalinė patirtis ir problemos su teisėtvarka, priklausomybės. Šį vaidmenį prisiėmusiam SAV reikalinga įvairiapusė psichosocialinė pagalba.

Juokdario vaidmenį prisiėmusio vaiko „darbas“ disfunkcinėje šeimoje yra parūpinti teigiamų emocijų. Tarsi užsimaukšlinęs klouno kepurę, vaikas savo elgesiu praskaidrina skaudžią priklausomos šeimos kasdienybę, suteikia galimybę bent trumpam nukreipti mintis nuo problemų. Tėvai mėgsta „užleisti šiam vaikui eterį“, o ir jis pats bet ką padarytų, kad tik pelnytų kitų dėmesį. Šiuo atveju SAV būdingi tokie įsitikinimai: „jei jie juokiasi, vadinasi, aš jiems patinku“, „niekam nepatiksiu, jei būsiu rimtas“, „kad tik nieko nesupykdyčiau“, „aš atsakingas už tai, kaip jie jaučiasi“. Nors aplinkiniams juokdario vaidmenį atliekantis asmuo atrodo patrauklus, neretai jį vertina kaip nesubrendusį. Juokdario vaidmenį išpildantys žmonės tarsi apgraibomis bando susiorientuoti tarpasmeniniuose santykiuose. Jie jaučia stiprų poreikį pasitikrinti, ar tai, ką jie daro, yra blogai, ar gerai. Paprastai jie netoleruoja aplinkinių neigiamų jausmų, todėl deda daug pastangų situacijai kontroliuoti. Nesunkiai galima nuspėti, kokios rizikos gresia juokdario vaidmenį atliekančiam SAV – tai ir sunkumai tarpasmeniniuose santykiuose, ir destruktyvių būdų įtampai įveikti, tokių kaip psichoaktyvių medžiagų vartojimas, rizika ir t.t.

Pamirštojo vaidmenį atliekančio vaiko užduotis yra tapti nematomu, kad savo reikmėmis ar sunkumais neapsunkintų priklausomybės paliestos šeimos papildomomis problemomis. Tokio vaiko „darbas“ – neprašyti dėmesio. Priklausomoje šeimoje tėvams labai patogu ir jie vaiką aplinkiniams dažniausiai giria dėl jo savarankiškumo. Aplinkiniams jis atrodo nepriklausomas, atsiribojęs. Paprastai šis vaidmuo panašiai pasireiškia ir suaugus – žmogus atrodo nematomas. Pamirštojo vaidmenį atliekantys SAV paprastai jaučiasi nesaugūs, vieniši, nemoka paprašyti kitų pagalbos.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad nepriklausomai nuo atliekamo vaidmens, SAV neretai savo gyvenimo partneriu pasirenka priklausomą žmogų. Tai įvyksta nesąmoningai. Veikiausiai tai susiję su tuo, kad SAV yra linkę sau prisiimti kaltę dėl kilmės šeimoje išgyventos skausmingos dramos. Santykiai su priklausomu žmogumi jiems tampa savotišku antruoju šansu įrodyti, kad jie visgi gali įveikti priklausomybę ir ja sergantį išgelbėti.

Kaip tokiems vaikams galima padėti?

Pirmiausia, svarbu kuo anksčiau atpažinti vaikus, kurie auga priklausomybės ligų paliestose šeimose. Kaip ir kalbėjome, pagalba gali būti ypač reikalinga ir ten, kur iš pažiūros atrodytų priešingai – prisiminkite ir įsivaizduokite didvyrio vaidmenį atliekančio vaiko portretą. Priklausomų tėvų vaikams turi būti užtikrinta saugi aplinka. Psichosocialinė pagalba reikalinga visai šeimai – psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos, nukreipimas į ALATEEN, SAV savitarpio pagalbos grupes.

SAV sveikimo kelią jau aptarėme, kai kalbėjome apie artimųjų sveikimą apskritai. Baigiant norisi pabrėžti, kad „suaugęs alkoholiko vaikas“ nėra etiketė visam gyvenimui, tai veikiau galimybė. Juk be savitų rizikų, kiekvienas aptartas vaiko vaidmuo disfunkcinėje šeimoje talpina savyje ir begales potencialo. Viskas priklauso nuo paties žmogaus – nuo jo pasirinkimų.

Kalbino A. Navickas ir K. Dvareckas

Straipsnis paimtas iš kapucinai.net

Nematoma žaidimų industrijos pusė: į prekybą įsitraukiantys vaikai ir milijardinė apyvarta

Nematoma žaidimų industrijos pusė: į prekybą įsitraukiantys vaikai ir milijardinė apyvarta (nuotr. Gamintojo)

 
Jeigu žaidimai internete anksčiau buvo įsivaizduojami kaip grupelės entuziastų susirinkimus, kurių metu yra žaidžiamos šaudyklės, strateginiai ar vaidmenų žaidimai, tai per pastarąjį dešimtmetį tai tapo atskira verslo industrija, su savo virtualiais turtais, kurie netruko pavirsti realaus pasaulio milijardais.
 
Tradiciškai, kalbant apie kompiuterinius žaidimus, vis dar kalbama apie psichologinę įvairių šaudyklių įtaką vaikams, kurie dienų dienas praleidžia prie savo kompiuterių. Tačiau vis dažniau prabylama ir apie kitą populiarių tinklo žaidimų pusę – prekybą įvairiais jų priedais. Žaidimų apvalkalų (angl. skins) industrija jau dabar siekia mažiausiai 5 mlrd. dolerių per metus, o 2020-aisiais, prognozuojama, pasieks 20 mlrd. Tradicinio sporto industrijoje galioja griežtos lažybų taisyklės, tuo metu staiga atsiradusi nelegali prekyba internetinių žaidimų prekybos ir lošimų rinka kol kas tik pradeda sulaukti teisėsaugos dėmesio.

Ekspertus taip pat neramina ir tai, kad į šį procesą faktiškai niekaip neribojami įsitraukia mažamečiai, kurie „keičia, perka ir parduoda“ virtualius daiktus, ir taip įsitraukia į azartinių lošimų bei prekybos pinkles.

Nematoma žaidimų industrijos pusė: į prekybą įsitraukiantys vaikai ir milijardinė apyvarta (nuotr. Gamintojo)

