Sakoma, kad priklausomybė – tai visos šeimos liga. Net jei nuo svaigalų tampa priklausomas tik vienas šeimos narys, tai neišvengiamai veikia ir visą jo aplinką. Kita vertus, tai reiškia, kad daug kas priklauso ne tik nuo priklausomo žmogaus, bet ir nuo jo artimųjų, ar ne?

Būtų galima daug kalbėti apie tai, kaip priklausomybė paveikia šeimą. Tai vienareikšmiškai traumuojanti patirtis – gyvenimas visiškame neapibrėžtume, baimėje, bejėgystėje, esant aukštai fizinio ir psichologinio smurto, savižudybės rizikai. Kaip žinia, priklausomybė yra lėtinė liga, o tai reiškia, kad šeima chaose gyvena ne vienus metus. Gyvenant tokiomis aplinkybėmis, nesužeistų nebūna. Tad ir sveikti reikia visai šeimai.

Šeimų konsultantė Sharon Wegscheider Cruse, aiškindama priklausomybės paliestai šeimai būdingą santykių dinamiką, pasitelkė ir išplėtojo sistemų teoriją. Ši teorija taikliai perteikia, kaip šeimos nariai veikia vienas kitą. Pagal sistemų teoriją šeimos narius galima laikyti šeimos sistemos komponentais, kurie sąveikaudami tarpusavyje siekia palaikyti sistemoje pusiausvyrą. Pusiausvyra šeimos sistemoje nebūtinai reiškia darną ar pozityvią būtį. Šeimos sistemą galime įsivaizduoti kaip mechaninio laikrodžio mechanizmą: kad laikrodis rodytų laiką, reikalingas nepriekaištingas visų sraigtelių darbas. Šeimą, kurioje yra priklausomybė, galima vadinti disfunkcine. Pats žodis „disfunkcinė“ sufleruoja, kad šeimos sistema veikia neteisingai. Jei grįžtume prie mechaninio laikrodžio metaforos, kurią sugretintume su priklausomo žmogaus šeima, tuomet ratelį, prisukantį laikrodžio mechanizmą, galima būtų tapatinti su priklausomu žmogumi, nes būtent jis sprendžia, kaip šeimos nariai turi „veikti“, t. y. gyventi. Priklausomo žmogaus šeimoje pusiausvyra atspindi tokią situaciją, kai priklausomas žmogus geria, vartoja ar lošia, o artimieji savo elgesiu padeda jam tai daryti, dažniausiai perimdami jo apleistas atsakomybes bei spręsdami dėl jo nevaldomo elgesio besikaupiančias pasekmes.

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kad būtų lengviau suprasti, kaip tokioje šeimoje viskas veikia. Kalbėsiu apibendrintai, nes per konsultacijas dažniausiai išryškėja labai panašios problemos. Pavyzdžiui, jei dėl daugiadienių gėrimo periodų atsiranda pravaikštų darbe, artimieji patys bando parūpinti priklausomam žmogui nedarbingumo dėl ligos pažymą arba kitaip pateisinti tokį jo elgesį, net jei dėl to tenka meluoti. Būti priklausomam – „kainuoja“, o mokama šeimos biudžeto sąskaita. Artimieji paprastai kiek įmanydami stengiasi padaryti taip, kad šeima nepajustų finansinių sunkumų. Dažnai pasitaiko, jog priklausomo nuo alkoholio asmens sutuoktinis pradeda dirbti keliuose darbuose, užaugusiems vaikams tenka rinktis ne studijas, bet darbą. Net priklausomo asmens sveikatos problemos tampa jo artimųjų problemomis. Dažnas atvejis, kai priklausomam žmogui sunkiai pakeliant alkoholinę abstinenciją, artimieji pasirūpina detoksikacijos procedūra tiesiog namuose. Iš pažiūros atrodytų, kad toks artimųjų elgesys padeda visiems išgyventi. Juk natūralu, šeimos nariai ieško būdų kaip įveikti sunkumus ir saugumą kuria kompulsyviai kontroliuodami priklausomą žmogų bei stengdamiesi sušvelninti arba panaikinti jo destruktyvaus elgesio pasekmes. Tačiau čia slypi vienas didžiausių paradoksų – toks artimųjų elgesys padeda priklausomam žmogui sirgti. Taip išeina, kad priklausomas asmuo problemų neturi, jų turi jo artimieji. Kam jam tuomet kažką keisti, jei problemos nėra?

