„Skirtingos spalvos“ kviečia į pokalbį apie priklausomybes su kun. Kęstučiu Dvarecku

Spalio 7 d. 19:00 valandą, Kauno kultūros centre socialinė iniciatyva „Skirtingos spalvos“ kalbins kunigą Kęstutį Dvarecką, įveikusį alkoholizmą bei priklausomybę nuo narkotikų. Prasmingą renginį vainikuos Manto Bendžiaus koncertas.

Kodėl taip sunku įveikti priklausomybę? Ar tiesa, kad ši liga paveikia tik visiškus bevalius? Kaip padėti priklausomam artimajam? Kokius žingsnius žengti pajutus, kad esi priklausomas? Jei nors kartą ir jums kilo tokių klausimų ar esate pats susidūręs su priklausomybėmis, socialinė iniciatyva „Skirtingos spalvos“ kviečia į jau antrąjį gyvai vyksiantį pokalbį. Savo istorija apie nelengvą kelią su priklausomybėmis pasidalins kunigas Kęstutis Dvareckas. Išsilaisvinęs iš priklausomybės gniaužtų laidos svečias dabar padeda tai padaryti ir kitiems. Kunigo įkurta priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenė „Aš esu“ jau dešimtmetį padeda žmonėms, priklausomiems nuo alkoholio, narkotikų bei azartinių lošimų.

„Labai dažnai didžioji visuomenės dalis į priklausomybę turinčius žmones žiūri kaip į prarastus. Tokius, kuriems jau niekas nebegali padėti. Todėl mes stengiamės griauti šias stigmas ir norime skleisti žinią, kad šie žmonės gali būti lygiaverte visuomenės dalimi. Reikia tik vieno dalyko – mūsų visų supratimo, kad pagalba ir rūpinimasis kitu daro visuomenę stipresnę“, – teigia iniciatyvos įkūrėjas Dalius Stankevičius.

Renginio metu Nacionalinis kraujo centras kviečia visus tapti donorais. Paaukodami kraujo galite išgelbėti gyvybę ir suteikti viltį gyventi žmonėms, kurie nukentėjo nuo alkoholizmo ar narkotikų padarinių.

Prieš dvejus metus atliktas Vilniaus universiteto (VU) Alkoholio vartojimo Lietuvoje tyrimas parodė, kad Lietuvoje vyrauja buitinis alkoholizmas – geriame rečiau nei kitų šalių gyventojai, tačiau nesaikingai. Nors santykinis alkoholio suvartojimas šalyje ir mažėja, egzistuoja santykinai nedidelė gyventojų grupė, suvartojanti daugiau nei ketvirtadalį visų alkoholinių gėrimų. Todėl svarbu apie tai kalbėti garsiai ir šviesti visuomenę.

Kiekviena liga turi savo spalvą. Šį kartą iniciatyvos laidoje dominuos raudona, simbolizuojanti alkoholizmą/priklausomybę nuo narkotikų. Įėjimas į renginį – savanoriška auka. Jūsų paaukoti pinigai bus skiriami tolesniems iniciatyvos darbams, kurie šviečia visuomenę bei suteikia džiaugsmo kitiems.

Daugiau informacijos apie renginį rasite feisbuke.

Žmona manė, kad šeimą griauna meilužė, tačiau vyro paslaptis buvo žiauresnė

Pradėsiu pasakoti be didesnių įžangų, nes rašau turėdama didelę ir rimtą bėdą. Jau kurį laiką mano šeima kenčia nuo naktinių vyro išvykų į miestą. Viskas prasidėjo prieš gerus metus, kai mums gimė ilgai lauktas vaikelis. Kai man bemiegėmis naktimis labiausiai reikėjo vyro palaikymo, jis staiga pradėjo bėgti iš namų. Pradžioje iš darbo vėluodavo porą valandų. Bent jau pats sakė, kad užtrukdavo darbe. Po to jo pasibuvimas mieste užsitęsdavo iki vėlaus vakaro, vidurnakčio, kol galiausiai namo ėmė parsirasti tik ryte. Po to visą savaitgalį vėl dingdavo, o parsiradęs miegodavo. Iš vyro nebuvo jokios pagalbos, viskas krito ant mano pečių. Buvau beprotiškai išvarginta vaikelio auginimo ir buities, kuria rūpinausi tik aš. Nebeturėjau jėgų prižiūrėti mūsų kūdikėlį ir dar lakstyti paskui neištikimą vyrą.

Jau maniau, kad teks skirtis, nes įtariau, kad vyras mane apgaudinėja. Pradėjau tikrinti jo telefoną, raustis kišenėse, piniginėje. Ieškojau įrodymų apie meilužę. Maniau, kad mūsų šeimai nutiko tas klasikinis atvejis, kai kūdikio susilaukusioje šeimoje vyras pasijunta nereikalingas ir pradeda paguodos ieškoti kitos moters glėbyje. Tačiau apie kitą moterį neradau nė menkiausios užuominos. Bet kišenėje radau kai ką dar blogesnio nei kitos moters lūpdažis – saują kazino žetonų. Mano vyras naktimis lošdavo pokerį. Supratau, kad mes įklimpom į rimtą bėdą, nes mano vyras akivaizdžiai turėjo žiaurią priklausomybę nuo azartinių lošimų.

Nebežinau, ką daryti. Atrodė, kad viską turim, apie ką svajojom: ir vaikelį, ir vienas kitą, ir butą, ir gerus darbus, ir pinigų tikrai netrūko. Bet dabar šita žinia apie vyro lošimus mane veda iš proto. Bandžiau su juo apie tai kalbėtis, o jis tik sako, kad taip atsipalaiduoja po sunkaus darbo ir triukšmo namuose. Manęs visai neklauso, įkalbinėjimų eiti gydytis negirdi. Jis mano, kad viską kontroliuoja. Bet kas baisiausia – per trumpą laiką jis pralošė daug pinigų. Pasiskolinęs iš draugų, giminių, bendradarbių. Pasirodo, primelavęs jiems ir pripasakojęs visokių graudžių istorijų apie mūsų šeimą, kad tik iškaulytų iš jų pinigų.

Noriu savo vyrui padėti, bet neįsivaizduoju, kaip. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad jei jis nekeis nieko, praras viską, ką turi – šeimą, draugus, pinigus, namus, darbą. Galbūt kažkas buvo patekęs į panašią situaciją ir žino, kaip priversti vyrą mesti lošimus, kol nepralošė paskutinių savo marškinių ir šeimos, namų?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Straipsnis paimtas iš lrytas.lt

Priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų įveikęs kunigas: „Liga nežiūri tikėjimo ar išsilavinimo“

Kunigas Kęstutis Dvareckas savo priklausomybės istoriją pradeda nuo vaikystės: „Nuo anksti save atsimenu kaip truputį įnoringą – turėjau pretenzijų žinoti, kaip viskas turi būti.“ Kunigas prisipažįsta, kad šio savo bruožo vis dar neįveikė: „Aš iki dabar sergu ta liga, kad „geriau žinau“ ir turiu į tai atsižvelgti. Man nereikia pastangų geriau žinoti, užtenka būti pavargusiam, atsipalaidavusiam, ir aš konkrečiose situacijose pretenduoju į konstitucinio teismo vietą su galutiniais atsakymais.“ K. Dvareckas pasakoja, kad sveikdamas mokosi per daug neprisirišti prie savo nuomonės ir prisiminti, kad tai tik nuomonė.

Aut. past. Nuoroda į interviu su kun. Kęstučiu Dvarecku

Antroji į priklausomybes pastūmėjusi savybė, anot kunigo, buvo jo noras pritapti bei atitikti aplinkinių lūkesčius: „Anksti išsiugdė toks skeneris, kad pakliuvęs į naujas aplinkas skenuoji lūkesčius ir gali tapti nuoširdus veidmainis. Toks vidinis skilimas.“

Anot kunigo, pradžioje iš Dievo jis tikėjosi savotiškos prekybos malonėmis. „Man anksti reikėjo Dievo kaip sąjungininko – eini ir sakai: „Sutinku devyndienius kalbėt, mėsos nevalgyt, bet tu padaryk, ko man reikia.“ Pykdavau ant aplinkos ir ant Dievo, nes būdavo, kad padarau, ką pažadu, o Dievas nepadaro“, – pasakoja K. Dvareckas.

Kunigas ryškiai prisimena pirmąsias savo svaiginimosi patirtis: „Kai mano tėvelis išsikėlė gyventi į kaimą, aš labai norėjau pritapti. Mano pastangos kaimo šokiuose pritapti baigdavosi atminties praradimais. Atsimenu, mama buvo nupirkusi naujas kelnes, pasipuošęs nuėjau, o grįžau keliais žvyrkeliu, viskas suplėšyta ir purvina.“

„Kai išvažiavau iš Vilniaus studijuoti į Vokietiją, – pasakoja K. Dvareckas, – neturėjau bičiulių, kurie svaigintųsi kitomis psichoaktyviomis medžiagomis. Alkoholis tikrai neprotingais kiekiais dominavo susitikimuose, pasilinksminimuose, savaitgalio praleidimo būduose.“ Jis sakosi laikąs save priklausomu nuo visų psichiką veikiančių medžiagų. „Prisimenu,  kai mėgindavau vienas medžiagas keisti kitomis, tai alkoholis nebuvo visiškai nepriimtinas. Šiandien save įvardinu kaip priklausomą nuo visų psichoaktyvių medžiagų – man reikia būti žiauriai budriam su visomis būsenas keičiančiomis medžiagomis, taip pat ir lošimais“, – sako kunigas.

