Seimas antradienį priėmė svarstyti pataisas, nuo liepos uždraudžiančias skatinti lošimus.

© Shutterstock

Už Azartinių lošimų įstatymo pataisas po pateikimo balsavo 96 Seimo nariai, vienas buvo prieš, o 19 susilaikė. Azartinių lošimų įstatymo pataisomis 11 įvairioms frakcijoms priklausančių parlamentarų siūlo drausti bet kuria forma ir priemonėmis skleisti informaciją ar įtikinėti dalyvauti lošimuose, įskaitant nuotolinius lošimus. Jeigu Seimas tokią pataisą priimtų, lošimų organizatoriai negalės rengti jokių bandomųjų lošimų, žetonų dalinimo ar kitokių akcijų, siūlyti dovanas arba nuolaidas, inicijuoti kitas skatinamąsias akcijas. Vienas pataisų autorių Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas konservatorius Mykolas Majauskas sako, kad pakeitimai inicijuojami dėl agresyvios lošimo organizatorių rinkodaros, kuria siekiama į lošimus įtraukti naujus, ypač jaunus žmones. „Konkurencinė kova turi turėti kažkokias ribas“, – pristatydamas pataisas sakė M. Majauskas. Jo duomenimis, 24 tūkst. žmonių dabar per metus diagnozuojama su lošimais susijusios ligos. Tuo tarpu parlamentaras Andrius Palionis ragino Lošimų priežiūros tarnybą (LPT) būti iniciatyvesnei ir kovoti su nelegaliais lošimais. „Nelegalūs lošimai intensyviai vyksta internete“, – įspėjo jis. Konservatorius Kęstutis Masiulis pasiūlė drausti ir parduotuvių kasininkėms siūlyti loterijos bilietus „pieną perkantiems pensininkams“. Jis pasiūlė drausti ir reklaminius siužetus apie laimėjusius loterijose žmones bei viešas reklamas, „kur rodoma, kiek ir kokių burbulų sukrito“. M. Majauskas tikino, kad tokios loterijos nuo lošimų „skiriasi savo azartiškumu“. Gyventojai, norintys apriboti savo galimybę lošti, nuo 2017 metų gegužės LPT arba lošimų organizatoriams gali pateikti prašymą jų neįleisti į lošimų namus. LPT duomenimis, per beveik ketverius metus tokius prašymus pateikė 18934 žmonės. Vien 2020 metais sulaukta 5816 prašymų, 2019 metais – 5079.

Straipsnis paimtas iš Delfi.lt

Paskaitoje – apie atsakingą požiūrį į lošimus

Nors karantino režimas Lietuvoje tęsiasi, nuo 2020 m. lapkričio antžeminių lošimų verslo paslaugos tebelieka sustabdytos ir šiuo metu legalūs lietuviškų bendrovių lošimai prieinami tik internete, Lošimų priežiūros tarnybos specialistai ir toliau aktyviai vykdo edukacines priemones, formuojančias atsakingą požiūrį į lošimus. Nuotoliniu būdu visoje Lietuvoje mūsų psichologai skaito paskaitas įvairaus amžiaus ir socialinių grupių, bendruomenių atstovams. Siekiama, kad visuomenė kuo plačiau susipažintų su lošimų specifika, galimomis grėsmėmis, ypatingai su jų savybe įtraukti. Šviečiant Lietuvos gyventojus ugdomas jų sąmoningas požiūris į azartinius lošimus.

Š. m. balandžio 8 d. Lošimų priežiūros tarnybos psichologas Olegas Mackevič nuotoliniu būdu vedė paskaitą tema „Azartiniai lošimai: pramoga ar problema?“ Vilniaus kolegijos Ekonomikos fakulteto studentams ir dėstytojams.

„Paskaitos dalyviai buvo supažindinti su azartinių lošimų keliamais pavojais, probleminio lošimo situacija Lietuvoje, priklausomybės nuo lošimo sąvoka, rizikos faktoriais ir ženklais bei pagalbos būdais,“ –  po paskaitos mintimis dalinosi Vilniaus kolegijos Ekonomikos fakulteto atstovė Laura Žarskienė. „Džiaugiamės turėta galimybe susitikti su specialistu, kuris ne tik puikus savo srities žinovas, bet savo turimomis žiniomis bei įžvalgomis nuoširdžiai pasidalino su mūsų bendruomene“.

Siūloma uždrausti bet kokia forma skatinti lošti

Lošimai / Shutterstock nuotr.

Įvairioms Seimo frakcijoms atstovaujanti Seimo narių grupė siūlo nustatyti draudimą skatinti lošti bet kokia forma ir priemonėmis.

Pagal jų įregistruotą Azartinių lošimų įstatymo pakeitimo projektą, Lietuvoje draudžiama skatinti dalyvauti lošimuose „bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleisti informaciją ar atlikti įtikinėjimo veiksmus, įskaitant paties lošimo organizatoriaus organizuojamus specialius renginius, bandomuosius lošimus, akcijas, nuolaidas, dovanas ir panašaus pobūdžio skatinamąsias priemones, skatinančius dalyvauti lošimuose ar nuotoliniuose lošimuose.“

Tikimasi, kad priėmus projektą bus sudarytos sąlygos mažinti lošimų sukeliamas neigiamas pasekmes visuomenei, sumažės lošimų patrauklumas, turėtų mažėti lošimams išleidžiamos sumos ir trumpėti lošimams leidžiamas laikas.

Galiojančiame Azartinių lošimų įstatyme nedraudžiama lošimo organizatoriams savo interneto svetainėje ir lošimo organizavimo vietose skatinti dalyvauti lošimuose, tai yra organizuoti konkursus, bandomuosius lošimus, loterijas ir kitus renginius, kurie skatintų dalyvauti lošimuose, įskaitant nuotolinius lošimus.

„Azartinių lošimų įstatymas taip pat nedraudžia lošimų reklamos, todėl potencialiam lošėjui sužinojus apie lošimo paslaugas ir apsilankius nuotolinio lošimo svetainėje, dėmesį atkreipia tituliniuose šių svetainių puslapiuose skelbiama informacija apie lošimų organizatorių vykdomas akcijas ar konkursus. Skatinimas dalyvauti lošimuose gali būti nukreiptas tiek esamiems klientams, tiek ir siekiant pritraukti naujų lošėjų“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.

„Lošimų organizatorių rengiamos skatinimo priemonės patraukia potencialių lošėjų, ypač jaunesnių asmenų dėmesį, sužadina smalsumą, padeda lengviau apsispręsti išbandyti lošimus. Skatinant lošti siūloma dalyvauti įvairiuose renginiuose, siūloma atlikti statymus ypatingomis sąlygomis. Tokios priemonės lošimuose didina lošimų patrauklumą, skatina lošti ilgiau, lošimams išleisti didesnes sumas, o tai skatina priklausomybės nuo azartinių lošimų riziką“, – sako projekto rengėjai.

Azartinių lošimų įstatymo pataisas teikia valdantiesiems ir opozicijai atstovaujantys Seimo nariai Mykolas Majauskas, Antanas Čepononis, Gintautas Paluckas, Aidas Gedvilas, Andrius Bagdonas, Vigilijus Jukna, Juozas Baublys, Andrius Kupčinskas, Aurelijus Veryga, Agnė Širinskienė, Justinas Urbanavičius.