Kita vertus, kaip jūs ir minėjote, daug kas priklauso ir nuo artimųjų. Reikia nepamiršti, kad šeimos nariai yra susiję abipusiu ryšiu. Jei artimasis pradeda sveikti, keičiasi jo elgesys. Paprastai tai reiškia atsitraukimą, trukdančio priklausomam žmogui sveikti elgesio atsisakymą. Kitaip tariant, priklausomybės ligos paveiktoje šeimos sistemoje vienas sraigtelių išsiderina – nebeveikia taip, kaip iki tolei, kad buvo ypač patogu priklausomam asmeniui. Tai reiškia, kad šeimos sistemoje pusiausvyra sutrinka. Nenuostabu, kad sveikstančio artimojo permainos dažniausiai sulaukia kitų šeimos narių pasipriešinimo, mat jų elgesys yra inertiškai nukreiptas į pusiausvyros šeimos sistemoje išlaikymą. Todėl sveikstant ypač svarbus tampa palaikymas, kuris neretai gaunamas ne iš šeimos, bet iš artimiesiems skirtų savitarpio pagalbos ar psichologinės paramos grupių. Praktika atskleidžia, kad artimojo sveikimas atveria galimybę naujai pusiausvyrai šeimos sistemoje susiformuoti – kiti artimieji taip pat gali įsitraukti į sveikimą. Galiausiai ir priklausomam asmeniui tampa nebepatogu sirgti – jam taip pat atsiveria galimybė rinktis sveikimą.

Jei teisingai supratau, ligai parankią pusiausvyrą priklausomybės paliestoje šeimoje padeda palaikyti artimųjų pastangos apsaugoti sergantį nuo jo nevaldomo elgesio padarinių? Kas dar palaiko pusiausvyrą disfunkcinėje šeimoje?

Pusiausvyrą šeimos sistemoje palaikyti padeda tam tikros taisyklės ir šeimos narių vaidmenys. Sveikoje šeimoje šios taisyklės aiškios, nuoseklios, lanksčios, o vaidmenys nėra fiksuoti, gali lengvai kisti. Čia taisyklės ir vaidmenys padeda kiekvienam jos nariui mokytis būti sveikame santykyje su kitu žmogumi ir pačia plačiausia prasme augti kaip individui. Disfunkcinėje šeimoje taisyklės paprastai būna neaiškios, prieštaringos, nelanksčios ir nediskutuotinos.

Pirmiausia, tokiose šeimose nebūna atviros jausmų raiškos. Tad yra taisyklė, skelbianti, kad negalima jausti ir negalima apie jausmus kalbėtis nei tarpusavyje, nei už šeimos ribų. Pavyzdžiui, jei reikšdamas pyktį vaikas sulaukia audringos atgalinės reakcijos, jis greitai išmoksta taisyklių „jei pyksiu, tapsiu blogas/ manęs nemylės“. Tokiu būdu susiformuoja įsitikinimas, jog nepriimti ir nerodyti savo jausmų yra saugu bei naudinga. Suaugęs šis vaikas į savo kuriamus santykius dažniausiai atsineša įsitikinimą, kad bet koks konfliktas reiškia praradimą. Tačiau pyktis labai svarbus jausmas, kuris siunčia signalą apie asmeninių ribų pažeidimą bei padeda jas atstatyti. Apskritai, konfliktai yra neatsiejama žmonių santykių dalis, apimanti augimo galimybę. Be to, žmogus, nepriimdamas savo pykčio bei negerbdamas savo ribų, nemoka priimti ir kitų pykčio bei ribų.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad disfunkcinėje šeimoje stinga galimybių sveikai vaiko savivertei formuotis. Dažniausiai tėvai nustato „buvimo geru“ kriterijus. Tai gali būti papildomų „sunkumų“ šeimai nesudarymas, arba kitaip – buvimas nematomu, nereikalaujančiu dėmesio. Tai gali būti prievolė padėti šeimai dirbant buities darbus ir globojant jaunesnius brolius ar seseris. Taip priverstinai atsižadama nerūpestingos vaikystės. Taisyklė skelbia, kad būsi mylimas tik tada, jei būsi geras. T. y. išpildysi tau nustatytus buvimo geru, o jei tiksliau, patogiu disfunkcinei šeimai, reikalavimus. Suvokimas, jog esi vertingas pats savaime ir jau vien dėl to, kad gimei, tau priklauso besąlyginė tėvų meilė, tampa neprieinamas.