K. Dvareckas pasakoja, kad kapstantis iš priklausomybės gniaužtų teko nueiti ilgą kelią: „Didžiąją dalį trylikos sveikimo metų  praleidžiu pagalbos organizacijose, kurios teikia pagalbą priklausomiems žmonėms.“ Per tuos metus jis regėjo nemažai pavyzdžių, kai žmonės, bandydami įveikti vieną priklausomybę, įninka į kitą. „Labai daug mačiau priklausomybių mutacijų, – sako K. Dvareckas. – Kai žmogui nuo narkomanijos reikia pagalbos, o grįžta prasilošęs – jei grįžta, nenumiršta – ar nuo alkoholio ir grįžta [priklausomas] nuo vaistų.“

Kunigas išreiškia viltį, jog galime mokytis ne tik iš savo, bet ir iš svetimų klaidų. „Noriu tikėti, kad darau išvadas ne tik iš savo patirties, kuri irgi yra skaudi, bet noriu, kad tie žmonės, kurie net savo gyvybės kainą sumoka kartais už tokias žiaurias išlygas su priklausomybės ligomis, kad jų gyvenimas kažkiek koreguotų mano mąstyseną ir pasirinkimus šiandien“, – sako jis.

Straipnis paimtas iš bernardinai.lt

Kai mielas augintinis virsta nesuvaldomu žvėrimi: priklausomybė

 

„Tie, kuriuos nurašome kaip „narkomanus“, nėra būtybės iš kitos planetos, tik vyrai ir moterys, kraštutinai įklimpę viename gale kontinuumo, kuriame, ten ar šen, kiekvienas galėtume save rasti“
dr. Gabor Mate

 

Kas yra priklausomybė?

Žmonės, neturintys daug žinių apie priklausomybes, dažnai į šį klausimą mėgina atsakyti labai paprastai. Priklausomybė – tai valios trūkumas. Įprotis. Nuodėmė. Tinginystė. Degradavimo pasekmė. Deja, priklausomybės priežastys ir mechanizmai yra tikrai gerokai sudėtingesni.

Gana sunku tiksliai ir trumpai įvardinti, kas yra priklausomybė. Nors daugelis specialistų pripažįsta, kad priklausomybė yra chroniška neurobiologinė liga[1], kartu ji turi daugybę savitumų, ją išskiriančių iš kitų ligų[2]. Priklausomybė yra panaši į įkyrų įprotį, tačiau tai gerokai daugiau nei paprasčiausias įprotis[3]. Sutrikusi impulsų kontrolė (liaudiškai – „silpna valia“) turi įtakos priklausomybės atsiradimui ir sunkumui[4], tačiau tikrai nėra pagrindinė priklausomybės priežastis[5] ir net nėra būtina sąlyga.

Laimei, sudėtingų dalykų suvokimą labai palengvina palyginimai ir metaforos. Vieną iš savo mėgstamiausių pateiksiu vėlesnėse pastraipose. Šiame straipsnyje nesistengiau per daug išsiplėsti aiškindamas priklausomybių atsiradimo ir įveikos mechanizmus. Tam yra vadovėliai, knygos ir straipsniai, kurių nuorodas smalsiems skaitytojams vietomis įterpiau. Šiuo straipsniu noriu suprantamai, glaustai ir įvairiapusiškai pateikti ir paaiškinti dabartines specialistų, mokslininkų ir pačių sveikstančiųjų žinias apie priklausomybes. Šio rašinio gale taip pat pateikiu nuorodą į antrąją straipsnio dalį, kurioje surasite informaciją apie Lietuvoje esančias priklausomybės gydymo galimybes bei trumpus jų aprašymus.

Mažas, mielas, palengvinantis gyvenimą augintinis… kuris kartais auga per greitai.

Priklausomybė – kaip namuose apgyvendintas ir gerai maitinamas laukinis gyvūnas. Tebūnie, pavyzdžiui, meška. Daugelis žmonių savo proto namuose pradeda auginti mažą meškiuką. Kai kurie tą pradeda daryti, nes visi augina tokį mielą gyvūnėlį, tokios tradicijos. Galbūt matė, kaip tokius gyvūnėlius augina jų tėvai ir tą priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Kiti dėl pramogos, smalsumo, noro patirti ką nors naujo. Dar kiti – nes jaučiasi liūdni, nerimastingi ir vieniši savo proto namuose. Lyg kažko dar trūktų gyvenime.

Čia turėtų būti paveiksliukas, kuriame katinas nešasi iš egzotinių gyvūnų parduotuvės mažą meškiuką.

Tik auga šie meškiukai skirtingu greičiu. Vienų jie taip ir lieka pakankamai nedideli ir sutramdomi. Kiti užsiaugina pusę tonos sveriančias meškas, kurios užima didžiąją dalį proto būsto, reikalauja daug išteklių, kad būtų išmaitintos. O kai jos pradeda siautėti (ypač, kai negauna valgyti), tampa nesuvaldomos, drasko ir žaloja viską, kas pasitaiko kelyje.

Aišku, ne visų šeimininkų augintiniai pasiekia grėsmę keliantį dydį, kaip ir ne visi žmonės, paragavę vienos ar kitos medžiagos, tampa nuo jos priklausomi. Iš tiesų, tyrimai rodo, kad net nuo stipriausių medžiagų priklausomybė išsivysto ne visiems jų paragavusiems – pavyzdžiui, viename tyrime, tarp bandžiusių heroino priklausomybės nuo jo kriterijus atitiko 23 % amerikiečių[6](tai, žinoma, nereiškia, kad jo ragauti yra saugu). O jei pabandę ir tampa priklausomi, tai nebūtinai vienodu greičiu.

Kodėl šios meškos auga nevienodu greičiu? Vienos priežasties tam nėra[7]. Kažkiek tai priklauso nuo gyvūno rūšies. Kiškutis neužaugs toks didelis, kaip meška. Lygiai taip pat gerokai mažiau kompiuterinių žaidimų žaidėjų išvystys priklausomybę (~10 %[8], palyginus, tarkim, su tabako vartotojais. Įdomumo dėlei: pagal Warner ir Kessler (1994) tyrimą, tarp bandžiusiųjų kokaino amerikiečių, priklausomais nuo jo tapo apie 17 % vartotojų, analogiškai tarp bandžiusiųjų tabako, nuo rūkymo tapo priklausomi 32 %, alkoholio – 15 %, kanapių – 9 %.

Priklausomybės atsiradimui taip pat įtakos turi ir genai. 50-60 %. priklausomybės priežasčių daugelis mokslininkų priskiria genetiniams veiksniams[9]. Tačiau yra manančių, kad šis procentas yra gerokai išpūstas, nes tyrimuose grynai genetinius veiksnius sunku atskirti nuo aplinkos veiksnių[10]. Pavyzdžiui, net ir identiški dvyniai, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių atskiriami nuo biologinių tėvų, dalinasi ta pačia aplinka pačiose ankstyviausiose raidos stadijose: motinos gimdoje ir laikotarpyje iki išskyrimo momento. Kaip ten bebūtų, jei turite priklausomų giminaičių, tikimybė, kad ir jūs galiausiai tapsite nuo ko nors priklausomi, bus didesnė.

Žinoma, labai svarbios yra ir augimo sąlygos, aplinka. Pavyzdžiui, kuo jaunesnis naujojo gyvūnėlio šeimininkas, tuo daugiau problemų galime tikėtis ateityje[11]. Kitaip tariant, kuo jaunesnis žmogus pradeda vartoti tam tikrą psichoaktyviąją medžiagą, tuo didesnę tikimybę jis turi tapti priklausomas.

Be to, pavojingi gyvūnėliai, augantys proto namuose, labai mėgsta mūsų kančią, diskomfortą ir nuobodulį, kurie atsiranda dėl įvairiausių priežasčių[12]. Jie labai mėgsta nuo kančios mus prablaškyti, nuraminti. Jie trumpam palaiko mūsų draugiją, atpalaiduoja, leidžia mums jaustis drąsesniems, leidžia atsitraukti nuo problemų, bet su viena sąlyga – jei juos maitinsime. O maitinti pradedame dažnai. Kai liūdna. Kai trūksta drąsos bendraujant su kitais. Kai norime pakeisti savo būseną. Kai norisi atsipalaiduoti. Kai norisi prisiminti, kaip smagu maitinti mūsų mažąjį padarėlį. Tik tas mažas mielas gyvūnėlis kartais ima pūstis ir užimti vis daugiau ir daugiau proto būsto, iki kol jis tampa problema pats savaime. Taip ir priklausomybės atsiranda paprastai ten, kur yra daug kančios, streso bei mažai alternatyvų vidinei ramybei atgauti.

Laikui bėgant pastebime, kad meškos maitinimas tampa pagrindiniu šeimininko hobiu. Jam sunku džiaugtis kitomis veiklomis, išskyrus savo augintinio priežiūra. Kaip ir individui, kuris ilgiau vartoja ar įsitraukia į kokį nors elgesį, sunkiau džiaugtis kažkuo kitu[13]. Be to, nebeužtenka duoti meškai vieno mažo mėsos gabalėlio. Nei meškai, nei šeimininkui tokie maži kiekiai nebeteikia džiaugsmo. Reikia vis didesnių kiekių ir vis įmantresnių patiekalų. Žiūrėk, šeimininkas jau ir kelias valandas gali paskirti maisto savo meškutei ruošimui.

