Priklausomybė nuo interneto slepia daug rimtesnes problemas

Rawpixel/Unsplash nuotr.

Jeigu pastebite, kad netekote santykių, laiko su artimaisiais, tobulėjimo galimybių, nepadarėte to, kas jums svarbu, nes leidote laiką internete, tai jau yra problema, kurią reikia spręsti, teigia Asmens sveikatos klinikos psichologė Rugilė Kazlauskienė. Anot jos, vaikas, kuris nuolat būna įnikęs į ekraną, neišmoksta reguliuoti savo emocijų, dažnu atveju neišmoksta jų net atpažinti.

Šiuolaikinis gyvenimas neatsiejamas nuo informacinių technologijų – jų apstu įvairiausiose gyvenimo srityse, pradedant buitimi, baigiant švietimu ir valstybės valdymu. Visiškai natūralu, kad žmonės daug laiko praleidžia žiūrėdami į kompiuterių ir telefonų ekranus – ne tik dirba, bet ir moka mokesčius, registruojasi į įstaigas, bendrauja, pramogauja, apsiperka, sužino vaikų pasiekimus mokykloje. Vardinti galima be galo. Telefonai, kompiuteriai, internetas – reikalingi ir naudingi dalykai. Tačiau jeigu jais naudojamasi daugiau negu reikia, tai tampa panašu į priklausomybę. Psichologė R. Kazlauskienė išaiškino, kokiais atvejais laiko leidimas internete tampa problema, kaip su ja kovoti ir kaip atpažinti pavojaus ženklus.

– Ar egzistuoja kokia nors statistika, kiek vidutiniškai laiko šiuolaikiniai žmonės praleidžia internete? Koks pasiskirstymas pagal amžiaus, socialines grupes?

– Dauguma tyrimų nagrinėja ne interneto naudojimą, o laiką, praleidžiamą prie ekranų. 2017 m. statistika rodo, kad vidutiniškai suaugęs asmuo, turintis internetą savo prietaisuose, praleidžia prie ekrano beveik 6 valandas per dieną. Iš jų 3,3 valandas praleidžiame žiūrėdami į telefono ekraną, 2,1 valandas – žiūrėdami į kompiuterio ekraną ir 0,6 valandos – žiūrėdami į kitų prietaisų ekranus. Kita 2017 m. statistika, tyrinėjusi paauglius ir jaunus žmones, atskleidė, kad šios amžiaus grupės žmonės prie ekrano vidutiniškai praleidžia 7,8 valandas. JAV darytas tyrimas rodo, kad vaikai nuo 8 iki 12 metų praleidžia apie 4 valandas prie ekrano. Kalbant apie socialines grupes, vienas JAV darytas tyrimas nagrinėjo vaikus iki 8 metų: nustatyta, kad vaikai iš mažesnes pajamas gaunančių šeimų praleidžia prie ekranų vidutiniškai 3,5 valandos. Tuo tarpu vaikai iš labiau pasiturinčių šeimų praleidžia kiek mažiau nei 2 valandas. Taip pat nustatyta, kad mažiau išsilavinusių šeimų vaikai daugiau laiko praleidžia prie ekranų.

– Kokiu atveju galima teigti, kad tai jau yra priklausomybė? Kokie pagrindiniai pavojaus ženklai?

– Nėra tokios diagnozės, kaip priklausomybė nuo interneto. Nors idėjos apie tai buvo iškeltos daugiau kaip prieš 20 metų ir ši tema nagrinėjama daugelio autorių. Pagrindinė priežastis, kodėl tokios diagnozės atsisakyta, yra tai, kad žmogaus veikla internete gali būti atitinkanti veiksmus, kuriuos jis atliktų realiame gyvenime. Pvz., jeigu žmogus daugybę valandų lošia internetiniuose kazino – ar tai priklausomybė nuo interneto, ar nuo lošimų? Arba jeigu žmogus daugybę valandų žaidžia kompiuterinius žaidimus online, labai tikėtina, kad neturėdamas interneto jis tiesiog žaistų žaidimus, kuriems interneto nereikia.
Taigi nuėjus pas psichologą ir pasiskundus, kad pernelyg daug laiko leidžiate internete, psichologas visų pirma gilintųsi, ką jūs ten veikiate. Dažniausiai perdėtas interneto naudojimas būna šiose srityse: vaizdo įrašų peržiūros, socialinių tinklų naudojimas, žaidimai, azartiniai lošimai, pornografija, pirkimas.
Ieškant pagrindinių pavojaus ženklų, pagrindinis klausimas yra – ko jūs atsisakote vardan savo veiklos internete? Jeigu pastebite, kad netekote santykių, laiko su artimaisiais, tobulėjimo galimybių, nepadarėte to, kas jums svarbu, nes leidote laiką internete, tai jau yra problema, kurią reikia spręsti.

– Kokio rimtumo ši priklausomybė? Ar ją galima lyginti su priklausomybe alkoholiui, narkotikams, lošimams?

– Ekranų padaroma žala neprilygsta alkoholio ar narkotikų žalai – ne tiek smarkiai nukenčia finansai, sveikata. Retas atvejis, kad žmogus nenueitų į darbą, nes leido laiką internete. Tačiau tai gali būti labai rimta, jei įsižiūrime į konkretų žmogų. Dažniausiai perdėtas interneto naudojimas būna ne problema savaime, o didesnės problemos simptomas. Pavyzdžiui, depresija sergančiai moteriai būdinga leisti laiką socialiniuose tinkluose žiūrint, kokie geri yra kitų gyvenimai, ir galvojant, koks netikęs yra jos gyvenimas. Šiuo atveju depresija atima jėgas ir valią atsitraukti nuo ekrano, o laikas prie ekrano tik dar labiau skatina prislėgtumą ir depresiją. Kita grupė patologinių vartotojų yra žmonės, turintys impulsų kontrolės problemų. Jiems sunku save sustabdyti įvairiose veiklose, sukeliančiose sujaudinimą, dėl to jiems nesiseka gyventi nuoseklaus gyvenimo ir siekti savo tikslų.

– Koks didžiausias pavojus iš to kyla, kuo rizikuojama?

– Įsivaizduokite mažą vaiką, kuris gauna planšetinį kompiuterį ir gali jį naudoti neribotą laiką. Visų pirma, yra pavojus, kad jis naudos žaidimus tam, kad nusiramintų. Nuliūdau – įsijungiau filmuką, sutrikau – įsijungiau filmuką, supykau – įsijungiau filmuką. Toks vaikas neišmoksta reguliuoti savo emocijų, dažnu atveju neišmoksta jų net atpažinti, nes visas jas tiesiog gesina nukreipdamas dėmesį į mirgantį ekraną.
Kitas pavojus – toks vaikas nepatirs nuobodulio. Vaikas privalo patirti tokius momentus, kai svarsto, o ką man veikti dabar? Ką čia sugalvojus? Tai skatina kūrybiškumą, įgūdį kelti sau tikslus ir jų siekti. Tačiau internetinės platybės yra kupinos stimuliacijos, nereikia nieko kurti ir siekti, gali vartoti be perstojo, dėl to nesivysto minėti vaiko įgūdžiai.
Dar vienas pavojus, kad neįvyks daugelis dalykų, kurie pagal raidą turi natūraliai įvykti. Augdamas vaikas nuolat juda, lipa, lenda – jis apdovanotas smalsumu, kuris lavina vaiko motoriką, žinias apie pasaulį, įgūdžius, gebėjimą sutelkti dėmesį. O ilgas laikas prie ekranų gali atimti iš vaiko galimybę natūraliai tyrinėti pasaulį ir lavintis. Veikla prie ekrano irgi gali lavinti, tačiau tik tada, kai ji pasirenkama išmintingai ir atliekama su tėvų priežiūra.

– Kokios amžiaus grupės labiausiai nukenčia dėl šios priklausomybės?

– Kuo mažesnis vaikas – tuo didesnę žalą jam gali padaryti perdėtas išmaniųjų prietaisų naudojimas.

Tačiau vyresnės vaikų grupės irgi nukenčia, tik savaip. Pavyzdžiui, pradinių klasių amžiaus vaikams labai svarbu įgyti kompetenciją, tobulintis kuriose nors srityse. Tačiau jeigu mokykloje ar būreliuose vaikas jaučiasi nejaukiai, o kompiuterį gauna neribotai, kyla pavojus, kad savo kompetenciją jis tobulins tik ten, kur jaučiasi visiškai patogiai, t. y. prie ekrano. Tokiu būdu jis neišvysto įgūdžio pasitikti iššūkį, įveikti nerimą bei neįgyja patirties, kad gali būti šaunus sportininkas, menininkas, mokslininkas. O ši patirtis jam labai reikalinga gyvenime.
Paaugliams labai svarbūs santykiai su bendraamžiais – jie atranda bendraminčių, draugų, mezga pirmuosius romantinius santykius. Šiais laikais vis didesnė dalis šios veiklos persikelia į virtualų gyvenimą. Kai kuriais atžvilgiais tai yra geras dalykas – pavyzdžiui, paauglys, nepritampantis savo mokyklos aplinkoje, internetu gali palaikyti ryšius su draugais, gyvenančiais toliau. Tačiau kartais nerimą kelia paaugliai, kurie keičia bendravimą kompiuteriniais žaidimais, nes dažnu atveju jie patys patiria nevisavertiškumą dėl bendravimo stokos, tačiau to nesprendžia, nes sprendimas reikalautų patirti frustraciją, o kompiuterinis žaidimas – saugi ir pažįstama virtuali aplinka.

– Ar tai gali praeiti savaime? Pvz., paauglys „atsižais“ ir jam ims rūpėti realūs santykiai?

– Gali, labai realu, kad taip atsitiks. O jeigu norite, kad tai atsitiktų greičiau, kurkite ryšį su savo paaugliu, kalbėkitės su juo apie jo norus, tikslus, nuomonę. Klauskite, ką jis norėtų veikti suaugęs ir kaip jau dabar galėtų prisidėti prie savo sėkmės. Pvz., jeigu jis nori būti verslininkas, gal jau dabar būtų naudinga lavinti bendravimo įgūdžius? O kaip jis galėtų tai stiprinti? Gal jungiantis į jaunimo organizacijas, važiuojant į stovyklas? Tik, žinoma, tokias idėjas reikia ne primesti iš išorės, o smalsiai klausiant vesti, kad paauglys pats ateitų iki idėjų, ko jam imtis.
Na, o toliau reikia jūsų palaikymo, nuolat rodyti, kad tikite juo, ir padėti įvairiais praktiniais tikslų įgyvendinimo klausimais. Nereikia kritikuoti, menkinti paauglio dėl jo gausaus žaidimo, tai tikrai nepadės. Vietoje to pastebėkite kitokį paauglio elgesį ir girkite už tai.

– Ar įmanoma pačiam atsikratyti priklausomybės nuo interneto? Ką reikėtų daryti?

– Jeigu pastebėjote, kad pernelyg daug laiko leidžiate internete, visų pirma, įjunkite savistabą. Kai jūsų ranka instinktyviai ima telefoną, akimirkai stabtelėkite ir paklauskite savęs: „Kaip aš šią akimirką jaučiuosi?“ O kai, pvz., atsidarote feisbuką ir „skrolinate“ kelias minutes, kaip tada jaučiatės? Atpažinkite, kokią funkciją internetas atlieka jūsų gyvenime. Gal jis padeda sumažinti nerimą ir įtampą, nes užsimirštate? O gal sumažina vienišumą ar nuobodulį? Gal suteikia jausmą, kad esate ypatingas, sėkmingas, nes keliate nuotraukas ir žmonės į jas reaguoja?
Kai atpažinsite, kam jūs naudojate internetą, tada galite mąstyti, o kaip aš noriu gyventi? O kaip aš noriu patenkinti savo poreikius? Jeigu matote, kad internetas – tai vaistas nuo jūsų emocinių problemų, išdrįskite spręsti savo problemas iš esmės, o ne slėptis nuo jų už ekrano.

– Ką turi daryti tėvai, jeigu jų vaikas atrodo priklausomas?

– Priklauso nuo to, koks vaiko amžius. Kalbant apie mažus vaikus, nėra tokio dalyko kaip vaiko priklausomybė nuo interneto. Tai tėvų problema, kad dėl kažkokių priežasčių jų vaikas gauna ekraną neribotai. Tad aiškiai perimkite vadžias į savo rankas – kompiuterio, planšetės, televizoriaus įjungimas ir išjungimas yra jūsų atsakomybė. Kalbant apie telefonus, aš rekomenduoju nepirkti mažiems vaikams išmanaus telefono su internetu – susisiekti su tėvais jis gali ir naudodamas senesnės kartos telefoną.
Taip pat visada kviečiu savęs paklausti: ką norėčiau, kad vaikas darytų vietoje sėdėjimo prie ekrano? Gal jis galėtų padėti jums gaminti vakarienę? Arba eiti su jumis pasivaikščioti ir papasakoti jums, kaip jis jaučiasi mokykloje? O gal jis galėtų pradėti lankyti naują būrelį? Jūsų pareiga parodyti vaikui, koks įvairus ir įdomus yra pasaulis. Jeigu jis užsisėdėjo prie ekrano keletą metų, supraskite, kad jis stokoja drąsos ir įgūdžių atrasti sau kitokių veiklų bei nuraminti savo emocijas kitais būdais. Jūs turite būti jo vedliai įgyjant šitų įgūdžių.
Taip pat įjunkite savistabą. Jei mokote vaiką gyventi be ekranų, patys irgi turite gyventi aiškiai žinodami, kada ir kiek laiko žiūrite į ekraną, ir galėdami paaiškinti savo vaikui, kad, pvz., jūs tikrinate feisbuką ar susirašinėjate su draugais tik atlikę visus darbus. Jeigu jaučiate, kad darote viską, ką galite, o jūsų vaikui vis dar rūpi tik internetas, kreipkitės į psichikos sveikatos specialistus – jie padės jums suprasti, kas čia vyksta.

– Kokie specialistai tą gydo ir kokiais būdais?

– Šiuo atveju geriausias gydymas yra psichoterapija. Kai klausiate, kokiais būdais, čia vėl grįžtu prie klausimų, ką žmogus veikia internete ir kokią funkciją tai atlieka jo gyvenime. Dažniausiai tai būna arba emocinių poreikių tenkinimas, arba impulsų kontrolės stoka. Jei žmogus naudoja internetą emociniams poreikiams tenkinti, jam reikia išmokti kitaip savimi pasirūpinti, save pradžiuginti, suvaldyti savo emocijas. Jeigu priežastis – impulsų kontrolės stoka, žmogui reikia mokytis savistabos ir savikontrolės – visą laiką būti įsisąmoninusiam, kas šią akimirką vyksta ir ar aš noriu daryti tai, ką darau.

Straipsnis paimtas iš lrt.lt

Lošimų asai galiausiai žaidžia gyvenimo loterijoje

© „Fotolia“ nuotr.

Priklausomybė nuo azartinių lošimų progresuoja – tradiciniai kazino jau keliasi į antrą planą, o vis didesnę lošimų rinkos dalį užima internete veikiantys legalūs ir pogrindiniai lošimų namai. Realiame ir virtualiame pasaulyje klesti lažybų punktai, iš mados neišeina ir, regis, nekalti momentinės loterijos bilietai. Išgirdę apie nuo šių piniginių žaidimų priklausomus asmenis dažnai nusistebime. O iš tiesų kiekvienas esame patikrinę savo azarto gyslelę, kai užuot išgryninę laimingą loterijos bilietą nevalingai ištariame: „Duokite man dar vieną…“

Žinią skleidžia viešumu

Šiame tekste nerasite jokios anoniminio lošėjo nesėkmės istorijos. Čia nebus rašoma apie didžiausias kada nors kazino praloštas sumas. Nebus jokios pikantiškos informacijos, išskyrus tai, kad atidžiau norėsite stebėti artimuosius, kurie nuolat varsto lažybų punktų duris arba yra įnikę į kompiuterinius lošimus.

Vilniuje įsikūrusi anoniminių lošėjų grupė „AL Vilnius“ šį rudenį atšventė 17-ąjį gimtadienį. Į jį tradiciškai kvietė žiniasklaidos atstovus ir mainais pažadėjo atskleisti įdomiausias savo veiklos detales. Tikslas vienas – kuo plačiau visuomenėje skleisti žinią, kad gyvenimus pralošti baigiantys asmenys turi visus šansus atsitiesti ir net sugrįžti į normalų ritmą, darbus, šeimas.

Anoniminių lošėjų susirinkimus lanko ir vyrai, ir moterys, įvairaus amžiaus, socialinio statuso, religinių ir filosofinių įsitikinimų asmenys. Pagrindinis šios bendruomenės narių tikslas – mesti lošti ir padėti kitiems lošėjams padaryti tą patį.