Dar viena priklausomybės paliestoms šeimoms būdingų taisyklių skelbia, kad priklausomas žmogus nėra atsakingas už jo elgesio keliamas problemas šeimai. Taisyklė sufleruoja, kad pati šeima kalta dėl priklausomo asmens nesusiklosčiusio gyvenimo, dėl ko jis ir geria, vartoja ar lošia. Todėl šeimos nariai kaltina save, nes mano, jog jie savo elgesiu priklausomą žmogų suerzina, supykdo, nuliūdina, nuvilia, ir tai neva sąlygoja jo vartojimą.

Kita taisyklė – priklausomo asmens alkoholio ar narkotikų vartojimas yra svarbiausias dalykas šeimos gyvenime. Ir šeimos nariai gyvena aklai šiai taisyklei paklusdami: pavyzdžiui, priklausomo nuo alkoholio vyro žmona butelius slepia, o vyras jų ieško, arba priklausomas vyras savo daugiadienio užgėrimo metu dingsta, o žmona ieško. Kitos šeimos atsakomybės – darbas, vaikai, namai – tokiais momentais būna nustumiamos į šalį. Na, taisyklių būtų galima dar ir daugiau vardinti…

Minėjote, kad artimieji turėtų nustoti priklausomą žmogų saugoti nuo jo elgesio pasekmių. Labai kraupiai skamba, ypač artimiesiems, kai jiems yra sakoma: leiskite savo artimam žmogui nusiristi iki dugno, leiskite jam paliesti dugną. Dažnai girdime istorijų, kai žmogus iš to dugno ir nepakyla, nusižudo. Artimajam tenka spręsti dilemą: viena vertus, jis gali rizikuoti ir leisti brangiam žmogui visiškai degraduoti, kita vertus, gali nuspręsti, kad čia unikalus atvejis, ir rūpestis bei meilė įveikia bet kokias kliūtis.

Labai dažnai artimieji į patarimą pradėti patiems elgtis kitaip – nustoti „kaišioti pagalves“ vis dažniau klumpančiam priklausomam žmogui – reaguoja skeptiškai ar net priešiškai. Paprastai esama labai stiprios iliuzijos, jog „mūsų atvejis kitoks“. Galbūt dar per mažai stengėmės, galbūt kažką darėme ne taip arba kažko nepadarėme, o gal dar turime kiek pakentėti ir priklausomas žmogus pagaliau susipras, pradės keistis. Neretai artimieji nuolat būna labai įsibauginę ir pavargę, tiesiog prisiima aukos poziciją: ką padarysi, jei jau taip nutiko, tai yra „mano kryžius“ ir turiu jį kantriai nešti. Artimieji įtiki: jei tik priklausomą žmogų paliks jo paties valiai, pastarasis tiesiog pražus.

Artimųjų baimė, kad „nebegelbėjamas“ ir nebekontroliuojamas priklausomas asmuo gali susidurti su negrįžtamomis pasekmėmis – tapti neįgaliu, numirti ar nusižudyti, – turi pagrindo. Nėra jokių garantijų, kad visa tai turės laimingą pabaigą. Tačiau kaip bebūtų, tai suvaldyti – ne artimųjų galioje. Ir tėra tik du pasirinkimai: visa ši rizika ir galimybė sveikti arba ligos, kuri yra mirtina, palaikymas. Šią tiesą nelengva priimti. Ir pasirinkti be galo sudėtinga. Pagalbos sau artimieji gali rasti savitarpio pagalbos grupėse, dirbančiose pagal priklausomų asmenų artimiesiems adaptuotą „12 žingsnių“ programą, psichologinės paramos grupėse.

Viena iš rimčiausių užduočių yra suprasti, kad neatsitraukus ir nenutraukus „pagalbos“, tikimybė, jog kažkas pasikeis, deja, labai maža. Neleisdami žmogui patirti visų dėl jo priklausomybės susikaupusių praradimų, artimieji tiesiog tampa jo bendrakeleiviais ilgame savinaikos kelyje. Nekontroliuodamas priklausomo asmens ir leisdamas patirti destruktyvaus jo elgesio pasekmes artimasis renkasi sveikimą pats bei sukuria galimybę sveikti.

O artimųjų meilės tema dar galime pasitelkti tokį pavyzdį, ar vien nuo artimojo meilės kada pagijo onkologinis ligonis? Greičiau pagijo dėl laiku atliktos operacijos bei chemoterapijos, o artimųjų meilė – padėjo įveikti nelengvą gydymosi kelią.