Ilgainiui jau net ir džiaugsmo daug nelieka gyvenant su meška. Pradedame ją maitinti iš įpročio, ne dėl to, kad iš tikrųjų reikėtų. Taip ir priklausomybei įsisenėjus dažnai vartojama ne dėl to, kad būtų malonu, bet dėl įpročio, arba kai norima išvengti abstinencijos[14]. Kartais maitinti traukia ne pats faktas, kad turime mešką, bet „procesas“ – ieškojimas meškai maisto, jo ruošimas, maitinimas (tai vėliau kliudo ir blaivybės kelyje, nes daugybė situacijų, vietų ir žmonių lengvai sužadina prisiminimus ir norą vartoti). Jei kas nors mums sukliudo, žiūrėk, jau atsiranda ir irzlumas, nekantrumas kažkoks, mintys pradeda suktis tik apie vieną – grįžti namo ir pamaitinti savo vargšę išbadėjusią meškutę! Po truputį proto namuose nelieka vietos niekam kitam, tik šiam augintiniui.

Ką jūs sakote, ji gi ne stora, tik labai pūkuota! Didžiųjų meškų savininkai dažnai pamiršta, kad jų augintinis – jau nebe mažas mielas pūkuotukas. Paprastai jie paskutiniai tą suvokia, aplinkiniai tą pastebi greičiau. Jie pyksta, kai kiti gali vedžioti savo augintinius, o jų augintis vedžioja juos pačius. Jie ieško, kam suversti kaltę už augintinio šunybes. Slepia savo augintinį ir jo išmatavimus. Specialistai mėgsta tą vadinti „neigimu“. Patys šeimininkai paprastai reaguoja į tokį įvardinimą gynybiškai, ir tas yra pakankamai suprantama. „Ką, nori pasakyti, kad mano meškutė stora??? Ji stambių kaulų! Pažiūrėk į kaimyno mešką, va ta tai tikrai stora, maniškė tai kaip ir visos kitos…“

Čia turėtų būti paveiksliukas, kuriame meškinas tempia jo su pavadėliu nesuvaldančio katino.

Visgi kartais žmogus pats supranta, kad jo augintinio apimtys tapo problema. Kartais tai įvyksta pasiekus vadinamąjį „dugną“. Kartais tai įvyksta, kai žmogus išgirsta artimųjų, draugų ar specialistų konfrontacijas[15], tačiau tai tikrai ne visados suveikia ir nėra vienintelis kelias į sveikimą [16][17]. Norisi pabrėžti, kad visi norime jaustis autonomiški ir bandome priešintis, kai kas nors mus spaudžia, kontroliuoja, ar bando įtikinti, kad kažką darome blogai. Būna, kad aplinkinių kontrolės neprireikia – žmogus pats įsisąmonina, kas vyksta su jo gyvenimu, net nepasiekus „dugno“, ir suvokia, kad nebenori, kad taip tęstųsi toliau.

Deja, stebuklingos formulės, kaip pasiekti tokį „nušvitimą“, nėra. Nėra lengva prisiimti atsakomybę už gyvenime kylančias problemas. O būna ir atvejų, kuomet žmogus įsisąmonina, kas su juo vyksta, tačiau vis tiek sutinka mokėti didelę kainą už savo augintinį ir nieko neketina keisti. Taip paprasčiausiai patogiau, kartais ir smagiau. Didžioji dalis žmonių, kurie yra priklausomi nuo kokios nors medžiagos ar elgesio, prisitaiko gyvenime ir niekuomet nesikreipia pagalbos. Jei pats žmogus to nenorės, niekas neprivers jo keistis.

Kai ateina laikas su augintiniu atsisveikinti…

Būna, kad kai kuriems šeimininkams pavyksta susilaikyti nuo augintinio maitinimo ir anas išeina pats. Pagal amerikiečių tyrimus, tai nėra taip jau reta. Dauguma amerikiečių, kurių alkoholio ar narkotikų vartojimas atitiko priklausomybės kriterijus jaunystėje, pasiekę maždaug 30 metų amžių visai nebevartoja arba vartoja gerokai saikingiau[18]. Paprastai tariant, kartais iš priklausomybės „išaugama“. Dažnai be jokio formalaus gydymo – tiesiog, keičiantis gyvenimo ekonominėms, sveikatos aplinkybėms, vertybėms, tokio augintinio nebeapsimoka turėti namuose.

Tiesa, verta turėti omenyje, kad augintiniai būna skirtingo dydžio. Sąlyginai nedidelį meškos auginimo stažą turintiems šeimininkams gali būti paprasčiau išvaryti ją, kol ana dar telpa pro duris. Įdomu, kiek tokių spontaniškų pasveikimų šiais laikais rastume Lietuvoje, kur, bent jau kalbant apie priklausomybę nuo alkoholio, pagalbos dažnai kreipiasi jau ne vieną dešimtmetį geriantys asmenys. Reikėtų turėti omenyje, kuo stipresnė, kuo ilgiau užleista priklausomybė, tuo mažesnė tikimybė, kad žmogus susitvarkys su ja pats vienas[19]. Tad ir „dugno“ laukti nederėtų – kuo anksčiau priklausomas ar link priklausomybės keliaujantis žmogus pradeda gydymą, tuo lengviau jam bus sveikti.

Čia turėtų būti paveiksliukas, kuriame katinas nesėkmingai bando išstumti mešką iš namų

Kitaip tariant, kartais meška tampa per didelė, ir per stora, kad ją paprasčiausiai išvarytume iš savo proto namų. Laimei, jei pavyksta jos nemaitinti ir kitaip pasirūpinti savo vidiniais poreikiais, ana pati sulys ir išeis. Tai nėra lengva, tai nėra greita. Tyrimai rodo, kad gydymas nuo priklausomybės turėtų apimti skirtingus žmogaus poreikius, ne tik siekti nutraukti pačios medžiagos ar elgesio vartojimą, bei trukti mažiausiai 3 mėnesius, jei norime reikšmingų pokyčių[20]. Žmogus turėtų išmokti reguliuoti savo emocijas alternatyviais būdais, rasti prasmingos veiklos užimtumui, keisti bendravimo ratą (arba iš viso išmokti užmegzti ir išlaikyti sveikus santykius), išmokti palaikyti balansą tarp darbo ir poilsio, save stebėti, siekti kitų pokyčių, reikalingu pilnaverčiam gyvenimui. Tai reikalauja nemažai kantrybės ir darbo su savimi. Protingos knygos ar pamokslo čia tikrai nepakaks.

Be to, su stambia meška lengviau tvarkytis, kai esi ne vienas. Pasveikimas principu „aš pats“ yra labai retas. Aš, kaip specialistas, dar nesu su tuo susidūręs sunkiasvorių augintinių šeimininkų tarpe. Sunkiasvorė meška nesėdės ramiai, jei neduosime jai valgyti – ji triukšmaus, niurzgės ir gailiomis akytėmis spoksos į šeimininką. Šeimininkas paprastai irgi nebūna ramus – juk paguoda ir komfortas čia pat, galbūt vieną paskutinį kartą pamaitinti dar galima…

Be to, augintiniui užaugus, net ir stambūs raumenys bus silpnesni už kelis kartus daugiau sveriančio žvėries. Daugiausiai, ką jie gali padėti padaryti, tai atidėti pasidavimą augintiniui, kuomet raumenys pavargs priešintis. Lygiai taip pat sunkėjant priklausomybei smegenyse įvyksta procesai, kuomet žmogus tikrai praranda valingą elgesio kontrolę [21]. Jis nebegali sukontroliuoti savo vartojimo vien savo valia. Norint suprasti, kas tada vyksta, galite prisiminti situaciją, kuomet labai norėjote miego pačiu netinkamiausiu metu. Stipri valia trumpam gali padėti palaikyti budrumą, tačiau, nuovargiui augant, tik laiko klausimas, kada miegas nugalės…

Taigi, norint išgyvendinti peraugusį augintinį reikės kantrybės, budrumo ir pasiryžimo. Nemaitinama meška sulys ir išeis ieškoti maisto kitur. Visgi yra žmonių, kuriems (tikrai ne vien valios pastangomis) pavyksta įveikti net ir stipriausias priklausomybes, išprašyti net ir storiausias meškas.

Tačiau net ir išėjusi meška kartais sugrįš apsidairyti, ar jai nėra maisto senuose namuose. Jai čia buvo gerai ir ji to niekuomet nepamirš. Lygiai taip pat smegenys nepamiršta, ką reiškia psichoaktyvios medžiagos ar kompulsyvaus elgesio poveikis[22].  Priklausomybė yra chroniška sutrikusių smegenų būklė. Žmogus dažnai pasiilgsta buvusio gyvenimo būdo, kitokios būsenos, pabėgimo nuo problemų. Todėl net ir po ilgos pertraukos seni įpročiai gali greitai atsinaujinti.

Jau turėjau ne vieną klientą, besikreipusį pagalbos, kuomet, po 10 ir daugiau metų visiškos blaivybės nusprendė, kad jau sukontroliuos savo gėrimą. Visi jie anksčiau ar vėliau pradėjo gerti taip pat ar dar smarkiau nei prieš 10 metų. Aišku, galbūt paprasčiausiai nesutikau grįžusių prie saikingo gėrimo žmonių, nes jie nebepatenka į gydymo įstaigas. Tikėtina, kad tokių žmonių yra. Tačiau aš pats nebūčiau linkęs tampyti meškos už ūsų. Dažnai sulysusi alkana meška sugrįžusi pas šeimininką greitai atgauna svorį ir darosi netgi dar storesnė nei anksčiau.

Čia turėtų būti paveiksliukas, kuriame meška ir katinas ilgėsingai žiūri vienas į kitą per langą.

Taigi, atkrytis yra būdinga ir netgi natūrali priklausomybės stadija[23]. Beje, tai būdinga ir kitiems chroniškiems sutrikimams (kai kalbame apie simptomų atsinaujinimą). Individai, pradėję gydytis nuo diabeto, astmos, kraujo spaudimo, atkrenta vidutiniškai panašiu dažnumu, kaip ir turintys priklausomybę[24]. Tik šioms ligoms mes nepriskiriam tokios stigmos, kaip priklausomybėms. Tai jokiu būdu nereiškia, kad atkritusieji yra beviltiški. Į atkryčius naudingiau žiūrėti kaip į pamoką, iš kurios galima pasimokyti, tapti budresniems savo vidinei būsenai arba ieškoti papildomų gydymo strategijų.