Straipsnis paimtas iš LRT.lt

Jaunojo „blogerio“ požiūris į loterijas

Siūlome pažiūrėti jaunojo blogerio reportažą apie Lietuvoje organizuojamas loterijas. Kritiškame ir sveikai ironiškame reportaže jaunuolis dalinasi savo įžvalgomis ir mintimis, kviesdamas patiems priimti sprendimą dėl loterijų pirkimo. 

Nuoroda į video.

Gėręs ir narkotikus vartojęs kunigas Kęstutis Dvareckas: vieną dieną pabudau kalėjime ne kaip gerasis lankytojas

„Visuomenė tikisi iš tavęs pavyzdingo elgesio, o tu pabundi kalėjime, kur galvoji, kad čia būsi nebe kaip gerasis lankytojas, bet kaip gyventojas“, – apie savo praeitį pasakojimą laidoje „Kasdienybės herojai“ pradeda žinomas kunigas Kęstutis Dvareckas, kuriam teko net šv. Mišias aukoti apsvaigus – ir niekas nedrįso nedvejoti, kad kunigas yra apsvaigęs.

Kęstutis gerai prisimena, kaip prieš keturiolika metų viešumoje pasirodė straipsniai apie jį – jog žinomas dvasininkas policijos pareigūnų pagautas neblaivus už vairo. Tuomet ir išaiškėjo ilgai slėpta Kęstučio gyvenimo tiesa – kad jis, eidamas kunigo pareigas, tapo priklausomu nuo alkoholio, narkotikų ir raminamųjų vaistų. „Mano atveju žiniasklaida padarė tą darbą – išviešino situaciją labai, ir tada susidūriau su lavina komentarų ir nuomonių. Nuo artimiausių žmonių iki tų, kurių visai nepažįstu. Tai, kad pareigūnai mane sulaikė, nepaisant kokia nemaloni patirtis buvo, tai išgelbėjo mano gyvybę. Kai jie mane sustabdė, aš lėkiau į susinaikinimą, turėjau labai aiškių suicidinių planų. Man atrodė, kad geriau mirti, nei kad kas nors sužinotų, kad turiu problemų. Dėl to gal iš mano tėvelių girdžiu tik vienintelį priekaištėlį – kodėl, kad tu turi bėdų, sužinojome per žinias, o ne iš tavęs“, – sako kunigas. Prieš dvylika metų Kęstutis įkūrė priklausomybes turinčių asmenų bendruomenę „Aš esu“. Kunigui itin skaudu dėl nuo azartinių žaidimų priklausomų žmonių, kurie savo gyvenimus per trumpą laiką sugadina labiau nei bet kas kitas. „Skoloms sumokėti kartais neužtenka ir dešimtmečių, todėl itin daug jų pasitraukia iš šio gyvenimo“, – sako Kęstutis.

Visą interviu žiūrėkite vaizdo įraše. Gyvenimo būdo laida „Kasdienybės herojai“ – tai stiprių asmenybių jaudinančios gyvenimo istorijos. Kas savaitę – interviu su gerai žinomais, o gal išskirtinį gyvenimo būdą pasirinkusiais žmonėmis.

Vaikas susidomėjo azartiniais lošimais. Ką daryti tėvams?

Azartiniai lošimai sukelia priklausomybę / VLMEDICINA.LT (A. Kubaičio) nuotr.

Jei azartiniuose lošimuose pradedama dalyvauti paauglystėje, rizika susidaryti priklausomybei yra keturis kartus didesnė, – perspėja Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vyriausiasis specialistas, psichologas Oleg Mackevič. Kaip auklėti vaikus, kad jie nepradėtų lošti? Ką gali padaryti tėvai, pastebėję vaiko susidomėjimą šia rizikinga pramoga?.

Ar vaikų ir paauglių įsitraukimas į azartinius lošimus plačiai paplitęs?

Pasaulyje paauglių lošimo problematika tiriama jau gana seniai. Profesoriaus M. Griffiths Europoje atliktų tyrimų apžvalga „Prevalence of Adolescent Problem Gambling: A Systematic Review of Recent Research “ (2017) parodo, kad probleminių lošėjų tarp nepilnamečių asmenų yra nuo 0,2 iki 12,3 proc.

Tai, kad nepilnamečiai įsitraukia į azartinius lošimus, parodo ir 2019 m. Alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo Europos mokyklose tyrimo (ESPAD) duomenys. Tyrimo išvadose teigiama, kad „lošimas iš pinigų tapo populiarus tarp Europos mokinių – 22 proc. respondentų (29 proc. vaikinų, 15 proc. merginų) teigė, kad jie žaidė bent vieną tokį žaidimą per pastaruosius 12 mėnesių iki apklausos. Lietuvoje šie skaičiai kiek mažesni: atitinkamai 19 proc., iš jų 25 proc. vaikinų, 13 proc. merginų.“

Bendrovės „Vilmorus“ 2020 m. atliktoje reprezentacinėje apklausoje gauti rezultatai parodė, kad 20 proc. lošimo patirtį turinčių asmenų Lietuvoje azartinius lošimus išbandė būdami nepilnamečiais.

Kodėl vaikai ir paaugliai pradeda lošti?

Manau, kad vieno atsakymo nėra. Pirmiausia svarbu suprasti, kad šiame raidos periode paaugliai linkę rizikuoti, bandyti ribas, siekti autonomiškumo, abejoti primestais autoritetais, ieškoti savojo Aš, siekti pritapti bendraamžių grupėje.

Dėl jauno amžiaus ir psichologinių ypatumų paaugliams būna sunku kritiškai vertinti savo veiksmus ir pasekmes, jų pasirinkimai ne visuomet būna tinkami, kartais – kenksmingi. 

Mūsų klientai, turėję lošimų patirties paauglystėje, teigia, kad lošimas buvo vienas iš būdų užsidirbti pinigų, kartais – būdas išvengti slogių emocijų. Kadangi paauglystės laikotarpiu bendraamžių nuomonė yra kur kas svarbesnė nei tėvų, kai kurie į lošimus įsitraukia paveikti būtent draugų nuomonės.

Ne mažiau svarbios ir suaugusiųjų nuostatos į lošimą. Jei jos teigiamos, tikimybė, kad vaikas ar paauglys pradės lošti, padidėja.

Kai su kolege tik pradėjome darbą šioje srityje, apie azartinių lošimų keliamus pavojus nebuvo kalbama visiškai ir nenuostabu, kad tėvai neturėjo žinių, kuriomis būtų galėję dalintis su savo vaikais. Yra buvę atvejų, kuomet tėvai, manydami, kad azartiniai lošimai yra tiesiog nekaltas žaidimas, sudarydavo sąlygas vaikui dalyvauti lažybose iš jų sukurtų lošimo paskyrų. Svarbu atminti, kad jei azartiniuose lošimuose pradedama dalyvauti paauglystėje, rizika susidaryti priklausomybei yra keturis kartus didesnė.

Žinoma, paaugliai yra kūrybingi ir bet kurį nekaltą žaidimą gali paversti lošimu. Nors ir ne visi paaugliai išbandę lošimus taps priklausomi, tačiau aš, kaip suaugęs asmuo, negaliu būti tikras, kad tai nepaveiks mano vaiko. Todėl mano pareiga yra įsisąmoninti, kad azartiniai lošimai yra specifinė pramogos forma, kuri tam tikriems asmenims gali sukelti labai rimtų problemų ir tapti kenksminga. Jei mes stengiamės apsaugoti paauglius nuo alkoholio, tabako, narkotikų, azartiniai lošimai negali būti išimtis ir apie juos turime kalbėtis su savo vaikais.