Nematoma žaidimų industrijos pusė: į prekybą įsitraukiantys vaikai ir milijardinė apyvarta (nuotr. Gamintojo)
Nuo ko viskas prasidėjo
Kompiuteriniai žaidėjai ir anksčiau galėdavo užsidirbti: buvo rengiami turnyrai, kurių metu už gerus pasirodymus dalyviai gaudavo įvairių prizų, įskaitant ir piniginius. Tačiau 2013-aisiais situaciją kardinaliai pakeitė žaidimo „Counter Strike: Global Offensive“ kūrėjai „Valve“, įvedę tų laikų naujovę – apvalkalus ginklams, kuriais žaidėjai galėjo keistis, juos gauti žaidime ar įsigyti už realius pinigus pačių kūrėjų platformoje. Šis revoliucinis sprendimas įgalino žaidėjus ne tik gauti išskirtinės išvaizdos ginklų apvalkalus žaidimo metu, tačiau ir keistis jais, juos parduoti ar įsigyti. Atsiradęs milžiniškas poreikis išaugino ir trečiųjų šalių šešėlinės prekybos puslapius, kuriuose žaidėjai galėjo atlikti reikalingas transakcijas. Pavyzdžiui, įsigyti itin retą apvalkalą, kurių kainos dažnai siekia šimtus ar net tūkstančius dolerių. Netrukus prie „CS:GO“ prisijungė ir kitas populiarus tų pačių kūrėjų internetinis žaidimas „Dota“. Nesnaudė ir konkurentai, o šių metų sensacija ir visą pasaulį užkariavęs „Fortnite“ taip pat leidžia keistis apvalkalais. Kitas populiarus tinklo žaidimas „Rocket League“ irgi turi savo „valiutą“ – raktus, kurie gali atrakinti žaidimo metu gautas dėžes su įvairiais apdovanojimais.
Milžiniškas „eSports“ augimas
Pasaulyje augant tokių žaidimų, kaip „CS:GO“ ar „Dota 2“ populiarumui, žaidimų industrija gavo vis daugiau lėšų, o tai pritraukė ir prekeivių dėmesį. 2017-ųjų „League of Legends“ prizinį fondą sudarė 4,5 mln. dolerių. 2018-ųjų „Call of Duty“ čempionato – 1,5 mln. dolerių. „Dota 2“ jau tradiciškai pagerino rekordą pernai surinkusi daugiau nei 24 mln. dolerių prizinį fondą. Jau minėtas „Rocket League“ 2018-ųjų turnyrui skirs 1 mln. JAV dolerių, ir tai yra dvigubai daugiau nei pernai. „Dota 2“ žaidėjas Kuro „KuroKy“ Takhasomi per metus vien iš prizinių fondų pernai susižėrė beveik 2,5 mln. dolerių. Geriausi „CS:GO“ žaidėjai surenka po 300 tūkst. kasmet, o žaidimų turnyrų priziniai fondai nuolat tik auga.
Imasi priemonių, tačiau apyvarta tik auga
Kompiuterinių žaidimų „valiuta“ gali būti įvairaus pavidalo. Tai gali būti vadinami „raktai“, kuriuos parduoda už realius pinigus patys žaidimo kūrėjai ir kurie leidžia žaidėjams įsigyti trokštamus daiktus. Tačiau populiariausi yra žaidimo ginklus ar kitus atributus gražinantys apvalkalai, kurių vertę nustato rinka ir retumo faktorius. „Valve“ kuria ne tik žaidimus, ši korporacija turi ir populiariausią pasaulyje žaidimų prekyvietę „Steam“, kurioje žaidėjai gali ir įsigyti kompiuterinius žaidimus, ir keistis jų atributais. Nepaisant to, kad pagal „Steam“ taisykles prekyba jais yra draudžiama, šešėlinė prekyba kasmet įgauna vis didesnes apimtis. 2016-aisiais prekybos virtualiomis gėrybėmis apimtys siekė jau 5 mlrd. dolerių (duomenys yra apytikriai, šešėlinės prekybos tikrosios apyvartos yra sunkiai apskaičiuojamos), o 2020-aisiais planuojama, kad pasieks jau 20 mlrd.

„Valve“ šiame procese nelieka nuskriaustųjų pusėje. Perpardavinėtojai naudojasi žaidimo kūrėjų sukurta programine įranga, o už kiekvieną parduotą „CS:GO“ apvalkalą jiems atitenka 15 proc. sandorio sumos. Patys kūrėjai aktyviai kovoja su nesąžiningais žaidėjais, kurie specialių programų pagalba bando „pagerinti“ savo žaidimą ir taip uždirbti daugiau virtualių turtų, tačiau į trečiųjų šalių siūlomą jų produkcijos perpardavinėjimą ir naudojimą vietoje valiutos faktiškai nereaguoja.

Valdžios reakcija: pradedama riboti „Valve“ veikla

2017-aisiais Didžiojoje Britanijoje buvo nuteisti keli asmenys, vykdę nelegalią lošimų ir prekybos veiklą tarp nepilnamečių. Tuomet Lošimų komisija nustatė, kad 11 proc. šalies 11-16 metų vaikų dalyvavo nelegaliuose apvalkalų lošimų veiklose. Danijos valdžia šiais metais uždraudė 6 didžiausius apvalkalų lošimo tinklapius, kurie veikė naudojantis „Steam“ platforma. Tačiau šis sprendimas į teismo procesus įtraukė ir dėl jį apskundusias dvi danų komunikacijos bendroves. Nyderlanduose vietos lošimų komisija perspėjo žaidimų gamintojus dėl „prizų dėžių“ (angl. Loot boxes), kurių platinimas pažeidžia vietos lošimų įstatymus. Gamintojams buvo duotos aštuonios savaitės „pasitaisyti“, perspėjant, kad kitokiu atveju laukia „teisinės priemonės“. „Valve“ priėmė sprendimą uždrausti „CS:GO“ ir „Dota 2“ daiktų keitimąsi Nyderlandų vartotojams. 2016-aisiais „Valve“ ir keli puslapiai, siejami su tokia nelegalia prekyba sulaukė ieškinių Didžiojoje Britanijoje. Tuomet „CS:GO“ ir „Dota 2“ kūrėjai ėmėsi priemonių ir uždarė prieigą kelioms dešimtims virtualių prekyviečių, leidžiančių mažamečiams netrukdomiems užsiimti prekyba, tačiau tai atnešė tik trumpalaikių rezultatų. Praėjusią savaitę „Reddit“ portale buvo paskelbta apie „Steam“ atliktą nesąžiningų internetinių žaidėjų „valymą“, kurio metu buvo užblokuota tūkstančiai paskyrų. Vienoje jų žaidėjas, naudojęs neleistinas priemones „CS:GO“ serveriuose, turėjo 30 tūkst. dolerių vertės žaidimo apvalkalų.2016-aisiais „Valve“ sulaukė Vašingtono valstijos lošimų komisijos reikalavimo nutraukti galimybę trečiosioms šalims naudotis „Steam“ platforma nelegaliems lošimams ir prekybai. Tuomet bendrovės atstovai pareiškė, kad jie nepažeidžia jokių galiojančių įstatymų, o jų kuriama produkcija yra skirta teisėtai vartotojų veiklai. Tačiau jie pažadėjo, bendradarbiaujant su valdžia, identifikuoti ir uždaryti prieigą bendrovėms, kurios naudojasi jų produkcija neteisėtai veiklai. Tais pačiais metais Australijos senatorius Nickas Xenophonas pristatė įstatymų projektą, kuris numatytų tokių žaidimų su „virtualia ekonomika“ prilyginimą lošimų bendrovėms ir pritaikyti jiems atitinkamus įstatymus. Panašus įstatymų reguliavimas tokio pobūdžio žaidimams nuo 2017-ųjų yra taikomas ir Norvegijoje.