Jaunimo liga

„AL Vilnius“ vadovas paprašė jo tikrųjų duomenų neviešinti, taigi šiame tekste jis bus Algirdas. Šis vyras pats ne vienus metus lošė, tačiau šiandien tiki įveikęs kompulsyviąją ligą ir drąsiai nuo jos gydo kitus. „Anoniminiai susitikimai yra vienas efektyviausių gydymo būdų. Tačiau kiekvienas naujas nuėjimas į lošimų namus reiškia atkritimą. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad ne visada pavykdavo susilaikyti. Dauguma atėjusiųjų pas mus irgi nori rezultato čia ir dabar, o tai – neįmanoma. Nėra taip, kad atėjęs gauni vaistukų, kurie suvaldo poreikį lošimams. Mesti sunku, nes daugeliui tai yra didelė pramoga ir nepripažįstama, kad lošimas yra žalingas įprotis“, – tradicinį lošėjo portretą piešia Algirdas.

Paveikiausio lošimams žmogaus amžiaus nėra. Visgi itin dažnai šios priklausomybės įkaitais tampa jaunuoliai iki 21 metų. Dažnai – ir jaunesni ar net nepilnamečiai, nes Lietuvoje iki pernai lošiant B kategorijos lošimo automatais net nebuvo privalu rodyti asmens pažymėjimo. Dabar tvarka sugriežtinta.

Poilsis nuo šeimos – kazino

Anoniminių lošėjų klubų duris dažniausiai praveria sergančiųjų artimieji. Būtent jie kviečiami pasikalbėti su grupių nariais ir susirinkti pirminę informaciją. Anot Algirdo, patys lošiantieji beveik niekada neateina pirmi.

Kokios priežastys lemia nebevaldomą polinkį lošti? Pirmiausia – elementarus noras pagerinti finansinę padėtį. Kelis kartus pasisekę statymai ar sėkminga ranka prie lošimo automatų vėl ir vėl sukelia norą užsukti į kazino – juk jei ne anksčiau, tai vėliau būtinai pasiseks. Taip ilgainiui žmonės ten užsuka pritrūkę pinigų net skalbimo mašinai, studijoms, į nugarą alsuojančiam greitojo kredito grąžinimo terminui.

Ne retesnė ligos progreso priežastis – problemos darbe ar šeimoje. Jei visos šios bėdos užklumpa vienu metu, žmogui ypač lengva tapti savęs nebevaldančiu lošėju.

Blogiausia pagalba – pinigais

„Praloštų pinigų kiekis dar nerodo priklausomybės. Svarbu, kaip tas pomėgis veikia lošėjo gyvenimą ir ar lošimas nėra didesnis prioritetas už šeimą, laisvalaikį. Taigi yra taisyklė, kad apie sumas kalbėti nedera. Svarbiausia ieškoti savitarpio supratimo“, – įsitikinęs Algirdas.

Buvusio lošėjo teigimu, blogiausia, ką gali padaryti artimieji, – tai padėti lošėjui išbristi iš skolų. Esą tai – tarsi meškos paslauga. Daug greičiau sergantysis pripažįsta savo bėdą, jei košę srėbti tenka pačiam. „Lošėjai yra profesionalūs melagiai. Jie gali teigti, kad nebelošia, o iš tikro elgtis kitaip. Dažnai jie eidami namo patys nepajaučia, kaip atsiduria lošimų namuose“, – tvirtina Algirdas ir primena kazino išskirtinius niuansus – ten nėra nei langų, nei laikrodžių, tad laiko nuovoka dingsta.

Pirminė prevencinė priemonė turėtų būti kreipimasis į Lošimų priežiūros tarnybą su prašymu nebeįleisti į kazino ar internetinius lošimo portalus. Žmogui pradėjus šią kovą su priklausomybe, svarbu neprikaišioti praeities klaidų – tai sunkina gijimą. „Lošėjas turi susigyventi su savo liga ir dirbti su savo charakteriu“, – tvirtino lošėjus į gyvenimo kelią grąžinantis Algirdas.

AKTUALU

  • Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje nustatyti 251 nelegalios lošimų veiklos vykdytojai. Dauguma jų veikė interneto platformose.
  • Didžiąsias loterijas organizuojančių bendrovių 3 šių metų ketvirčių veiklos rezultatus palyginus su 2017 m. to paties laikotarpio veiklos rezultatais, šiemet bendrovės išplatino 18,1 proc. daugiau loterijos bilietų, 16,1 proc. padidėjo pajamos už parduotus bilietus, 12,4 proc. padidėjo ir išmokėtų laimėjimų sumos.
  • Priklausomybę lošėjui galima nustatyti pateikus specialų klausimyną, sudarytą iš 20 klausimų. Dauguma turinčių priklausomybę lošėjų atsakytų teigiamai mažiausiai į septynis klausimus. Klausimyną rasite interneto svetainėje www.anoniminiailosejai.lt

Straipsnis paimtas iš ve.lt

Seimas svarstys azartinių žaidimų reklamos sugriežtinimą

Kazino © Shutterstock nuotr

Seimas imsis siūlymų nuo kitų metų liepos apriboti azartinių lošimų reklamą.
Reklama siūloma nelaikyti tik lošimų bendrovių pavadinimų, prekės ženklų ir lošimų rūšių. Tačiau šios „kuklios“ reklamos nebūtų galima ir apipavidalinti – nei raštu, nei vaizdu, nei garsu. Be to, siūloma apriboti informacijos apie lošimus sklaidą internete, pavyzdžiui, neleisti nukreipti į kitas svetaines. Svetainėse, kuriose yra vaikams ir paaugliams skirta informacija, būtų draudžiama bet kokia su lošimais susijusi informacija. Lošimo namų (kazino), bingo automatų salonų, totalizatoriaus ir lažybų punktų pavadinimų reklama irgi būtų draudžiama. Nebūtų galima skelbti lošimo įrenginių skaičiaus ir lošimų vietų adresų. Taip pat siūloma į lošimo automatų ir bingo salonus, lažybų bei totalizatorių punktus neįleisti nepilnamečių ir žmonių be asmens dokumento. Jų būtų prašoma iš visų norinčiųjų lošti, nes atsisakoma nuostatos, kad amžius būtų tikrinamas tik kilus abejonėms. Dabar įstatymas nepilnamečiams draudžia patekti į kazino, bet leidžia būti kituose lošimo namuose, tik jie ten negali lošti.

Parlamentarai apsispręs, ar pritarti konservatoriaus Kęstučio Masiulio siūlymui uždrausti Lietuvos nacionaliniam transliuotojui, kuris finansuojamas iš valstybės biudžeto, transliuoti lošimus ar skelbti bet kokią informaciją, skatinančią užsiimti azartiniais lošimais. Taip pat Seimas balsuos dėl Petro Gražulio pataisos, kuria jis siūlo klientų tapatybės patikrinimo r jos nustatymo tikslais leisti azartinius lošimus organizuojančioms bendrovėms tvarkyti biometrinius duomenis.

Straipsnis paimtas iš delfi.lt

 

Lažybų punkte – neįtikėtina afera: nepastatęs nė cento vilnietis laimėjo 265 tūkst. eurų

Lažybų punktai   © „Lietuvos žinios“
 
Kaip nesumokėjus nė euro laimėti ketvirtadalį milijono? Tai gali būti paprasta, jei bent kiek pažįsti lažybų punkto darbuotoją ir sugebi įkalbėti ją nusikalsti. Tačiau tokia sėkmė greitai persimaino ir tuomet tenka aiškintis dėl pradangintų pinigų.
 
Tokia istorija nutiko vilniečiui Karapetui Azatianui – 1993 m. gimęs Lietuvos pilietis pabandė apgaulės būdu pasisavinti lažybas organizuojančios bendrovės „Orakulas“ pinigus. Turtingą kriminalinę praeitį turintis vyras jau prieš tai buvo žinomas policijai – sostinėje K. Azatianas buvo tris kartus teistas už sukčiavimą, plėšimą ir vagystę, taip pat keletą kartų buvo teistas Didžiojoje Britanijoje.Kartu su K. Azatianu į teisiamųjų suolą sėdo ir „Orakulo“ lažybų punkto darbuotoja Aliona J. Iki tol nė karto neteista moteris leidosi sukurstoma nusikalsti, todėl, kaip ir K. Azatianas, sulaukė kaltinimų dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo.
Bylos duomenimis, nusikaltimą nusikaltėlis ir lažybų punkto darbuotoja įvykdė 2017 m. birželio 15 d. K. Azatianas sukurstė Vilniuje, Ukmergės g., esančiame lažybų punkte dirbusią Alioną atlikti statymus jo vardu, už tai nesumokant. Per dvi dienas darbuotoja K. Azatiano vardu atliko net 746 statymus ar statymų kombinacijas, už kurias klientas turėjo sumokėti 30 433 eurus, tačiau nesumokėjo nė cento. Iš šių 746 statymų K. Azatianas laimėjo 322 statymus, o bendra laimėjimų suma siekė 265 257 eurus.

Afera greitai išaiškėjo, į lažybų punktą atvykus bendrovės atstovams – šie greit pastebėjo, kad kasoje trūksta daugiau nei 30 tūkst. eurų. Kadangi patalpoje buvo įrengtos vaizdo kameros, paaiškėjo, kad K. Azatianas net kelias dienas nuo ryto iki vakaro lošė šiame punkte, tačiau pinigų už statymus nemokėjo; maža to, K. Azatianui darbuotoja dar buvo spėjusi išmokėti „laimėtus“ 3180 eurų, todėl iš viso kasoje trūko apie 34 tūkst. eurų. Abu bendrininkai teisme visiškai pripažino savo kaltę. K. Azatianas teigė, kad yra priklausomas nuo azartinių lošimų, netgi buvo pateikęs prašymą neleisti jam lošti. Vyras pasakojo, kad tądien spontaniškai užėjo į lažybų punktą ir atliko keletą statymų, o tuomet jau Aliona paprašiusi jo susimokėti. K. Azatianas teigė, kad tuomet ėmė priekaištauti lažybų punkto darbuotojai, kad ši nusižengė taisyklėms – prieš priimdama jo statymus, turėjo patikrinti asmens dokumentą, tačiau to nepadarė. Anot K. Azatiano, tuomet jis pasiūlė Alionai toliau tęsti žaidimą, žadėdamas vėliau atsiskaityti, o lažybų punkto darbuotojai tokia tvarka tiko – bendrininkai tokiu būdu „žaidė“ apie 3–4 dienas. Pirmomis dienomis K. Azatianas, kaip tikino, išlošdavo ir iš išloštų pinigų lažybų punkto kasoje padengdavo susidariusią skolą. Likusį laimėjimą jis pasiimdavo, dalį duodavo ir savo bendrininkei. Tačiau paskutinę dieną ir dar kitos dienos rytą statydamas K. Azatianas teigė pralošęs apie 40 tūkst. eurų.
Aliona pateikė šiek tiek kitokią versiją: pasak lažybų punkto darbuotojos, K. Azatianas, turėjęs Karen pravardę, buvo nuolatinis, iš matymo pažįstamas lošėjas, jau pelnęs pasitikėjimą, kadangi anksčiau nekeldavo rūpesčių. Būtent šis pasitikėjimas ir pakišo Alionai koją – kai užėjęs K. Azatianas ėmė lošti ir jo skola lažybų punktui pasiekė 2 tūkst. eurų, kliento buvo paprašyta susimokėti, tačiau šis atsakė, kad sumokės kiek vėliau, kai baigs žaisti. Tačiau galiausiai K. Azatianas ne atsiskaitė, o ėmė grasinti Alionai, kad ši nepatikrino jo asmens dokumento, spaudė, kad ši leistų ir toliau žaisti jam be pinigų.

Anot darbuotojos, pirmąją dieną K. Azatianas išlošė ir susimokėjo už statymus, tačiau, atėjęs kitą dieną, vėl panoro pirma žaisti, o tik po to užsimokėti. Aliona teigė nesutikusi su tokia tvarka ir nenorėjusi priimti statymų, tačiau K. Azatianas pradėjo ją spausti, grasino parašyti skundą, prašė vadybininkės telefono numerio. Dėl tokio spaudimo mergina pasimetė ir vėl leido žaisti be pinigų. Tokia drama tęsėsi kelias dienas, kol nuo K. Azatiano nusisuko sėkmė – paskutines tris dienas vyras vėl žaidė, bet pralaimėjo, o atsilošti nepavyko. „Tikėjau, kad jis atsiloš, išeis ir daugiau jo nebematysiu“, – vėliau teisme pripažino moteris. Tokius santykius nutraukė į lažybų punktą atvykusi vadybininkė, turėjusi inkasuoti pinigus, tačiau kasoje, kur turėjo būti daugiau nei 30 tūkst. eurų, radusi vos 800 eurų. Baudžiamąją bylą dėl svetimo turto iššvaistymo išnagrinėjusi teisėja Aiva Survilienė jau įsiteisėjusiu nuosprendžiu tiek K. Azatianą, tiek jo bendrininkę pripažino kaltais – jau šeštąjį teistumą pelnęs vyras 2 metus 8 mėnesius praleis pataisos namuose, o iki tol neteistai Alionai buvo skirta 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Tačiau tikrąja bausme lažybų punkto darbuotojai tapo buvusio darbdavio ieškinys – Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, K. Azatianas ir Aliona turės solidariai atlyginti lažybų punktui padarytą žalą, įvertintą 33 613 eurų.

Straipsnis paimtas iš alfa.lt

Išsivadavusieji tiesia ranką kitiems

Redakcijos archyvo asociatyvi nuotr.

Kiek pastangų reikia norit iškopti iš priklausomybių pelkės, žino tik tie, kas į ją patys buvo įklimpę. Perėję tą pragarą žmonės ne tik į gyvenimą kabinasi, bet ir tiesia ranką vieni kitiems.

Neskirsto į emigrantus ir vietinius

„Į šitą pelkę įklimpti galima greitai, bet iš jos išlipti reikia didžiulių pastangų. Dažniausia vienas net neįstengtum, jeigu rankos tau neištiestų likimo broliai“, – kalba reabilitacijos centro „Alfa“ vadovas Vladislavas Pocius. Jis yra prieš beveik dešimt metų lietuvių krikščionių bažnyčios Anglijoje įkurto priklausomybės ligų centro „Alfa“ vadovas. Prieš penkerius metus analogiškas centras nuo alkoholio ir narkotikų priklausomiems vyrams įkurtas Gyviškių kaime (Marijampolės r.), buvusioje mokykloje.

„Įkūrėme žmonėms namus, kuriuose norėjome padėti tiems, kurie jau nebeturėjo vilties ir patikėjo, kad už šių durų – kelias į naują gyvenimą. Natūraliai gavosi toks mini tarptautinis tiltas tarp dviejų bendruomenių. Žmonės, kurie gyvena Anglijoje, gali parvažiuoti į Lietuvoje esantį centrą ir mes jiems padėsime integruotis. 80-90 proc. gyvenančiųjų priklausomybių centre Gyviškėse yra lietuviai. Du yra latviai ir vienas estas. Jei besigydančiojo šeima gyvena Anglijoje, o jis yra gydymosi etape, kuris vadinasi integracija į visuomenę, tai gali grįžti į Angliją, mes jam suteikiame vietą tenykščiame centre. Dažniausia išgiję buvę emigrantai lieka Lietuvoje, o neretai net nebeišvažiuoja iš Marijampolės. Anot centro vadovo, nebūtinai turi būti sugrįžęs iš emigracijos, kad papultum į reabilitacijos centrą Gyviškėse. Jokio skirtumo nėra, ar parvažiavai iš Anglijos, ar gyveni Klaipėdos savivaldybėje. Svarbu, kad radai drąsos pasibelsti į šias duris.

Artimųjų gerumas klampina giliau

Anot V.Pociaus, meškos paslaugą dažniausiai daro artimieji. Jie sudaro sąlygas priklausomybei tęstis. Skuba atiduoti skolas, kurių jų artimiausias žmogus prisidarė. Skuba surasti gydymo įstaigą, nors žmogus galbūt tam dar nėra subrendęs. Artimiesiems toks gyvenimo būdas yra nepriimtinas ir jie skuba. Pagal statistiką beveik 90 proc. besikreipiančių konsultacijos yra artimieji. Kad pats žmogus norėtų, jie turi užsukti „maitinimo kranelį“, o dar geriau – išspirti pro duris. Ir jokiu būdu negąsdinti – išmesiu, išsiskirsiu, atsižadėsiu. Bevalis ligonis žino, kad kiek kartų artimieji duris uždaro, tiek pat kartų jas atidaro. Gydymui esą reikalingas dugnas, kad nuo jo būtų galima atsispirti. „Daugelis mūsų klausia, o kiek ilgai trunka gydymas. Mūsų programa išdėstyta vieniems metams – daug analizuojame, rašome, kalbame apie atsakomybę už save ir savo šeimą. Bet reikia suprasti, kad ir po metų niekas nesibaigia. Kol kvėpuoji – tol renkiesi. Jeigu tu gyveni taikoje su Dievu, su savimi, su visa visuomene – tu gyvensi“, – tokias išgijimo paslaptis atskleidė reabilitacijos centro „Alfa“ vadovas.