Kaip tėvai galėtų suprasti, kad jų vaikas jau pradėjo lošti?

Tėvams svarbu domėtis visomis rizikomis, su kuriomis gali susidurti jų vaikai, tai padėtų tinkamai reaguoti problemai iškilus. Liūdna, bet lošimo priklausomybė neturi „kvapo“, „vaizdo“. Abejoju, kad sugebėčiau iš žvilgsnio atpažinti nuo lošimų priklausomą asmenį. Didžioji dauguma tėvų įsitraukia į pagalbą tik tuomet, kai problema yra įsišaknijusi. Visiškai suprantama, nes paaugliai linkę slėpti savo netinkamus veiksmus nuo tėvelių, o kartais ir tėveliai ne visuomet randa laiko įsiklausyti į savo vaikus arba jaučia kompetencijos trūkumą. Kadangi azartiniai lošimai susiję su pinigais, natūralu, kad ryškiausiai matomos problemos, susijusios su materialiais dalykais. Paaugliai gali pardavinėti savo asmeninius daiktus arba jie teigia, kad tie daiktai netikėtai sugedo, juos pavogė. 

Buvo atvejis, kuomet vaikas pradėjo tariamai dažniau važinėti į mokyklos rengiamas ekskursijas, kalbėti apie keistas rinkliavas mokyklose – o iš tiesų tai buvo būdas išvilioti pinigų iš tėvelių lošimams arba lošimų skoloms. Jei susidaro skolų, vaikas gali sulaukti grasinančio turinio žinučių iš bendraamžių ar vyresnių asmenų.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į internete vaiko stebimą turinį. Suprantama, kad problemai įsibėgėjus gali labai ryškiai pasikeisti emocinė būsena, vaikas gali užsidaryti, būti labiau dirglus, greitai susierzinantis ar net agresyvus, slapukaujantis, kartais neramus, išsigandęs, vengti išeiti iš namų, dažniau meluoti. Taip pat kinta ir jo pomėgiai. Vaikas apleidžia anksčiau mėgtas veiklas, rodo didesnį susidomėjimą lošimais, ima kalbėti lošėjams būdingu žargonu. Įsitraukus į lošimus galimos ir vagystės iš šeimos narių ar kitų artimų asmenų.

Kaip tėvai turėtų auklėti vaikus, kad jie netaptų priklausomi nuo lošimų?

Jei norime, kad vaiko pasitikėjimas tėvais išliktų, svarbu domėtis jo veikla, draugais, pomėgiais, mintimis ir, labai svarbu, – jausmais. Tokiu būdu mes skleidžiame žinią, kad jis mums rūpi. Jei savo laiką, kurį galėtume praleisti su vaiku, perleidžiame televizoriui, internetui ar mobiliam įrenginiui, naivu tikėtis, kad iškilus problemai vaikas į mus kreipsis patarimo, pagalbos.

Svarbu suformuoti tinkamas nuostatas į azartinius lošimus apie tai su vaiku diskutuojant, išsiaiškinti, ką vaikas apie tai žino, reaguoti į jo klausimus lošimo tema ir suteikti tinkamą ir teisingą informaciją, kurią galima rasti internete ar tinklalapyje nebenoriu-losti.lt. Esame parengę informacinius lankstinukus šiuo klausimu ir tėveliams, ir paaugliams. Kalbantis su vaiku reikėtų vengti menkinimo, ironijos, patyčių. Ne mažiau svarbus ir tėvų pavyzdys, nuostatos.

Jei tėvai pastebėjo, kad vaikas lošia, ką jiems daryti? Uždrausti?

Azartiniai lošimai skirti tik suaugusiam asmeniui, todėl jei sužinote apie vaiko lošimą, būtina nedelsiant kreiptis pagalbos į psichinės sveikatos specialistus. Buvo atvejų, kuomet tėvai pasikliaudavo problemų turinčiu vaiku ir leisdavo jam pasirinkti, ar gydytis, ar ne. Pasiteisinimai būdavo mažiausiai keisti: „Jis sako, kad jam nereikia“. Vaikai ir paaugliai dėl neurofiziologinių ir psichologinių ypatumų negali tinkamai įvertinti savo įsitraukimo į lošimus lygio, pasekmių rimtumo, todėl mūsų pareiga apsaugoti juos nuo galimų pavojų. Jei tėveliai vengs sprendimų ar paliks juos išsispręsti savaime, nenustebsiu, jei su jų vaikais specialistai susitiks po 3–5 metų, tik pasekmės bus gerokai sunkesnės ir gydymas užtruks gerokai ilgiau.

O jei vaikai tėvų draudimų nepaiso?..

Savo gyvenime nesu sutikęs vaiko, kuris noriai paiso tėvų draudimų ir priima juos įvertindamas draudimo naudą tolesniam gyvenimui. Jei aš draudžiu, kad parodyčiau vaikui savo galią, autoritetą, neišaiškinu vaikui draudimo esmės, priežasčių, tikslo, savo lūkesčių – menka tokio draudimo nauda. Tokiais draudimais mes galime tikėtis tik vieno dalyko – išmokysime vaiką slėpti savo netinkamą elgesį arba meluoti.

Ar mes dvejotume pagalbos reikalingumu, jei vaiką ištiktų apendicito priepuolis? Priklausomybių rizika visuomet turi būti vertinama rimtai ir jei mes neturime kompetencijos šiuo klausimu, būtinai kreipkimės į tuos specialistus, kurie jos turi.

Lošimo priklausomybė neišnyksta savaime. Literatūroje teigiama, kad tik apie 10–20 procentų asmenų ją įveikia, nes dirba su specialistais, o likę 80 proc. dažniausiai tiesiog „bando nelošti“. Per savo 10 metų veiklos patirtį nemačiau stebuklingų išgijimų. Psichikos sveikata reikia rūpintis taip pat atsakingai, kaip ir fizine. Svarbu ne tik norėti pasveikti, bet ir pridėti pastangų ir veiksmų. Svarbu žinoti, kad išmokti tvarkytis su lošimo problema tikrai galima, kad yra specialistų, kurie padės šiuos klausimus spręsti, tereikia pasirūpinti savimi ir padaryti pirmą žingsnį sveikimo link.

Pagalbą dėl vaikų ir paauglių įsitraukimo į azartinius lošimus teikia psichikos sveikatos specialistai savivaldybių Psichikos sveikatos centruose bei Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio filialuose. Taip pat probleminio lošimo klausimais galima kreiptis ir į Lošimų priežiūros tarnybos specialistus.

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.

Straipsnis paimtas iš vlmedicina.lt

„Nekalta“ pramoga gali virsti priklausomybe

Greitas gyvenimo tempas, darbas, rūpesčiai, išbandymai ir besikeičiančios aplinkybės neretai įtraukia žmones į rutiną, nuo kurios sunku pabėgti. Vieni atsipalaiduoja skaitydami knygas ar žiūrėdami televizorių, o kiti – lošdami ir visai negalvodami apie galimas pasekmes. Psichologas Oleg Mackevič detaliau pasakoja apie klastingą priklausomybę nuo azartinių lošimų ir sunkų jos gydymą.