Ką reiškia atsitraukimas? Ar tai, kad reikia visiškai ignoruoti tą žmogų, su juo nebendrauti, o gal dar bandyti kalbėti apie ligą? Kaip pasakyti, pavyzdžiui, mamai: leisk sūnui ar dukrai kristi?

Stengdamiesi suprasti, kaip atsitraukti bei leisti priklausomam žmogui patirti visas jo nevaldomo elgesio pasekmes, artimieji neretai puola į kraštutinumą: nebendrauti, atsiriboti, išsiskirti. Nustoti mylėti ir rūpintis. Atsitraukti – tai ne santykį nutraukti, o tame pačiame santykyje būti kitaip. Kontroliuojančio elgesio atsisakymo bei atsakomybės už elgesio pasekmes sugrąžinimo priklausomam asmeniui nereikėtų painioti su nemeile. Meilė išlieka ta pati, priklausomas asmuo rūpi taip pat stipriai, tik artimasis elgiasi kitaip.

Konsultacijų metu artimieji, kalbėdami apie savo gyvenimą, nejučiomis pasakoja priklausomo žmogaus istoriją, o vietoj įvardžio „aš“, naudoja įvardį „mes“. Atsitraukimas – tai procesas. Tai grįžimas į „aš“ ir sugrąžinimas „tu“. Visa tai apima elgesio, mąstymo keitimą. Sprendimą atsitraukti turi lydėti daugybė mažų ar didesnių kasdienių pasirinkimų. Tai jau ne kartą minėtas kontrolės ir neteisingos pagalbos priklausomam asmeniui atsisakymas. Situacijų, kuriose buvo įprasta artimajam perimti priklausomo apleistas atsakomybes, nemažės – svarbu mokytis reaguoti ir elgtis kitaip. Koks iššūkis būna mamoms, kai sužino, kad jų sūnus ar duktė paėmė greitąjį kreditą ir jau turi reikalų su antstoliais. Mamai įprasta būtų kuo greičiau viską apmokėti, suprantant, kad kitaip situacija tik blogės. Tačiau tai ne jos, o sūnaus ar dukters skola, kuri, renkantis sveikimo kelią, ir turi tekti sūnaus ar dukters atsakomybei. Svarbus ir emocinis atsitraukimas. Artimųjų jausmai priklauso nuo priklausomo žmogaus nuotaikos bei elgesio. Pavyzdžiui, jei priklausomas žmogus tądien negeria, yra pakilios nuotaikos, tuomet ir artimieji atsipalaiduoja. Tačiau pakanka priklausomam žmogui kiek „apniukti“, artimieji tuoj pat sunerimsta, pradeda baimintis, kad gali padaryti ką nors „ne taip“, kas išprovokuos gėrimą. Emocinis atsitraukimas – tai ilgas ir sudėtingas procesas, kurio metu artimieji iš naujo mokosi atpažinti ir reikšti savo jausmus, suprasti savo poreikius ir juos tenkinti, atpažinti savo ribas ir jas gerbti. Dirbdamas šia kryptimi artimasis tampa vis pajėgesnis gyventi savo gyvenimą ir tai, ką daro priklausomas asmuo, jo taip stipriai nebeišbalansuoja.

Tačiau emocinis atsitraukimas gali atrodyti labai panašus į paprasčiausią egoizmą, nes štai artimas žmogus „skęsta“, o tu paprasčiausiai bandai išgelbėti save.

Iš tiesų, priklausomo žmogaus artimieji neretai klaidingai mano, kad emocinis atsitraukimas yra savotiška išdavystė, bėgimas nuo problemų. Įsijaučiama į gelbėtojo vaidmenį ir vadovaujamasi iliuzija, kad tai gali pakeisti kitą žmogų, ir tu neturi teisės gyventi savo gyvenimo, kol to nepasieksi. Įdomu pastebėti, kad kai vienas iš artimųjų pradeda svarstyti atsitraukimo galimybę, jo abejones ir mintis, jog toks sprendimas egoistiškas, neretai pastiprina kiti priklausomo žmogaus aplinkos žmonės. Bene tipinė situacija: kai priklausomo asmens sutuoktinis nusprendžia liautis savo žmogų gelbėti nuo jo elgesio pasekmių, iškart sukyla šio tėvai ar kiti artimieji, garsiai smerkdami tokį pasirinkimą. Tai tik dar kartą patvirtina, kaip stipriai priklausomybė paveikia visą šeimą: patys to nesuprasdami, artimieji priešinasi pokyčiams ir sveikimui.