Klampynė buvo įtraukusi ir vadovą

V.Pocių mums pavyko pakalbinti Lietuvoje. Šį kartą į gimtinę jį parvedė reikalai. Vyras organizuoja jau ketvirtus metus vyksiančias ekstremalaus bėgimo „Alfa Run“ rungtynes, kuriose uždirbtus pinigus ketina skirti Gyviškių reabilitacijos centro išlaikymui. Vladislavas tiki, kad varžybose šiemet dalyvaus keli tūkstančiai dalyvių. „Lietuvoje gydymas tiems, kurie neturi pinigų susimokėti, nekainuoja. Mes iš to pinigų nedarome, jų visiškai iš nieko negauname. Tik stengiamės sutvarkyti, kad mūsų centre besigydantys Lietuvos piliečiai gautų jiems priklausančias pašalpas.“

Pasak V.Pociaus, pagrindinis reabilitacijos centro išsilaikymo šaltinis yra „Alfa Run“ bėgimas. Mokėdami už startą varžybose, žmonės taip paremia centrą. „Mums tai yra viltis, kad mes vieną dieną galėsime tapti nepriklausomi ir galėsime išsilaikyti patys bei mokėti atlyginimus tiems, kurie dirba centre. Beveik visi jie yra žmonės, anksčiau buvę priklausomi nuo narkotikų ar alkoholio. Praėję programą ir išsilaisvinę, jie savo noru nusprendė pasilikti ir padėti likimo broliams. Tai žmonės, kurie nusprendė, kad gyvenimo vertybė yra ne pinigai“, – sakė V.Pocius. Jis neslepia, kad ir pats kažkada sirgo ta liga. Bendruomenės ir darbuotojų dėka pavyko iš jos išbristi, todėl labai gerai supranta tuos, kurie į šią bėdą pakliuvo. Pasikeitė ir jo vertybės. „Prieš trylika metų dalyvavau Europos ir Pasaulio čempionate ir buvau apdovanotas nugalėtojo vainiku. Dabar suprantu, kad mano tikslas yra siekti nevystančio vainiko“, – prisipažino vyras.

Vilties yra – reikia tik pastangų

„Esame kol kas vieninteliai išeiviai, įkūrę tokius namus išeivijoje broliams, kurie kenčia dėl alkoholio, narkomanijos, azartinių lošimų“, – didžiuojasi Vladislavas. Narkomanu, anot jo, galima tapti tiek Anglijoje, tiek Lietuvoje. „Žmogus tampa priklausomas, kai į jo gyvenimą pasibeldžia sunkumai. Jis nemoka susitvarkyti su jausmais, stresu ir vienintelę išeitį mato užsimirštant, kur nukelia svaigalai. Tas žmogus, kuris pradeda vartoti gyvendamas svetur, tikisi geresnio gyvenimo. Bet nežino, su kokiais sunkumais teks susidurti. Nemokėjimas spręsti problemų, priveda prie to, kad vieną dieną jis susiduria su savo tikruoju „aš“, kad ir kur gyventų“, – pasakojo V.Pocius. Skirtumas tas, kad nuo priklausomybės ligų kenčiantiems saviškiams krikščionių inicijuotas reabilitacijos centras Anglijoje nuo pirmos minutės nesiveržia padėti. Anot jo, Anglijoje yra daug organizacijų, kurios duoda maisto, suteikia nakvynę, aprengia. Bet tai ne sprendimas. „Bažnytinės organizacijos nežiūri, ar tu šalyje gyveni legaliai, nelegaliai. Tu beldiesi pagalbos ir jos tau suteikia tą pagalbą. Mes dažniausiai priimame žmogų, nežiūrėdami į jo dokumentus, mums labiausiai rūpi jo noras gyventi blaiviai. Mes jam paaiškiname, kad jam teks labai stipriai stengtis. O tai dažnas priima sunkiai. Jis nenori metus trunkančios programos ir renkasi kodavimąsi. Kodas nepašalina priežasčių. Problema yra ne taurelė, ne adata. Jos yra pasekmė tavo mąstymo, neteisingo pasirinkimo. Kol žmogus kvėpuoja, yra vilties išsikapstyti“, – dėstė tą pačią nelaimę išgyvenęs vyras.

Laukia pagalbos

Gyviškėse gyvenantys vyrai dykinėti neturi laiko. Kai nesimoko, dirba, sportuoja, padeda kaimo žmonėms, kai jie prašo. Nemažai yra paremiančių. „Ir dabar mes labai tikimės paramos iš geranorių. Reikia įsirengti šildymą, o pinigų tam turime vos pusę“, – sako V.Pocius. Anot jo, nesutarimų su kaimo bendruomene nėra. Kas ateina į kaimynus, žmonės žinojo nuo pat pradžių.

Straipsnis paimtas iš respublika.lt

 

Buvęs lošėjas: didžiausia artimųjų klaida – remti finansiškai

ELTOS nuotr.

Šeštadienį Vilniaus šv. Ignoto bažnyčioje anoniminiai lošėjai minės „AL Vilnius“ 17-ąjį gimtadienį, kuriame lauks ne tik lošiančiųjų, bet ir jų artimųjų, šeimos narių.

 
Kaip Eltai sakė dvidešimt metų lošęs anoniminis lošėjas Egidijus, einantiesiems sveikimo keliu ir jų artimiesiems bus galima užduoti klausimų ir gauti atsakymus. „Lošėjų artimųjų grupės paprastai vyksta Lošimų priežiūros tarnybos patalpose kartą per mėnesį. Jose žmonės artimiau susipažįsta su šia priklausomybe, kad galėtų tinkamai bendrauti su žmonėmis, kurie turi problemų dėl kompulsyvaus lošimo“, – sakė Egidijus. Elgesį, kuris nepadeda atsikratyti priklausomybės, Eltos pašnekovas visų pirma vadino priekaištus dėl praloštų sumų praeityje. „Nuolatiniai prikaišiojimai kelia įtampą šeimoje, juolab, kad lošėjai, kaip ir kiti priklausomi žmonės, būna itin jautrūs priklausomybės metu“, – sakė Eltos pašnekovas. Tinkama pagalba jis vadino moralinę paramą, priklausomo asmens skatinimą lankyti anoniminių lošėjų susitikimus. „Žmogus gali sakyti: kam man jie, juk nelošiu mėnesį ar du. Bet jei priklausomybė lošti kilo ne iš karto, ne iš karto randi kelią tinkamai gyventi su ja“, – sakė nebelošiantis vyras. Paskatinimas, artimųjų palaikymas, jo įsitikinimu, tokiais atvejais itin svarbus, bet tik ne finansinė parama.

„Labai dažnai artimieji pradeda spręsti finansines lošėjų problemas, bet taip jas paprastai tik pagilina“, – pabrėžė Egidijus. Kada lošimas – laisvalaikio praleidimo būdas ir pramoga, o kada jau problema? Į šį klausimą kiekvienas sau gali atsakyti pasinaudojęs klausimynu, kurį galima rasti anoniminių lošėjų svetainėje. Pirmieji klausimai, kurių pravartu pasiklausti, ar esate darbo, pamokų ar paskaitų laiką naudoję lošimui? Ar kada nors jautėtės nelaimingas namuose, šeimoje dėl lošimo? Ar lošimas turėjo įtakos jūsų reputacijai? Ar Jus kada nors graužė sąžinė dėl lošimo? Reikėtų atvirai sau atsakyti, ar kada nors lošėte vien tam, kad išloštumėte pinigų skoloms apmokėti ir finansinėms problemoms išspręsti? Ar dėl lošimo sumažėjo ambicijos bei darbingumas? Ar pralaimėjęs jausdavote neatidėliotiną norą vėl grįžti lošti ir atsilošti? Ar laimėjęs jausdavote neatidėliotiną poreikį vėl lošti ir išlošti dar daugiau? Teste klausiama, ar dažnai lošdavote tol, kol pralošdavote visus pinigus? Ar kada nors teko skolintis pinigų tam, kad galėtumėte lošti? Ar kada nors teko ką nors parduoti tam, kad gautumėte pinigų lošimui? Ar nenoriai leisdavote lošimui skirtus pinigus kitoms, įprastinėms reikmėms? Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, ar dėl lošimo nustojote rūpintis savimi arba savo šeima, jos gerove? Ar kada nors lošėte ilgiau negu buvote suplanavęs? Ar kada nors lošėte siekdami išvengti nerimo ar rūpesčių? Ar kada nors pasielgėte arba svarstėte galimybę pasielgti neteisėtai tam, kad gautumėte pinigų lošimui? Keturi paskutiniai klausimai – ar dėl lošimo sutriko Jūsų miegas? Ar patirtos nesėkmės, nemalonumai, neigiamos emocijos sukelia neatidėliotiną norą lošti? Ar kada nors kilo potraukis atšvęsti kokią nors savo sėkmę kelių valandų lošimu? Ar kada nors pagalvojote, kad toliau lošdami galite degraduoti, žlugti ar net nusižudyti? Kaip sakė Egidijus, dauguma turinčių priklausomybę lošėjų teigiamai atsakytų mažiausiai į septynis klausimus. Atviras anoniminių lošėjų grupės „AL Vilnius“ 17-asis gimtadienis šeštadienį, spalio 20-osios vidurdienį prasidės šv. Ignoto bažnyčios salėje. Į jį kviečiami visi, norintys dalyvauti ir susipažinti su lošimų problematika. Gimtadienyje bus prisiminta grupės istorija, lošėjai iš Vilniaus bei kitų miestų pasakos apie pastangas gyventi be vienos sunkiausių ir klastingiausių kompulsyvių priklausomybių. Lošėjų artimiesiems vyks atskiras uždaras lošiančiųjų artimųjų savitarpio paramos grupės susirinkimas. Gerbiant grupės narių ir svečių teisę likti anonimiškais, gimtadienio metu bus draudžiama filmuoti ir fotografuoti. Anoniminiai lošėjai – tai tarptautinė draugija, kurios nariai grupiniuose susirinkimuose dalijasi asmenine patirtimi, jėgomis ir viltimi, siekdami padėti sau ir kitiems įveikti priklausomybę lošti. Vienintelė sąlyga norint tapti draugijos nariu – noras atsikratyti priklausomybės. Anoniminių lošėjų susirinkimus lanko vyrai, moterys, įvairaus amžiaus, socialinio statuso, religinių ir filosofinių įsitikinimų asmenys. Pagrindinis anoniminių lošėjų bendruomenės narių tikslas – mesti lošti ir padėti kitiems lošėjams padaryti tą patį. Pasak Egidijaus, anoniminių lošėjų grupių nariai yra lošėjai, kurie įveikė azartinių lošimų priklausomybę ir pradėjo naują, normalų, visavertį gyvenimą. Jie visuomet pasiruošę padėti kiekvienam, atėjusiam į grupę. Anoniminių lošėjų susitikimai vyksta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Druskininkuose, Londone.

Straipsnis paimtas iš diena.lt

Lošėjo išpažintis: „Į kazino verždavausi net naktį su pižama. Pralošiau daugiau kaip 100 tūkstančių“

123RF.com nuotr. / Azartiniai žaidimai
 
Marius (vardas pakeistas) skaičiuoja ne vienerius metus, kuriuos praleido lošdamas. 12 metų trukusi priklausomybė jį nuvedė į labai gilią duobę – nuolatinis alkis lošti, alkoholis, narkotikai ir sujauktas asmeninis gyvenimas vyrą lydėjo kiekvieną dieną, atimdami bet kokias jėgas priešintis.

„Anoniminių lošėjų grupę aš lankau nuo 2007-ųjų metų, tačiau tai tik lankymo patirtis. Šiuo metu yra lygiai 9 mėnesiai, kai aš nelošiu – atkritimų per tuos metus buvo tikrai daug. Šiandien aš puikiai suprantu, kad lošimas – tai mano vaikystės ir aplinkos, auklėjimo, nuoskaudų, išgyvenimų pasekmė. Pagrindinis dalykas, kuris mane privertė eiti pabandyti lošti, būnant penkerių metų šeimoje patirta trauma, kurią aš labai stipriai ir skaudžiai išgyvenau. Buvau beprotiškai išsigandęs, jaučiau nerimą, tėčio neturėjau. Labai puikiai prisimenu, kad sau pasakiau: „Aš turiu kažkaip išgyventi.“ Ir tai, kas manyje liko po tos traumos, mane ir vedė į lošimą, azartinius žaidimus ir kitas priklausomybes“, – sako Marius.

Pirmas kartas – dar vaikystėje

Pirmą kartą Marius pabandė lošti kortomis iš pinigų tada, kai jam buvo 10 metų. „Tai dariau su vyresniaisiais, ir man tai labai patiko. Dar dabar prisimenu tą jausmą, kai pralaimiu ir laimiu. Ir po penkiolikos metų tą patį jausmą jaučiau. Ir ne pinigai man suteikdavo džiaugsmą, nes galėdavau lošti be pinigų. Dar iki žaidimo su pinigais mane traukė visi žaidimai, kuriuose reikia azarto, pavyzdžiui, popieriukų rinkimas, tai yra ta lošimo priklausomybė, kuri veda į pasekmes, kai jau lošiama iš pinigų“, – prisimena jis.

Norėjimas būti geresniu, šaunesniu, protingesniu, bandymas pralįsti, eiti per blogį, keiksmažodžius – tai lydėjo Marių visą laiką. Po to karto lošimas sekė visą gyvenimą, nes lošti jis bandė visur. „Buvau mėgstantis išsiskirti iš kitų, aš žinojau, kas vyksta, o be manęs niekas nevyko. Mane visada lydėjo noras laimėti bet kokia kaina. Tai ir yra didžiausia lošėjo problema – begalinis noras laimėti, paskui – patikti ir įtikti, pritapti tam, kad kažką gautum“. Vėliau, kai jis tapo pilnamečiu, lošimai darėsi vis rimtesni, mažesni dalykai ir žaidimai Mariaus nebetenkino, nes jam kaip lošėjui buvo labai svarbus veiksmas – turi kažkas vykti, kisti. „Man reikėjo kuo daugiau streso, įtampos ir nerimo, nes taip pripratau dar vaikystėje. Įtikimas ir patikimas iš manęs atimdavo labai daug energijos, nuolatos tekdavo galvoti, kaip pasielgti, kaip kalbėti. Man tai patiko, ir to adrenalino reikėjo vis daugiau“, – pasakoja pašnekovas.
Visada pralošdavo
Paklaustas apie tai, ar dažniau išlošdavo ar pralošdavo, Marius sako, kad pralošdavo visada visomis prasmėmis: „Visada. Jeigu laimėdavau, niekada neišeidavau su laimėtais pinigais. Laimėta suma manęs niekada netekindavo, norėjosi vis daugiau. Ir tas „vis daugiau“ didėjo kiekvieną dieną, daugelį metų. Kai pabandžiau nueiti į kazino, man tai labai patiko, nes tai buvo jau kitas etapas – aukštesnis psichologine prasme. Anksčiau aš gyvenau toje vadinamoje „dvižūchoje“, kai visko aplink vyksta labai daug – įtikimo, patikimo, žeminimo, skaudinimo, menkinimo, nes juk aš taip kūriausi savo įvaizdį, dėjausi kaukes, kad manęs niekas nepažeistų. Buvau didelis egoistas, išpuikęs savanaudis. Man patiko kazino dėl to, kad čia nieko nereikėjo vaidinti, ten buvau vienas, man nereikėjo niekam įtikti ar patikti. Atrodė, kad tai yra vienintelė vieta, kur aš galiu atsipalaiduoti, nes niekas manęs nespaudžia“, – prisimena jis.
Jam tai neatrodė baisu, nes jis gerai jausdavosi ir tik šiek tiek grauždavosi, kad pralošdavo. Per visus metus Marius sako pralošęs daugiau kaip 100 tūkst. eurų, o vienu kartu – apie 1500 eurų. Lošti jis ėmė vis dažniau, nematydamas, kad tai yra problema. „Tuomet neturėjau rimto darbo – gyvenau iš to, ką galėjau parduoti, iš pavienių, laikinų darbų, kai greit uždirbi ir dar greičiau išleidi“, – sako jis.

 
Lošimas įgavo vis didesnį pagreitį

„Antras etapas iš to atsipalaidavimo kazino peraugo į norą laimėti ir norą parodyti, ką aš galiu. Tačiau pradėjo darytis sudėtinga. Aš įsidarbinau, gaudavau atlyginimą ir tada visada sakydavau sau, kad aš jį padvigubinsiu, nes man reikia gyventi, turiu kažką nupirkti, man viskas yra gerai. Tai tęsėsi kokius trejus ketverius metus, kai aš lošiau vos tik atsiradus galimybei“, – sako Marius. Trečias etapas jį užklupo tada, kai užplūdo bejėgiškumas, ir Marius suprato, kad nelaimės, nes tai neįmanoma, tačiau sustoti negalėjo. Jis jau pamažu lietėsi prie sveikimo programų, matė pavyzdžius, kai žmonės sveiko nuo lošimo, tačiau tai jam nepadėjo.
„Gyvenau iliuzijomis, kad vieną dieną aš laimėsiu labai didelę pinigų sumą ir galėsiu patenkinti visus poreikius, nes man buvo labai svarbus įvaizdis.