Gyventi be savo mylimo augintinio, kartais kai kurių mano klientų pavadinamo „senu draugu“, nėra lengva. Net jei žmogus lieka vienas savo proto namuose, pagrindinė problema, dėl ko jis ir prisirišo prie meškos, dar nėra niekur dingusi. Gyvenimas vienam šiuose proto namuose atrodys tuščias, nuobodus, liūdnas ar net nepakeliamas, jei žmogus nesusikurs gyvenimo, kurį verta gyventi be „papildų“. Jei neatsiras tikros prasmės, jei neatsiras tikros meilės, ryšių, bendruomenės ar paprasčiausiai įdomios veiklos. Dėl to dažnai ir sakoma – vien nustoti vartoti neužtenka.

Nieko gero iš tų meškų, gal reikia jas uždrausti?

Negalime apsieiti be tokios diskusijos: jeigu tos meškos pridaro tiek bėdų, gal jas uždrauskime, sugriežtinkime bausmes, nebebėgs žmonės nuo problemų egzotiškų augintinių pagalba? Pasaulinė praktika rodo, kad tai paprastai nėra efektyvu visuomenės gerovės, sveikatos ir nusikalstamumo prasme[25][26]. Nebeveikia egzotiškų augintinių parduotuvės – bus vietinis brakonierius, dar ir rodantis špygą mokesčiams ir valstybei. Uždrausta konkreti meškų rūšis – galima išvesti naują, kuri nebūtinai bus adekvatesnio būdo nei uždraustoji. Ir šiaip rinkoje atsiras rudai nudažytų tigrų, krokodilų su meškų ausytėmis ir dar bala žino ko, kurie bus stumdomi kaip meškos. Pavyzdžiui, Lietuvoje pirktos kanapės (ar šiaip kokios nors žolelės parduodamos kaip „kanapės“) dažnai būna apipurkštos sintetiniais kanabinoidais, kurie yra gerokai žalingesni ir pavojingesni.

Čia turėtų būti paveiksliukas, kuriame gatvės prekiautojas bando katinui parduoti krokodilą su dirbtinėmis meškos ausytėmis.

Ir net jeigu iš tikrųjų pavyks apriboti visiškai meškas, visados į namus galima parsinešti smauglį, ryklį ar raganosį. Arba kelis iš karto, taip irgi būna dažnai (pavyzdžiui, labai dažnas žmogus, priklausomas nuo alkoholio, dar yra priklausomas ir nuo nikotino[27][28], o praktikoje dažnai susiduriu su deriniais opiatai – alkoholis, alkoholis – raminamieji vaistai, lošimai – alkoholis). Juk vidinė tuštuma niekur staiga nedings, norėsis kažkuo ją užpildyti. Ir taip storės naujas gyvūnėlis, kuris anksčiau ar vėliau vėl nebetilps per duris ir sukels daug kančios visiems namų gyventojams.

Taip ir žmonės darosi priklausomi ne nuo pačios psichoaktyviosios medžiagos arba elgesio, bet nuo medžiagų, kurias išskiria mūsų pačių smegenys tuomet, kada yra veikiamos jų[29]. Jie darosi priklausomi nuo pakeistos būsenos, kuri leidžia jiems pabėgti nuo skausmo, tuštumos, vienišumo, diskomforto. Dažnai žmonės, pavyzdžiui, metę gerti, pradeda persivalgyti, įninka į lošimus, pradeda kompulsyviai apsipirkinėti ar randa kitą elgesį, kuris padeda jiems pabėgti.

Ar tai reiškia, kad priklausomu galima tapti nuo bet ko? Plačiąja prasme, jei kalbame apie vartojimą, nepaisant žalingų pasekmių bei sunkumą kontroliuoti vartojimą – taip. Žinoma, tada kyla grėsmė įprasti bet kokią aistringai atliekamą veiklą vadinti priklausomybe. Tačiau atskirti paprastą aistrą tam tikram elgesiui nuo priklausomybės visai gerai padeda Gabor Mate (2018) išskiriami kriterijai. Pavyzdžiui, jei įsitraukęs į elgesį jaučiuosi laimingas, laisvas, pilnai įgyvendinantis savo vertybes ir poreikius – galbūt tai aistra. Jei laimės, pilnavertiškumo ir laisvės taip elgdamasis nejaučiu – tai jau panašiau į priklausomybę.

Čia turėtų būti paveiksliukas, kuriame katinas išeina iš egzotinių gyvūnų parduotuvęs nusipirkęs smauglį, žadėdamas, kad su meškomis viskas baigta.

Tai kada jau mano augintiniui metas laikytis dietos?

Ar aš esu priklausomas? Ar mano artimasis yra priklausomas? Tai mėgstamas artimųjų, bet labai nemėgstamas pačių priklausomųjų klausimas. „Aš gi ne kiekvieną dieną geriu, aš nepriklausomas“, „Aš tik per šventes / kaimynas geria daugiau / galiu bet kada sustoti“ ir t.t. Žmonės įsivaizduoja, kad čia kaip su nėštumu – arba esi nėščias, arba ne. Ir šiaip žmonėms etiketės nepatinka, tad visiškai suprantama, kad žmonės priešinasi, kai juos skatina save vadinti alkoholikais, narkomanais ir pan.

Iš tiesų nėra labai aiškios ribos, kur jau yra priklausomybė, o kur jos dar nėra[30]. Tai panašiau į intervalą. Gali būti šiek tiek priklausomas, gali būti sunkiai priklausomas. Vieno žmogaus priklausomybė gali skirtis nuo kito žmogaus priklausomybės[31]. Gali atitikti priklausomybės kriterijus gerdamas kiekvieną dieną po kelis bokalus alaus, o gali atitikti ir išgerdamas didesnį kiekį kas mėnesį (AUDIT testas norintiems įsivertinti save). Amerikiečių psichikos sutrikimų diagnostinėje sistemoje sutrikimai, susiję su psichoaktyvių medžiagų vartojimu jau yra skirstomi į lengvus, vidutinio sunkumo ir sunkius[32]. Taigi, stereotipinis priklausomas individas, praradęs šeimą, būstą, orumą ir sveikatą greičiausiai atitiktų sunkios priklausomybės kriterijus, bet tai nereiškia, kad likusiems saugu leisti savo lengvoms priklausomybėms vešėti iki tokių pasekmių. Negydomos priklausomybės dažnai virsta vienpusio eismo keliu, kuriame, nesustabdžius vartojimo, simptomai tik sunkėja. Anksčiau ar vėliau nebebus svarbu, kur ta riba, nes bus ir taip aišku, kad ji seniai peržengta.

Visgi, mano manymu, pati etiketė neturi didelės reikšmės. Net jei tai nebus priklausomybė, o kol kas „tik“ žalingas ar rizikingas vartojimas, medalio kabintis neskubėčiau. Diagnozes ir etiketes palikime gydytojams. Svarbesni yra klausimai – ar visų pirma aš, antra – mano šeima, būsime laimingi, jeigu toliau tęsis tai, kas tęsiasi? Kaip atrodys mano gyvenimas po trijų metų, jei toliau elgsiuosi taip, kaip elgiuosi? O kaip gali atrodyti, jei kažką keisiu? Ir, jei noriu keistis – ar mano bandymai susilaikyti nuo šio įpročio buvo sėkmingi, ar reikėtų naujų strategijų?

Kur kreiptis pagalbos?

Jei iš tiesų kyla susirūpinimas dėl kažkurių savo ar artimųjų įpročių, arba tiesiog norėtumėte dar labiau pagilinti savo žinias apie priklausomybes, kviečiu paskaityti ir antrąją straipsnio dalį, kurioje rašau apie priklausomybių gydymą, įskaitant ir trumpus Lietuvoje prieinamų gydymo būdų aprašymus.

 
Straipnis paimtas iš protoarchitektai.lt

Kunigas Kęstutis Dvareckas apie žmones su priklausomybėmis: daugelis jų sako „dirbu kaip arklys“

Kęstutis Dvareckas (Fotodiena/Kristupas Kolodzeiskis)
Priklausomybių tema dabartiniame amžiuje kelia vis didesnį susirūpinimą gydytojams, psichologams ir kitiems specialistams, siekiantiems užkirsti kelią pražūtingiems žmonių įpročiams. Nors asmenims, susidūrusiems su priklausomybėmis, yra vilties išsikapstyti iš sunkaus gyvenimo etapo, perspėjama jau nuo pat pradžių gydymo imtis rimtai.
Priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas, kunigas Kęstutis Dvareckas, kalbėdamas apie idėją kartu su specialistais pagelbėti priklausomiems asmenims, tvirtina, kad ši iniciatyva įgauna vis didesnę prasmę ir leidžia priklausomiems žmonėms sugrįžti atgal į gyvenimą. „Mes esame priklausomų asmenų bendruomenė. Tai iš esmės reiškia, kad mus suvienijo tokia mirtina liga. Kai atsiranda šita liga, vieniems žmonėms užtenka ambulatorinės pagalbos, savipagalbos grupių, kitiems Minesotos gydymo, o kai kuriems, jeigu liga labiau įsisenėjo, reikia ilgalaikės reabilitacijos. Kalbant apie mūsų bendruomenę, jau gyvuojame 11 metų ir esame licencijuoti. Labai to siekėm, nes susidūrėme su žmonėmis, kurie ateina pas mus ir sako: „Aš buvau reabilitacijoje ir man nepadėjo“. Kai tu paklausi, ką jis toje reabilitacijoje darė, tai supranti, kad ji ir neturėjo padėti, tam nebuvo jokių objektyvių priežasčių, nė vieno specialisto ar darbo su savimi. Mūsų bendruomenė skirta žmonėms, turintiems priklausomybę“, – teigė kunigas K. Dvareckas.