Esu linkusi manyti, kad atsitraukimas – tai kaip tik yra tikros meilės artimajam išraiška. Suprantant rizikas, žinant, kad nėra jokių garantijų, sprendimas atsisakyti elgesio, kuris palaiko priklausomo žmogaus ligą, reikalauja drąsos ir liudija artimojo meilę. Nes tokiu pasirinkimu artimasis daro viską, kas nuo jo priklauso, kad priklausomas žmogus turėtų galimybę rinktis gyvenimą. Priklausomo žmogaus kontrolė ir jo įgalinimas patogiai sirgti – man atrodo kaip kur kas egoistiškesnis artimojo pasirinkimas. Jis patogesnis artimajam, tarsi būdas nuraminti savo nerimą, baimę. Tik perspektyva šiuo atveju niūri – priklausomo asmens pokyčiai mažai tikėtini.

Kaip reikia kalbėtis su priklausomu žmogumi apie jo ligą? Ar raginimas gydytis yra bergždžias? Ar apskritai priklausomas žmogus gali išgirsti kitą?

Kai artimieji perima priklausomo asmens apleistas atsakomybes ir sprendžia jo vartojimo ar lošimo pasekmes, sergančiam yra patogu sirgti. Tuomet priklausomas asmuo problemų neturi, jų turi jo artimieji. Nereikia stebėtis, kad tokiu atveju raginimai gydytis neveikia. O kam gydytis? Tad vietoj nuolatinio raginimo gydytis verčiau reikia pasirūpinti, kad priklausomas žmogus žinotų – „jei norėsi sveikti, aš galėsiu tau padėti rasti pagalbą“.

Bendravimas priklausomybės paliestoje šeimoje paprastai būna sudėtingas. Artimieji, pavargę nuo nekontroliuojamo priklausomo asmens elgesio ir besikaupiančių pasekmių, dažnai priekaištauja, grasina, kaltina. Pateisinamos priežasties gerti, lošti ar vartoti ieškančiam priklausomam žmogui tokie pokalbiai tampa puikia galimybe konfliktui sukelti. Norint keisti tokį nekonstruktyvų bendravimą, reikia atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirma, reikėtų atsisakyti priekaištų ir moralizavimo. Sveikti tai nepadeda. Reikėtų atsisakyti apibendrinimų, tokių kaip „tu visada/ niekada“. Reikia mokytis kalbėti apie konkrečią situaciją, konkretų poelgį, nevertinant žmogaus ir neklijuojant etikečių. Juk yra skirtumas, kai sakau „aš tada tavimi nepatikėjau“ vietoj „tu esi melagis“.

Antra, dėl komplikuotos šeimos situacijos pokalbiai paprastai būna emociškai įkrauti, dažnai nevaldomai pasipila kaltinimai ir dominuoja „tu“. Reikėtų mokytis susitelkti ties savimi, kalbėti apie save. Tikimybė, kad tokiu būdu kalbėdamas artimasis bus išgirstas, gal labai ir nepadidėja, tačiau adresatas galbūt reaguos ne taip gynybiškai, o ir savimi, savo jausmų išraiška bus pasirūpinta. Juk yra skirtumas sakyti: „man labai neramu, kad tu gali vėl pradėti gerti“, ar: „vėl užgersi – tu tiesiog beviltiškas“.

Trečia, pokalbiuose su priklausomu žmogumi artimieji dažnai griebiasi grasinimų: „jei taip, tai šitaip“. Tačiau jei artimieji pagrasina, bet vėliau to neįgyvendina, erdvė priklausomo žmogaus manipuliacijoms tik dar labiau išsiplečia. Patys ultimatumai pokalbyje gali būti veiksmingi tik tuo atveju, jei jie nėra emocijų iškrova, o sąmoningas sprendimas brėžti ribas ir jų laikytis. Todėl iki tol, kol ultimatumas išsakomas balsu, jis turi būti subrandintas viduje. Čia trumpai aptartos artimųjų reakcijos paprastai pasireiškia impulsyviai, nevaldomai. Su profesionalia pagalba keisti įsisenėjusį elgesį būna lengviau. Priklausomų asmenų bendruomenėje „Aš esu“ veikia psichoedukacijos grupė artimiesiems. Šiuose užsiėmimuose mokomasi efektyvios komunikacijos principų, artimieji atranda, kad gali sąmoningai rinktis, kaip reaguoti. Grįžtamasis ryšys rodo, kad artimųjų bendravimo įpročių pokyčiai teigiamai veikia santykių kokybę šeimoje. Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai.