Perspėja tėvus atkreipti dėmesį į vaikų įsitraukimą į prekybą
Kritikai atkreipia dėmesį, kad dėl šios žaidimų priedų savybės (keistis ir pirkti ar parduoti už realaus pasaulio pinigus), tai tampa neteisėtos prekybos pavyzdžiu. Didžiosios Britanijos lošimų komisijos vadovė Sarah Harrison BBC pasakojo: „Dėl šių neteisėtos prekybos tinklapių neveikia įprastai galiojantys saugikliai, ir mes matome pavyzdžių kai labai jauni žmonės, 11 ar 12 metų vaikai, įsitraukę į prekybą, net nesuvokia, kad tai yra lošimas“. „Viena vertus, jie dažnai tuština savo tėvų „PayPal“ ar kreditinės kortelės sąskaitas, tačiau platesne prasme tai sukuria šios rūšies prekybos tarp vaikų ir jaunuolių normalizavimo efektą“, – teigia ji. Prievaizdų teigimu, kovoti su tokia prekyba galima teisinėmis priemonėmis, tačiau, kovojant su šia „didžiule problema“, reikės pačių tėvų, žaidimų platformų kūrėjų ir finansinių institucijų pagalbos. „Parentzone“ asociacijos vadovė Vicky Shotbolt BBC pasakojo, kad „ši problema darosi vis aktualesnė, tačiau tėvai apie tai net negalvoja“. „Kai mes pradedame kalbėti su žmonėmis apie prekybą apvalkalais, dažniausiai sulaukiame tik išpūstų akių reakcijos“, – pasakojo ji ir paragino kreipti į tai daugiau dėmesio, ne tik iš atsakingų institucijų, tačiau ir pačių tėvų.
Straipsnis paimtas iš tv3.lt
 

Krūvą pinigų pralošęs vyras laimėjo teisme – kazino jam grąžins tūkstančius

Aušra Pilaitienė „Lietuvos rytas“

Į azartinius lošimus įsitraukęs ir krūvą pinigų praradęs vyras pasiekė pergalę – iš vieno Klaipėdos kazino jis turėtų atgauti praloštus 6589,79 euro.

Palankaus Klaipėdos apylinkės teismo sprendimo sulaukęs lošėjas nusprendė kovoti toliau. Jis apskundė teismo sprendimą, mat tikisi susigrąžinti daugiau praloštų pinigų – beveik 11 tūkst. eurų. Teismo sprendimą apskundė ir lošimo namai. Klaipėdietis beveik penkerius metus laiką leido uostamiesčio kazino. Nebepajėgdamas pats susidoroti su šia priklausomybe vyras rašė prašymus Lošimų priežiūros tarnybai, kad jo į tokias įstaigas nebeįleistų. Tačiau ne visuomet į jo prašymus būdavo atsižvelgiama.

Teismas priteisė ne visą klaipėdiečio praloštą sumą, nes po 2017 metų gegužės 1-ąją įsigaliojusio Azartinių lošimų įstatymo pakeitimo nebegalioja Priežiūros tarnybos iniciatyva pradėta savanoriško apsisprendimo nelošti užtikrinimo programa. Nuo šios dienos anksčiau pateikti prašymai dėl galimybės lošti apribojimo nebetenka galios. Apie tai buvo paskelbta oficialiame Lošimų priežiūros tarnybos tinklapyje. Pageidaujantys, kad jų galimybės lošti būtų ribojamos, turėjo pateikti naujus prašymus. Klaipėdietis į tokių asmenų registrą buvo įrašytas tik šiemet balandį. Vadinasi, nuo praėjusios gegužės niekas neturėjo teisės jam užkirsti kelio lankytis kazino, o tuo metu pralošta pinigų suma nelaikytina patirtais nuostoliais.

Straipsnis paimtas iš lrytas.lt

Visai nekaltas lošimas gali sukelti priklausomybę

Asmeninio archyvo nuotr.

Daugumos mūsų vaikystė prabėgo nerūpestingai. Nerūpestingai su draugais karstantis po medžius, nerūpestingai kieme spardant futbolo kamuolį, žaidžiant krepšinį, slėpynes su draugais. Lygiai taip pat nerūpestingai paslapčia nuo tėvų sutraukus pirmąją cigaretę, tėvams nežinant savo namuose paslapčia surengus draugų vakarėlį arba nerūpestingai su draugais žaidžiant kortomis. Nei tėvams, nei vaikams žaidimas kortomis neatrodo niekuo ypatingas – daugybė žmonių augo su draugais žaisdami kortomis. Visiems gerai žinomi žaidimai „Karas“, „Minusas“, „Durnius“ arba „Pokeris“ populiarūs ir šiomis dienomis. Deja, mokslininkai teigia, kad lošiant iš pinigų vaikystėje ar paauglystėje rizika tapti priklausomu nuo lošimų padidėja keturis kartus, dėl to labai svarbu formuoti tinkamas vaikų nuostatas į azartinius lošimus: tai yra suaugusiųjų pramoga, kuri kai kuriems asmenims gali sukelti ir sukelia labai rimtų pasekmių.

Žaidimas gali virsti priklausomybe

Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos – teisėkūros, personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus konsultanto Olego Mackevičiaus, dirbančio su probleminiais lošėjais, nuomone, rizika tapti priklausomam nuo lošimų dar pačioje jaunystėje – reali.

„Pirmiausia svarbu suvokti, kas yra azartinis lošimas. Vadovaujantis įstatymine sąvoka – tai žaidimas iš pinigų, tačiau buityje neretai žaidžiama ir iš kito materialaus atlygio. Jei namuose su vaikais žaidžiame kortomis tradicinius žaidimus, tokius kaip „Karas“, abejotina, kad tai turės įtakos priklausomybės vystymuisi. Rizika padidėja, jei su vaikais tokie žaidimai pradedami žaisti iš pinigų ar kokios nors užduoties įvykdymo, pavyzdžiui – „pralošęs plauna indus“. Natūralu, kad tokiu atveju vaiko vertybės pradeda kisti.

Vaikas tokiu atveju siekia ne smagios pramogos, pasibuvimo su šeima, o materialaus atlygio arba pralošęs – siekia išlošti. Žaidimas tampa priemone gauti materialų atlygį, užsidirbti, dėl to gali formuotis netinkamos nuostatos ir ateityje, sulaukus pilnametystės, gali būti lengviau įsitraukiama į azartinius lošimus“, – teigė O. Mackevičius.

Priklausomybė nuo azartinių lošimų, dar kitaip žinoma kaip kompulsyvus lošimas arba ludomanija, laikoma psichikos sveikatos sutrikimu, vienu iš impulsų kontrolės sutrikimų.

Įtakos turi platus lošimų pasirinkimas

„Azartiniu lošimu laikomas žaidimas, kurių dalyviai, siekdami piniginio laimėjimo, savo noru rizikuoja netekti įmokėtos sumos, o laimėjimą arba pralaimėjimą lemia atsitiktinumas, kokio nors įvykio arba sporto varžybų rezultatas. Šiuo atveju tiek momentinė, tiek internetinio ryšio loterija nėra laikoma azartiniu lošimu, tačiau ji priskiriama rizikos žaidimui.

Psichologai, analizuodami priklausomybės nuo azartinių lošimų temą, neišskiria azartinių lošimų ir loterijų, kadangi tiek vienas, tiek kitas yra azarto žaidimas, kurį žaidžiant rizikuojama netekti įmokėtos sumos. Nors per devynerių metų praktiką su probleminiais lošėjais Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos specialistai nėra susidūrę su asmenimis, kurie turėjo problemų dėl dalyvavimo loterijoje, tačiau būtų neatsakinga teigti, kad kažkuri iš šių azarto žaidimų rūšių yra daugiau ar mažiau rizikinga. Vienas iš pagrindinių rizikos faktorių priklausomybei vystytis yra jaunas lošiančiųjų amžius. Šiuo metu azartiniai lošimai ir loterijos tapo labiau prieinami interneto dėka ir natūralu, kad pasiūlos dydis turi įtakos problemos mastui“, – pasakojo O. Mackevičius.

Priklausomas tampama per 3 metus

Priklausomybė nuo azartinių lošimų, dar kitaip žinoma kaip kompulsyvus lošimas arba ludomanija, laikoma psichikos sveikatos sutrikimu, vienu iš impulsų kontrolės sutrikimų.

„Kompulsyvūs lošėjai negali kontroliuoti savo impulso lošimui, net ir tuo metu, kuomet supranta, kad lošimas sukelia problemų jiems patiems ar jų artimiesiems.