Tačiau pradėjo lįsti mintis – ei, juk aš niekada nelaimiu, tačiau jas nustumdavo kitos, kad šį kartą bus kitaip. Niekada nepavyko. Lošimas taip buvo užvaldęs smegenis, kad nesupratau, kas vyko, buvau neadekvatus. Atrodo, suprantu, bendrauju, tačiau visiškai negalvojau apie pasekmes, artimus žmones, finansinę situaciją. Svarbiausia buvo čia ir dabar laimėti“, – sunkius metus prisimena Marius.

Ilgas sveikimas vedė į skausmingas patirtis

2007-aisiais metais Marius suvokė, kad turi problemą. Atėjo į anoniminių lošėjų grupę, tačiau ten pabuvęs jis pagalvojo, kad jam čia būti dar ne laikas, kad jam nėra taip blogai, kaip kitiems. „Manau, kad situacija buvo sudėtinga dėl to, kad mano darbas buvo toks, jog visada galėjau gauti pajamų, nes dirbau su žmonėmis. Aš mokėjau paprašyti pinigų ir tai vedė į tai, kad niekada negalėjau pasiekti dugno. Mano pasekmės buvo vienintelės – pralošti pinigai, man nerūpėjo artimų žmonių skausmas. Tokia situacija, kai neturiu pinigų, o man reikia mokesčiams ar maistui, buvo daug kartų, tačiau tai vedė į veikimą, kaip tų pinigų prasimanyti – šį dalyką kaip lošėjas aš išmokau labai gerai ir greitai. Man pinigų reikėjo bet kokia kaina, nesvarbūs potyriai ar pasekmės, kad galiu net į kalėjimą atsisėsti – man tai nerūpėjo“, – sako Marius.

Jis skolindavosi, pardavinėdavo daiktus, užstatydavo ką nors lombarde, paimdavo iš kitų žmonių ir taip sukosi užburtame rate. Tuometė Mariaus antroji pusė nieko negalėjo padaryti ar pakeisti. „Kai kiti bandydavo sustabdyti lošimą arba jį nutraukti, tapdavau žvėrimi. Man nerūpėjo niekas, jokie žmonės ir jų savijauta. Narkomanas turi gauti šiandien, kitaip išprotės, o aš kaip lošėjas jaučiausi lygiai taip pat. Būdavo visokių situacijų – bėgdavau į kazino, verždavausi, naktį keldavausi, išeidavau su pižama iš namų. Aš su savimi negalėjau niekaip susitvarkyti“, – kalba Marius. Lankymasis palaikymo grupėse jo nesustabdė. Jis atsigaudavai fiziškai ir po kelių savaičių, vos gavęs pinigų, vėl eidavo į kazino. Tokia situacija tęsėsi devynerius metus.

Stipriausias lūžis – susidūrimas su visomis priklausomybėmis

Pagrindinis lūžis buvo tada, kai Marius įniko į visas priklausomybes – ne tik lošimą, bet ir alkoholį bei narkotikus. „Tada buvau nevaldomas, neadekvatus ir į viską man buvo nusispjauti. Išsigandau tuomet, kai gal per savaitę pralošiau 10 tūkst. litų. Stovėjau, verkiau ir pajaučiau, kad aš pats labai mažas, o mano liga – visas mano kūnas, ir jis šaukia, kad jį išgelbėčiau. Pradėjau galvoti, kad nenoriu gyventi – mąsčiau net apie savižudybę, tačiau tam tikru metu sustojau. Sėdėjau ant akmens ir verkiau, kol pasakiau sau, kad viskas bus gerai – tas jausmas atėjo iš puikybės, perdėto pasitikėjimo savimi, nes žinojau, kad galiu apgauti žmones ir gauti pinigų. Greitai grįžau prie to paties“, – išgyvenimus pasakoja Marius.

Tačiau nepaisant visko, jo gyvenime atsirado bažnyčia. Sėdėdamas priešais Jėzų Kristų, jis pajuto didelę kaltę. Tą dieną tos Mišios buvo ypatingos, pamokslas atrodė tarsi skirtas būtent Mariui. „Po visko nuėjau pas kunigą ir pasakiau – aš nieko nebenoriu, labai pavargau ir noriu numirti. Jis atsakė, kad aš dabar pasiruošęs (sveikti). Tai vadinu tiesioginiu Dievo atėjimu pas mane, nes tada įvyko stebuklas – tuo momentu aš viską atidaviau Dievui: paklydimus, skausmą, nerimą, kančią, pyktį… Nuo tos dienos nustojau gerti, vartoti narkotikus ir lošti. Tačiau nesuprasdamas šios dovanos, aš pradėjau manipuliuoti. Galvojau, kad man Dievas viskas duoda, norėjau daugiau pinigų ir po pusmečio aš atkritau. Išsigandau ir pradėjau galvoti, kodėl taip įvyko. Vėl pradėjau važinėti į bažnyčią, ir kunigas man pasakė, kad esu egoistas, savanaudis, netausojantis, nemokantis priimti, nemokantis atleisti. Tai mane supurtė – klausiau savęs, kodėl esu toks?“ – Marius pasakoja skausmingas patirtis.
Jam atrodė, kad susiims, vienu metu viskas ėjosi puikiai, viskas vyko pagal planą ir sekėsi gerai. Tačiau ir vėl įvyko baisus atkrytis, palietęs visas tris jo priklausomybes. „Tai buvo antras kartas, kuomet aš norėjau mirti iš skausmo ir nevilties. Aš praradau viltį ir galvojau, kad neįmanoma išsivaduoti iš to, kas esu. Dievas išgelbėjo mane, atsiųsdamas mintį apie reabilitaciją – nors anksčiau buvau labai prieš. Aš to nepripažinau ir sakiau, kad tai ne man – aš juk per daug fainas, protingas, reabilitacija tik silpniems ir degradavusiems. Bet atėjo ta diena, kai aš skambinau į reabilitaciją, ir mane ten priėmė.

Ten prasidėjo mano sveikimo kelias. Vienintelis dalykas, kuris man šiandien padeda, tai darbas su savimi, stebėjimas, analizavimas. Reabilitacija truko 3,5 mėnesio. Grįžau pasikeitęs, tačiau supratau, kad nemoku gyventi – tai dar vienas problema. Nežinau, kaip bendrauti su žmonėmis nemeluojant, neskaudinant, nemanipuliuojant, nežeminant, negąsdinant jų. Bet juk gyventi kažkaip reikia? Pradėjau ieškoti išeičių, ką galiu padaryti. Nors dirbti nenorėjau (anksčiau daugiau vadovavau, negu iš tikrųjų dirbau), nusprendžiau pradėti nuo žemiausio laiptelio. Buvau vadovas – tapau pagalbiniu darbuotoju. Mane mokė pradėti nuo nulio. Nemeluosiu – buvo labai sunku. Tai truko kokius tris mėnesius, kol sugrįžau į vadovaujančias pareigas. Tik to tereikėjo, kad vėl atkrisčiau“, – kalba Marius.

Vaikystėje patirta trauma padėjo išsilaisvinti

Marius suprato, kad kažką daro ne taip, kad kažko nesupranta. Šiandien jis gali pasakyti, kad darė tą patį visus dešimt metų, tik darė tai subtiliau. „Sąmoningėjau ir dariausi gudrus. Kaip lošėjas aš mokėjau prisiderinti ir gauti tai, ko noriu. Pagrindinis dalykas, kas turėjo mane stabdyti, – jokių sąsajų su pinigais, jokio vadovaujančio darbo, jokio streso, įtampos, nenorėti niekam įtikti. Į mano gyvenimą atėjo Minesotos programa, nes supratau, kad nebemoku gyventi. Ir tada įvyko didysis stebuklas. Vienas iš specialistų sugebėjo atrasti vietą, kuri yra man labai svarbi, – vaikystės traumą. Kai specialistai ją užkabino, mano akyse atsirado vaizdas – atsidaro dėžutė ir iš jos pradeda bėgti juoduliai, kurie niekaip nesustoja. Tai mane labai paveikė, pradėjau suprasti, kodėl tokiu tapau. Man buvo labai svarbu suvokti, kodėl negaliu pasikeisti, kodėl man niekas nepadeda, kodėl man nesiseka, kodėl nenoriu kitaip gyventi. Man buvo pasakyti žodžiai, kad šiandien esu šešerių ir turiu išmokti gyventi iš naujo. Buvo labai baisu, nes aš buvau labai uždaras, nieko neprisileisdavau, niekam nepasakojau savo nuoskaudų. Tačiau su specialistų pagalba aš išėjau gyventi ir suprantu, kad toks, koks išėjau, aš neišgyvensiu. Man trisdešimt metų ir turiu gyventi nuoširdžiai, sąžiningai. Atsisakiau pareigų, pinigų namų, garbės. Man pavyko, nors tai dariau su didele baime. Pradėjau intensyviai vaikščioti į bažnyčią, melstis, dirbau su specialistais, lankiau sveikimo programas. Didžiausias prašymas, kurį nuolat kartojau, buvo „Dieve, paimk mano suakmenėjusią širdį ir įdėk man naują“. Pradėjau keistis ir daryti tai, ko niekada nedariau. Viskas vyko nuo nulio, nors sulaukiau visokių nuomonių. Tačiau žinojau, kad taip reikia. Man pradėjo sektis, nes labai daug dirbau su savimi. Noro lošti aš neturėjau daugiau kaip metus. Tačiau… Paskutinis mano atkritimas buvo prieš devynis mėnesius – taip nutiko dėl per didelio noro sveikti.

Lošiau dvi valandas suvokdamas, kokios pasekmės laukia, bet išeiti nenorėjau. Pralošiau pinigus, o ir laimėti nenorėjau, nes jeigu būtų įvykę priešingai, būtų tik blogiau – tai būtų davę stimulą“, – pasakoja Marius kelią į sveikimą. Kai atrado malonumą sveikime, kai viskas pradėjo keistis – nuo aplinkos iki darbo, kai pradėjo tiek daug daryti ir padėti kitiems, jis atsitraukė nuo savęs. „Atėjo diena, kai nepastebėjau, kad manyje daug ydų ir trūkumų, kurių pagrindinės buvo baimė ir pyktis. Didžiausia mano baimė, kurią padėjo suprasti specialistai ir įvykusi trauma, kad manęs niekas nemylės, savęs klausimas, kodėl manęs nemyli. Didžiausia bėda ir buvo dėl to, kad nesupratau, kas yra meilė.Sugrįžau kitą dieną į programą. Šį kartą aš neneigiau ir pripažinau, kas įvyko, nes lošimo priklausomybė yra susijusi su tuo, kad labai daug neigiama. Šitas atvejis mane supurtė, kadangi aplink mane viskas buvo nauja – nuo darbo iki šeimos. Išsigandau – ką ne taip darau? Priėmiau sprendimą dirbti daugiau ne dėl kitų, bet dėl savęs, keistis iš esmės. Šiandien aš darau labai daug – turėdamas tris priklausomybes, tarnauju trijų priklausomybių žmonėms. Aš jaučiuosi saugiai ir gerai, esu įsitikinęs, kad šiandien ir rytoj tikrai nelošiu, o kaip bus poryt – nežinau“, – teigia pašnekovas.

Jo nuomone, ypač daug dėmesio reikia skirti vaikams, šeimos gerovei, emocinei sveikatai. „Mano pagrindinė problema, kad šeima, kurioje augau, buvo disfunkcinė, aš neturėjau tėčio, negavau meilės ir tą meilę išsikovojau taip, kaip supratau. Man reikėjo dėmesio ir tą dėmesį gavau per blogį. Niekas mane neaiškino, kad tai yra ne meilė“, – mąsto jis.

Pirmas praloštas atlyginimas – ženklas, kad esate priklausomi

Pasak pašnekovo, suprasti, ar esate priklausomas, yra paprasta – pirmas praloštas atlyginimas turėtų priversti susirūpinti, tačiau tai padaryti, kreiptis ir ieškoti pagalbos yra labai sudėtinga. „Tai pirmas ženklas, kad turite priklausomybę. Kiti pastebėjimai – kai po lošimo pabėgi nuo realybės, žaidi įvairius žaidimus ar niekaip negali nustoti lošti. Žmonės dažniausiai supranta, kad yra priklausomi, kai patiria dideles pasekmes: skolos, paliktos šeimos, kalėjimas – aš ir pats ten pabuvau, tačiau manęs tai nesustabdė“, – sako Marius. Priklausomybės liga lyg cukrinis diabetas, o žmonės mano, kad tai neturėjimas, ką veikti, ir išpaikimas. „Aš kaip priklausomas žmogus ir diabetikas turiu vartoti vaistus. Aš turiu išmesti tai, kas nenaudinga, ir dėti į save tai, kas naudinga. Jeigu esu lošėjas, negaliu žaisti jokio žaidimo. Lygiai taip pat kaip cukriniu diabetu sergantis turi atsisakyti daugelio dalykų tam, kad išgyventų. Kaip negaudamas insulino žmogus mirs, taip ir lošėjas mirs, negaudamas pagalbos, palaikymo, programos, meilės. Esu pakeitęs daug dalykų ir daug ko atsisakęs – aplinkos, draugų, darbo ir kitų dalykų, kurie man kenkia, kurie susiję su lošimais. Pro kazino praeinu ne taip, kaip pro paprastą parduotuvę, nes tai yra vieta, kuri mano gyvenimui suteikė labai daug skausmo ir kančių“, – sako pašnekovas.

Svajonės – tiesiog meilė

Marius labai daug kalba apie meilę ir stebuklingą jos galią. „Kai galvoju apie ateitį ir svajones, pirma mintis, kuri užplūsta, – visą gyvenimą mylėti ir būti mylimam, turėti šeimą, ja rūpintis. Ta meilė, kurią turiu šiandien, ir yra svajonė, kurios troškau visą gyvenimą. Gal kitiems tai skamba banaliai, bet šiandien materialūs dalykai manęs netenkina – tai rūpi tik tą akimirką ir aš puikiai suprantu, kad tai nėra laimė. Matau, kiek daug žmonių nesupranta, kas yra laimė. Šią dovaną aš gavau per kančią, bet šiandien man nieko netrūksta, ir aš esu labai laimingas. Turiu meilę, supratimą, paguodą, nuoširdumą, atvirumą, rūpestį. Per dvylika metų aš neturėjau atostogų, nemačiau kaip keičiasi Kaunas, nieko nemačiau, nes man tai nerūpėjo. Tačiau šiandien galiu keliauti ir matyti pasaulį, džiaugtis tuo, ko niekada neturėjau“, – džiaugiasi Marius, eidamas sveikimo keliu.
Straipsnis paimtas iš 15min.lt

Kvietimas sudalyvauti tyrime

Sveiki,
nuoširdžiai kviečiame Jūs sudalyvauti tyrime ir užpildyti klausimyną.
Jūsų dalyvavimas ir atsakymai į klausimus bus naudingi siekiant geriau suprasti kaip jaučiasi žmones, kurie dalyvauja lošimuose. Jums bus pateikti 3 klausimynai, kurių pildymas užtruks iki 15 minučių. Anketoje nėra teisingų ar klaidingų atsakymų. Svarbu, kad duotus teiginius įvertintumėte kuo nuoširdžiau. Surinkti duomenys bus naudojami tik apibendrinti, mokslinio tyrimo tikslais, todėl galiu užtikrinti Jūsų duomenų konfidencialumą.

Jei Jums kiltų papildomų klausimų arba norėtumėte gauti tyrimo rezultatus, galite rašyti el. paštu: tatjana.veromej@gmail.com

Klausimyną rasite čia:

Pokalbis su psichologe Justina Kymantiene apie priklausomybe sergančiųjų artimuosius: jų problemas, dilemas ir galimybes

Sakoma, kad priklausomybė – tai visos šeimos liga. Net jei nuo svaigalų tampa priklausomas tik vienas šeimos narys, tai neišvengiamai veikia ir visą jo aplinką. Kita vertus, tai reiškia, kad daug kas priklauso ne tik nuo priklausomo žmogaus, bet ir nuo jo artimųjų, ar ne?

Būtų galima daug kalbėti apie tai, kaip priklausomybė paveikia šeimą. Tai vienareikšmiškai traumuojanti patirtis – gyvenimas visiškame neapibrėžtume, baimėje, bejėgystėje, esant aukštai fizinio ir psichologinio smurto, savižudybės rizikai. Kaip žinia, priklausomybė yra lėtinė liga, o tai reiškia, kad šeima chaose gyvena ne vienus metus. Gyvenant tokiomis aplinkybėmis, nesužeistų nebūna. Tad ir sveikti reikia visai šeimai.