Vienintelė prekė – „turtingas gyvenimas“

Azartiniai lošimai yra lyg parduotuvė, kurioje vienintelė parduodama prekė – „turtingas gyvenimas“. Šių žaidimų istorija skaičiuoja jau tūkstančius metų. Anuomet buvo lošiama retai ir nedidelėmis sumomis, tačiau tikslas toks, kaip ir šiandien, – pramoga, kurianti iliuziją, kad lošiant galima susikurti sėkmingą ir klestintį gyvenimą.

Pinigų trūkumas, nenuginčijamo lošimo fakto neigimas, nuotaikų kaita, melas ir augančios skolos greitųjų kreditų bendrovėms yra vieni pasitaikančių sutrikimo požymių, kuriuos pastebi lošiančiųjų artimieji.

„Anksčiau artimieji savo jėgomis bandė išgelbėti bėdoje atsidūrusį lošėją ir darė tai dažniausiai norimo rezultato nesuteikiančiais ir net netinkamais metodais. Paskutinius keletą metų stebime didesnį visuomenės sąmoningumą, kuomet prieš savarankišką artimojo gelbėjimą yra konsultuojamasi su specialistais. Patys lošėjai pagalbos ieško jau tuo metu, kuomet nekontroliuojamo lošimo stažas siekia 3–5, o kartais ir 10 metų“, – patirtimi dalijasi specialistas.

Priklausomybė nėra išgydoma staiga

Priklausomybės pasekmės gali būti psichologinės, socialinės, biologinės, materialinės – dažniausiai labai stipriai pakeičiančios asmens gyvenimą. Neretai lošėjai netenka finansinio pagrindo, praranda draugų ir artimųjų pasitikėjimą, jaučiasi vieniši, nereikalingi, suprastėja jų emocinė ir fizinė būsenos. Užsiimantieji azartiniais žaidimais kenčia nuo įvairių psichosomatinių sutrikimų, gali įsitraukti į alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, galvoja apie savižudybę arba bando žudytis.

Svarbu suprasti, kad priklausomybė nėra medicininė problema, kurią galima staiga išgydyti. Tai ilgalaikio gijimo proceso reikalaujantis sutrikimas, kurio metu žmogus susipažįsta su savimi, išsiaiškina savo poreikius, mokosi atpažinti savo jausmus ir emocijas.

Priklausomybei nuo azartinių lošimų, kuri dar kitaip vadinama ludomanija, būdingi atkryčiai. Kiekvienam žmogui pasitaiko skirtingas jų skaičius. Šie atkryčiai sukelia skausmą ir priverčia jausti gėdos, savigraužos, savęs menkinimo ir nevilties jausmus. Dažniausiai lošiantys asmenys yra įsitempę, suirzę, juos kankina nerimas ir beviltiškumo jausmas, todėl pagerinti emocinę būseną yra siekiama gaudant savo „dozę“ jaudulio ir tariamos laimės lošimo proceso metu.

Lošimo neįmanoma „persivalgyti“

Svarbu suvokti, kad priklausomybė nuo lošimų yra kitokia nei priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų, kadangi nėra jokios išorinės medžiagos, kurią būtų galima „mesti“, kaip antai narkotines ir psichotropines medžiagas.

Noras greitai susitvarkyti su problema priveda prie tokių savigydos priemonių, kurios labiau primena viduramžių raganavimą, o ne gydymą: kodavimai, „užšnabždėtų“ viralų vartojimas, nežinomų „specialistų“ pažadai pagydyti per vieną seansą. Anot specialisto, su lošimo priklausomybe susitvarko apie 15–20 procentų lošiančiųjų, tačiau tai vyksta tik todėl, kad didžioji dalis daro ne tai, ką rekomenduoja specialistai, o tai, ką nori patys.

Pasitaiko atvejų, kuomet dar yra nesusiformavęs priklausomas elgesys ir lošiantieji savo jėgomis sustabdo lošimą ir niekada prie jo negrįžta, bet tai apsprendžia lošimo trukmė ir asmeninės žaidėjo savybės. Kuo mažesnis probleminio lošimo stažas, kuo greičiau kreipiamasi pagalbos, tuo lengviau jį įveikti.

Žmogus – savo „gyvenimo architektas“ 

Lošėjai jaučia didelę kaltę prieš artimuosius, gėdą už savo elgesį ir jo padarinius, todėl dažnai jaučiasi skolingi, nori pakeisti požiūrį į save, dėl to ir siekia pasveikti ne dėl savęs, o dėl kito. Lošiančiojo artimieji dažniausiai slepia šeimos problemas nuo aplinkinių, nesidalija savo jausmais. „Psichologai yra tik pakeleiviai būtent šioje lošėjo ar jo artimojo gyvenimo atkarpoje, juk savo „gyvenimo architektas“ yra pats žmogus. Pats laikas kiekvienam mūsų peržiūrėti savo požiūrį į kitą žmogų, ugdyti savyje empatiją, atjautą, meilę ir rūpintis savo artimuoju, tik tuomet jam nereikės ieškoti paguodos, slepiantis priklausomybės sutemose“, – pasakoja O. Mackevič.

Straipsnis paimtas iš gimtojižemė.lt

Kaip sugrįžti į gyvenimą be azartinių lošimų prieskonio ir skaudžių pasekmių?

Socialinė reklama – kai neužtenka pasakyti „nelošk“.

Azartiniai lošimai – tai pramoga, kuri labai greitai gali virsti sunkia priklausomybe. Šią pramogą išbando kas dešimtas, dažniau renkasi lošimų automatų salonus, kas trečias lošia kartą per mėnesį ar net dažniau – tai parodė Lošimų priežiūros tarnybos užsakymu atlikta apklausa. Lietuvoje yra daugiau nei 17 tūkst. asmenų, pateikusių prašymą Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrui. Registras įsigaliojo 2017 m. gegužės 1 d. Šis skaičius liudija, kiek asmenų gali turėti problemų su lošimu, nes dažniausiai į Lošimo priežiūros tarnybą ir kreipiasi asmenys, kurie tokiu būdu bando suvaldyti savo neatsakingą ar nekontroliuojamą lošimą.

Lošimų priežiūros tarnybos vyriausias specialistas, psichologas Olegas Mackevič portalui manodaktaras.lt sako, kad tarnyba nėra gydymo institucija, todėl jis negali teigti, kad visi prašymai, kurie yra pateikti registrui, yra parašyti asmenų, kurie turi priklausomybę. „Iš kitos pusės, žmogus, kuris nejaučia tokių problemų ir gali kontroliuoti savo lošimą, kitaip tariant lošia tik dėl pramogos, į tokį registrą tikrai nesikreips“, –  sako psichologas.

Lošiančiųjų skaičius auga?

Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, dažniausia su prašymais neleisti lošti kreipiasi jauni vyrai – 88 proc. besikreipiančių asmenų buvo jaunesni, nei 40 metų. Remiantis rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ tyrimo duomenimis, azartinius lošimus yra lošę 12 proc. Lietuvos gyventojų. Panašu, kad išbandančių azartinius lošimus gretos palengva auga. 2013 m. darytos apklausos metu prisipažino, kad per pastaruosius 12 mėnesių yra lošę azartinius lošimus – 7 proc. apklaustųjų.

Dažniau azartinius lošimus renkasi jaunesnio amžiaus (iki 29 m.) vyrai. Beveik kas trečias apklaustasis (28 proc.) nurodė, kad pažįsta asmenų, kurie lošia azartinius lošimus. Nors nuotoliniai lošimai yra lengviau pasiekiami ir jų populiarumas auga, lošusieji nurodė, kad lošimams rinkosi lošimo automatų salonus (47 proc.), o internetu lošė kiek mažiau (41 proc.) respondentų.