Priklausomybės nuo azartinių lošimų raida, lyginant su priklausomybe nuo psichiką veikiančių medžiagų, gerokai lėtesnė. Tai priklauso nuo asmens savybių, tačiau dažniausiai priklausomybė susiformuoja per pirmus trejus metus. Pramoga dažniausiai ir būna problemos pradžia, nes visi lošėjai, turintys priklausomybę, kažkada pramogavo. Pajusti ribą tarp pramogos ir problemos nėra sudėtinga, tačiau reikia būti sąžiningam sau. Siūlytina vadovautis trimis principais: pinigų, laiko ir jausmų.

Pinigų – skirti pramogai ne daugiau nei iš anksto apgalvota suma ir niekada jos neperžengti; laiko – skirti pramogai apibrėžtą laiko trukmę. Jei pastebite, kad pradedate lošti iš didesnių sumų ar peržengiate nustatytą laiko ribą – turite ieškoti sau saugesnės pramogos; jausmų – stebėti, kokie jausmai kyla pasibaigus pramogai skirtam laikui ir pinigams. Jei imate jausti, kad kyla susierzinimas, pyktis dėl praloštų pinigų – akivaizdu, kad ši pramoga jums nėra tinkama, nes lošimo tikslas visai kitoks. Taip pat jei lošiate tam, kad pabėgtumėte nuo sunkių jausmų, emocijų arba siekiate užsidirbti, tai irgi gali būti viena iš priklausomybės formavimosi priežasčių“, – kaip kovoti su kylančiu jausmu lošti pasakojo specialistas.

Pasekmės

Pasak O. Mackevičiaus, priklausomybė nuo lošimų kelia ne tik socialines, bet ir biologines bei psichologines problemas.

„Apibendrinant galima teigti, kad priklausomi nuo lošimų asmenys gyvena didelėje dvasinėje kančioje, iš kurios ištrūkti labai sudėtinga. Verta paminėti, kad priklausomi nuo lošimų asmenys dažniausiai neigia savo problemą arba laukia, kada problema išsispręs pati, neieškodami pagalbos.

Bendraujant su lošiančiaisiais bei jų artimaisiais, pastebima, kad daugelis jų neturi visiškai jokių žinių apie lošimo keliamą riziką. Daugelis net nenutuokia, kad galima tapti priklausomam nuo lošimų. Naivus tikėjimas, kad „man taip nenutiks“ dažniausiai nulemia neatsakingą, rizikingą lošimą. Dėl to švietimas, ypač vaikų ir paauglių, būtų pirmasis žingsnis siekiant apsaugoti visuomenę nuo galimo azartinių lošimų sukeliamo pavojaus“, – informavo O. Mackevičius.

Minėtas istorijas girdime beveik kiekvieną dieną ir visos jos labai skaudžios. Šiuo atveju turbūt svarbu suprasti ir įsisąmoninti, kad asmuo lošia ne dėl to, kad įskaudintų savo artimuosius, o dėl to, kad jis neturi įgūdžių kontroliuoti savo potraukio ir nežino ko turėtų imtis, kad sustabdytų šiuos veiksmus. Jei pats lošėjas ar jo artimieji pastebi, kad lošėjas nebekontroliuoja savo lošimo, svarbiausia yra kaip įmanoma greičiau ieškoti efektyvios pagalbos ir konsultuotis su psichikos sveikatos specialistais. Pirmas žingsnis kurį siūlytina atlikti, tai apriboti savo galimybę lošti. Tą galima padaryti įtraukus save į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą. Nemokamas konsultacijas teikia Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos konsultantai, telefonu (8 5) 233 6241. Svarbu žinoti, kad prieinama pagalba Lietuvoje yra, tereikia ja naudotis ir priimti.

Straipsnis paimtas iš valstietis.lt

Navaitis: priėmę tokį sprendimą būtume išskirtinė šalis

© DELFI / Rimas Pocius

Rudenį bus svarstomos naujos Azartinių lošimų įstatymo pataisos, tarp siūlymų – į lošimų vietas neįleisti be asmens dokumento, apriboti reklamą, informacijos apie lošimus sklaidą internete. Specialistams ir verslo atstovams kyla klausimų dėl prevencinių priemonių pasirinkimo.

Siūlomos įstatymo pataisos

 
Nuo praėjusių metų imtasi priemonės siekiant padėti kovoti su priklausomybe – atsirado galimybė pateikti prašymą neleisti lošti ir dalyvauti nuotoliniuose lošimuose. Visi prašymai registruojami Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre, kurio duomenimis, dar 2018 m. kovo pabaigoje įregistruoti 3537 prašymai, iš jų 85 proc. pateikė 18–40 metų asmenys. Remiantis Seimo internetinėje svetainėje pateikiama informacija, rudenį bus svarstomos naujos Azartinių lošimų įstatymo pataisos. Siūloma į lošimo automatų ir bingo salonus, lažybų bei totalizatorių punktus neįleisti nepilnamečių ir žmonių be asmens dokumento. Jų būtų prašoma iš visų norinčiųjų lošti, nes atsisakoma nuostatos, kad amžius būtų tikrinamas tik kilus abejonėms. 18 metų neturintys asmenys negalėtų dalyvauti ir nuotoliniuose lošimuose. „Kai nebus patrauklios reklamos, ji bus negyva, nejudanti, mažiau žmonių rinksis azartinius lošimus, kurie kartais labai romatizuojami,“ – pristatydama pataisas, sakė viena pataisų iniciatorių „valstietė“ Laimutė Matkevičienė, kuri šiuo metu yra ir Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkė. Kiti siūlymai apribotų informacijos apie lošimus sklaidą internete, pavyzdžiui, neleistų nukreipimų į kitas svetaines. Svetainėse, kuriose yra vaikams ir paaugliams skirta informacija, būtų draudžiama bet kokia su azartiniais lošimais susijusi informacija. Seimas balandį kartą jau buvo atmetęs „valstiečių“ idėją suvaržyti azartinių lošimų reklamą.