Šeimų konsultantė Sharon Wegscheider Cruse, aiškindama priklausomybės paliestai šeimai būdingą santykių dinamiką, pasitelkė ir išplėtojo sistemų teoriją. Ši teorija taikliai perteikia, kaip šeimos nariai veikia vienas kitą. Pagal sistemų teoriją šeimos narius galima laikyti šeimos sistemos komponentais, kurie sąveikaudami tarpusavyje siekia palaikyti sistemoje pusiausvyrą. Pusiausvyra šeimos sistemoje nebūtinai reiškia darną ar pozityvią būtį. Šeimos sistemą galime įsivaizduoti kaip mechaninio laikrodžio mechanizmą: kad laikrodis rodytų laiką, reikalingas nepriekaištingas visų sraigtelių darbas. Šeimą, kurioje yra priklausomybė, galima vadinti disfunkcine. Pats žodis „disfunkcinė“ sufleruoja, kad šeimos sistema veikia neteisingai. Jei grįžtume prie mechaninio laikrodžio metaforos, kurią sugretintume su priklausomo žmogaus šeima, tuomet ratelį, prisukantį laikrodžio mechanizmą, galima būtų tapatinti su priklausomu žmogumi, nes būtent jis sprendžia, kaip šeimos nariai turi „veikti“, t. y. gyventi. Priklausomo žmogaus šeimoje pusiausvyra atspindi tokią situaciją, kai priklausomas žmogus geria, vartoja ar lošia, o artimieji savo elgesiu padeda jam tai daryti, dažniausiai perimdami jo apleistas atsakomybes bei spręsdami dėl jo nevaldomo elgesio besikaupiančias pasekmes.

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kad būtų lengviau suprasti, kaip tokioje šeimoje viskas veikia. Kalbėsiu apibendrintai, nes per konsultacijas dažniausiai išryškėja labai panašios problemos. Pavyzdžiui, jei dėl daugiadienių gėrimo periodų atsiranda pravaikštų darbe, artimieji patys bando parūpinti priklausomam žmogui nedarbingumo dėl ligos pažymą arba kitaip pateisinti tokį jo elgesį, net jei dėl to tenka meluoti. Būti priklausomam – „kainuoja“, o mokama šeimos biudžeto sąskaita. Artimieji paprastai kiek įmanydami stengiasi padaryti taip, kad šeima nepajustų finansinių sunkumų. Dažnai pasitaiko, jog priklausomo nuo alkoholio asmens sutuoktinis pradeda dirbti keliuose darbuose, užaugusiems vaikams tenka rinktis ne studijas, bet darbą. Net priklausomo asmens sveikatos problemos tampa jo artimųjų problemomis. Dažnas atvejis, kai priklausomam žmogui sunkiai pakeliant alkoholinę abstinenciją, artimieji pasirūpina detoksikacijos procedūra tiesiog namuose. Iš pažiūros atrodytų, kad toks artimųjų elgesys padeda visiems išgyventi. Juk natūralu, šeimos nariai ieško būdų kaip įveikti sunkumus ir saugumą kuria kompulsyviai kontroliuodami priklausomą žmogų bei stengdamiesi sušvelninti arba panaikinti jo destruktyvaus elgesio pasekmes. Tačiau čia slypi vienas didžiausių paradoksų – toks artimųjų elgesys padeda priklausomam žmogui sirgti. Taip išeina, kad priklausomas asmuo problemų neturi, jų turi jo artimieji. Kam jam tuomet kažką keisti, jei problemos nėra?

Kita vertus, kaip jūs ir minėjote, daug kas priklauso ir nuo artimųjų. Reikia nepamiršti, kad šeimos nariai yra susiję abipusiu ryšiu. Jei artimasis pradeda sveikti, keičiasi jo elgesys. Paprastai tai reiškia atsitraukimą, trukdančio priklausomam žmogui sveikti elgesio atsisakymą. Kitaip tariant, priklausomybės ligos paveiktoje šeimos sistemoje vienas sraigtelių išsiderina – nebeveikia taip, kaip iki tolei, kad buvo ypač patogu priklausomam asmeniui. Tai reiškia, kad šeimos sistemoje pusiausvyra sutrinka. Nenuostabu, kad sveikstančio artimojo permainos dažniausiai sulaukia kitų šeimos narių pasipriešinimo, mat jų elgesys yra inertiškai nukreiptas į pusiausvyros šeimos sistemoje išlaikymą. Todėl sveikstant ypač svarbus tampa palaikymas, kuris neretai gaunamas ne iš šeimos, bet iš artimiesiems skirtų savitarpio pagalbos ar psichologinės paramos grupių. Praktika atskleidžia, kad artimojo sveikimas atveria galimybę naujai pusiausvyrai šeimos sistemoje susiformuoti – kiti artimieji taip pat gali įsitraukti į sveikimą. Galiausiai ir priklausomam asmeniui tampa nebepatogu sirgti – jam taip pat atsiveria galimybė rinktis sveikimą.

Jei teisingai supratau, ligai parankią pusiausvyrą priklausomybės paliestoje šeimoje padeda palaikyti artimųjų pastangos apsaugoti sergantį nuo jo nevaldomo elgesio padarinių? Kas dar palaiko pusiausvyrą disfunkcinėje šeimoje?

Pusiausvyrą šeimos sistemoje palaikyti padeda tam tikros taisyklės ir šeimos narių vaidmenys. Sveikoje šeimoje šios taisyklės aiškios, nuoseklios, lanksčios, o vaidmenys nėra fiksuoti, gali lengvai kisti. Čia taisyklės ir vaidmenys padeda kiekvienam jos nariui mokytis būti sveikame santykyje su kitu žmogumi ir pačia plačiausia prasme augti kaip individui. Disfunkcinėje šeimoje taisyklės paprastai būna neaiškios, prieštaringos, nelanksčios ir nediskutuotinos.

Pirmiausia, tokiose šeimose nebūna atviros jausmų raiškos. Tad yra taisyklė, skelbianti, kad negalima jausti ir negalima apie jausmus kalbėtis nei tarpusavyje, nei už šeimos ribų. Pavyzdžiui, jei reikšdamas pyktį vaikas sulaukia audringos atgalinės reakcijos, jis greitai išmoksta taisyklių „jei pyksiu, tapsiu blogas/ manęs nemylės“. Tokiu būdu susiformuoja įsitikinimas, jog nepriimti ir nerodyti savo jausmų yra saugu bei naudinga. Suaugęs šis vaikas į savo kuriamus santykius dažniausiai atsineša įsitikinimą, kad bet koks konfliktas reiškia praradimą. Tačiau pyktis labai svarbus jausmas, kuris siunčia signalą apie asmeninių ribų pažeidimą bei padeda jas atstatyti. Apskritai, konfliktai yra neatsiejama žmonių santykių dalis, apimanti augimo galimybę. Be to, žmogus, nepriimdamas savo pykčio bei negerbdamas savo ribų, nemoka priimti ir kitų pykčio bei ribų.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad disfunkcinėje šeimoje stinga galimybių sveikai vaiko savivertei formuotis. Dažniausiai tėvai nustato „buvimo geru“ kriterijus. Tai gali būti papildomų „sunkumų“ šeimai nesudarymas, arba kitaip – buvimas nematomu, nereikalaujančiu dėmesio. Tai gali būti prievolė padėti šeimai dirbant buities darbus ir globojant jaunesnius brolius ar seseris. Taip priverstinai atsižadama nerūpestingos vaikystės. Taisyklė skelbia, kad būsi mylimas tik tada, jei būsi geras. T. y. išpildysi tau nustatytus buvimo geru, o jei tiksliau, patogiu disfunkcinei šeimai, reikalavimus. Suvokimas, jog esi vertingas pats savaime ir jau vien dėl to, kad gimei, tau priklauso besąlyginė tėvų meilė, tampa neprieinamas.

Dar viena priklausomybės paliestoms šeimoms būdingų taisyklių skelbia, kad priklausomas žmogus nėra atsakingas už jo elgesio keliamas problemas šeimai. Taisyklė sufleruoja, kad pati šeima kalta dėl priklausomo asmens nesusiklosčiusio gyvenimo, dėl ko jis ir geria, vartoja ar lošia. Todėl šeimos nariai kaltina save, nes mano, jog jie savo elgesiu priklausomą žmogų suerzina, supykdo, nuliūdina, nuvilia, ir tai neva sąlygoja jo vartojimą.

Kita taisyklė – priklausomo asmens alkoholio ar narkotikų vartojimas yra svarbiausias dalykas šeimos gyvenime. Ir šeimos nariai gyvena aklai šiai taisyklei paklusdami: pavyzdžiui, priklausomo nuo alkoholio vyro žmona butelius slepia, o vyras jų ieško, arba priklausomas vyras savo daugiadienio užgėrimo metu dingsta, o žmona ieško. Kitos šeimos atsakomybės – darbas, vaikai, namai – tokiais momentais būna nustumiamos į šalį. Na, taisyklių būtų galima dar ir daugiau vardinti…

Minėjote, kad artimieji turėtų nustoti priklausomą žmogų saugoti nuo jo elgesio pasekmių. Labai kraupiai skamba, ypač artimiesiems, kai jiems yra sakoma: leiskite savo artimam žmogui nusiristi iki dugno, leiskite jam paliesti dugną. Dažnai girdime istorijų, kai žmogus iš to dugno ir nepakyla, nusižudo. Artimajam tenka spręsti dilemą: viena vertus, jis gali rizikuoti ir leisti brangiam žmogui visiškai degraduoti, kita vertus, gali nuspręsti, kad čia unikalus atvejis, ir rūpestis bei meilė įveikia bet kokias kliūtis.

Labai dažnai artimieji į patarimą pradėti patiems elgtis kitaip – nustoti „kaišioti pagalves“ vis dažniau klumpančiam priklausomam žmogui – reaguoja skeptiškai ar net priešiškai. Paprastai esama labai stiprios iliuzijos, jog „mūsų atvejis kitoks“. Galbūt dar per mažai stengėmės, galbūt kažką darėme ne taip arba kažko nepadarėme, o gal dar turime kiek pakentėti ir priklausomas žmogus pagaliau susipras, pradės keistis. Neretai artimieji nuolat būna labai įsibauginę ir pavargę, tiesiog prisiima aukos poziciją: ką padarysi, jei jau taip nutiko, tai yra „mano kryžius“ ir turiu jį kantriai nešti. Artimieji įtiki: jei tik priklausomą žmogų paliks jo paties valiai, pastarasis tiesiog pražus.

Artimųjų baimė, kad „nebegelbėjamas“ ir nebekontroliuojamas priklausomas asmuo gali susidurti su negrįžtamomis pasekmėmis – tapti neįgaliu, numirti ar nusižudyti, – turi pagrindo. Nėra jokių garantijų, kad visa tai turės laimingą pabaigą. Tačiau kaip bebūtų, tai suvaldyti – ne artimųjų galioje. Ir tėra tik du pasirinkimai: visa ši rizika ir galimybė sveikti arba ligos, kuri yra mirtina, palaikymas. Šią tiesą nelengva priimti. Ir pasirinkti be galo sudėtinga. Pagalbos sau artimieji gali rasti savitarpio pagalbos grupėse, dirbančiose pagal priklausomų asmenų artimiesiems adaptuotą „12 žingsnių“ programą, psichologinės paramos grupėse.

Viena iš rimčiausių užduočių yra suprasti, kad neatsitraukus ir nenutraukus „pagalbos“, tikimybė, jog kažkas pasikeis, deja, labai maža. Neleisdami žmogui patirti visų dėl jo priklausomybės susikaupusių praradimų, artimieji tiesiog tampa jo bendrakeleiviais ilgame savinaikos kelyje. Nekontroliuodamas priklausomo asmens ir leisdamas patirti destruktyvaus jo elgesio pasekmes artimasis renkasi sveikimą pats bei sukuria galimybę sveikti.

O artimųjų meilės tema dar galime pasitelkti tokį pavyzdį, ar vien nuo artimojo meilės kada pagijo onkologinis ligonis? Greičiau pagijo dėl laiku atliktos operacijos bei chemoterapijos, o artimųjų meilė – padėjo įveikti nelengvą gydymosi kelią.

Ką reiškia atsitraukimas? Ar tai, kad reikia visiškai ignoruoti tą žmogų, su juo nebendrauti, o gal dar bandyti kalbėti apie ligą? Kaip pasakyti, pavyzdžiui, mamai: leisk sūnui ar dukrai kristi?

Stengdamiesi suprasti, kaip atsitraukti bei leisti priklausomam žmogui patirti visas jo nevaldomo elgesio pasekmes, artimieji neretai puola į kraštutinumą: nebendrauti, atsiriboti, išsiskirti. Nustoti mylėti ir rūpintis. Atsitraukti – tai ne santykį nutraukti, o tame pačiame santykyje būti kitaip. Kontroliuojančio elgesio atsisakymo bei atsakomybės už elgesio pasekmes sugrąžinimo priklausomam asmeniui nereikėtų painioti su nemeile. Meilė išlieka ta pati, priklausomas asmuo rūpi taip pat stipriai, tik artimasis elgiasi kitaip.

Konsultacijų metu artimieji, kalbėdami apie savo gyvenimą, nejučiomis pasakoja priklausomo žmogaus istoriją, o vietoj įvardžio „aš“, naudoja įvardį „mes“. Atsitraukimas – tai procesas. Tai grįžimas į „aš“ ir sugrąžinimas „tu“. Visa tai apima elgesio, mąstymo keitimą. Sprendimą atsitraukti turi lydėti daugybė mažų ar didesnių kasdienių pasirinkimų. Tai jau ne kartą minėtas kontrolės ir neteisingos pagalbos priklausomam asmeniui atsisakymas. Situacijų, kuriose buvo įprasta artimajam perimti priklausomo apleistas atsakomybes, nemažės – svarbu mokytis reaguoti ir elgtis kitaip. Koks iššūkis būna mamoms, kai sužino, kad jų sūnus ar duktė paėmė greitąjį kreditą ir jau turi reikalų su antstoliais. Mamai įprasta būtų kuo greičiau viską apmokėti, suprantant, kad kitaip situacija tik blogės. Tačiau tai ne jos, o sūnaus ar dukters skola, kuri, renkantis sveikimo kelią, ir turi tekti sūnaus ar dukters atsakomybei. Svarbus ir emocinis atsitraukimas. Artimųjų jausmai priklauso nuo priklausomo žmogaus nuotaikos bei elgesio. Pavyzdžiui, jei priklausomas žmogus tądien negeria, yra pakilios nuotaikos, tuomet ir artimieji atsipalaiduoja. Tačiau pakanka priklausomam žmogui kiek „apniukti“, artimieji tuoj pat sunerimsta, pradeda baimintis, kad gali padaryti ką nors „ne taip“, kas išprovokuos gėrimą. Emocinis atsitraukimas – tai ilgas ir sudėtingas procesas, kurio metu artimieji iš naujo mokosi atpažinti ir reikšti savo jausmus, suprasti savo poreikius ir juos tenkinti, atpažinti savo ribas ir jas gerbti. Dirbdamas šia kryptimi artimasis tampa vis pajėgesnis gyventi savo gyvenimą ir tai, ką daro priklausomas asmuo, jo taip stipriai nebeišbalansuoja.

Tačiau emocinis atsitraukimas gali atrodyti labai panašus į paprasčiausią egoizmą, nes štai artimas žmogus „skęsta“, o tu paprasčiausiai bandai išgelbėti save.

Iš tiesų, priklausomo žmogaus artimieji neretai klaidingai mano, kad emocinis atsitraukimas yra savotiška išdavystė, bėgimas nuo problemų. Įsijaučiama į gelbėtojo vaidmenį ir vadovaujamasi iliuzija, kad tai gali pakeisti kitą žmogų, ir tu neturi teisės gyventi savo gyvenimo, kol to nepasieksi. Įdomu pastebėti, kad kai vienas iš artimųjų pradeda svarstyti atsitraukimo galimybę, jo abejones ir mintis, jog toks sprendimas egoistiškas, neretai pastiprina kiti priklausomo žmogaus aplinkos žmonės. Bene tipinė situacija: kai priklausomo asmens sutuoktinis nusprendžia liautis savo žmogų gelbėti nuo jo elgesio pasekmių, iškart sukyla šio tėvai ar kiti artimieji, garsiai smerkdami tokį pasirinkimą. Tai tik dar kartą patvirtina, kaip stipriai priklausomybė paveikia visą šeimą: patys to nesuprasdami, artimieji priešinasi pokyčiams ir sveikimui.

Esu linkusi manyti, kad atsitraukimas – tai kaip tik yra tikros meilės artimajam išraiška. Suprantant rizikas, žinant, kad nėra jokių garantijų, sprendimas atsisakyti elgesio, kuris palaiko priklausomo žmogaus ligą, reikalauja drąsos ir liudija artimojo meilę. Nes tokiu pasirinkimu artimasis daro viską, kas nuo jo priklauso, kad priklausomas žmogus turėtų galimybę rinktis gyvenimą. Priklausomo žmogaus kontrolė ir jo įgalinimas patogiai sirgti – man atrodo kaip kur kas egoistiškesnis artimojo pasirinkimas. Jis patogesnis artimajam, tarsi būdas nuraminti savo nerimą, baimę. Tik perspektyva šiuo atveju niūri – priklausomo asmens pokyčiai mažai tikėtini.

Kaip reikia kalbėtis su priklausomu žmogumi apie jo ligą? Ar raginimas gydytis yra bergždžias? Ar apskritai priklausomas žmogus gali išgirsti kitą?

Kai artimieji perima priklausomo asmens apleistas atsakomybes ir sprendžia jo vartojimo ar lošimo pasekmes, sergančiam yra patogu sirgti. Tuomet priklausomas asmuo problemų neturi, jų turi jo artimieji. Nereikia stebėtis, kad tokiu atveju raginimai gydytis neveikia. O kam gydytis? Tad vietoj nuolatinio raginimo gydytis verčiau reikia pasirūpinti, kad priklausomas žmogus žinotų – „jei norėsi sveikti, aš galėsiu tau padėti rasti pagalbą“.