Kaip pramoga pavirsta  priklausomybe

Pasak O.Mackevič, daug žmonių lošimą vertina kaip pramogą. „Kol žmogus į šią pramogą žiūri atsakingai, neišleidžia daugiau nei paties nustatyta suma, tol ir nekalbame apie priklausomybę“, – sako specialistas. Jo teigimu, reikia atkreipti dėmesį, jeigu žmogus po lošimo jaučia emocinius išgyvenimus, atsiranda finansinių ar santykių problemų, kada jau kyla mintis, gal galbūt lošdamas galiu užsidirbti, juk pasitaiko ir laimėjimų, kartais ir didesnių, tada gali užvaldyti ir klaidinanti mintis, kad galiu valdyti lošimą, galiu išlošti vis daugiau.

„Žmogus jaučia milžinišką trauką lošti, nerimą, kurį nuslopina tik lošimas. Deja, visada ateina nusivylimas. Štai tada pramoga pavirsta į probleminį lošimą – norą susigrąžinti prarastus pinigus. Šiame etape kai kurie lošėjai dar gali savarankiškai sustoti ir atsisakyti lošimo, nelieka ir didelių pasekmių. Kitiems išgyventos emocijos užgožia viską, jie ir toliau nori jas patirti. Kadangi pas mus emocinis raštingumas vis dar nėra aukšto lygio, retas tokioje būsenoje atsidūręs žmogus sugeba įvertinti savo emocijas, gali sustoti ir jas suvaldyti, todėl vis giliau panyra į lošimą“, – tvirtina psichologas. 

Kodėl sunkiau patikėti šia priklausomybe?

Priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas, kunigas Kęstutis Dvareckas sako, priklausomybė nuo azartinių lošimų skiriasi nuo kitų.

„Kitas priklausomybes paprasčiau žmogui paaiškinti: tu vartoji chemiją ar alkoholį, kurie veikia tavo nervų sistemą. O lošimo atveju jis nieko nevartoja, tai yra elgesio priklausomybė, nėra jokios apčiuopiamos medžiagos. Neretai ir pačiam žmogui sunkiau patikėt, kad nepaisant to, kad jis nieko nevartoja, jo smegenyse įvyko pokytis ir susiformavo priklausomybės liga“, – sako kunigas K.Dvareckas. Pasak jo, ir specialistams, kurie turi mažesnę patirtį, dirbti su šiais pacientais taip pat yra sunkiau, nes jie ir sveikdami vis dar bando strateguoti, manipuliuoti, neretai būna daug mažiau nuoširdūs ir atviri.

Kunigas teigia, kad turinčių tik vieną priklausomybę žmonių skaičius mažėja, bet labai sparčiai daugėja „miksų“ – taip bendruomenėje vadinami turintys dvigubas ar net trigubas priklausomybes, kai šalia lošimo žmonės dar yra priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų. 

O.Mackevič pritaria, kad šio sutrikimo raida yra kitokia. „Pavartojus alkoholio, narkotikų, žmogaus sąmonė paveikiama iš karto, o prasukus vieną kartą ruletę ar sulošus vieną lošimą kortomis, ta priklausomybė iš karto nesusiformuoja. Jos raida yra pakankamai ilga, pas mus ieškodami pagalbos kreipiasi asmenys, kurie su šia problema gyvena 5–6–7 ar net 10 metų“, – sako Lošimų priežiūros tarnybos specialistas.

Jo teigimu, pats asmuo ne iš karto ir ne iki galo suvokia, kas su juo vyksta. Ne vienas naiviai įsivaizduoja, kad parašys prašymą ir problema išnyks. „Statistika rodo, kad kai žmogus po kurio laiko nusprendžia, kad grėsmė praėjo, nutraukia prašymą. Deja, vėl pradeda lošti, tad yra tokių, kurie į registrą kreipiasi ne vieną kartą, o ir 3 ar net 4 kartus“, – sako O.Mackevič.

Simptomai, kurie turėtų atkreipti artimųjų dėmesį

Psichologas pataria susirūpinti, kai šeimoje prasideda labai akivaizdžios finansinės problemos, o taip pat su tuo susijęs melas. „Jeigu žmogus turi gerą darbą, stabilų atlyginimą, bet visada turi finansinių problemų, nuolat skolinasi, reikėtų pasidomėti, kokia yra to priežastis“, – pataria O.Mackevič. Dėl šių priežasčių neišvengiamai kyla ir konfliktai šeimoje, nesantaika su kitais šeimos nariais.

Kad ši priklausomybės atmaina yra labai pavojinga šeimai, bendruomenei dėl finansinių praradimų pritaria ir kunigas K. Dvareckas. „Joks alkoholikas tiek nepragers, narkomanas nesuvartos, kiek lošėjas gali pralošti. Esame turėję ir labai jaunų žmonių, kurie buvo pralošę tėvų butus, skolų tiek, kad su antstoliais turės reikalų iki pensijos. Jiems labai sunku sustoti“, – teigia dvasininkas. Jam kelia didelį nerimą, kad šie žmonės gyvena padidintoje savižudybių rizikoje. „Labai dažnai praregėjimo akimirką lošėjas išsigąsta realybės, kuri yra pavirtusi milžiniška skola su daug daug nulių. Todėl ir renkasi tokį kelią pasitraukti nuo problemų. Esu tikras, kad lošėjai turi būti priimami gydytis be jokios eilės, net jeigu ir nėra vietų. Savižudybės rizika yra padidinta“, – įsitikinęs kunigas K.Dvareckas.

Psichologas O.Mackevič sako, kad artimiesiems reikėtų atkreipti dėmesį į dideles lošėjo nuotaikų kaitas.

„Visiškos apatijos būseną gali keisti padidinto dirglumo, į viską reaguoja labai agresyviai. Arba būna apatiški, nenori bendrauti, vengia atsakyti į klausimus. Žmogų kankina gėdos ir kaltės jausmas, todėl nori išvengti aplinkinių dėmesio, tarsi pasislėpti, kad jie nevargintų savo klausimais“, – sako Lošimų priežiūros tarnybos specialistas.

Jo teigimu, prasidėjus lošimui žmogaus sąmonė prislopsta, tad jis atsiduoda lošimui iki galo nesuvokdamas nei pasekmių nei kas tuo metu su juo vyksta. „Lošėjai pasakoja, kad išėję iš lošimo namų jaučiasi lyg palikę transo būseną. Realybė yra tokia, kad lošimą jie būna pajėgūs kontroliuoti pirmąsias 10 minučių, o po to viskas vyksta be jokios sąmonės kontrolės. Jis koncentruojasi tik į tą procesą, kuris vyksta. Išsiskiria laimės hormonai: dopaminas, serotoninas, todėl lošėjas jaučia didelį pasitenkinimą lošimo metu“, – tvirtina psichologas O. Mackevič.

Pagalba norinčiam atsikratyti priklausomybės

Paklaustas apie pagalbą turintiems priklausomybę nuo lošimų, Lošimų priežiūros tarnybos atstovas akcentavo 12 žingsnių Minesotos programą, kurią teikia valstybiniai priklausomybių ligų centrai, taip pat pagalbą galima gauti ir reabilitacijos programas vykdančiose organizacijose, tokios kaip „Aš esu“ bendruomenė, kurioje surinkta labai stipri specialistų komanda.