Dirbote „Minesotos“ programoje, tai vienas iš būdų priklausomiems grįžti atgal į gyvenimą. Kokie motyvai paprastai čia atveda priklausomus žmones?

Didžioji dalis priklausomų asmenų į gydymą įsitraukia neturėdami vidinės motyvacijos sveikti. Dažniausiai šį žingsnį jie žengia vedini išorinių veiksnių – susikaupusių ilgo psichoaktyvių medžiagų vartojimo pasekmių. Tai gali būti sveikatos sutrikimai, šeimos ir/ ar darbdavio iškelti ultimatumai ir t.t. Tokia gydymosi pradžia nėra bloga, nes vidinė motyvacija pokyčiams gali atsirasti sveikimo proceso metu. JAV Nacionalinis priklausomybių nuo narkotikų institutas, remdamasis mokslu grįstais įrodymais, taip pat nurodo, kad efektyvus gydymas nebūtinai sietinas su vidine motyvacija gydymo pradžioje.

Ką turi suvokti artimieji, kad padėtų ne sirgti, o sveikti?

Pirmas dalykas, kurį artimieji turėtų suprasti apie priklausomybę, – tai yra liga. Žodžių lygmenyje, atrodytų, viskas aišku. Tačiau įsisąmoninti tos ligos specifiką, jos esmę tikrai nėra paprasta. Artimieji dažniausiai linkę ligą sieti tik su vartojimu, kai priklausomas asmuo kurį laiką nevartoja, jiems atrodo, kad štai jis ir sveikas, dažnas mano: „Va, jei nori, tai gali“. Tačiau vartojimas tėra tik vienas šios sudėtingos ligos simptomų. Tiesa, jis geriausiai matomas. Suprasti priklausomybę ir netiesioginę priklausomybę padeda dalyvavimas priklausomų asmenų artimiesiems skirtose savitarpio pagalbos grupėse, psichologinės paramos grupėse, individualios psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos. Teisingas žinojimas leidžia artimiesiems formuoti adekvačius lūkesčius priklausomo asmens atžvilgiu. Sykiu artimiesiems tenka užduotis pažinti jiems patiems būdingą netiesioginę priklausomybę. Elgesio keitimas labai svarbus, nes, kaip jau minėjau, priklausomybė – tai visos šeimos liga. Vadinasi, jei artimieji pradeda savą sveikimo kelią, tai kartu gali tapti tikrąja pagalba priklausomam žmogui.

Kas yra netiesioginė priklausomybė? Kaip ją atpažinti?

Netiesioginę priklausomybę galima apibrėžti įvairiai. Aš darbe paprastai remiuosi L. Spann ir J. L. Fischer pasiūlyta samprata, pagal kurią netiesioginė priklausomybė pasireiškia kaip pernelyg stiprus susitelkimas į išorę (už savasties ribų), atviros jausmų raiškos stoka ir stiprios pastangos iš santykių su kitais kildinti asmeninę vertę.

Netiesioginę priklausomybę lengviau suprasti, jei į ją žvelgiama kaip į  priklausomybės atspindį veidrodyje. Galima tai panagrinėti keletu aspektų. Pirma, priklausomo asmens ir jo artimųjų mintys įkyriai sukasi apie objektus, nuo kurių jie yra priklausomi. Štai artimieji, atėję į konsultacijas, dažnai stebisi: nejaugi neįmanoma priklausomam žmogui įdiegti kokio tikslo, kuris įprasmintų jo gyvenimą ir nustelbtų norą gerti, vartoti ar lošti? Panašu, kad neįmanoma, nes priklausomo, nelaisvo asmens mintys tiesiog įkyriai „okupuotos“ alkoholio, narkotikų ar lošimų. Žmogus tegalvoja, iš kur gauti pinigų, kaip bus, kai išgers ar pavartos. Kitiems dalykams priklausomo žmogaus mintyse erdvės nebelieka: su priklausomybe nesusiję gyvenimo tikslai, koks jų svoris bebūtų, negali konkuruoti su minėtomis priklausomo žmogaus mintimis. Artimųjų mintys lygiai taip pat „okupuotos“ – jos tik apie priklausomą asmenį. Ar šiandieną jis gers? Ar grįš namo po darbo? Jei negrįš, kur jis bus? Gal paskambins iš ligoninės ir praneš, kad susižeidė? O gal iš policijos, gal bus įsivėlęs į nemalonumus? Tad tiek paties priklausomo žmogaus, tiek jo artimojo mintys nėra laisvos – jos visuomet sukasi apie objektą, nuo kurio yra priklausomos.