Kyla klausimų dėl priemonių tikslingumo

Mykolo Romerio universiteto profesorius, psichologas Gediminas Navaitis, komentuodamas Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkės pasiūlymą padaryti lošimų reklamą „nepatrauklią“, atkreipia dėmesį į tai, kad priėmę tokį sprendimą būtume išskirtinė šalis, tačiau nebūtinai gerąja prasme. „Pati formuluotė yra ganėtinai absurdiška. Tiesiog reikia į ją įsiklausyti. „Nepatraukli reklama“ – kas tai per išradimas, kuriuo Lietuva tikriausiai ruošiasi nustebinti pasaulį. Pažvelkime į kitą sritį. Sakykime, kai kurie žmonės turi antsvorio – tai maisto produktų reklama turi tapti nepatraukli? Matome akivaizdų prieštaravimą. Jeigu lošimų sritis pripažįstama verslo ir laisvalaikio sritimi, tai kitas klausimas iš karto turėtų būti ar ji Lietuvoje yra pernelyg išplitusi. <…> Nėra jokio argumento tvirtinti, kad Lietuvoje lažybos, loterijos ar kiti azarto poreikio tenkinimo būdai yra per daug paplitę. Mes galime Lietuvą lyginti su aplinkiniais kraštais pagal pinigų kiekį vienam žmogui, išleidžiamą šitoje srityje, ir palyginti pagal priklausomybių kiekį 100 tūkst. gyventojų. Kaip ir tyrime, pamatysime, kad Lietuvoje lošimai, loterijos, azarto tenkinimas yra gana gerai sureguliuotas ir kad jam skiriami pinigai finansiškai gana pastebimai atsilieka nuo aplinkinių kraštų“, – teigia G. Navaitis. Anot jo, kad esminė problema, kurią jis įžvelgia šiuose siūlymuose – kaštų ir naudos santykio nepaisymas. „Tokioje situacijoje galima klausti, kam reikia papildomų priemonių. Šitas klausimas nėra užduodamas pasižiūrėjus į debesis. Jis turėtų būti užduodamas valdžiai nuolat tokiu aspektu: yra išlaidos, yra kaštai ir yra numanoma nauda (ką tikimasi laimėti). Jeigu kaštai yra ypač dideli, o naudos jokios arba ji labai nedidelė, akivaizdu, kad reikia ieškoti kitų priemonių. Pavyzdžiui, mano požiūriu, patekimo į lošimo vietas ypatingo sugriežtinimo situacija yra perteklinė kaip tik dėl kaštų, skiriamų šiai sričiai. Visai sutikdamas su tuo, kad reikia kontroliuoti žmones, kurie turi priklausomybę nuo lošimo, siūlau sąlyginai daug mažiau kainuojantį sprendimą – kad laimėjimų atsiėmimas būtų kontroliuojamas. Kad tie, kurie nori atsiimti laimėjimą, būtų įvertinami. Galėtų būti nustatoma riba, kad ir 1– 5 eurai būtų nekontroliuojami. Išlaidos, už kurias kažkas sumokės, galėtų būti panaudotos daug tikslingiau ir galėtų būtų nukreiptos į pagalbą žmonėms, turintiems priklausomybę“, – sako profesorius. Pasak G. Navaičio, šiai sričiai skiriama daug lėšų, tačiau jų panaudojimas kelia abejonių – siūlomos priemonės brangios ir susikoncentruojama ne į probleminio lošimo šaknis bei pasekmes. „Reklamos ribojimas irgi yra tam tikras lėšų perskirstymas, patekimo į lošimo salonus ribojimui, norint sukurti visą šitą sistemą, irgi reikalingos didelės lėšos. Jeigu jos būtų skiriamos turintiems priklausomybes, manau, kad efektas būtų žymiai didesnis. Tie skaičiai keičiasi, bet, sakykime, galime kalbėti apie 4 tūkst. užsiregistravusių (Apribojusių teisę lošti registre – DELFI). Tai reiškia, kad tie žmonės bent jau bando savo priklausomybę kontroliuoti, užsiregistravo, daro kažkokį veiksmą. Tai ką mes, kaip valstybė, kaip visuomenė, darome toliau – mes jiems jokios realios pagalbos nesuteikiame. Sakome: „na, užsiregistravote, tai mes dabar žiūrėsime, kad nepakliūtumėte“, o psichoterapinė pagalba? 4 tūkst. galimų pacientų – kur tie specialistai, kurie dirba su jais? Vietoje to, kad nukreiptume lėšas pagalbai jiems, užsiimame veikla, kurioje kaštų ir naudos sugretinimas rodo, kad išlaidos yra didelės, o nauda sąlyginai maža“, – sako G. Navaitis. Kita priemonė, kurią psichologas siūlytų apsvarstyti ir laikytų efektyvesne – atsigręžti į švietimą. Remiantis Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, ketvirtadalis piliečių pirmą kartą pabando lošti iš pinigų nesulaukę 18. „Jei nesikabinėtume prie reklamos, o nukreiptume lėšas į mokyklas darbui su nepilnamečiais, mano supratimu, lėšos būtų panaudotos daug efektyviau. Kodėl to neatsiranda? Dėl biurokratijos. Akivaizdu, kad įvesti atskirą priklausomybių kursą mokykloje nesugebėsime, kiekvieną savaitę vykstanti priklausomybių prevencijos pamoka – per daug. O galėtume į kitus kursus integruoti kokias tris pamokas per metus, supažindinti su įvairiomis priklausomybėmis, kaip jos atsiranda, kaip užkirsti joms kelią. To nėra. Matome principą, kad šitoje srityje kaštai būtų mažesni, o nauda – neabejotinai didelė.“

Ištyrė lietuvių lošimo įpročius

Mykolo Romerio universiteto tyrėjai, kartu su bendrovėmis „Vilmorus“ ir „Dialogas“ pirmą kartą sistemingai bei nuosekliai ištyrė Lietuvos gyventojų lošimo įpročius, palygino juos su analogiškais įpročiais Jungtinėje Karalystėje (JK) ir šiemet pristatė išvadas. Prof. G. Navaitis yra ir tyrimą atlikusios mokslininkų grupės atstovas. Tyrimas atskleidė, kad azartiniai lošimai, lažybos ir loterijos Lietuvoje yra masinis laisvalaikio leidimo būdas – nelošia vos 31,4 proc. šalies gyventojų. Tačiau mokslininkai konstatavo, kad dabartinė azartinių lošimų, lažybų ir loterijų valstybinis reguliavimas ir lošimų organizatorių vykdoma savireguliacija Lietuvoje pakankamai veiksminga. Laisvalaikio praleidimo būdas perauga į problemą tada, kai pomėgis lošti slepiamas nuo aplinkinių, darosi sudėtinga jį kontroliuoti, pradedama lošti net tada, kai žmogus neturi tam pinigų ir tai pradeda kelti susirūpinimą artimiesiems. Probleminių lošėjų dalis, remiantis tyrimo išvadomis, sudaro labai mažą dalį lošiančių asmenų – 98 proc. lošėjų įvardinami „laisvalaikio lošėjais“, per vidurį – nedidelė probleminių lošėjų grupė, kuriai priklausantys lošėjai gali liautis lošę, arba gali tapti patologiniais lošėjais ir mažiausia dalis – patologiniai lošėjai. Trys populiariausi azarto tenkinimo būdai Lietuvoje (respondentai galėjo nurodyti daugiau nei 1 atsakymą): loterijos bilietų (65,3 proc.), momentinės loterijos bilietų (35,3 proc.) bei internetinis loterijos bilietų pirkimas ar dalyvavimas e-loterijose (5,5 proc.). „Dar viena svarbi tyrimo išvada – įsitraukimas į azartinius žaidimus iš esmės nekinta. Tai reiškia, kad didžioji lošti pradėjusių žmonių dalis gali lengvai nutraukti lošimą, o dalies įsitraukimas dėl įvairių priežasčių net mažėjo“, – tyrimą anksčiau komentavo profesorius.

„Top Sport“ atstovas: negyvename iš probleminių lošėjų ir tikrai nenorime iš jų gyventi