Išsiskiria iš kitų bendruomenių

„Aš esu“ bendruomenės įkūrėjas taip pat pabrėžia, kad ši iniciatyva kiek skiriasi nuo įprastinių, kadangi priklausomų asmenų integravimas į visuomenę vyksta būtent mieste, o ne nuošalioje teritorijoje. Dėl šios priežasties, pasak pašnekovo, galima įžvelgti tam tikrų trūkumų, bet yra ir teigiamų dalykų. „Iš kitų bendruomenių galbūt šiek tiek išsiskiriame, kad veikiame mieste. Jeigu didžioji dalis reabilitacinių bendruomenių yra įsikūrusios vienkiemiuose, galvojant apie saugią aplinką, tai mes veikiame nesaugiausioje aplinkoje – Vilniaus stoties rajone. Mes tame matome iššūkį darbuotojams, bet ir privalumų yra nemažai, nes išvykę ilgalaikės bendruomenės asmenys dažnai išmoksta gyventi saugioje aplinkoje blaiviai, bet, sugrįžę į miestus, kur to saugumo tikrai nėra tiek daug, galimybių ir vėl atsirasti priklausomybėms yra apstu. Pas mus žmonės tų teorinių, darbo su savimi žinių per pusę metų gauna tiek, kiek pas kitus per metus, turbūt intensyviau. Įprastai žmonės pusę metų dirba su savimi, jiems padeda specialistai, o po pusmečio jau eina į darbus mieste. Žmogus, dar iki pusės metų gyvendamas pas mus, eina į miestą, grąžina skolas, bando, kiek įmanoma, atstatyti santykius su artimaisiais“, – pasakoja K. Dvareckas.

Dažnai tai būna ne liga, o pasileidimas

Be to, bendruomenės įkūrėjas pastebi, kad pasitarti su specialistais ir individualiai įvertinti esamą priklausomybę gali ne tik pats žmogus, susidūręs su priklausomybėmis, bet taip pat ir jo šeimos nariai.

„Dažniausiai pagalbos kreipiasi ne pats žmogus. Jeigu pats asmuo, tai jau būna didelis pasiekimas, bet dažniausiai kreipiasi jų žmonos, vyrai, vaikai, labai dažnai tėvai. Jie nerimauja, nemiega, kai jų mylimas žmogus atsisako gydytis, tad jie kreipiasi su klausimu, ką daryti ir ko nedaryti. Labai džiaugiamės, kad pavyko prikalbinti daktarę Justiną Kymantienę ir ji pradėjo darbą su artimaisiais, tad turime pagalbos artimiesiems programą. Asmenys ateina tiek individualioms konsultacijoms, tiek į uždarą psichoedukacinę, tiek į atvirą psichologinės paramos grupę. Taip pat yra ir dar viena vykdoma programa – visuomenės jautrinimas. Čia nuoseklumo mums trūksta, bet, kiek pajėgiame, stengiamės atsiliepti į kvietimus vykti į bendruomenes, mokyklas, taip pat turime sukūrę mokymų programą specialistams, dirbantiems šioje srityje. Šalia visų veiklų dar bandome jautrinti visuomenę, kad nuimtumėme tas stigmas. Dažnai čia būna ne liga, o pasileidimas, bandome aiškinti, kur ta liga, kada ji yra diagnozuojama“, – pasakoja kunigas.

 
Žmogus negimsta priklausomas

Pašnekovas K. Dvareckas pastebi, kad priklausomybė nėra įgimta, tačiau kiekvienas žmogaus gebėjimas susivaldyti skirtingoje situacijoje gali būti individualus. „Aš labai žaviuosi, kad bendradarbiaujame su gydytoju Robertu Badaru. Jis kalba apie tai, kad priklausomybei atsirasti reikia daug veiksnių – ne tik socialinių, bet ir genetikai priklauso ne paskutinis žodis. Tai reiškia, kad žmogus negimsta priklausomas, bet su padidintu jautrumu arba su polinkiu. Tai galima visai nesunkiai atpažinti.

Dažniausiai nėra vienos dominuojančios padėties. Kai klausia mokykloje, kuo būsi užaugęs, retas kuris žmogus turi svajonę tapti narkomanu arba alkoholiku. Beveik visi tikri, kad tokiais žmonėmis netaps, visi turi gražių tikslų, kartais labai menką savivertę, kažkokį ne visai sveiką arba neadekvatų savęs vertinimą, tad medžiagos atsiranda kaip būdas greitai pasiekti norimą rezultatą. Pas mus bendruomenėje buvę ir laureatų, ir kalėjime save praradusių žmonių. Pavyzdžiui, dabar daugėja žmonių, grįžtančių iš emigracijos. Ir, kai su jais kalbame, klausi, kas juos pastūmėjo į svaigalų glėbį, tai daugelis jų teigia, kad „dirbu kaip arklys“. Daugelis nori uždirbti, pasistatyti gražius namus, turėti gražią šeimą. Bet tu neturi laiko nei šeimai arba tavo laikas yra pervargusio, irzlaus asmens būsenoje. Tada tau reikia greitai pailsėti, nusiraminti, panaikinti nuovargį, tad dažniausiai žmonės griebiasi kvaišalų kaip priemonės greitam poilsiui“, – pasakoja K. Dvareckas.

Reikia neužmiršti ir kitų priklausomybių keliamo pavojaus

Kunigas pastebi, kad be medžiagų, galinčių sukelti priklausomybes, taip pat egzistuoja ir dar kiti veiksniai, kurie taip pat lemia itin dideles problemas. „Turime kalbėti ne tik apie psichoaktyvias medžiagas, kurios yra nelegalios, narkotikus, alkoholį, bet galime kalbėti apie priklausomybes ir be medžiagų, kai žmogus nei tablečių forma, nei skystu, nei kitu pavidalu nevartoja, bet kartoja tam tikrą elgesį nepaisant žalingų pasekmių.

Viena iš tokių priklausomybių yra lošimai. Ir tikrai ši priklausomybė yra nemažiau pavojinga. Jeigu alkoholikas, narkomanas dar turi šiek tiek laiko, tai lošėjai, deja, labai dažnai baigia gyvenimą savo noru, nes tam tikru praregėjimo momentu pamato, kokios yra susikaupusios skolos, kokie praradimai. Kita iš elgesio priklausomybių, kur Lietuvoje mes dar tik kalbame, bet nėra pripažinta, tai kompiuterinės priklausomybės, kai žmogus realybėje negeba gyventi, nenori, neišeina, nesigauna, bet už tai virtualybėje jis yra daug pasiekęs, savimi pasitikintis. Tai tik laiko klausimas, kada ir mūsų krašte pripažins šią priklausomybę. Taip pat egzistuoja ir dar viena priklausomybė, kur daugėja besikreipiančių, bet vis dar nėra Lietuvoje įtraukta į ligų sąrašus – tai pornografija. Tikra labai daug žmonių, siekdami pokyčių, užkimba ant nesveikai išreikšto lytiškumo, partnerių kaitos ir taip save alina, negaudami to, ko jie nori“, – pastebėjo K. Dvareckas.
 
Naudodami chemiją, keičiame savo mąstyseną

Žmonėms, kurie svarsto išbandyti arba jau yra išbandę skirtingas medžiagas, sukeliančias priklausomybę, kunigas K. Dvareckas pateikia paprastą pavyzdį, kaip žmogaus organizmą gali neigiamai paveikti chemijos naudojimas. „Norėčiau pateikti paprastą pavyzdį, ypač apie tai, kai kalbame apie chemiją. Aš nelabai galiu pasigirti pedantiškumu ir tvarka namuose. Kai laukiau svečių, skambinau savo sesei ir klausiau: klausyk, kokią cheminę priemonę reikia naudoti, kad palengvintų kalkių nuosėdų šalinimą. Ji pasakė, kad reikia naudoti rimtesnę chemiją, tik nepamiršk pirštinių.