Bendravimas priklausomybės paliestoje šeimoje paprastai būna sudėtingas. Artimieji, pavargę nuo nekontroliuojamo priklausomo asmens elgesio ir besikaupiančių pasekmių, dažnai priekaištauja, grasina, kaltina. Pateisinamos priežasties gerti, lošti ar vartoti ieškančiam priklausomam žmogui tokie pokalbiai tampa puikia galimybe konfliktui sukelti. Norint keisti tokį nekonstruktyvų bendravimą, reikia atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirma, reikėtų atsisakyti priekaištų ir moralizavimo. Sveikti tai nepadeda. Reikėtų atsisakyti apibendrinimų, tokių kaip „tu visada/ niekada“. Reikia mokytis kalbėti apie konkrečią situaciją, konkretų poelgį, nevertinant žmogaus ir neklijuojant etikečių. Juk yra skirtumas, kai sakau „aš tada tavimi nepatikėjau“ vietoj „tu esi melagis“.

Antra, dėl komplikuotos šeimos situacijos pokalbiai paprastai būna emociškai įkrauti, dažnai nevaldomai pasipila kaltinimai ir dominuoja „tu“. Reikėtų mokytis susitelkti ties savimi, kalbėti apie save. Tikimybė, kad tokiu būdu kalbėdamas artimasis bus išgirstas, gal labai ir nepadidėja, tačiau adresatas galbūt reaguos ne taip gynybiškai, o ir savimi, savo jausmų išraiška bus pasirūpinta. Juk yra skirtumas sakyti: „man labai neramu, kad tu gali vėl pradėti gerti“, ar: „vėl užgersi – tu tiesiog beviltiškas“.

Trečia, pokalbiuose su priklausomu žmogumi artimieji dažnai griebiasi grasinimų: „jei taip, tai šitaip“. Tačiau jei artimieji pagrasina, bet vėliau to neįgyvendina, erdvė priklausomo žmogaus manipuliacijoms tik dar labiau išsiplečia. Patys ultimatumai pokalbyje gali būti veiksmingi tik tuo atveju, jei jie nėra emocijų iškrova, o sąmoningas sprendimas brėžti ribas ir jų laikytis. Todėl iki tol, kol ultimatumas išsakomas balsu, jis turi būti subrandintas viduje. Čia trumpai aptartos artimųjų reakcijos paprastai pasireiškia impulsyviai, nevaldomai. Su profesionalia pagalba keisti įsisenėjusį elgesį būna lengviau. Priklausomų asmenų bendruomenėje „Aš esu“ veikia psichoedukacijos grupė artimiesiems. Šiuose užsiėmimuose mokomasi efektyvios komunikacijos principų, artimieji atranda, kad gali sąmoningai rinktis, kaip reaguoti. Grįžtamasis ryšys rodo, kad artimųjų bendravimo įpročių pokyčiai teigiamai veikia santykių kokybę šeimoje. Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai.

Dirbote „Minesotos“ programoje, tai vienas iš būdų priklausomiems grįžti atgal į gyvenimą. Kokie motyvai paprastai čia atveda priklausomus žmones?

Didžioji dalis priklausomų asmenų į gydymą įsitraukia neturėdami vidinės motyvacijos sveikti. Dažniausiai šį žingsnį jie žengia vedini išorinių veiksnių – susikaupusių ilgo psichoaktyvių medžiagų vartojimo pasekmių. Tai gali būti sveikatos sutrikimai, šeimos ir/ ar darbdavio iškelti ultimatumai ir t.t. Tokia gydymosi pradžia nėra bloga, nes vidinė motyvacija pokyčiams gali atsirasti sveikimo proceso metu. JAV Nacionalinis priklausomybių nuo narkotikų institutas, remdamasis mokslu grįstais įrodymais, taip pat nurodo, kad efektyvus gydymas nebūtinai sietinas su vidine motyvacija gydymo pradžioje.

Ką turi suvokti artimieji, kad padėtų ne sirgti, o sveikti?

Pirmas dalykas, kurį artimieji turėtų suprasti apie priklausomybę, – tai yra liga. Žodžių lygmenyje, atrodytų, viskas aišku. Tačiau įsisąmoninti tos ligos specifiką, jos esmę tikrai nėra paprasta. Artimieji dažniausiai linkę ligą sieti tik su vartojimu, kai priklausomas asmuo kurį laiką nevartoja, jiems atrodo, kad štai jis ir sveikas, dažnas mano: „Va, jei nori, tai gali“. Tačiau vartojimas tėra tik vienas šios sudėtingos ligos simptomų. Tiesa, jis geriausiai matomas. Suprasti priklausomybę ir netiesioginę priklausomybę padeda dalyvavimas priklausomų asmenų artimiesiems skirtose savitarpio pagalbos grupėse, psichologinės paramos grupėse, individualios psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos. Teisingas žinojimas leidžia artimiesiems formuoti adekvačius lūkesčius priklausomo asmens atžvilgiu. Sykiu artimiesiems tenka užduotis pažinti jiems patiems būdingą netiesioginę priklausomybę. Elgesio keitimas labai svarbus, nes, kaip jau minėjau, priklausomybė – tai visos šeimos liga. Vadinasi, jei artimieji pradeda savą sveikimo kelią, tai kartu gali tapti tikrąja pagalba priklausomam žmogui.

Kas yra netiesioginė priklausomybė? Kaip ją atpažinti?

Netiesioginę priklausomybę galima apibrėžti įvairiai. Aš darbe paprastai remiuosi L. Spann ir J. L. Fischer pasiūlyta samprata, pagal kurią netiesioginė priklausomybė pasireiškia kaip pernelyg stiprus susitelkimas į išorę (už savasties ribų), atviros jausmų raiškos stoka ir stiprios pastangos iš santykių su kitais kildinti asmeninę vertę.

Netiesioginę priklausomybę lengviau suprasti, jei į ją žvelgiama kaip į  priklausomybės atspindį veidrodyje. Galima tai panagrinėti keletu aspektų. Pirma, priklausomo asmens ir jo artimųjų mintys įkyriai sukasi apie objektus, nuo kurių jie yra priklausomi. Štai artimieji, atėję į konsultacijas, dažnai stebisi: nejaugi neįmanoma priklausomam žmogui įdiegti kokio tikslo, kuris įprasmintų jo gyvenimą ir nustelbtų norą gerti, vartoti ar lošti? Panašu, kad neįmanoma, nes priklausomo, nelaisvo asmens mintys tiesiog įkyriai „okupuotos“ alkoholio, narkotikų ar lošimų. Žmogus tegalvoja, iš kur gauti pinigų, kaip bus, kai išgers ar pavartos. Kitiems dalykams priklausomo žmogaus mintyse erdvės nebelieka: su priklausomybe nesusiję gyvenimo tikslai, koks jų svoris bebūtų, negali konkuruoti su minėtomis priklausomo žmogaus mintimis. Artimųjų mintys lygiai taip pat „okupuotos“ – jos tik apie priklausomą asmenį. Ar šiandieną jis gers? Ar grįš namo po darbo? Jei negrįš, kur jis bus? Gal paskambins iš ligoninės ir praneš, kad susižeidė? O gal iš policijos, gal bus įsivėlęs į nemalonumus? Tad tiek paties priklausomo žmogaus, tiek jo artimojo mintys nėra laisvos – jos visuomet sukasi apie objektą, nuo kurio yra priklausomos.

Antra, priklausomų žmonių artimieji ilgainiui praranda savo gyvenimo kontrolę lygiai taip, kaip ir patys priklausomi. Pastarieji negali kontroliuoti savo santykio su psichoaktyviomis medžiagomis ar lošimu. O artimieji praranda savo elgesio kontrolę. Pavyzdžiui, noras žinoti, ar priklausomas žmogus turi pinigų alkoholiui, narkotikams ar lošimams yra toks stiprus, kad artimasis, pamindamas savo vertybes, naršo po drabužių kišenes ar piniginę. Noras kontroliuoti priklausomo žmogaus apsvaigimo laipsnį taip pat įgyja nevaldomo elgesio formą, kada geriama kartu su priklausomu žmogumi – vien dėl to, kad jam mažiau liktų.

Trečia, neigimas – dar vienas tiek priklausomiems, tiek jų artimiesiems būdingas priklausomybės aspektas. Priklausomas asmuo tendencingai neigia apie jo priklausomybę bylojančius ženklus – „aš turiu darbą, o alkoholikai prie konteinerių“, „kada tik panorėsiu, galėsiu sustoti ir negerti“ ir pan. Artimieji iš pradžių neigia vis akivaizdesne tampančią priklausomybę – „jis išsilavinęs, kultūringas žmogus, užima padėtį visuomenėje“, „darbo dienomis jis negeria“, „jis geria tik brangius alkoholinius gėrimus“. Kai priklausomybės faktas tampa nepaneigiamas, imamasi neigti realybę – „vieną dieną įvyks stebuklas, jis pasikeis ir nustos gerti“.

Ketvirta, neigiamas poveikis priklausomybės paliestos šeimos narių sveikatai. Neigiamas priklausomybės poveikis priklausomo žmogaus sveikatai akivaizdus. Tačiau artimųjų sveikata taip pat kenčia. Apleidžiamas gyvybiškai svarbių poreikių tenkinimas. Pavyzdžiui, kai priklausomam žmogui prasideda daugiadieniai užgėrimai, kurių metu neretai negrįžtama namo, artimieji, apimti nerimo, negali užmigti, praranda apetitą. Neilgai trukus pasireiškia ir neigiamas lėtinio streso poveikis sveikatai. Dažni psichosomatiniai sutrikimai. Dėl pernelyg didelio užimtumo, atsakomybių gausos ir polinkio savo poreikius nuvertinti, artimieji neranda laiko vizitams pas gydytoją, šitaip leisdami savo sveikatos problemoms įsisenėti.

Tai, jog netiesioginė priklausomybė yra veidrodinis priklausomybės atspindys, patvirtina ir jausmai: priklausomo ir jo artimųjų jausmai labai panašūs. Priklausomas žmogus turi daug baimių, kurias neigia, o jo elgesyje pastarosios įgauna priešingą formą – tampa žodine ar fizine agresija. Natūralu, kad artimieji, susidurdami su priklausomo žmogaus prieš juos nukreiptu psichologiniu smurtu ar agresyviu elgesiu, taip pat pradeda bijoti. Sykiu bijomasi, kad šeimos paslaptį sužinos aplinkiniai, dėl priklausomo žmogaus sveikatos, dėl finansinio šeimos stabilumo ir t.t. Nors artimieji neretai vienbalsiai kartoja, kad „be manęs jis visai prapultų“, jiems būdinga baimė būti paliktiems priklausomojo.

Priklausomas žmogus išgyvena didžiulį bejėgiškumą, tačiau paprastai tai maskuoja priešingu elgesiu: galios demonstravimu, kontrole, persekiojimu. Pavyzdžiui, grįžta žmona iš darbo dešimt minučių vėliau ir priklausomas vyras ją apkaltina neištikimybe. Atsiranda baimė „ką nors padaryti ne taip“, nes artimieji įtiki, kad tai jų elgesys išprovokuoja priklausomo žmogaus gėrimą ar agresiją. Šis klaidingas įsitikinimas veda į bejėgiškumą.

Priklausomas žmogus jaučiasi vienišas, tačiau tai neigia ir savo elgesiu atstumia artimuosius, kurie stengiasi užmegzti su juo kontaktą, kviečia kalbėtis, siūlo pagalbą. Priklausomybės paslapties saugojimas taip pat veda į socialinę izoliaciją, todėl ilgainiui artimieji patys pradeda jaustis labai vieniši.

Priklausomas žmogus sunkiai pakelia kaltę dėl savo gėrimo, todėl nesąmoningai pastarąją bando įveikti artimiesiems adresuotais kaltinimais. Priklausomasis nuolat pats atranda, dėl ko galėtų kaltinti šalia jo esančius: dėl savo gėrimo, dėl priekaištų jam, dėl nepakankamo dėmesio, dėl nesupratingumo, dėl nepasitikėjimo ir t.t. Pavyzdžiui, priklausomo nuo alkoholio vyro žmona pamačiusi, kad vyras grįžo namo išgėręs, ima priekaištauti. Įsižiebia konfliktas, po kurio ji lieka kalta, nes, pasak jos vyro, ji visiškai jo nesupranta. Tačiau jei tokioje pačioje situacijoje ji stengiasi ignoruoti išgėrusį vyrą, vis tiek kyla konfliktas, po kurio ji lieka kalta, nes, pasak vyro, ji jo nemyli ir visai neskiria dėmesio. Priimdami priklausomo žmogaus jiems adresuojamus kaltinimus, artimieji dažniausiai pradeda jaustis kalti beveik dėl visko, ką daro ir ko nedaro.

Gėda taip pat įsitvirtina tiek priklausomo asmens, tiek netiesiogiai priklausomų jo artimųjų gyvenime. Saugodami priklausomybės šeimoje paslaptį, artimieji pradeda jaustis „ne tokie, kaip visi“, nepilnaverčiai, nenormalūs. Sykiu ir disfunkcinės šeimos viduje nuolat gaunamas „patvirtinimas“, kad esi blogas, nepilnavertis.

Daug būtų galima kalbėti apie priklausomų asmenų ir jų artimųjų savivertę. Priklausomo asmens savivertė paprastai būna menka. Daugelis nesutiktų, nes turbūt kiekvienas kada nors esame girdėję, kaip moka girtis neblaivus asmuo. Tačiau ši puikybė yra apgaulinga, ji ir liudija apie menką savivertę. Savo savivertę priklausomas asmuo neretai mėgina kelti žemindamas kitus, o tai, savo ruožtu, neigiamai veikia artimųjų savivertę. Juolab kad netiesioginei priklausomybei yra būdingas polinkis asmeninę vertę sieti su kitų žmonių vertinimais.

Kadangi kalbame apie tai, kaip žmogaus priklausomybė paveikia šalia jo esančius, gali susidaryti įspūdis, kad artimųjų netiesioginė priklausomybė yra viena iš priklausomybės pasekmių. Galbūt iš dalies taip ir yra, tačiau vienareikšmiškai šitaip teigti negalima. Manoma, kad polinkis į netiesioginę priklausomybę susiformuoja dar kilmės šeimoje. Tėvai ar vienas jų nebūtinai turi būti priklausomi, tai galioja daugeliui disfunkcinių šeimų. Pavyzdžiui, polinkį į netiesioginę priklausomybę turinti moteris savo gyvenimo partneriu išsirenka priklausomą ar su besiformuojančia priklausomybe vyrą. Ši santuoka gali baigtis skyrybomis, tačiau jei moteris nepaklaus savęs: „Ką tai sako apie mane?“ – jos antroji, o po to ir trečioji santuoka greičiausiai taip pat bus su priklausomais vyrais. Pamenu pagalbos besikreipusią klientę, kuri penktą kartą ištekėjo už priklausomo nuo alkoholio vyro. Visi ankstesni taip pat buvo priklausomi. Čia išryškėja atsakomybės prisiėmimo aspektas. Neretai artimiesiems patogu kaltinti priklausomą žmogų, kad būtent jis juos tokiais, kokie šiandieną yra, pavertė. Tai nėra teisinga, nes, kaip bebūtų, už savo pasirinkimus yra atsakingas tas, kuris juos priima. Juk moteris pati iš daugybės vyrų ir penktą kartą išsirinko būtent priklausomą.

Kaip pačiam artimajam ieškoti pagalbos?

Artimieji gali kreiptis į savitarpio pagalbos grupes, skirtas priklausomų žmonių artimiesiems – AL-ANON (Alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija). Šios grupės įsikūrė praėjusio šimtmečio viduryje JAV. Kai įsikūrė Anoniminių alkoholikų grupė, prasidėjusi nuo dviejų vyrų, kurie paprasčiausiai kalbėjosi apie savo problemas, jų žmonos paprastai būdavo netoliese, vaišindavosi arbata, kepdavo sausainius. Po kurio laiko jos pripažino, kad ne tik alkoholikų vyrų, bet jų žmonų, tarsi neturinčių problemų dėl svaigalų vartojimo, bendravimas turi gydantį poveikį. Kilo idėja suburti savitarpio pagalbos grupę. Ji daug ką perėmė iš Anoniminių alkoholikų gyvenimo filosofijos, taip pat ir kiek modifikuotą „Dvylikos žingsnių“ programą. Kadangi priklausomybė ir netiesioginė priklausomybė turi labai daug paralelių, „Dvylikos žingsnių“ programa idealiai tinka tiek priklausomiems asmenims, tiek jų netiesiogiai priklausomiems artimiesiems. Yra specialios savitarpio pagalbos grupės suaugusiems alkoholikų vaikams (SAV), jose pagalbos ieško ir iš disfunkcinių šeimų kilę žmonės.