„Mūsų institucijoje taip pat dirba psichologai, mes taip pat užsiimame prevencine veikla. Konsultuojame asmenis, kurie teikia prašymus ir kartu supranta, kad reikia rimtesnių priemonių. Esame įsteigę lošiančiųjų artimųjų savitarpio paramos grupę, vedame užsiėmimus“, – teigia O.Mackevič. Specialistas taip pat rekomenduoja lankytis anoniminėse lošėjų grupėse.

„Dirbdami su šiais pacientais, stengiamės, jog jie patikėtų, jog nėra neįgalūs. Jie turi pripažinti, jog turi problemą, bet ji užima tik nedidelę gyvenimo dalį. Mokome žmogų atpažinti impulsą, kada jis sukyla, kai tik atsiranda mintis: „O gal šiandien man palošti?“. Jeigu tų minčių suvaldyti nepavyksta, atsiranda emocija, jaudulys, smalsumas ir žmogus nukeliauja tiesiai į lošimo namus“, – pasakoja O.Mackevič.

Jo teigimu, labai svarbu, kad priklausomybę jaučiantis žmogus suprastų, koks yra jo sutrikimas, konsultuotųsi ir sprendimus priimtų ne vienas. „Išėjimas iš šio sutrikimo nėra procentaliai labai didelis, nuo 10 iki 20 proc. asmenų susitvarko su šia problema. O susitvarko dažniausiai tie, kurie daro tinkamus žingsnius: nelieka vieni, ieško sveikimo kelio, bendradarbiauja su specialistais, lankosi anoniminių lošėjų grupėse. Apibendrintai kalbant – veikia“, – sako specialistas.

Pasak jo, Lošimų priežiūros tarnybos dėka šiandien visuomenė kur kas labiau informuota apie azartinių lošimų daromą žalą, efektyvios socialinės reklamos daro poveikį net ir patiems lošėjams.

Artimieji turi gyventi savo, o ne lošėjo gyvenimą

Psichologas O.Mackevič teigia, kad artimieji dažniausiai ieško pagalbos lošėjui, nesusimąstydami, kad patys daug metų gyvena lošiančiojo gyvenimą, jo nuotaikomis. Specialistai tai vadina kopriklausomybe. Neturėdami informacijos artimieji irgi padaro daug skubotų sprendimų ir klaidų, viena tokių – lošiančiojo skolos padengimas. Jiems atrodo, kad tuo viskas išsispręs ir pasibaigs, galės nusiraminti, bet deja.

Kunigas K.Dvareckas taip pat pataria artimiesiems nedaryti šios klaidos: „Jokiais būdais negrąžinkite lošėjo skolų. Kuo greičiau jį įtrauks į finansiškai nepatikimų žmonių sąrašus, kad nebegautų greitųjų kreditų, bankai neduotų paskolų, kad niekas jam nebeskolintų, tuo bus geriau. Negalima tikėti pažadais ir gražiomis kalbomis. Jie paprastai moka pakalbėti, argumentuoti.  O šeima labai greitai gali likti be namų ir be viso kito užgyvento turto. Ypač svarbu tą žinoti sutuoktiniams“.

Kunigas K.Dvareckas tiki, kad šios sunkios priklausomybės įmanoma atsikratyti, jeigu surandi motyvaciją: „Viena mūsų bendruomenės narė mergina, kuri atsikratė priklausomybės nuo lošimo, mėgsta kartoti: „Kiti ima namus, butus išsimokėtinai, o aš – laisvę. Ir mano laisvė verta kiekvieno to cento“. Ji taip save motyvuoja, sugrįžo į darbo rinką, kad galėtų iš savo uždarbio grąžinti lošimo skolas. Jai tikrai teks gyventi gerokai kukliai nei visiems kitiems, bet aš visada džiaugiuosi pamatęs ją mieste einančią gatve“.

 

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.

Socialinė informacinė kampanija „Rinkis gyvenimą“
Straipsnis paimtas iš manodaktaras.lt

Priklausomybę nuo lošimų turintis Karolis: paskutiniu lošimu pralošiau savo svajonę

Pralošti 150 tūkst. eurų, besivejančios tūkstantinės skolos, prarasta meilė, nusisukę artimieji, sutrikusi sveikata – tokios problemos šiuo metu vejasi Karolį. 

Pradėjęs lošti dar paauglystėje, dabar 32 metų vaikinas bando sveikti nuo priklausomybės. Karolis sako, kad per visą lošimo laiką prarado viską, kas buvo brangiausio ir savo istorija sutiko papasakoti tv3.lt skaitytojams. 

Pradėjo nuo „nekaltų“ lošimų, kurie išaugo į dideles sumas

Karolis sako, kad lošti pradėjo dar paauglystėje, vos 17–18 metų.  „Buvau sportininkas, išvažiuodavom kur į kelionę, tai ką vyrų kompanija veiks? Pasiimdavome kortas ir lošdavome. Tik treneriai visada sakydavo, kad nebandytume žaist iš pinigų. Mes, aišku, neklausydavom ir žaisdavom pasislėpę su statymais. Aišku, tos sumos buvo nedidelės, vos po kelis litus. Ir visa tai išaugo į didelius lošimus“, – pasakoja Karolis. 
„Stipriau lošti pradėjau 21-erių. Prasidėjo lažybos, turnyrai iš kortų, prasidėjo didesnės sumos, eidavau į lošimų namus, kazino. Ėjimas į fizines vietas atėmė labai daug laiko. Bet lošiau ir internetu, daugiausiai statydavau, nes visad domėjausi sportu, statymai buvo mano silpnybė. Vien per juos pralošiau 100 tūkst. eurų. Į kazino eidavome dažniausiai su kompanija vakarėlio metu. Pavyzdžiui, baliavojam, į vakarą jau nebėra, ką veikti, tai ir eidavom į kazino. Mano silpnybės kazino buvo pokeris ir rusiškas pokeris. Čia pralošiau apie 50 tūkst. eurų. Bendroje sumoje esu pralošęs 150 tūkst. eurų“, – pasakoja Karolis.  Karolis pasakoja, kad pradžioje lošdavo iš savo pinigų, tačiau vėliau pradėjo pinigus išvilioti iš savo artimųjų.  „Lošiau, kol pralošiau savo pinigus, turtą. Tėvų turto pralošiau, jais labai manipuliavau. Apskritai manipuliavau visais žmonėmis, kurie manimi pasitikėjo. O tokių buvo dauguma, nes niekas neįtarė, kad aš turiu tokią problemą, o aš labai daug melavau.  Melu ir viliodavau pinigus. Meluodavau tėvams, kad reikia tai kokį kyšį kam duoti, tai universitetui pervesti. Ir jie patikėdavo“, – pasakoja Karolis. 