Aš pradėjau valymo darbus, aišku, pirštines pamiršau ir galvojau, kad tiek to, galbūt jautresnės odoms žmonėms ir pavojinga, bet man, senam chemikui, turbūt nepakenks. Akivaizdu, kad tai man vėliau pakenkė. Vartodami chemiją, mes niekada negalime žinoti tikrojo jos poveikio, esame individualūs su savo genetiniais polinkiais, su savo psichikos ar psichologiniais ypatumais. Žmonės taip pat save labai apgauna, kuomet galvoja, kad po pirmo karto nieko baisaus neatsitiks. Pavyzdžiui, jeigu aš turiu poreikį atsipalaiduoti, tai ta medžiaga lyg ir tai suteikia, tad pirmą arba antrą kartą vartojant nėra kažkokių šalutinių pasekmių. Tas kontroliuotas vartojimas sustiprina žmogui iliuziją, kad jis priklausomybę suvaldys. Bet nepamirškime, kad, naudodami chemiją, keičiame savo mąstyseną. Pamatyti, jog tas ledas suplonėjo, kol žmogus neįlūžta, tampa praktiškai beveik neįmanoma. Tai tikrai norisi visiems sakyti ir iš savo asmeninės skaudžios patirties, kad mūsų turimi poreikiai yra geri, gražūs ir teisėti – ir pasilinksminti reikia, ir pasijuokti. Bet manau, kad kiekvienas esame vertas ko nors labai tikro. Visa chemija yra tik iliuzija, dėl kurios galime labai brangiai mokėti savo mylimų žmonių sveikatos kaina, praktiškai save apgauname. Tai norėtųsi padrąsinti, įsiklausyti į tuos poreikius ir duoti sau tikrų dalykų. Svaigalai yra pavojingi tuo, kad jie yra lengvai prieinami, bet jie tik sukuria iliuziją, neduoda nieko tikro“, – pastebėjo „Aš esu“ įkūrėjas.
Žmonėms užtikrinamas anonimiškumas
 
Kunigas, stebėdamas dabartinę tendenciją, tikina, kad vis daugiau žmonių nebijo ir kreipiasi pagalbos į specialistus, taip pat jaunimas renkasi blaivias pramogas. Tiesa, gerokai nerimą kelia ne tik didelė kvaišalų pasiūla, taip pat ir pagalbos prieinamumas. „Mane labai džiugina, kad daugėja žmonių, kurie kreipiasi pagalbos. Tose pradinėse stadijose, kur, prisiminus savo asmeninę patirtį, aš dar nemačiau vargo, problemų, jie jau suklusę, ieško išeičių, nenori užleisti ligos. Taip pat žavi, kad atsiranda, ypač jaunų žmonių tarpe, laisvalaikio praleidimo formų, kur egzistuoja blaiviosios pramogos, šventės. Kita vertus, šiek tiek liūdina kvaišalų prieinamumas, kalbu apie legalias psichoaktyvias medžiagas, kokie jauni žmonės kreipiasi ir su kokiais praradimais. Vartojimo stažas tikrai netrunka metų metais, o pasekmės yra tikrai baisios, net nežinia, kiek ilgalaikės ir kiek įmanoma jiems bus deramai jų atsisakyti. Aišku, mus taip pat liūdina pagalbos trūkumas. Šita liga yra viena iš nedaugelio, kuri turi labai stiprų neigimo mechanizmą. Kai asmuo sutinka gydytis, jeigu jam nėra vietos artimiausiu metu, tas atsiradęs noras nėra tvarus ir jis išnyks iki kito karto. Turime neadekvačiai didelį savižudybių skaičių. Ir aš esu tikras, kad nemaža dalis iš jų, yra būtent dėl to, kad priklausomybe sergantys žmonės negavo deramos pagalbos laiku arba net nežinojo, kad jie serga“, – pasakoja K. Dvareckas. Pašnekovas taip pat dar kartą pabrėžia, kad žmonės, kurie yra susidūrę su priklausomybėmis arba svarsto išbandyti skirtingas, neigiamai organizmą paveikiančias medžiagas, tvirtai ragina nebijoti ir paprašyti specialistų pagalbos, kurie galės patarti sunkioje situacijoje, taip pat užtikrins jūsų anonimiškumą.

„Reikia labai adekvačiai nukreipti žmogų tinkama linkme, drąsinti eiti pas specialistus. Juk nėra nieko baisaus paklausti specialistų pagalbos. Žinote, ta stigma tokia – jeigu mane pradėtų berti, tai pas odos gydytojus nesunkiai nueičiau ir man nebus gėda. Jeigu man pradėtų širdis duoti neaiškius ženklus, prašyčiau kardiologo pagalbos, o kažkodėl dėl priklausomybių būna didelė gėda – gėdijasi tiek artimieji, tiek pats žmogus. Lietuva pradėjo žengti pirmuosius žingsnius, kad žmonėms, kurie kreipiasi pagalbos, būtų užtikrinamas jų anonimiškumas, net jei ir kreiptumėtės į Respublikinį priklausomybės ligų centrą, paslaugas galite gauti anonimiškai. Nemažai licencijuotų bendruomenių garantuoja anonimiškumą. Didžioji dalis bendruomenių yra išlaikomos iš projektinių veiklų, tad kartais žmogaus prašoma nurodyti vardą ir pavardę, bet asmenys nėra įtraukiami į įskaitą. Kita vertus, ką norisi labai garsiai sakyti ir iš savo patirties, nieko baisaus neatsitinka, jeigu pakliūnate į įskaitą. Aš esu joje buvęs. Tai reiškia, kad jeigu aš noriu gauti vairuotojo pažymėjimą, į mane atidžiau pažiūri, ar nesukelsiu pavojaus sau ir kitiems, o štai jeigu sugalvosiu įsigyti ginklą, tai pasižiūri komisija, ar aš esu prognozuojamas. Po kelių metų, gyvenant blaiviai, sveikai, ta įskaita visiškai išnyksta“, – kalbėjo K. Dvareckas.
 
Eksperimentuoti su savimi nederėtų
 
„Didžioji dalis, pradėjusių sveikimo kelią, po metų ar kitų sako, kad taip gerai niekada negyveno, neturėjo tokių sveikų santykių, laisvalaikio praleidimo formų. Atsiranda net tam tikros formos dėkingumas šiai priklausomybių ligai, kuri priverčia į save pažvelgti, susirūpinti, pripažinti. Kalbame turbūt ir apie sveika meilę sau. Tiems, kurie nebandė, bet turi kažkokį smalsumą, tai tikrai norisi linkėti sau sveikos pagarbos. Žinote, kai žmonės eksperimentuoja su chemijomis, dažniausiai tai daro su gyvūnėliais. Tikrai reikia nusirengti tą puikybę, kad aš ligą suvaldysiu. Nesuvaldysime chemijos, nes mes patys nežinome, kaip reaguos mūsų psichika, organizmas, tai tikrai eksperimentuoti su savimi nederėtų. Yra daug sveikų būdų. Taip, jie reikalauja daugiau pastangų ir kūrybingumo, bet manau, kad kiekvienas žmogus to ir vertas. Tikri dalykai turi savo kainą, bet tada tu iš tikrųjų pailsi, jauti santykį, kuris gaivina tave, iš tikrųjų gyveni, o ne egzistuoji kažkokiame cheminiame burbulėly, kur bijai, kad prasisklaidys rūkas, nes negalėsi savęs iškęsti“, – pasakojo K. Dvareckas. Kunigas priduria, kad kiekvienas žmogus gali rasti papildomą informaciją internetinėje erdvėje, kur pateikta informacija taip pat gali padėti įvertinti prioritetus gyvenime, galimų rizikų pasekmes. „Nuo pat pradžių stengiamės dalintis turima patirtimi ir žiniomis. Bendruomenėje esame parengę ir išleidę tris knygas apie priklausomybes. Paskutinioji, kurią dar galima atrasti knygynuose ar bibliotekose, vadinasi „Nepasmerkti“.
Pagal galimybes stengiamės teisingą informaciją apie šias ligas kažkaip paskleisti ir internete, kur jaunesnės kartos atstovai ieško dažniau informacijos. Esame parengę tinklalaidžių ir video pokalbių, pateikę ir specialistų komentarų įvairiuose portaluose. Aišku, dalijamės mūsų socialinės erdvės „Facebook“ bendruomenės „Aš galiu“ puslapyje“, – teigė K. Dvareckas.
 
Straipsnis paimtas iš tv3.lt

Narkotikus, lošimus ir alkoholį Karolis iškeitė į tėvystę: vaikus augina reabilitacijos centre

Kitokia tėvystė: su vaikais – į reabilitacijos centrą gydytis nuo priklausomybių ir kurti naują gyvenimą
Jis yra išskirtinis reabilitacijos bendruomenės „Alfa Centras“ globotinis, nes vienintelis centre gyvena su dviem vaikais. Karolis sako norėjęs iš pagrindų pakeisti savo išblaškytą, pilną paklydimų gyvenimą, tapti ne tik laisvu nuo priklausomybių žmogumi, bet ir atsakingu tėvu savo vaikams. Sakosi davęs sau paskutinį šansą pakilti, rašoma pranešime spaudai.
 
Kaip atsitiko, kad atsidūrėte reabilitacijos centre, kiek laiko jame esate?
 
Centre esu daugiau kaip metai, turėčiau čia būti dar mažiausiai pusę metų, kol baigsiu reabilitacijos programą. Kaip atsidūriau? Sesuo paskatino. Klausė ar noriu keistis ir nurodė šitą centrą. Buvau pasiekęs „dugną“, prie to privedė mano paties pasirinktas netinkamas gyvenimo būdas. Turėjau ne vieną priklausomybę: nuo alkoholio, nuo narkotikų, nuo azartinių lošimų. Anksčiau sau neįvardijau, kad tai priklausomybės, bet dabar suprantu, kad daug nuo ko buvau priklausomas. Narkotikus pradėjau vartoti dar ankstyvoje paauglystėje, nuo trylikos metų. Mokyklos nuolat nelankiau. Ilgą laiką gyvenau ne Lietuvoje. Nuo aštuoniolikos metu dirbau užsienyje fabrikuose, sandėliuose. Mano gyvenimo būdas buvo netvarkingas. Vieni praradimai.
 
Kada sukūrėte šeimą?
 
Man buvo 23-eji metai. Norvegijoje suradau antrąją pusę. Iš pradžių, kaip dažnai būna, viskas buvo puiku, o paskui prasidėjo nuosmukis. Gilus vartojimas ir praradimai.
Kaip atsitiko, kad reabilitacijos centre apsigyvenote su dviem savo vaikais? Koks jų amžius?
 
Mergaitei tuoj bus ketveri metukai birželį, o berniukui rugpjūtį treji. Iš pradžių į centrą atvažiavau vienas, o paskui pasiėmiau ir vaikus, nes jų mama vartoja svaigalus, gyvena užsienyje ir vaikų neaugina. Mano vaikai kurį laiką gyveno Lietuvoje su aukle, bet ir ji buvo aptikta neblaivi. Visos aplinkybės susiklostė taip, kad aš nusprendžiau pagaliau pakeisti savo gyvenimą ir pasielgti taip, kaip visada norėjau – pats auginti savo vaikus. Man centre sudarė galimybes pasiimti vaikus ir su jais apsigyventi. Labai tuo džiaugiuosi.
 