Antra, priklausomų žmonių artimieji ilgainiui praranda savo gyvenimo kontrolę lygiai taip, kaip ir patys priklausomi. Pastarieji negali kontroliuoti savo santykio su psichoaktyviomis medžiagomis ar lošimu. O artimieji praranda savo elgesio kontrolę. Pavyzdžiui, noras žinoti, ar priklausomas žmogus turi pinigų alkoholiui, narkotikams ar lošimams yra toks stiprus, kad artimasis, pamindamas savo vertybes, naršo po drabužių kišenes ar piniginę. Noras kontroliuoti priklausomo žmogaus apsvaigimo laipsnį taip pat įgyja nevaldomo elgesio formą, kada geriama kartu su priklausomu žmogumi – vien dėl to, kad jam mažiau liktų.

Trečia, neigimas – dar vienas tiek priklausomiems, tiek jų artimiesiems būdingas priklausomybės aspektas. Priklausomas asmuo tendencingai neigia apie jo priklausomybę bylojančius ženklus – „aš turiu darbą, o alkoholikai prie konteinerių“, „kada tik panorėsiu, galėsiu sustoti ir negerti“ ir pan. Artimieji iš pradžių neigia vis akivaizdesne tampančią priklausomybę – „jis išsilavinęs, kultūringas žmogus, užima padėtį visuomenėje“, „darbo dienomis jis negeria“, „jis geria tik brangius alkoholinius gėrimus“. Kai priklausomybės faktas tampa nepaneigiamas, imamasi neigti realybę – „vieną dieną įvyks stebuklas, jis pasikeis ir nustos gerti“.

Ketvirta, neigiamas poveikis priklausomybės paliestos šeimos narių sveikatai. Neigiamas priklausomybės poveikis priklausomo žmogaus sveikatai akivaizdus. Tačiau artimųjų sveikata taip pat kenčia. Apleidžiamas gyvybiškai svarbių poreikių tenkinimas. Pavyzdžiui, kai priklausomam žmogui prasideda daugiadieniai užgėrimai, kurių metu neretai negrįžtama namo, artimieji, apimti nerimo, negali užmigti, praranda apetitą. Neilgai trukus pasireiškia ir neigiamas lėtinio streso poveikis sveikatai. Dažni psichosomatiniai sutrikimai. Dėl pernelyg didelio užimtumo, atsakomybių gausos ir polinkio savo poreikius nuvertinti, artimieji neranda laiko vizitams pas gydytoją, šitaip leisdami savo sveikatos problemoms įsisenėti.

Tai, jog netiesioginė priklausomybė yra veidrodinis priklausomybės atspindys, patvirtina ir jausmai: priklausomo ir jo artimųjų jausmai labai panašūs. Priklausomas žmogus turi daug baimių, kurias neigia, o jo elgesyje pastarosios įgauna priešingą formą – tampa žodine ar fizine agresija. Natūralu, kad artimieji, susidurdami su priklausomo žmogaus prieš juos nukreiptu psichologiniu smurtu ar agresyviu elgesiu, taip pat pradeda bijoti. Sykiu bijomasi, kad šeimos paslaptį sužinos aplinkiniai, dėl priklausomo žmogaus sveikatos, dėl finansinio šeimos stabilumo ir t.t. Nors artimieji neretai vienbalsiai kartoja, kad „be manęs jis visai prapultų“, jiems būdinga baimė būti paliktiems priklausomojo.

Priklausomas žmogus išgyvena didžiulį bejėgiškumą, tačiau paprastai tai maskuoja priešingu elgesiu: galios demonstravimu, kontrole, persekiojimu. Pavyzdžiui, grįžta žmona iš darbo dešimt minučių vėliau ir priklausomas vyras ją apkaltina neištikimybe. Atsiranda baimė „ką nors padaryti ne taip“, nes artimieji įtiki, kad tai jų elgesys išprovokuoja priklausomo žmogaus gėrimą ar agresiją. Šis klaidingas įsitikinimas veda į bejėgiškumą.