„Pralošė“ santykius su artimaisiais

Pasak Karolio – lošimai iš žmogaus atima ne tik pinigus, tačiau ir artimosius. „Pinigai, tai pinigai – materija. Bet tu praloši žmones“, – įsitikinęs vaikinas.  „Lošimai sugadino absoliučiai visus santykius. Bet, kas keisčiausia, kad artimieji dabar man atleidžia ir nori man padėti – skambina, teiraujasi, kaip aš, nori mane morališkai palaikyti. Dėl to esu nustebęs. Esu daug pinigų paėmęs iš tėvų, iš giminaičių, iš draugų. Niekas nežinojo apie mano lošimus. Darbe tik žinojo, kad mėgstu žaisti kortomis, draugai irgi žinojo. Su mama aš visą laiką bendravau ir tas bendravimas niekada nebuvo nutrūkęs. Mama, matyt, kaip ir visų mamos – negali ilgai pykti. Tačiau ir ji aklai nepasitiki – pasakė, kad pats prisidirbau, pats turiu iš ištaisyti šitą situaciją. Nors ir galėtų pinigais padėti, tačiau to, visa laimė, nedaro. Ir aš pats pinigų atsisakau, nes turiu pats išsikuopti tai, ką prisidariau. O tėvas yra nusisukęs nuo manęs, su juo nebendraujame ir šiuo metu. Kai jis prieš du mėnesius sužinojo visą tiesą, jis pasakė, kad man prireiks daug laiko viską ištaisyti“, – savo istorija dalijasi Karolis. 

Trumpam išgydė meilė, tačiau „pralošė“ ir ją

Karolis pasakoja, kad lošti buvo trumpam nustojęs – tol, kol turėjo merginą. Tačiau po dvejų metų lošimai ir vėl įtraukė jauną vyrą, todėl, antrajai pusei sužinojus apie praloštas sumas, pora pasuko skirtingais keliais.  „Turėjau antrą pusę, su kuria turėjome bendrą gyvenimą, jau planavome ir vestuves, bet ir tai pralošiau.  Man buvo 25-eri, kai susipažinome. Aš esu išsilavinęs, savo gimtajame mieste penkerius metus dirbau gerą darbą, tačiau dėl jos mečiau jį ir išvažiavau gyventi su ja į kitą miestą. Dėl jos dar draugystės pradžioje mečiau lošti, nelošiau dvejus metus, iki 27-erių. Apsigyvenus kartu man nesisekė rasti darbo, vis dirbdavau kur pas draugus. Todėl po dvejų metų vėl pradėjau lošti. Vienu metu pralošiau didelę sumą pinigų ir ji suprato, kas ne taip. Prasidėjo pykčiai ir mes išsiskyrėme“, – istorija dalijasi vaikinas. 

Paskutinis lošimas – pralošta svajonė

Po skyrybų Karolis stengėsi finansiškai atsitiesti – įsidarbino pavežėju ir stengėsi susitaupyti pinigų. Vėliau pradėjo galvoti apie verslą, apie kurį seniai svajojo, todėl ėmėsi realizuoti svajonę. Tačiau pralošė ir tai, ką sukūrė.  „Paskutiniu lošimu pralošiau, galima sakyti, savo svajonę. Buvau sugalvojęs verslą, inicijavau jį, investavau ir savo, ir tėvų pinigus, įdėjau daug pastangų ir laiko. Verslą pradėjau praeitų metų vasarą, investuota buvo apie 50 tūkst. eurų. Ir visa tai pralošiau.  50 tūkst. eurų pralošiau per 4 mėnesius, įsivaizduojat? Tai išlošdavau, tai nusipirkdavau kažką, tai išvažiuodavau kur į keliones. Tai visus 50 tūkst. eurų ir pralošiau. Šiai dienai esu įsiskolinęs 55 tūkst. eurų. Esu susidaręs planą, kaip po truputį atiduoti skolas.  Kaip sakau, nuleidau viską, ką turėjau brangiausio, į tualetą. Dabar pradėjau blaivytis nuo visos tos ligos. Tai viso lošiau virš 10 metų. Sveikti pradėjau praėjusių metų gruodį. Tiesiog prieš Kalėdas pradėjau matyti konteinerius… Kad aš prie jų stoviu ir ieškau juose valgyt. Tada supratau, kad reikia prisipažinti tėvams ir mesti lošimus“, – prisipažįsta vaikinas.

Nori pertraukos

Karolis sako, kad vos prieš kelis mėnesius pradėjo sveikti ir atsiskyrė nuo jį supusių žmonių. Pasak vaikino, jis nori pertraukos viskam apgalvoti ir susidėlioti veiksmų planą, kaip išeiti iš dabartinės situacijos.  „Šiuo metu išsikrausčiau į visiškai kitą miestą, atsiskyriau nuo visų, daug sportuoju, bandau susidėlioti viską į vietas. Taip pat bendrauju su kitais lošėjais, yra anoniminės grupės, bendravau su psichologe, tai padeda.  Pirmą susitikimą su lošėjais, pamenu, labai verkiau. Papasakojus garsiai savo istoriją supratau, ką padariau. Iki to laiko aš visiškai nesusivokiau. Net, pamenu, kai pralošiau savo verslą, aš paskambinau tėvams ir melavau, kad turiu idėją ir kad man reikia 40 tūkst. eurų. 
Prašiau jų eiti į banką imti paskolą. Ir jie taip manimi pasitikėjo, kad jau buvo sutikę! Aš jau buvau laimingas, kad jie sutiko, nes jie dar nežinojo, kad aš viską pralošęs. Bet po to mama paskambino ir pasakė, kad jie persigalvojo ir to nedarys. Matyt, jie kažką nujautė. Kai pasakė, kad paskolos jie neims, aš puoliau į isteriją, supykau“, – pasakoja vaikinas.  „Stengiuosi net nebežiūrėti sporto varžybų, nes jei žiūriu, man iš karto kyla noras statyti. Labai gerai, kad yra nebenoriu-losti.lt puslapis, kur gali užsiregistruoti – aš tai padariau. Jau išeidinėju iš lošimų, stengiuosi save atrasti kituose dalykuose.  Šiaip esu baigęs aukštąjį, tik kad ta specialybė nebėra paklausi, o dar ir korovirusas visą pasaulį sukaustęs, tad tenka atrasti kitus dalykus. Man ir fiziškai lošimai labai pasijautė – pradėjau žilti, plikti, pažeista nervinė sistema, turiu nemigą. Tikriausiai ši savaitė yra pirma, kai normaliau išsimiegu. Lošimas atima ne tik pinigus – jis atima viską, ką tau Dievas davė: ir sveikatą, ir artimuosius“, – išgyvenimais dalijasi vaikinas.

Priklausomybė gali būti pastebėta aplinkinių

Pasak Karolio, lošimų priklausomybė gali būti pastebėta artimųjų. Tiesa, čia pat vaikinas pripažįsta, kad net jei artimieji ir stengsis padėti tokiam žmogui, veikiausiai pastangos nueis perniek, mat lošėjas pats turi norėti pasveikti.  „Yra dalykai, kurie išduoda, ypač elgesys. Pavyzdžiui, mane, labai išdavė tai, kad aš telefoną nuolat imdavau į rankas. Mano draugas tai pastebėjo, paklausė manęs, ko aš vis imu tą telefoną. Aš vis stebėdavau rungtynes, nes būdavau pastatęs. Jei pralošdavau, iš karto labai nervai sukildavo, kokią valandą nebekalbi su draugais, jei su jais esi.  Žmogus, lošėjas, pirmiausia turi sau prisipažinti, kad jis turi ligą. O tada jis turi prisipažinti ir artimiesiems. Jei artimieji pastebės, kad jis turi problemą, jų kalbos, kad jam reikia pagalbos, mažai padės, kol jis pats nesuvoks, kad jam reikia pagalbos. Bet reikia suprasti, kad lošimai nėra pagydoma liga, jos neįmanoma išgydyti“, – priduria Karolis.Karolis sako, kad jam sveikti padeda malda ir tiki, kad ji gali padėti ir kitiems: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“

Straipsnis paimtas iš tv3.lt

Lošimuose skęsta vis daugiau lietuvių, o kunigas atviras: „Nesu laidojęs tiek daug priklausomų žmonių, kaip lošėjų“

Dar praėjusią savaitę visuomenę pasiekė džiugi žinia, kad lietuvis loterijoje laimėjo daugiau nei 13 mln. eurų. Nors naujiena ir skamba pozityviai, specialistai įspėja – loterijos ir lošimai gali sukelti priklausomybę, o ši dažnu atveju baigiasi net mirtimi. Naujausi duomenys rodo, kad vis daugiau lošiančiųjų atsiduria ties itin pavojinga riba.