Pagalbą gali suteikti ir psichologas ar psichoterapeutas. Svarbu, kad specialistas išmanytų priklausomybės ligų ir netiesioginės priklausomybės problematiką. Yra specialios psichologinės paramos priklausomų asmenų artimiesiems grupės, psichoedukacinės grupės. Mano darbo patirtis atskleidžia, kad savitarpio pagalbos grupių lankymas ir psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos – veiksmingas pagalbos priklausomų asmenų artimiesiems derinys.

Kartais priklausomam žmogui lengviau pripažinti, kad serga, nei jo artimajam?

Deja, taip. Artimiesiems, ne mažiau už priklausomąjį, kurį laiką būdinga neigti realią situaciją. Tiesiog priklausomo žmogaus vartojimo padariniai yra aiškiai matomi, lengviau apčiuopiami. Artimieji taip įsitraukia į priklausomo žmogaus gyvenimą, kad visiškai pamiršta savąjį. Nuvertindami savas problemas, nemato, kad patiems reikalinga pagalba.

Neretai taip nutinka, kad artimųjų pagalba sau prasideda nuo pagalbos priklausomajam paieškų.

Kaip tokį neigimą visgi įmanoma įveikti?

Paprastai taip pat tenka laukti motyvacinės krizės. Nereikėtų spausti artimųjų, svarbu jausti, kiek jie šiuo metu yra pasiruošę išgirsti ir priimti. Visada verta pasiūlyti išsamesnės informacijos apie priklausomybę, apie tai, kaip ji veikia artimuosius, apie savitarpio pagalbos grupių egzistavimą. Reikia būti kantriems ir neturėti iliuzijų, kad žmogus iš karto išgirs tą, kuris mato, kokį destruktyvų poveikį gyvenimas su priklausomu asmeniu jam daro. Tikriausiai artimiesiems dar reikės patirti juos sukrėsiančią krizę. Jei tokioje situacijoje žmogus turės kontaktų, bus gavęs informacijos apie pagalbą, tikėtina, kad pasinaudos šia galimybe.

Dar paaiškinkite, kas yra motyvacinė krizė?

Motyvacinę krizę kitaip galima pavadinti „dugnu“, kurį jau aptarėme kalbėdami apie priklausomų žmonių kelią sveikimo link. Tai tarsi lūžio taškas. Būsena, kurią žmogus išgyvena stojęs į akistatą su gyvenimo problemomis bei savo elgesio pasekmėmis. Į motyvacinę krizę artimąjį veda tiek priklausomojo vartojimo pasekmės, tiek paties „užgyventas“ elgesys. Priklausomo žmogaus artimųjų „dugne“ dažniausiai slypi ilgalaikio streso padariniai, tokie kaip visiškas emocinis ir fizinis išsekimas, psichosomatiniai sutrikimai – migrena, alergija, skrandžio opa ir panašiai. Taip pat sunkumai kuriant bei palaikant asmeninius santykius. Čia minėtini dalykai – gilus nepasitikėjimas savimi,  perdėm kritiškas savęs vertinimas, stiprėjantis įspūdis, kad apgaudinėji kitus, auganti socialinė izoliacija ir baimė bendrauti su kitais žmonėmis. Neretai „paskutiniu lašu“, kalbant apie artimųjų „dugną“, būna fizinis smurtas. Liūdna pripažinti, bet susidaro įspūdis, kad prie psichologinio smurto santykyje su priklausomu žmogumi artimieji tarsi pripranta ir leidžia toms žalojančioms patirtims kartotis.

Kaip atrodo artimojo sveikimo kelias?

Artimųjų sveikimas, kaip ir priklausomų asmenų sveikimas, – ilgas ir sudėtingas procesas. Sveikimo pradžia – esamos situacijos supratimas. Tam reikalingos teisingos žinios apie priklausomybės ligą, netiesioginės priklausomybės reiškinį. Artimieji vis dažniau patys atranda teisingos literatūros šiomis temomis, taip pat teisingos informacijos gauna artimiesiems skirtose savitarpio pagalbos grupėse, psichologinės paramos grupėse. Žinojimas – labai svarbus sveikimo proceso etapas, tačiau jo nepakanka reikšmingiems ir ilgalaikiams pokyčiams pasiekti. Šeimoje suformuoti disfunkciniai elgesio modeliai neišnyksta savaime vien nuo to, kad artimajam pasidaro kur kas aiškiau, kas su juo vyksta. Svarbu atrastus dalykus atpažinti savo elgesyje, atrasti alternatyvius reagavimo būdus bei mokytis juos taikyti kasdienėse situacijose. Reikia pastebėti, kad pačiam žmogui nelengva save pamatyti iš šalies, todėl šiame sveikimo etape ypač svarbus dalyvavimas artimiesiems skirtose grupėse, galimos individualios psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos.

Sveikdami artimieji mokosi atpažinti savo jausmus, juos išreikšti, susipažįsta su psichologinėmis ribomis, atranda jų svarbą gyvenime bei mokosi jas atpažinti, brėžti ir, jei prireikia, apginti. Nemaža darbo dalis būna nukreipta į savivertės klausimus. Kaip atrodo toji sveika savivertė? Man patiko prancūzų psichiatro psichoterapeuto Christophe André darbo praktika paremtos įžvalgos, kurias ypač dažnai atpažįstu savo darbe su priklausomais asmenimis ir jų artimaisiais. Sveika savivertė – sakyti tai, ką galvoju; daryti tai, ką noriu; neatsitraukti susidūrus su kliūtimi; nesigėdyti kažko atsisakyti; nesileisti apgaunamam reklamos ar madų, kurios stengiasi įteigti, kad tik rinkdamasis t.t. prekės ženklą būsiu vertingas; nuoširdžiai juoktis, kai esu švelniai pašiepiamas; žinoti, kad galiu pakelti nesėkmes; drįsti pasakyti „ne“; leisti sau nežinoti ir apie savo nežinojimą leisti žinoti kitiems; jaustis vertam meilės; leisti sau pasakyti „bijau“ arba „aš nelaimingas“ ir nesijausti dėl to pažemintam; suteikti sau teisę nuvilti arba kažko neįgyvendinti; leisti sau kitų paprašyti pagalbos; suteikti sau teisę pasvarsčius pakeisti nuomonę ir kt.

Pabandykim apibendrinti – ką priklausomo žmogaus artimajam gali duoti savitarpio pagalbos grupės?

Galėčiau įvardyti labai daug dalykų. Šios grupės padeda artimiesiems įveikti neigimą ir pripažinti, jog ir jie turi problemų. Dalyvavimas savitarpio pagalbos grupėse padeda spręsti su atsakomybės prisiėmimu susijusius klausimus – artimajam tampa aišku, kad visgi jis pats atsakingas už savo problemas, nes jis pats ir rinkosi būti šalia priklausomo žmogaus, ir būti būtent tokiu būdu, kokiu buvo. Kartu prieinamas suvokimas, kad artimasis pats gali rinktis būti kitaip. Čia atsiveria galimybės iš esmės keisti savo elgesį. Tokiu būdu savitarpio pagalbos grupės artimiesiems suteikia vilties į kitokį gyvenimą.

Savitarpio pagalba apima daugybę mažų dalykų. Svarbus jau vien pats išsiruošimas ir išėjimas iš namų, bendravimas su kitais. Tai galimybė atkurti socialinius kontaktus, lavinti socialinius įgūdžius. Kitas dalykas – tai mokymasis reguliariai skirti laiko sau. Labai svarbu vėl pradėti rūpintis savimi, kadangi priklausomų žmonių artimieji ilgą laiką gyvena „įtikėję“, jog neturi teisės leisti sau bent minutėlei sustoti, paskaityti knygos ar ramiai išgerti puodelio arbatos. Suvokimas, kad mano situacija nėra tokia vienintelė ir kritiška bei visiškai neišsprendžiama, taip pat yra labai svarbus. Atvirai dalijantis patirtimi ir girdint kitus žmones, galima savo situaciją ne tik lyginti su kitų, bet ir suvokti, jog realiai visi yra kažką panašaus patyrę, o kai kurie panašius sunkumus jau įveikė. Galbūt galima tai, kas jiems padėjo, „nusiklausyti“ ir pabandyti pritaikyti sau.

Sykiu šių grupių lankymas suteikia galimybę atrasti/ grįžti į santykį su Aukštesniąja Jėga. Svarbu pabrėžti, jog savitarpio pagalbos grupės nėra susijusios su jokia religija – kiekvienas jas lankantis yra laisvas pasirinkti, kuriuo keliu eiti į dvasingumą. Šios grupės taip pat stiprina pozityvią asmens orientaciją į gyvenimą. Ilgainiui, retrospektyviu žvilgsniu apžvelgdami savo gyvenimą, artimieji daugelį skaudžių momentų ir savo dvasinės kančios epizodų įprasmina. Šis pozityvumas suteikia stiprybės kiekvieną dieną – į problemas pradedama žiūrėti ne kaip į dar vieną eilinę nesėkmę, bet kaip į galimybę, prasmingą iššūkį, kuris leis atrasti nepažintąsias savojo „aš“ puses, ūgtelėti dvasiškai.

Kaip esminį dalyką, kurio galima išmokti lankant savitarpio pagalbos grupes, įvardinčiau buvimą sąžiningu sau. Būdamas sąžiningas su savimi ir kitais, žmogus pradeda atpažinti savo tikruosius jausmus ir leidžia sau juos išgyventi. Na, o kalbėjimas apie save atvirai klausant kitiems, duoda labai daug, nes pats žmogus neretai išgirsta tokių dalykų, kurių net nenumanė turįs.

Tiesa, derėtų pažymėti, kad ir savitarpio pagalbos grupės lankymas gali būti apipintas saviapgaulės voratinklio. Išgirdęs, kad priklausomybė paveikia visą aplinką, grupės užsiėmimuose žmogus mokosi ne kaip labiau padėti sau, bet kaip išmokti būdų, galinčių pakeisti priklausomą žmogų. Tada į grupę einama ne dėl savęs, bet dėl kito. Tačiau būna ir taip, kad artimasis ateina į grupę su viena intencija, o ilgainiui motyvacija keičiasi, ištirpsta iliuzijos ir prasideda tikras sveikimas. Esama dar vienos grėsmės. Pradėjus kalbėti apie save bei atradus to teikiamą palengvėjimą, galima „įstrigti“. Tuomet daug apie save pasakojama, gaunamas momentinis palengvėjimas ir tuo apsiribojama. Bet gyvenimas labiausiai keičiasi ne nuo atrastų minčių ar padarytų išvadų, o nuo daromų veiksmų. Sveikimas – procesas, kuriame visokių etapų būna. Ir, matyt, visų tų etapų reikia.

Problemų patiria ir vaikai, augdami vartojančio žmogaus šeimoje – egzistuoja atskiras terminas „suaugę alkoholikų vaikai“ (SAV).

Siekdami išgyventi disfunkcinėje šeimoje, priklausomo žmogaus artimieji prisiima tam tikrus vaidmenis. Ne išimtis ir vaikai. „Suaugusių alkoholikų vaikų“ (SAV) kategorija įsitvirtino po to, kai šeimos konsultantė Sharon Wegscheider-Cruse ir psichologė Janet Geringer Woititz, SAV judėjimo pradininkės, pabandė išskirti SAV būdingus bruožus. Šios knygų autorės pabandė išskirtus bruožus susisteminti ir spibrėžė SAV išpildomus vaidmenis. Vaidmuo – ne asmenybės charakteristika, o tam tikras besikartojantis nelankstus destruktyvaus elgesio modelis, prisidedantis prie pusiausvyros disfunkcinėje šeimoje palaikymo. Šis elgesys pasižymi kompulsyvumu. Vaidmenims būdingi įsitikinimai yra stipriai atitolę nuo realybės, paremti iliuzijomis ir saviapgaule. Svarbu atkreipti dėmesį, kad vaidmenys paprastai yra prisiimami nesąmoningai.

Kaip pavyzdį galima būtų panagrinėti „standartinę“ situaciją, kai vienas iš tėvų yra priklausomas. Dažniausiai pasitaiko toks pasiskirstymas vaidmenimis: sutuoktinis tampa įgalintoju (angl. enabler), vyriausias vaikas – didvyriu, vidurinysis – atpirkimo ožiu, o jauniausias vaikas – pamirštuoju, arba juokdariu, arba įkūnija abu šiuos vaidmenis. Jeigu šeimoje auga vienturtis, dažniausiai jam tenka visus vaidmenis atlikti vienu metu arba pakaitomis.

Priklausomoje šeimoje „įgalinti“ reiškia „priklausomybę padaryti galima“. Įgalintojo „darbas“, funkcija – rūpintis visais dalykais, kuriems dėl sutuoktinio priklausomybės iškilo pavojus: šeimos pajamomis, vieša šeimos reputacija ir t.t. Tai sunkus vaidmuo, reikalaujantis didelių pastangų. Sveikos šeimos santykiams būdingos meilės ir saugumo disfunkcinėje šeimoje nėra, todėl mainais už savo „darbą“ Įgalintojas gauna galimybę jaustis svarbus, reikalingas, teisingas. Šį vaidmenį atlikdamas žmogus pamėgsta kartoti „be manęs jūs visi prapultumėte“. Ant tokio iliuzinio pjedestalo užlipti lengva, tačiau norint sveikti ir pradėjus keistis, nulipti būna ypač sunku.

Tėvai priklausomoje šeimoje (būdami abu priklausomi, arba tarpdami priklausomo ir Įgalintojo santykyje) negali savo vaikams suteikti besąlyginės meilės ir dėmesio. Todėl paprastai Didvyris dėmesį „užsidirba“ teigiamu elgesiu. Atpirkimo ožiui dėmesys tenka kaip reakcija į neigiamus jo elgesio padarinius, Juokdarys dėmesį užsidirba linksmindamas kitus, o Pamirštajam dėmesio pelnyti nepavyksta ir jo „darbu“ tampa dėmesio neprašymas.

Vyriausiasis vaikas dažniausiai tampa Didvyriu, kadangi Įgalintojui – nepriklausomai, tėvui ar motinai, – paprastai neužtenka resursų viską suspėti. Didvyris turi anksčiau suaugti, kad galėtų padėti rūpintis savo seserimis ar broliais. Jam puikiai sekasi mokykloje, vėliau jis puikiai studijuoja universitete, sparčiai kyla karjeros laiptais. Priklausomoje šeimoje šio vaiko atliekamo vaidmens tikslas yra bet kokia kaina įnešti pozityvo į šeimos dramą. Tai šeimai tampa įrodymu, kad joje ne taip jau viskas blogai. Suaugę šie vaikai kitiems paprastai atrodo sėkmingi, patikimi, atsidavę darbui, orientuoti į pasiekimus, intelektualūs, rūpestingi, itin atsakingi, sunkiai dirbantys dėl pripažinimo, kartu ir paslaptingi, netolerantiški mažiau atsakingiems, dažnai nepatenkinti savo pasiekimais. Jiems būdingos ryškios perfekcionistinės tendencijos: nepriklausomai nuo to, kaip gerai viską atlieka ar kiek daug sugeba padaryti, jiems vis negana, ir reikalavimų sau kartelę jie nepaliaujamai kelia aukščiau. Pasitenkinimas ar džiaugsmas dėl to, kas pasiekta, būna trumpalaikis, nes paprastai esama įsitikinimo „viskas gerai, jei tik man sekasi, jei aš išpildau reikalavimus“. Tad aukšti pasiekimai paprastai priimami kaip „norma“, t. y. natūralu, taip ir turi būti. Jie taip pat siejami su asmeninės verte, ir yra lydimi įsitikinimo „padariau, vadinasi, aš šio bei to vertas“.

Šį vaidmenį atliekantys žmonės paprastai netoleruoja netobulai išpildytų užduočių ar klaidų. Išryškėja stipri orientacija į pergalę. Didvyris neretai vedamas įsitikinimo: „jei jau dalyvauju, privalau būti pirmas“. Tačiau neįmanoma visada ir visur būti geriausiam. Todėl Didvyris jaučiasi tarsi balansuotų ant plono lyno, nes yra įsitikinęs, kad patyręs nesėkmę, gali susidurti su kitų panieka. Apskritai, nesėkmės patyrimas prilygsta pasaulio pabaigai. Dirbdama su Didvyrio vaidmenį kilmės šeimoje prisiėmusiais SAV dažnai atpažįstu Apgaviko sindromą. Šį sindromą pirmosios įvardino klinikinės psichologės Pauline Clance ir Suzanne Imes. Apgaviko sindromas pasireiškia tuomet, kai žmogus tendencingai savo pasiekimus nuvertina, jų neinternalizuoja ir priskiria palankiai susiklosčiusioms išorinėms aplinkybėms. Nepaisant objektyvių aukštų kompetencijų, žmogui būdingas įsitikinimas, kad aplinkiniams jis tik sudarė protingo ar gabaus įspūdį ir gali būti bet kada demaskuotas kaip apgavikas. Tai ne tik varginantis, bet ir kankinantis reiškinys – žmogus gyvena jausdamas nuolatinę įtampą.