Papasakokite plačiau, kodėl jums buvo svarbu pasiimti vaikus? Dėl to, kad jie liko be priežiūros?
 
Žinoma ir dėl to, bet ir todėl, kad aš norėjau jiems būti tėčiu. Aš anksčiau bėgdavau nuo tėviškų rūpesčių ir pareigų. Kol vaikai gyveno su mama, mano tėviška meilė tarsi buvo priblėsusi, man buvo baisu imtis tėviškų pareigų. Kai susiklostė tokios aplinkybės, mama vaikų nebepasiėmė auginti, kai man pranešė apie situaciją ir pasakė, kad galėčiau vaikus pasiimti į centrą, nei minutės neabejojau. Tiesiog įvyko tas stebuklas, kurio aš laukiau.
 
Įvyko stebuklas, kurio laukėte?
 
Tai buvo proga pasiimti vaikus ir būti jiems tėčiu tikrąją to žodžio prasme.
 
Ar vaikų mama domisi vaikais?
 
Nežinau kur tiksliai yra vaikų mama. Atrodo kažkur Suomijoje gyvena, uošviai sakė. Ar ji domisi vaikais? Per visą šį laiką, kol gyvename centre, du kartus paskambino per darbuotojus. Tai nežinau ar galima sakyti, kad ji domisi.
 
Koks dabar yra jūsų gyvenimas centre su vaikais?
 
Kaip jis atrodo? Kai tik atvažiavau į centrą, tai man atrodė viskas nesąmonė, kodėl čia viskas taip, turėjau mąstymą iš senojo gyvenimo. Atsineštą supratimą sunku buvo pakeisti. Šiandien mano vertybės yra kitos. Atsikeliu ryte ir sugebu džiaugtis gyvenimu. Anksčiau džiaugdavausi materialiais dalykais, o dabar džiaugiuosi, kad saulė šviečia, rasa ant žolės. Džiaugiuosi kiekviena akimirka. Vaikams sakau: „myliu“, pabučiuoju. Gyvenu prasmingai.
 
Ar reabilitacijos centre yra tinkamos sąlygos gyventi vaikams?
 
Taip. Yra visos sąlygos. Didelis kiemas, žaidimų aikštelė, pieva, sporto salė. Turime savo atskirą kambarį, suremontuotą, įrengtą. Vaikams čia nieko netrūksta. Aš esu labai patenkintas centru ir viskuo, kas čia yra. Ko savo šeimoje negavau, tą turiu čia. Džiaugiuosi galimybe čia būti.
 
Ko jūs negavote savo tėvų šeimoje?
 
Meilės. Tėvas irgi turėjo priklausomybių. Mano santykis su motina buvo labai komplikuotas. Man visada trūkdavo motinos meilės, visada būdavau atstumtas. Gal dėl to mano gyvenimas taip susiklostė, gal tai pasekmės? Nuoskaudos. Dabar reikia gydytis žaizdas. Stengiuosi žiūrėti pozityviai, ką pats galėčiau kitaip daryti, ką galėčiau savo vaikams perduoti, kad nedaryčiau tų pačių klaidų, kurias darė mano tėvai. Kiekvieną dieną mokausi. Jei anksčiau savo pyktį išliedavau ant žmonių, tai dabar mokausi sakyti „myliu“. Kiekvienoje akimirkoje randu didelio džiaugsmo, džiaugiuosi, kad keičiasi mano mąstymas. Mano gyvenimas iki centro buvo baisus. Aš pats sau dabar daviau paskutinį šansą pasikeiti. Aš pasirinkau naują gyvenimą ir esu laimingas gyvendamas kitaip, džiaugiuosi galėdamas mylėti vaikus, su jais gyventi. Kiekvieną vakarą su džiaugsmu einu miegoti. Vaikai apsikabina, sako: „myliu tave, tėti…“. Mano ryšys su vaikais tapo stiprus.
 
Kaip jūs įsivaizduojate savo gyvenimą po reabilitacijos centro?
 
Po reabilitacijos? Pagalvoju ir apie mokslus, galbūt kokios profesijos pasimokyti. Aš dar nuo vaikystės svajojau dirbti kartu komandoje su draugais, su bendraminčiais. Man šis centras tapo artimas, jo darbuotojai artimi. Prie šito reabilitacijos centro yra daug visokių veiklų. Būtų gera, jei atsirastų man vieta, galėčiau dirbti su bendraminčiais, prisidėti prie kitų žmonių gerovės. Nenoriu skirtis su šia aplinka su šiais žmonėmis.
 
Šis reabilitacijos centras yra krikščioniškasis. Jūs atradote tikėjimą į Dievą?
 
Taip. Būdamas centre aš atradau Dievą, sustiprėjo mano tikėjimas. Atsirado asmeninis ryšys su Dievu. Anksčiau man tai buvo neįdomu, bažnyčiose lankytis man buvo neįdomu. Dabar džiaugiuosi, kai važiuojame į bažnyčią. Prieš eidamas miegoti su vaikais pasimeldžiu. Vaikai jau irgi moka pasimelsti Dievui. Skatinu juos tai daryti. Dabar aš turiu naują gyvenimą ir gražią viltį. Turiu nuostabią viltį.
 
Ar galiu straipsnyje minėti jūsų tikrąjį vardą ir pavardę?
 
Taip. Anksčiau aš savo tapatybę buvau linkęs slėpti. Ir savo senąjį gyvenimą aš noriu užmiršti. Tačiau jei kam nors bus naudinga mano istoriją paskaityti, tai tegul, džiaugsiuosi, jei galėsiu padėti.
 
Marijampolėje veikiančios reabilitacijos bendruomenės „Alfa Centras“ darbuotojas Tomas Remeika sako, kad Karolio atvejis yra išskirtinis. Ši situacija netgi centro darbuotojams buvo postūmis keisti mąstymą.
 
Karolio atvejis – eksperimentinis. Tai pirmas kartas centre, kai tėtis pasiima vaikus su savimi gyventi. Aš esu jautrus tiems dalykams. Man sunku žodžiais nusakyti, kaip Karolis rūpinosi, kad vaikams būtų gerai centre. Pats prisidėjo prie kambario remonto. Tas kambarys, kuriame dabar jis gyvena su vaikais, anksčiau buvo netgi be lango. Karolis dėjo dideles pastangas, kad langai atsirastų, pats remontavo. Reikėjo tai pamatyti. Ašaros visiems riedėjo. Susitikimas tėčio su vaikais, apsigyvenimas, bendravimas labai pakeitė ir mūsų darbuotojų požiūrį į tai, ką mes darome. Tai daugiau, nei priklausomų žmonių reabilitacijos centras. Šie žmomės – ne tik priklausomi, paslydę žmomės, jų širdys minkštos ir mylinčios. Eksperimentas tikrai pasiteisino su kaupu.
Straipsnis paimtas iš tv3.lt

Liga tapęs lošimas gynėjui kainavo darbą: skolas padengė iš klubo surinktų baudų

Vegardas Forrenas ir Adamas Szalai | Scanpix nuotr.

32-ejų metų vidurio gynėjas Vegardas Forrenas liko be darbo. Pranešta, kad jis nutraukė kontraktą su „Molde“ klubu ir tapo laisvuoju agentu. „Liūdna tokiu būdu baigti karjerą klube, bet aš suprantu, kad savo veiksmais praradau komandos pasitikėjimą. Atsiprašau šeimos, draugų, klubo, gerbėjų ir visų, kuriems rūpi „Molde“ ekipa. Tikiu, kad dar rasiu vietą šio sezono elitinėje Norvegijos lygoje“, – sakė V.Forrenas. Pranešama, kad norvegas turi rimtų problemų dėl lošimo. Didelę pinigų sumą pralošęs V.Forrenas savo skolas nusprendė padengti iš klubo lėšų. Jis sau pervedė pinigus, kuriuos žaidėjai buvo sumokėję dėl įvairių gautų baudų. V.Forrenas buvo šios sąskaitos administratorius, todėl galėjo lengvai prieiti prie sukauptų lėšų. Teigiama, kad lošimas norvegui tapo liga. Jis netgi ėmė paskolas, kad dengtų savo įsiskolinimus, bet to neužteko, todėl V.Forrenas ėmėsi drastiško žingsnio. V.Forrenas su pertraukomis „Molde“ klube sužaidė 13 sezonų. 2013 m. jis buvo pasirašęs kontraktą su „Premier“ lygoje žaidusiu „Southampton“, bet jo gretose taip ir nedebiutavo. Vėliau ta pati situacija kartojosi „Brighton“ klube, kai šis rungtyniavo antroje pagal pajėgumą Anglijos lygoje. 2012 m. jis debiutavo Norvegijos rinktinėje, kurios gretose per 33 rungtynes įmušė 1 įvartį.

Straipsnis paimtas iš sportas.lt

JUNGTINĖJE KARALYSTĖJE NET 700 000 PROBLEMINIŲ LOŠĖJŲ NESULAUKIA PAGALBOS?

Jungtinėje Karalystėje (JK) situacija su priklausomybe nuo azartinių lošimų yra gerokai prastesnė nei buvo manyta iki šiol. Naujausi tyrimai rodo, kad net pusė asmenų, turinčių problemų dėl lošimo, negauna pagalbos.