Naujasis įstatymas planuoja imtis ir nuotolinių lošimų srities. Populiariausios lažybų internetu platformos visoje Lietuvoje „Top Sport“ atstovas, teisininkas Karolis Vinciūnas teigia, kad lažybų sektoriuje tokie problemos mastai nėra matomi. „Save tapatiname su tokiais pakankamai mažo įsitraukimo ir mažos rizikos lošimais, kaip loterijos, nors loterijos oficialiai nėra Lietuvoje azartinių lošimų sektorius, tai yra loterijų sektorius, reglamentuotas atskiru įstatymu. Neseniai atliktas mokslinis tyrimas atskleidė, kad vis tik įsitraukimas į loterijas yra pakankamai didelis ir tai vis tik yra pinigų išleidimas pramogai siekiant išlošti daugiau pinigų, tai sakyčiau mes save galime laikyti panašiame lygmenyje, kaip loterijos“, – teigia, K. Vinciūnas. Jei žmogus pateikia prašymą apriboti jo teisę lošti, toks prašymas įsigalioja visose antžeminėse ir nuotolinėse lošimų vietose. K. Vinciūno teigimu, reglamentuojant lošimų tvarką neatsižvelgiama į skirtingas jų ypatybes. „Lažybose tu gali ir metus laukti rezultatų, jei pateikei spėjimą prieš sezoną, kas išloš pasaulio čempionatą, palyginus su tuo, kad ruletėje per valandą gali pralošti dešimt tūkstančių. Tai visiškai skirtingi azartiniai lošimai, bet, kas liečia Apribojusių teisę lošti registrą, reglamentuojamą jų kontrolę, įstatymų leidėjas bent jau kol nusprendė neskirti jų ir sutapatina visus.“ Pasak jo, Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos turimame atsakingo lošimų organizavimo kodekse numatoma, kad probleminiams lošėjams, nebūtinai tik tiems, kurie pateikė prašymą apriboti jų teisę lošti, nebūtų suteikiama galimybė dalyvauti lošimuose. Kalbėdamas apie siūlomas įstatymo pataisas, teisininkas pateikia savo įžvalgas apie tai, į ką reikėtų atsižvelgti siekiant priimti, jo teigimu, objektyvesnius sprendimus. „Mūsų pozicija yra labai aiški – mes tikrai nesame nusistatę prieš protingus reklamos apribojimus, bet yra du dalykai: ribojimai turi būti protingi. Kad ir kaip bebūtų, mūsų sporto finansavimo programa neveikia arba veikia prastai ir sportui reikia privačių rėmėjų. Šiuo metu lošimų bendrovės yra vienos iš pagrindinių remiančių didžiąsias komandas, todėl turi būti palikta galimybė remti ir apie tai informuoti. Nebūtinai marketinginiais veiksmais, bet bent jau taip, kad logotipas ant marškinėlių galėtų likti. Naujame įstatymo projekte į tai atsižvelgta. “, – lažybų organizatoriaus poziciją aiškina K. Vinciūnas.
Tūkstančiai pasirenka save apriboti

Per dieną Lošimų priežiūros tarnyba sulaukia vidutiniškai 11 skambučių iš norinčių pasikonsultuoti asmenų. Pasak tarnyboje dirbančios vyr. specialistės psichologės Tatjanos Veromej, skambinantieji tik kartais papasakoja, kaip įsitraukė į lošimus. „Apskritai, priklausomybė nuo lošimų, kaip diagnozė, yra impulsų sutrikimas. Žmogus negali suvaldyti savo impulsų. Kai kyla noras, jam sunku pačiam save suvaldyti tuo momentu. Kuo šie prašymai svarbūs ir kodėl svarbu, kad jo laikytųsi visi organizatoriai – impulsas sukyla ir praeina. Tuo momentu jis gali nesusivaldyti ir ateiti, bet jam pasako „ne“, tada nusiramina, impulsas praeina“ – aiškina specialistė. Specialistės nuomone, didžiausia problema yra tai, kad tarp mūsų jau yra žinoma kaip, ką daryti su alkoholiu ir cigaretėmis, kokios rizikos, bet apie lošimą mūsų visuomenė kol kas nėra informuota. Tai, anot jos, yra svarbi prevencijos priemonė. „Labai svarbu informavimas, ką mes ir darome. Reikia supažindinti žmones su tuo, kokie gali būti lošimų padariniai ir pasekmės, kaip atpažinti jas – mūsų visuomenė nežino nieko. Kartais ir psichologai, ir psichiatrai nelabai įsivaizduoja, kas taip per reiškinys. Dėl to važiuojame į mokyklas ir ten mokytojams, paaugliams, psichologams, kitur – kariams, policininkams pasakojame apie tai norėdami pasiekti kuo daugiau žmonių, kad jie žinotų, kas tai per dalykas, kaip save stebėti, suprastų, kaip elgiasi žmogus, kai pramogauja ir kaip pastebėti, kad jis jau gali atsidurti rizikos grupėje. Tokio švietimo reikia tam, kad žmonės negalvotų, jog pabandys ir „bus kaip bus“, o žinotų, kokios yra rizikos, kaip save stebėti“, – mano specialistė. Dėl azartinių lošimų įstatymo pataisų savanoriška prašymų dėl savęs apribojimo nuo lošimų programa įgijo teisinį pagrindą, įsigaliojo Apribojusių savo teisę lošti asmenų registras. T. Veromej teigia, kad ši priemonė iš tiesų veiksminga ir populiaresnė nei tikėtasi. „Mes tų prašymų gaudavome panašioje savanoriškoje programoje. Dabar per dieną gauname tiek, kiek anksčiau per savaitę, o per mėnesį tiek, kiek anksčiau per metus. Tokio srauto nesitikėjome, tikėjomės, kad gal net sumažės, nes čia visgi registras, pas mus juk žmonės bijo dėl tų duomenų. Tačiau suveikia šita priemonė, bent laikinai tai tikrai padeda žmonėms“, – sako psichologė.

Straipsnis paimtas iš Delfi.lt

Seime – nauji siūlymai riboti azartinių lošimų reklamą

Algimanto Kalvaičio nuotr.

Seimui balandį atmetus „valstiečių“ siūlymus suvaržyti azartinių lošimų reklamą, šios iniciatyvos autoriai nenuleidžia rankų – dar kartą įregistravo pluoštą panašių pataisų. Septyni „valstiečiai“ ir dar trys kitų frakcijų parlamentarai, be siūlymo atsisakyti beveik visos azartinių lošimų reklamos, nusiteikę riboti ir informacijos sklaidą internete. Tokia informacija negalėtų būti nukreipiama į kitą svetainę.  „Tai reiškia, kad iš vienos interneto svetainės automatiškai nebus galima pereiti į kitą“, – BNS tvirtino viena pataisų iniciatorių „valstietė“ Laimutė Matkevičienė.
Svetainėse, kuriose yra vaikams ir paaugliams skirta informacija, siūloma drausti bet kokią su azartiniais lošimais susijusią informaciją.
Kaip ir anksčiau, parlamentarai siūlo nelaikyti reklama tik azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimų, prekės ženklų ir lošimų rūšių. Jos nebūtų galima apipavidalinti nei raštu, nei vaizdu ar garsu.
„Tik tokia reklama bus galima interneto svetainėje. Ji bus negyva. Ji nejudės, nemurguliuos. Nebus jokių „tuk tuk tuk“, kaip dabar sakoma vienoje reklamoje, ir gražaus aktoriaus“, – sakė p. Matkevičienė.
Lošimo namų (kazino), bingo automatų salonų, totalizatoriaus ir lažybų punktų pavadinimų reklama būtų draudžiama. Nebūtų galima skelbti lošimo įrenginių kiekio ir lošimų vietų adresų. Taip pat siūloma į lošimo automatų ir bingo salonus, lažybų bei totalizatorių punktus neįleisti nepilnamečių ir asmenų be asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Jų būtų prašoma iš visų norinčiųjų lošti, nes atsisakoma nuostatos, kad amžius būtų tikrinamas tik kilus abejonėms. Taip pat siūloma neleisti jaunesniems kaip 18 m. žmonėms dalyvauti nuotoliniuose lošimuose. Lošimų namuose (kazino), kaip ir dabar, galėtų lošti asmenys tik nuo 21 m. Jeigu Seimas pataisas priimtų, jos įsigaliotų nuo 2019 m. sausio.