Praėjusią savaitę Lietuvoje nuvilnijo naujiena, kad vilnietis loterijoje laimėjo daugiau nei 13 mln. eurų. Nors žinia dažnam ir sukėlė teigiamas emocijas, specialistai skuba priminti apie loterijų ir lošimų keliamus pavojus. Trečiadienį Seimo Priklausomybių prevencijos komisija rinkosi į posėdį, skirtą aptarti priklausomybės nuo azartinių lošimų situaciją Lietuvoje. Posėdyje dalyvavo priklausomybių ir lošimų specialistai.
Specialistų nuomone, lošimų problema Lietuvoje yra itin opi. Trūksta prevencijos, didelė dalis žmonių nuo lošimų yra priklausomi. „Problema, turbūt, atsirado iš karto po įstatymo priėmimo, praktiškai nuo 2001–2002 m. Po truputį su mumis pradėjo susisiekti asmenys, jų artimieji dėl atsiradusios galimybės legaliai lošti. Pradėjo daugėti asmenų, kuriems lošimas iš pramogos yra virtęs į problemą, kai kuriems yra susiformavusi stipri priklausomybė“, – posėdžio metu komentavo Lošimų priežiūros tarnybos specialistas Oleg Mackevič. Netrukus, kai lošimai tapo legalūs, buvo sukurta savęs apribojimo sistema. Asmenys, manantys, kad turi problemų dėl lošimo prašymus būti neįleisti į lošimo vietas gali teikti Lošimų priežiūros tarnybai. Tarnyba persiunčia prašymus lošimų vietoms, o šios įsipareigoja tokius asmenis identifikuoti ir jų neįleisti. Nuo 2017 m., O. Mackevič teigimu, tokių prašymų buvo gauta daugiau nei 18 tūkst. Vidutiniškai tai sudarytų 13 prašymų per parą. Norą būti neįleisti į lošimo vietas dažniausiai pateikė vyrai, daugiausiai nuo 18 iki 40 m. amžiaus grupei priklausantys asmenys.
„Suprantame, kad tas amžius iš principo yra skirtas ieškoti savęs, kurti sau gerbūvį, šviestis, kurti šeimas, dirbti sau, valstybės labui. Liūdna, kad ši amžiaus grupė dažniausiai sukrenta į probleminį lošimą“, – sako O. Mackevič.

Svarbi prevencija

Posėdyje dalyvavusių specialistų teigimu, yra itin svarbi lošimų prevencija. Kad asmenys nepradėtų lošti, reikėtų rūpintis dar jiems esant itin jauname amžiuje. Šiuo metu daugiau dėmesio yra skiriama jau atsiradusios problemos sprendimui. „Gydydami, konsultuodami žmones, kurie jau turi problemų dėl lošimo, mes pamirštame, kad prevencija yra kelio užkritimas. Tai būtų darbas su vaikais, kurie dar tik dabar susidomėjo, kas yra lošimai, gal dar nepradėjo lošti. Užbėgdami už akių mes būtent tam turėtume užkirsti kelią“, – sako Vilniaus universiteto psichologijos profesorė Laima Bulotaitė. 2007 m. Norbertas Skokauskas ir Regina Satkevičiūtė atliko tyrimą. Jo metu buvo išsiaiškinta, kad dauguma paauglių bent kartą gyvenime jau buvo lošę „Tele-loto“. Šioje loterijoje nurodė lošę 53,9 proc. paauglių, kiti 36,8 proc. nurodė dalyvavę kitose loterijose. „Jeigu nebuvo vykdoma prevencija, su jais niekas nekalbėjo, ko gero, jie jau dabar yra įnikę į lošimus“, – kalba L. Bulotaitė. Profesorė sako, kad šiuo metu apie prevenciją reikėtų kalbėti daug aktyviau. Dėl koronaviruso pandemijos vaikai daugiau laiko praleidžia internete. Internetu vyksta pamokos, bendravimas ir pramogos taip pat persikėlė į socialines erdves, todėl ir pasiekti internetinius lošimus yra lengviau. „Dabar ir lošimai persikėlė į internetą, 2020 m. duomenimis, 58  proc. lošia nuotoliniu būdu. Taigi vaikams prieiga prie lošimų yra daug paprastesnė“, – komentuoja L. Bulotaitė. Profesorės teigimu, žmonės lošia, nes nori pasijusti laimingais, atsipalaiduoti, pramogauti, laimėti pinigų, nori pabėgti nuo realybės ir dėl kitų priežasčių. Kad vaikai nepradėtų lošti, šie poreikiai turėtų būti patenkinti kitais būdais – jiems reikėtų padėti kitaip atsipalaiduoti, kitaip išspręsti finansines problemas ir padėti pasijausti laimingais nelošiant.

Lošėjai – savižudybės rizikoje

Skirtingai, nei į kitas priklausomybes, į lošimus nepasineriama taip greitai. Tai yra ilgai besiformuojantis sutrikimas, tad žmogui identifikuoti besivystantį sutrikimą gali būti sunku. Todėl pagalbos, kaip pastebi O. Mackevič, dažniausiai kreipiasi jau bent kelerius metus lošę asmenys. Lošimų priežiūros tarnyba vykdė besikreipiančiųjų apklausą. Jos metu paaiškėjo, kad apie 85 proc. manančių, kad turi problemų dėl lošimo, buvo savižudybės rizikoje. Apie aukštą lošėjų savižudybės riziką kalba ir kunigas Kęstutis Dvareckas. „Aš nesu tiek daug laidojęs priklausomų žmonių, kaip lošėjų. Labai pergyvename dėl pagalbos prieinamumo. Mes patys labai skaudžiai susidūrėme, kai negalėjome žmogaus priimti čia ir dabar, ir sulaukėme mamos prašymo jį išlydėti į paskutinę kelionę. Mama liko su visom jo skolom ir taip toliau. Kur dirbame, pasekmės labai skaudžios ir darbuotojams. Vaikštai visą savaitę ir galvoji, kur įkvėpti tos vilties, kad toliau tęstum darbą. Dėl to mes už prevenciją ir kuo didesnę“, – sako K. Dvareckas. Pagalbos dėl priklausomybės lošimams galima kreiptis į priklausomybės ligų centrus „Minesotos programa“, reabilitacijos programos „Aš esu“ bendruomenę, Lošimų priežiūros tarnybos psichologus, anoniminių lošėjų klubą, privačius psichologus ir psichoterapeutus bei į emocinės paramos telefonu linijas. Pernai metais iš viso lošimo bendrovės gavo 1 mlrd. ir 418 mln., o išmokėjo 1 mlrd. ir 268 mln. eurų. Užpernai lošimo bendrovės gavo 1 mlrd. ir 214 mln, eurų, o išmokėjo – 1 mlrd. ir 51 mln.

Straipsnis paimštas iš tv3.lt