Labdaros organizacijos „GambleAware“ užsakymu JK buvo atlikta apklausa (apklausą vykdė bendrovė „YouGov“), kurios metu buvo nustatyta, kad 2.7 % JK gyventojų (tai yra apie 1.4 milijono britų) yra probleminiai lošėjai. Ankstesniais JK lošimų komisijos duomenimis, tokių lošėjų buvo 0.7 % JK gyventojų. Tačiau paskutinės apklausos duomenys parodė kitokią situaciją.

Ataskaitoje taip pat nurodoma, kad net 7 % gyventojų (apie 3.6 mln.) teigia buvę neigiamai paveikti kito asmens problemų dėl jo nekontroliuojamo lošimo, o 5 milijonai britų patyrė žalos, susijusios su probleminiu lošimu.

Ataskaitoje taip pat teigiama, kad net pusė asmenų, priklausomų nuo lošimo, negauna jokios pagalbos, ypač moterys ir gyvenantys vargingiau, turintys žemesnį išsilavinimą. Pagrindinės kliūtys gauti reikiamą pagalbą yra paslaugų teikimo sistemos neišmanymas ir gėdos jausmas gauti probleminio lošėjo „etiketę“. Ir nors moterys yra mažiau linkusios į priklausomybę nuo lošimų, jos tris kartus dažniau nei vyrai nurodo praktines kliūtis (tokias kaip paslaugų kaina, teikimo laikas ar vieta) gauti būtiną pagalbą.

„GambleAware“ atstovas profesorius Patrikas Sturgis neatmetė tikimybės, kad probleminių lošėjų skaičius šalyje yra gerokai išaugęs vien dėl kilusios koronaviruso pandemijos ir gyventojų izoliavimosi namuose. Šie rezultatai greičiausiai paskatins JK vadovybę imtis daug griežtesnių priemonių kovoti su priklausomybe nuo azartinių lošimų.

LIETUVOS DĖMESYS AZARTINIŲ LOŠIMŲ PREVENCIJAI EUROPOS KONTEKSTE

Lošimų priežiūros tarnyba yra vienintelė institucija Lietuvoje, vykdanti azartinių lošimų priežiūrą, besirūpinanti lošėjų teisėmis ir vykdanti azartinių lošimų prevenciją. Atsakingai kuruodama savo prižiūrimą sritį, Priežiūros tarnyba savarankiškai priėmė sprendimą imtis iniciatyvos ir apsaugoti tą dalį lošėjų, kuriems kyla problemų dėl lošimo ir kurie neturi nei pakankamos informacijos, nei tinkamų galimybių sau padėti.

Nuo 2017 m. gegužės 1 d. Priežiūros tarnyba yra gavusi daugiau nei 13 300 asmenų prašymų apriboti jų galimybę lošti. Palyginus koronaviruso pandemijos laikotarpį su prieš tai buvusiu laikotarpiu, pandemijos metu prašymų gaunama dvigubai mažiau, t. y. apie 9 prašymus per dieną (anksčiau – apie 18 prašymų per dieną). Galima daryti prielaidą, kad gaunamų prašymų skaičiaus mažėjimą lėmė tai, jog karantino laikotarpiu savo veiklą sustabė antžeminės lošimų organizavimo vietos ir dėl to besikreipiančių asmenų buvo mažiau. Remiantis Priežiūros tarnybos specialistų duomenimis, jų teikiamų
konsultacijų asmenims skaičius karantino metu liko nepakitęs.

Atkreiptinas dėmesys, kad ir Lietuvoje ne visi lošėjai, turintys problemų, kreipiasi pagalbos. Dalis jų mano, kad šią problemą pajėgs įveikti savarankiškai, kita dalis jaučia gėdą ar esamas problemas neigia. Tačiau įveikti priklausomybę nuo lošimų vienam yra pakankamai sudėtinga ir ne visada įmanoma be profesionalų pagalbos iš šalies.

Karantino laikotarpis nuo azartinių lošimų priklausomybės kenčiantiems žmonėms yra itin sudėtingas. Todėl primename, kad

Priežiūros tarnyboje dirbantys psichologai ir toliau nuotoliniu būdu teikia konsultacijas ir pagalbą ne tik lošėjams, bet ir jų artimiesiems.

Jeigu jaučiate, kad Jums kyla problemų dėl lošimo, visada galite kreiptis į mūsų tarnybos psichologus telefonu: (8~ 5) 233 6241, +370 609 66676 arba elektroniniu paštu pagalba@lpt.lt

Tiesos ir mitai apie lošimus

„Good one“ nuotr.

Noras lošti jaučiant azartą gali atsirasti dar vaikystėje ar paauglystėje. Pirmiausia azartas pajuntamas žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Kartą pabandžius, tampa sunkiau atsitraukti ir norisi tam skirti kuo daugiau laiko. Kompiuteriniai žaidimai įtraukia staiga dėl noro patekti į tolimesnius jų lygius, etapus, o planą įgyvendinus, atsiranda noras išbandyti ir kitus populiarius žaidimus. Šiek tiek vyresniame amžiuje, jaunystėje patirtas azarto jausmas nedingsta ir neretai pradedama lošti loterijose, statyti pinigus lažybų punktuose, užsukti į lošimų automatų salonus ar žaisti kazino.

Tobulėjant technologijoms, šios persikėlė ir į virtualią erdvę – įvairūs tinklapiai siūlo azartinius žaidimus lošti niekur neišėjus iš namų – internetu. Tačiau vieni žmonės nuo azartinių žaidimų tampa priklausomi, o kitiems tai tampa tik vienkartine pramoga. Tad kokie žmonių įsitikinimai apie lošimus yra apgaubti mitais, o kurie – teisingi?
Asmenys, visą savo laisvą laiką skiriantys azartiniams žaidimams, dažnai savo problemos nesupranta ir ignoruoja aplinkinių replikas, sakančias, jog esate priklausomas. Tačiau jūs manote kitaip: azartiniai žaidimai negali būti problema, jeigu turite iš ko lošti. Tai – pirmasis mitas. Net jeigu ir uždirbate tūkstantines sumas, turite gerai apmokamą darbą, nesate įsipareigojęs bankams ar kreditų bendrovėms ir jūsų kišenėse anaiptol nešvilpauja vėjai, turite lygiai tokias pačias galimybes tapti priklausomu nuo lošimų, kaip ir asmenys, susidūrę su įvairiomis problemomis. 
Deja, bet azartiniai lošimai gali sugriauti ne tik jūsų finansinę situaciją, bet ir santykius su antra puse, tėvais, vaikais, draugais, kolegomis darbe. Įsitraukus į lošimus, praleidžiamos šeimos šventės, su žmogumi tampa sunku susikalbėti, pamirštama apie svarbius susitikimus, po žaidimų sesijos skauda galvą, norisi miegoti ir su niekuo nebendrauti. Ilgainiui gali išsivystyti įvairios psichologinės problemos. Todėl net jei jūsų finansinė situacija gera, nuolatinis lošimas gali sugriauti kitus jūsų asmeninio gyvenimo aspektus.
Antrasis mitas teigia, jog priklausomybė nuo lošimų išsivysto tik tuomet, kai žaidžiama kasdien. Tiesa tokia, jog stipri ir jūsų aplinką griaunanti priklausomybė gali išsivystyti net jei žaidžiate ne kasdien, bet reguliariai, pavyzdžiui, kiekvieną savaitgalį. Dažniausiai stiprų polinkį į priklausomybę pastebi namiškiai, žmona/vyras, vaikai. Jeigu iki įsitraukimo į lošimus kiekvieną savaitgalį leisdavote su šeimos nariais gamtoje, keliaudavote, lankydavotės įvairiose pramogų vietose, gamindavote kartu ir pan., dabar jus galima pamatyti arba prie kompiuterio, arba lošimų automatų salone. 
Priklausomybė atsiranda tuomet, kai apie nieką kitą negalite galvoti, tik kaip greičiau išlošti pinigų ir bandyti savo laimę, ignoruojate artimus žmones ar susiduriate net su finansiniais sunkumais. Ypač verta sunerimti ir kreiptis pagalbos tuomet, kai tokio elgesio neapsikentę šeimos nariai nuo jūsų nusisuka ar net palieka namus, kuriuose kartu gyvenote. Verta paminėti, jog neadekvatus lošėjo elgesys blogina ne tik jūsų gyvenimą, bet ir pačių artimiausių žmonių.
Asmuo, turintis finansinių problemų dėl nuolatinio lošimo, kreipėsi su prašymu padengti turimas skolas? Kalbame apie trečią mitą, teigiantį, jog turite padėti sumokėti skolas su problema susidūrusiam žmogui. Tai, jog įsiskolinęs žmogus neva grąžins skolas jo nesustabdys nuo tolimesnio lošimo etapo, be to, savo problemos nepripažįstantys lošėjai neretai manipuliuoja palankia draugų situacija ir gali nesakyti tiesos, kam bus skirti pasiskolinti pinigai. Dažnu atveju šie vėl nukeliauja lošimams. 

Straipsnis paimtas iš skrastas.lt

LPT PRANEŠIMAS

DĖMESIO!

Lošimų priežiūros tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (su visais jo pakeitimais ir papildymais) 3.2.1 punktu, taip pat Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-12 „Dėl Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos darbo organizavimo” 1.1.1 punktu,

informuoja, kad iki 2020 m. gegužės 22 d. Lošimų priežiūros tarnybos patalpose:

1. Fiziškai nebus aptarnaujami asmenys – į Priežiūros tarnybą galėsite kreiptis tik nuotoliniu būdu.
2. Nebus priimami asmenų prašymai apriboti jų galimybę lošti – juos galėsite pateikti elektroniniu būdu.

Išsamesnę informaciją apie asmenų aptarnavimą ir prašymų pateikimą galite rasti mūsų interneto puslapyje:
lpt.lrv.lt