Dar kalbant apie Didvyriams būdingus bruožus, reikėtų išskirti nemokėjimą pasakyti „ne“ tokiose situacijose, kuriose atsisakymas būtų sveikiausia alternatyva. Natūralu, kad tai lemia pernelyg didelį atsakomybių ir įsipareigojimų sąrašą, kuris vėlgi veda ne tik link fizinio, bet ir psichologinio išsekimo. Tad dažniausiai Didvyris jaučiasi sutrikęs, piktas, išsigandęs, kaltas, pavargęs, nevertas sėkmės, kitų pasitikėjimo. Šie jausmai ir judėjimas žmogaus galimybes viršijančiu tempu dažnai baigiasi tuo, kad gyvenimas pradeda griūti.

Kito vaidmens, vadinamo Atpirkimo ožiu, funkcija yra nukreipti dėmesį nuo tikrosios šeimos problemos – priklausomybės. Savo elgesiu šis vaikas sukuria „saugų“ kanalą, kur šeimos nariai gali išlieti savo skausmą, nusivylimą ir pyktį. Jis siekia šeimos dėmesio per negatyvą – laužo taisykles, konfrontuoja. Atpirkimo ožio vaidmeniui būdingi tokie įsitikinimai kaip „aš jums visiems parodysiu“, „man nieko nereikia“, „man niekas nerūpi“, „aš nieko nejaučiu“, „niekas negali manęs įskaudinti“. Iš šono šis vaikas ar priklausomoje kilmės šeimoje šį vaidmenį prisiėmęs suaugęs atrodo kaip į problemas įsivelti linkęs individas, kuriam niekas nerūpi, atsiribojęs nuo šeimos, kontaktą užmezgantis tik su panašiu elgesiu pasižyminčiais bendraamžiais. Dažniausiai toks asocialus ir rizikingas elgesys sulaukia pasekmių – nebaigti mokslai, kriminalinė patirtis ir problemos su teisėtvarka, priklausomybės. Šį vaidmenį prisiėmusiam SAV reikalinga įvairiapusė psichosocialinė pagalba.

Juokdario vaidmenį prisiėmusio vaiko „darbas“ disfunkcinėje šeimoje yra parūpinti teigiamų emocijų. Tarsi užsimaukšlinęs klouno kepurę, vaikas savo elgesiu praskaidrina skaudžią priklausomos šeimos kasdienybę, suteikia galimybę bent trumpam nukreipti mintis nuo problemų. Tėvai mėgsta „užleisti šiam vaikui eterį“, o ir jis pats bet ką padarytų, kad tik pelnytų kitų dėmesį. Šiuo atveju SAV būdingi tokie įsitikinimai: „jei jie juokiasi, vadinasi, aš jiems patinku“, „niekam nepatiksiu, jei būsiu rimtas“, „kad tik nieko nesupykdyčiau“, „aš atsakingas už tai, kaip jie jaučiasi“. Nors aplinkiniams juokdario vaidmenį atliekantis asmuo atrodo patrauklus, neretai jį vertina kaip nesubrendusį. Juokdario vaidmenį išpildantys žmonės tarsi apgraibomis bando susiorientuoti tarpasmeniniuose santykiuose. Jie jaučia stiprų poreikį pasitikrinti, ar tai, ką jie daro, yra blogai, ar gerai. Paprastai jie netoleruoja aplinkinių neigiamų jausmų, todėl deda daug pastangų situacijai kontroliuoti. Nesunkiai galima nuspėti, kokios rizikos gresia juokdario vaidmenį atliekančiam SAV – tai ir sunkumai tarpasmeniniuose santykiuose, ir destruktyvių būdų įtampai įveikti, tokių kaip psichoaktyvių medžiagų vartojimas, rizika ir t.t.

Pamirštojo vaidmenį atliekančio vaiko užduotis yra tapti nematomu, kad savo reikmėmis ar sunkumais neapsunkintų priklausomybės paliestos šeimos papildomomis problemomis. Tokio vaiko „darbas“ – neprašyti dėmesio. Priklausomoje šeimoje tėvams labai patogu ir jie vaiką aplinkiniams dažniausiai giria dėl jo savarankiškumo. Aplinkiniams jis atrodo nepriklausomas, atsiribojęs. Paprastai šis vaidmuo panašiai pasireiškia ir suaugus – žmogus atrodo nematomas. Pamirštojo vaidmenį atliekantys SAV paprastai jaučiasi nesaugūs, vieniši, nemoka paprašyti kitų pagalbos.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad nepriklausomai nuo atliekamo vaidmens, SAV neretai savo gyvenimo partneriu pasirenka priklausomą žmogų. Tai įvyksta nesąmoningai. Veikiausiai tai susiję su tuo, kad SAV yra linkę sau prisiimti kaltę dėl kilmės šeimoje išgyventos skausmingos dramos. Santykiai su priklausomu žmogumi jiems tampa savotišku antruoju šansu įrodyti, kad jie visgi gali įveikti priklausomybę ir ja sergantį išgelbėti.

Kaip tokiems vaikams galima padėti?

Pirmiausia, svarbu kuo anksčiau atpažinti vaikus, kurie auga priklausomybės ligų paliestose šeimose. Kaip ir kalbėjome, pagalba gali būti ypač reikalinga ir ten, kur iš pažiūros atrodytų priešingai – prisiminkite ir įsivaizduokite didvyrio vaidmenį atliekančio vaiko portretą. Priklausomų tėvų vaikams turi būti užtikrinta saugi aplinka. Psichosocialinė pagalba reikalinga visai šeimai – psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos, nukreipimas į ALATEEN, SAV savitarpio pagalbos grupes.

SAV sveikimo kelią jau aptarėme, kai kalbėjome apie artimųjų sveikimą apskritai. Baigiant norisi pabrėžti, kad „suaugęs alkoholiko vaikas“ nėra etiketė visam gyvenimui, tai veikiau galimybė. Juk be savitų rizikų, kiekvienas aptartas vaiko vaidmuo disfunkcinėje šeimoje talpina savyje ir begales potencialo. Viskas priklauso nuo paties žmogaus – nuo jo pasirinkimų.

Kalbino A. Navickas ir K. Dvareckas

Straipsnis paimtas iš kapucinai.net

Nematoma žaidimų industrijos pusė: į prekybą įsitraukiantys vaikai ir milijardinė apyvarta

Nematoma žaidimų industrijos pusė: į prekybą įsitraukiantys vaikai ir milijardinė apyvarta (nuotr. Gamintojo)

 
Jeigu žaidimai internete anksčiau buvo įsivaizduojami kaip grupelės entuziastų susirinkimus, kurių metu yra žaidžiamos šaudyklės, strateginiai ar vaidmenų žaidimai, tai per pastarąjį dešimtmetį tai tapo atskira verslo industrija, su savo virtualiais turtais, kurie netruko pavirsti realaus pasaulio milijardais.
 
Tradiciškai, kalbant apie kompiuterinius žaidimus, vis dar kalbama apie psichologinę įvairių šaudyklių įtaką vaikams, kurie dienų dienas praleidžia prie savo kompiuterių. Tačiau vis dažniau prabylama ir apie kitą populiarių tinklo žaidimų pusę – prekybą įvairiais jų priedais. Žaidimų apvalkalų (angl. skins) industrija jau dabar siekia mažiausiai 5 mlrd. dolerių per metus, o 2020-aisiais, prognozuojama, pasieks 20 mlrd. Tradicinio sporto industrijoje galioja griežtos lažybų taisyklės, tuo metu staiga atsiradusi nelegali prekyba internetinių žaidimų prekybos ir lošimų rinka kol kas tik pradeda sulaukti teisėsaugos dėmesio.

Ekspertus taip pat neramina ir tai, kad į šį procesą faktiškai niekaip neribojami įsitraukia mažamečiai, kurie „keičia, perka ir parduoda“ virtualius daiktus, ir taip įsitraukia į azartinių lošimų bei prekybos pinkles.

Nematoma žaidimų industrijos pusė: į prekybą įsitraukiantys vaikai ir milijardinė apyvarta (nuotr. Gamintojo)

Nematoma žaidimų industrijos pusė: į prekybą įsitraukiantys vaikai ir milijardinė apyvarta (nuotr. Gamintojo)
Nuo ko viskas prasidėjo
Kompiuteriniai žaidėjai ir anksčiau galėdavo užsidirbti: buvo rengiami turnyrai, kurių metu už gerus pasirodymus dalyviai gaudavo įvairių prizų, įskaitant ir piniginius. Tačiau 2013-aisiais situaciją kardinaliai pakeitė žaidimo „Counter Strike: Global Offensive“ kūrėjai „Valve“, įvedę tų laikų naujovę – apvalkalus ginklams, kuriais žaidėjai galėjo keistis, juos gauti žaidime ar įsigyti už realius pinigus pačių kūrėjų platformoje. Šis revoliucinis sprendimas įgalino žaidėjus ne tik gauti išskirtinės išvaizdos ginklų apvalkalus žaidimo metu, tačiau ir keistis jais, juos parduoti ar įsigyti. Atsiradęs milžiniškas poreikis išaugino ir trečiųjų šalių šešėlinės prekybos puslapius, kuriuose žaidėjai galėjo atlikti reikalingas transakcijas. Pavyzdžiui, įsigyti itin retą apvalkalą, kurių kainos dažnai siekia šimtus ar net tūkstančius dolerių. Netrukus prie „CS:GO“ prisijungė ir kitas populiarus tų pačių kūrėjų internetinis žaidimas „Dota“. Nesnaudė ir konkurentai, o šių metų sensacija ir visą pasaulį užkariavęs „Fortnite“ taip pat leidžia keistis apvalkalais. Kitas populiarus tinklo žaidimas „Rocket League“ irgi turi savo „valiutą“ – raktus, kurie gali atrakinti žaidimo metu gautas dėžes su įvairiais apdovanojimais.
Milžiniškas „eSports“ augimas
Pasaulyje augant tokių žaidimų, kaip „CS:GO“ ar „Dota 2“ populiarumui, žaidimų industrija gavo vis daugiau lėšų, o tai pritraukė ir prekeivių dėmesį. 2017-ųjų „League of Legends“ prizinį fondą sudarė 4,5 mln. dolerių. 2018-ųjų „Call of Duty“ čempionato – 1,5 mln. dolerių. „Dota 2“ jau tradiciškai pagerino rekordą pernai surinkusi daugiau nei 24 mln. dolerių prizinį fondą. Jau minėtas „Rocket League“ 2018-ųjų turnyrui skirs 1 mln. JAV dolerių, ir tai yra dvigubai daugiau nei pernai. „Dota 2“ žaidėjas Kuro „KuroKy“ Takhasomi per metus vien iš prizinių fondų pernai susižėrė beveik 2,5 mln. dolerių. Geriausi „CS:GO“ žaidėjai surenka po 300 tūkst. kasmet, o žaidimų turnyrų priziniai fondai nuolat tik auga.
Imasi priemonių, tačiau apyvarta tik auga
Kompiuterinių žaidimų „valiuta“ gali būti įvairaus pavidalo. Tai gali būti vadinami „raktai“, kuriuos parduoda už realius pinigus patys žaidimo kūrėjai ir kurie leidžia žaidėjams įsigyti trokštamus daiktus. Tačiau populiariausi yra žaidimo ginklus ar kitus atributus gražinantys apvalkalai, kurių vertę nustato rinka ir retumo faktorius. „Valve“ kuria ne tik žaidimus, ši korporacija turi ir populiariausią pasaulyje žaidimų prekyvietę „Steam“, kurioje žaidėjai gali ir įsigyti kompiuterinius žaidimus, ir keistis jų atributais. Nepaisant to, kad pagal „Steam“ taisykles prekyba jais yra draudžiama, šešėlinė prekyba kasmet įgauna vis didesnes apimtis. 2016-aisiais prekybos virtualiomis gėrybėmis apimtys siekė jau 5 mlrd. dolerių (duomenys yra apytikriai, šešėlinės prekybos tikrosios apyvartos yra sunkiai apskaičiuojamos), o 2020-aisiais planuojama, kad pasieks jau 20 mlrd.

„Valve“ šiame procese nelieka nuskriaustųjų pusėje. Perpardavinėtojai naudojasi žaidimo kūrėjų sukurta programine įranga, o už kiekvieną parduotą „CS:GO“ apvalkalą jiems atitenka 15 proc. sandorio sumos. Patys kūrėjai aktyviai kovoja su nesąžiningais žaidėjais, kurie specialių programų pagalba bando „pagerinti“ savo žaidimą ir taip uždirbti daugiau virtualių turtų, tačiau į trečiųjų šalių siūlomą jų produkcijos perpardavinėjimą ir naudojimą vietoje valiutos faktiškai nereaguoja.

Valdžios reakcija: pradedama riboti „Valve“ veikla

2017-aisiais Didžiojoje Britanijoje buvo nuteisti keli asmenys, vykdę nelegalią lošimų ir prekybos veiklą tarp nepilnamečių. Tuomet Lošimų komisija nustatė, kad 11 proc. šalies 11-16 metų vaikų dalyvavo nelegaliuose apvalkalų lošimų veiklose. Danijos valdžia šiais metais uždraudė 6 didžiausius apvalkalų lošimo tinklapius, kurie veikė naudojantis „Steam“ platforma. Tačiau šis sprendimas į teismo procesus įtraukė ir dėl jį apskundusias dvi danų komunikacijos bendroves. Nyderlanduose vietos lošimų komisija perspėjo žaidimų gamintojus dėl „prizų dėžių“ (angl. Loot boxes), kurių platinimas pažeidžia vietos lošimų įstatymus. Gamintojams buvo duotos aštuonios savaitės „pasitaisyti“, perspėjant, kad kitokiu atveju laukia „teisinės priemonės“. „Valve“ priėmė sprendimą uždrausti „CS:GO“ ir „Dota 2“ daiktų keitimąsi Nyderlandų vartotojams. 2016-aisiais „Valve“ ir keli puslapiai, siejami su tokia nelegalia prekyba sulaukė ieškinių Didžiojoje Britanijoje. Tuomet „CS:GO“ ir „Dota 2“ kūrėjai ėmėsi priemonių ir uždarė prieigą kelioms dešimtims virtualių prekyviečių, leidžiančių mažamečiams netrukdomiems užsiimti prekyba, tačiau tai atnešė tik trumpalaikių rezultatų. Praėjusią savaitę „Reddit“ portale buvo paskelbta apie „Steam“ atliktą nesąžiningų internetinių žaidėjų „valymą“, kurio metu buvo užblokuota tūkstančiai paskyrų. Vienoje jų žaidėjas, naudojęs neleistinas priemones „CS:GO“ serveriuose, turėjo 30 tūkst. dolerių vertės žaidimo apvalkalų.2016-aisiais „Valve“ sulaukė Vašingtono valstijos lošimų komisijos reikalavimo nutraukti galimybę trečiosioms šalims naudotis „Steam“ platforma nelegaliems lošimams ir prekybai. Tuomet bendrovės atstovai pareiškė, kad jie nepažeidžia jokių galiojančių įstatymų, o jų kuriama produkcija yra skirta teisėtai vartotojų veiklai. Tačiau jie pažadėjo, bendradarbiaujant su valdžia, identifikuoti ir uždaryti prieigą bendrovėms, kurios naudojasi jų produkcija neteisėtai veiklai. Tais pačiais metais Australijos senatorius Nickas Xenophonas pristatė įstatymų projektą, kuris numatytų tokių žaidimų su „virtualia ekonomika“ prilyginimą lošimų bendrovėms ir pritaikyti jiems atitinkamus įstatymus. Panašus įstatymų reguliavimas tokio pobūdžio žaidimams nuo 2017-ųjų yra taikomas ir Norvegijoje.

Perspėja tėvus atkreipti dėmesį į vaikų įsitraukimą į prekybą
Kritikai atkreipia dėmesį, kad dėl šios žaidimų priedų savybės (keistis ir pirkti ar parduoti už realaus pasaulio pinigus), tai tampa neteisėtos prekybos pavyzdžiu. Didžiosios Britanijos lošimų komisijos vadovė Sarah Harrison BBC pasakojo: „Dėl šių neteisėtos prekybos tinklapių neveikia įprastai galiojantys saugikliai, ir mes matome pavyzdžių kai labai jauni žmonės, 11 ar 12 metų vaikai, įsitraukę į prekybą, net nesuvokia, kad tai yra lošimas“. „Viena vertus, jie dažnai tuština savo tėvų „PayPal“ ar kreditinės kortelės sąskaitas, tačiau platesne prasme tai sukuria šios rūšies prekybos tarp vaikų ir jaunuolių normalizavimo efektą“, – teigia ji. Prievaizdų teigimu, kovoti su tokia prekyba galima teisinėmis priemonėmis, tačiau, kovojant su šia „didžiule problema“, reikės pačių tėvų, žaidimų platformų kūrėjų ir finansinių institucijų pagalbos. „Parentzone“ asociacijos vadovė Vicky Shotbolt BBC pasakojo, kad „ši problema darosi vis aktualesnė, tačiau tėvai apie tai net negalvoja“. „Kai mes pradedame kalbėti su žmonėmis apie prekybą apvalkalais, dažniausiai sulaukiame tik išpūstų akių reakcijos“, – pasakojo ji ir paragino kreipti į tai daugiau dėmesio, ne tik iš atsakingų institucijų, tačiau ir pačių tėvų.
Straipsnis paimtas iš tv3.lt