Straipsnis paimtas iš vz.lt

M. Balikienė. Azartija

M. Balikienė. Asmeninė nuotr.

Komercinio lošimo įstaigose kabo rūstūs skelbimai:

„Draudžiama lošti asmenims, kuriems nėra sukakę 18 metų,

„Asmenims, įtrauktiems į apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą, įėjimas į lažybų punktą draudžiamas,

„Jei jums pasisekė atrodyti jaunesniu nei 18 metų, neįsižeiskite, mums paprašius parodyti savo asmens dokumentą.  

„Įspėjame: neatsakingas lošimas gali tapti priklausomybės nuo azartinių lošimų priežastimi.

Atsakingo lošimo idėja propaguojama visame pasaulyje. Ją uoliai remia azarto pramonė: finansuoja tyrimus, kurių tikslas – įrodyti, koks ekonomiškai vertingas ir socialiai atsakingas užsiėmimas yra lošimas. Azarto pramonė rūpinasi ir prasilošėliais: imasi papildomų priemonių savižudybės, reabilitacijos ir edukacijos problemai spręsti. Panašiai kaip tas susirūpinęs tėvas iš liaudies posakio, mušęs sūnų ne už tai, kad tas lošė, o už tai, kad atsilošti norėjo. Tėvo rūpestis bent jau nuoširdus. Jis nori, kad sūnus neloštų, nors mato, kad diržas atsakomybės turbūt neįkrės.

Mykolo Romerio universiteto psichologai kartu su bendrovėmis Vilmorus“ ir Dialogas“ tyrė azartinių lošimų paplitimą Lietuvoje. Jie nustatė, kad lažybos, loterijos ir lošimai Lietuvoje yra masinis reiškinys. Azartui atsparūs tik 31,4 proc. Lietuvos gyventojų. 2016 m. rugsėjį bendrovė BALTMI nagrinėjo Lietuvos namų ūkio pirkinių krepšelio turinį. Rezultatas nustebino: perkamiausių prekių sąrašo viršūnėje – loterijos bilietas. Jį lenkia tik pirmosios vietos laimėtojas plastikinis pirkinių maišelis.

Lošimus įprasta peikti už tai, kad skatina neprotingai eikvoti pinigus, laiką ir energiją. Taip pat įprasta neprotingus lošėjų veiksmus ir įsitikinimus laikyti svarbiais probleminio lošimo veiksniais. Valios ir  sąžinės stokojančius lošėjus jau net mėginama apskelbti ligoniais. Bet tai tik dalis tiesos.

Lošėjas (jeigu tik jis ne lošimo mašina, o žmogus) linkęs elgtis neprotingai. Apakintas troškimo staiga pralobti jis nemato, kad šansai pagauti laimės paukštę menki. Keturis kartus labiau tikėtina, kad šiemet į Žemę pataikys asteroidas, nei susižerti į kišenę garsiausios JAV loterijos Powerball“ didįjį prizą, kuris 2015 m. sausį siekė 1,5 milijardo dolerių. Deja, to nepastebim. Įsidėmim vien tai, kad tas prizas atiteko 3 laimės kūdikiams. Pralošėliais nesidomim. Tai neįdomu, be to, neįmanoma – jų tiek daug… Ką gi, esam silpni, riboti lengvabūdžiai. Pasiduodam iliuzijoms, neanalizuojam savo veiksmų, nesumuojam išlaidų loterijos bilietams, kitoms azarto pramogoms. Be to, mąstom supaprastintai, dėl to lengvai pateisinam nepaliaujamus mėginimus atsilošti.

Lošimo motyvai daugiausia neprotingi. Lošti, pvz., skatina siekis smagiai praleisti laiką, atsikratyti nuobodulio ir įtampos. Vilioja perspektyva užmegzti pažintis, pasipuikuoti gabumais, sužavėti žiūrovus, pasivaržyti su mokovais. Šios paikystės kartais pasaldina net pralošimo kartėlį.

Lošimo komercinis tarpininkas, azarto įmonė, neprotingai pasielgia iš godulio. Štai 2015 m. spalį Jungtinės Karalystės Nacionalinės loterijos Camelot Group“ operatoriai, kad būtų sunkiau laimėti didįjį prizą, į lošimą papildomai įvedė 10 naujų kamuoliukų. Tai sumažino laimėjimo šansą nuo 1 iš 14 milijonų iki 1 iš 45 milijonų. Netrukus loterijos vadai puolė į neviltį – ėmė tirpti lošėjų gretos. Siekdami išvengti kracho loterijos verslo bosai suskato vilioti įtūžusius lošėjus net gėlių puokštėmis ir kvietimais nebrangiai papietauti. Firma suveikė neatsakingai, nors turbūt dėjosi išmananti lošėjų viliojimo paslaptis. Vieną tai jau tikrai: kuo mažesnis galimumas laimėti, tuo pilnesnis aukso puodas, tuo pastebimesnis lošimas, tuo stipresnė trauka įsigyti loterijos bilietą. Loterininkams pritaria visi komercinio lošimo verslo (loterija, lošimo automatai, kazino, sportinės lažybos, internetinis pokeris ir t.t.) žinovai: galimo laimikio didžiulė suma veikia stipriau nei matematiniai laimėjimo tikimybės apskaičiavimai.

Lošime žavi tai, kas neprotinga (iracionalu): nežinomybė, paslaptis, lemtis, laimė, sėkmė, likimas. Ypač keri optimistinė idėja, kad yra teisybė žemėje, kad pasaulyje turi būti pusiausvyra, kad visatą valdo už žmogų aukštesnės galybės, kad verta šauktis jų pagalbos, kad kiekvienam iš mūsų likimas skyrė gerą dalią. Reikia tik ją rasti. Arba prisivilioti.

Šių dienų lošėjai nevengia imtis maginių priemonių ir veiksmų. Vieni nesiskiria su laimingu pinigu, kiti su plunksna, treti su keturlapiu dobilu. Kai kurie loterijos bilietus perka, suuodę“ artėjančią laimę. Išlošę galvoja, kad stojo ypatinga laimės akimirka, skuba ją išnaudoti: imasi svarbių ir lemtingų darbų, nes gera pradžia – pusė darbo. Mintis, kad atsitiktinius įvykius sukelia okultinės antgamtinės jėgos, gyvuoja kaip gyvavusi nūdienos lošėjų įsitikinimuose.

Žiniasklaida mitologizuoja didžiuosius loterijos laimikius, nepraleidžia progos užsiminti, kad jie susiję su mistika, slaptų jėgų poveikiu. Jeigu senovėje Fortūnos numylėtinius apdainuodavo dainiai, tai dabar juos šlovina dienraščiai. Amžiai bėga, o publika sužavėta stebi, kaip lemtis ir laimė keičia žmogaus būtį. Tai įkvepia viltį, kad visame kame slypi gili prasmė ar net dieviškoji intencija.

Lošimotyros specialistai teigia, kad prie kortų stalo, monitoriaus ekrano, lošimo automato veržiamės dėl to, kad azartinis lošimas duoda progą pasielgti impulsyviai, nuslopinus protą. Kitaip sakant, įgalina siekti tikslo neprotingai, t.y. apeinant protą, atsiduodant aukštesnei atsitiktinumo ar likimo valiai.

Pažvelgus į lošimą kaip į azartinę žmogaus veiklą apskritai, matyti, kad lošimas – sudėtingas visuomeninis ir kultūrinis reiškinys. Jis atlieka daug funkcijų ir gali naudingai dalyvauti kultūriniame, politiniame ir ūkiniame valstybės gyvenime. Politologai jau siūlo naudotis loterija, priimant kai kuriuos politinius / administracinius sprendimus, kadangi atsitiktinai iškritęs burtas atsveria socialinę neteisybę ir nelanksčias galios struktūras. Tai puiki kovos prieš korupciją ir protekciją priemonė. Komerciniai lošimai iš esmės demokratiški. Lošėjas tikras, kad nesėkmės atveju jis praloš nebūtinai elito atstovui. Kita vertus, lošėjas neabejoja, kad visas loterijas, internetinius pokerius, sportines lažybas laimės komercinio lošimo verslas. Nepaisant to, azartiniai lošimai populiarūs. Gal todėl, kad juose tebežėri demokratijos, nepaperkamumo ir teisingumo dėmuo?

O buvo laikas, kai žėrėjo jis žymiai skaisčiau. Didžiojo druskos ežero pakrantės urve rastas archeologinis lobis – tūkstančiai lošimo kauliukų, raižytų skeltos nendrės lazdelių, lankelių ir kitų priešistorinio azarto įrankių. Apie jį 2015 m. išsamiai rašė žiniasklaida. Radinys rodo, kad XIII a. Šiaurės Amerikoje lošta visuotinai, be pertrūkio, negailint nei išteklių, nei laiko. Sprendžiant iš radinių gausos ir įvairovės, urve nuolat vyko lošimo pramogos – laužui degant, dūmams rūkstant, tankiai ratu apstojusiems žiūrovams atidžiai stebint…

Uolių azarto išpažintojų būta ne tik Amerikoje. Azartas karaliavo plačioje geografinėje, socialinėje ir kultūrinėje erdvėje, kurią tiktų vadinti Azartija. Apėmusi visą šiaurės pusrutulį, Europą ir Aziją, anuomet ji driekėsi tolokai į pietus. Antropologai ir archeologai tvirtina, kad senovėje ne tik lošimo mastas buvo didesnis, bet ir funkcijos įvairesnės, o vaidmuo svarbesnis. Lošimai labiau žmones telkė ir artino, nes juos būtinai lydėjo puotos. Puotaujant mezgėsi draugystės, giminystės, partnerystės brangūs tinklai. Tai su kaupu atsvėrė azarto riziką. Be to, iki lošimo įmonių atsiradimo niekas iš lošimo nesitikėjo didelės asmeninės naudos, nes paprotys vertė dalytis su pralošusiais laimikiu. Anuomet lošimas buvo naudinga strategija, bendraujant su svetimaisiais, o kartais net priemonė ginkluotam susidūrimui išvengti.

Šių laikų lošimo namai – nors ir labai įvairūs – turbūt nesąmoningai siekia imituoti senovinę jaukaus urvo su liepsnojančiu židiniu atmosferą: geras kazino veikia jei ne visą parą, tai būtinai per naktį, siūlo pramogų visokio amžiaus svečiams (net vaikams), dažnai įsirengia čiuožyklą, šokių kambarį, kėglių takus, siūlo pasižiūrėti kino filmą, žinoma, išgerti, užkąsti, gal net nusnūsti… visai kaip namie.

Yra už ką azartinius lošimus peikti, yra už ką girti. Tik vargu ar reikia juose ieškoti didelio racionalumo ir atsakomybės. Azartinis lošimas – savaime neprotingas užsiėmimas. Neprotingi, tik skirtingai, ir jo pagrindiniai elementai: lošėjas neprotingas iš principo; lošimo komercinis tarpininkas iš godumo; lošimo įrankis (kauliukas, kamuoliukas, rutuliukas ir t.t.) neprotingas absoliučiai, nes visai neturi proto. Tai puiku, kadangi absoliutaus bepročio neįmanoma nei papirkti, nei kitaip suvilioti.

Straipsnis paimtas iš alkas.lt

Didžioji Britanija 50 kartų mažina didžiausią statomą sumą lošiant lošimo automatais

Reuters/Scanpix nuotr. / Kazino

Siekdama „apsaugoti pažeidžiamiausius visuomenės narius“ nuo žalingų nuostolių, Didžiosios Britanijos vyriausybė didžiausią sumą, kurią leidžiama kaskart statyti lošiant prieštaringai vertinamais lošimo automatais, sumažins iki 2 svarų (2,3 euro). Ši didžiausia suma bus taikoma populiariems vadinamiesiems pastovaus santykio lažybų terminalams (angl. fixed-odds betting terminals, FOBT), kuriais lošiant dabar kas 20 sekundžių galima statyti iki 100 svarų, pranešė Skaitmeninio sektoriaus, kultūros, žiniasklaidos ir sporto ministerija.

Naujosios taisyklės, taikomos populiariems elektroniniams „kazino stiliaus“ žaidimams, buvo parengtos po vyriausybės atliktos peržiūros. Vyriausybė neatsižvelgė į prieštaravimus, kuriuos reiškė lošimų operatoriai, daugeliui kurių šie terminalai parūpina daugiau kaip pusę įplaukų. Manoma, kad šie automatai sukelia didžiausią priklausomybę, o aktyvistai juos net yra praminę lošimų pasaulio kokainu. „Mums teko spręsti, ar rinktis kompromisines priemones, ar padaryti viską, ką galime, kad apsaugotume pažeidžiamus žmonės. Ir mes nusprendėme užimti griežtą poziciją“, – pareiškė kultūros ministras Mattas Hancockas.

„Šie aparatai kenkia visuomenei ir kėsinasi į pažeidžiamiausius jos narius. Esame pasiryžę užkirsti tam kelią ir sukurti visiems sąžiningesnę visuomenę“, – pažymima ministerijos paskelbtame pranešime. Pasak sporto ministrės Tracey Crouch, šalyje užfiksuojama po daugiau kaip 233 tūkst. atvejų per metus, kai atskiri žaidėjai vienu prisėdimu pralošia po daugiau kaip 1 tūkst. svarų. Iš viso Didžiojoje Britanijoje yra daugiau kaip 33,6 tūkst. FOBT ir kiekvienas iš jų savininkams atneša po vidutiniškai 53 tūkst. svarų per metus. Lažybų bendrovės jau įspėjo, kad naujosios taisyklės jų verslui suduos skaudų smūgį. Sektoriaus asociacija prognozuoja, kad bus uždaryta daugiau kaip 4 tūkst. punktų, kuriuose įrengti FOBT automatai, ir bus prarasta 21 tūkst. darbo vietų.

Tuo tarpu vyriausybė imsis ir papildomų priemonių. Pavyzdžiui, bus griežtai ribojamos sumos, kurias piliečiai galės išleisti internetiniuose lošimo namuose. Šią išlaidų ribą bus galima padidinti tik tuo atveju, jeigu lošimų operatorius įsitikins, kad tokios išlaidos netaps nepakeliama našta. Lažybų operatoriai turės atidžiau tikrinti klientų amžių. Transliuojant internetinių lošimo namų, automatų ir totalizatorių televizijos reklamą, bus skelbiami įspėjimai apie atsakingą požiūrį į statomas sumas. Taip pat ketinama pradėti lošimų poveikio visuomenės sveikatai tyrimą.

Straipsnis paimtas iš 15min.lt

Lietuvos policijos mokykloje – paskaita lošimų priklausomybės ir prevencijos tema

Š. m. balandžio 30 d. Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos specialistai Lietuvos policijos mokykloje skaitė paskaitą lošimų priklausomybės ir prevencijos tema. Paskaitoje dalyvavusiems Lietuvos policijos mokyklos kursantams, kitiems pareigūnams papasakota apie azartinių lošimų žalą ir iššūkius, kylančius susidūrus su asmenimis, turinčiais priklausomybę nuo azartinių lošimų.
Paskaita organizuota plėtojant Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bendradarbiavimą.