Priklausomas žmogus jaučiasi vienišas, tačiau tai neigia ir savo elgesiu atstumia artimuosius, kurie stengiasi užmegzti su juo kontaktą, kviečia kalbėtis, siūlo pagalbą. Priklausomybės paslapties saugojimas taip pat veda į socialinę izoliaciją, todėl ilgainiui artimieji patys pradeda jaustis labai vieniši.

Priklausomas žmogus sunkiai pakelia kaltę dėl savo gėrimo, todėl nesąmoningai pastarąją bando įveikti artimiesiems adresuotais kaltinimais. Priklausomasis nuolat pats atranda, dėl ko galėtų kaltinti šalia jo esančius: dėl savo gėrimo, dėl priekaištų jam, dėl nepakankamo dėmesio, dėl nesupratingumo, dėl nepasitikėjimo ir t.t. Pavyzdžiui, priklausomo nuo alkoholio vyro žmona pamačiusi, kad vyras grįžo namo išgėręs, ima priekaištauti. Įsižiebia konfliktas, po kurio ji lieka kalta, nes, pasak jos vyro, ji visiškai jo nesupranta. Tačiau jei tokioje pačioje situacijoje ji stengiasi ignoruoti išgėrusį vyrą, vis tiek kyla konfliktas, po kurio ji lieka kalta, nes, pasak vyro, ji jo nemyli ir visai neskiria dėmesio. Priimdami priklausomo žmogaus jiems adresuojamus kaltinimus, artimieji dažniausiai pradeda jaustis kalti beveik dėl visko, ką daro ir ko nedaro.

Gėda taip pat įsitvirtina tiek priklausomo asmens, tiek netiesiogiai priklausomų jo artimųjų gyvenime. Saugodami priklausomybės šeimoje paslaptį, artimieji pradeda jaustis „ne tokie, kaip visi“, nepilnaverčiai, nenormalūs. Sykiu ir disfunkcinės šeimos viduje nuolat gaunamas „patvirtinimas“, kad esi blogas, nepilnavertis.

Daug būtų galima kalbėti apie priklausomų asmenų ir jų artimųjų savivertę. Priklausomo asmens savivertė paprastai būna menka. Daugelis nesutiktų, nes turbūt kiekvienas kada nors esame girdėję, kaip moka girtis neblaivus asmuo. Tačiau ši puikybė yra apgaulinga, ji ir liudija apie menką savivertę. Savo savivertę priklausomas asmuo neretai mėgina kelti žemindamas kitus, o tai, savo ruožtu, neigiamai veikia artimųjų savivertę. Juolab kad netiesioginei priklausomybei yra būdingas polinkis asmeninę vertę sieti su kitų žmonių vertinimais.

Kadangi kalbame apie tai, kaip žmogaus priklausomybė paveikia šalia jo esančius, gali susidaryti įspūdis, kad artimųjų netiesioginė priklausomybė yra viena iš priklausomybės pasekmių. Galbūt iš dalies taip ir yra, tačiau vienareikšmiškai šitaip teigti negalima. Manoma, kad polinkis į netiesioginę priklausomybę susiformuoja dar kilmės šeimoje. Tėvai ar vienas jų nebūtinai turi būti priklausomi, tai galioja daugeliui disfunkcinių šeimų. Pavyzdžiui, polinkį į netiesioginę priklausomybę turinti moteris savo gyvenimo partneriu išsirenka priklausomą ar su besiformuojančia priklausomybe vyrą. Ši santuoka gali baigtis skyrybomis, tačiau jei moteris nepaklaus savęs: „Ką tai sako apie mane?“ – jos antroji, o po to ir trečioji santuoka greičiausiai taip pat bus su priklausomais vyrais. Pamenu pagalbos besikreipusią klientę, kuri penktą kartą ištekėjo už priklausomo nuo alkoholio vyro. Visi ankstesni taip pat buvo priklausomi. Čia išryškėja atsakomybės prisiėmimo aspektas. Neretai artimiesiems patogu kaltinti priklausomą žmogų, kad būtent jis juos tokiais, kokie šiandieną yra, pavertė. Tai nėra teisinga, nes, kaip bebūtų, už savo pasirinkimus yra atsakingas tas, kuris juos priima. Juk moteris pati iš daugybės vyrų ir penktą kartą išsirinko būtent priklausomą.

Kaip pačiam artimajam ieškoti pagalbos?

Artimieji gali kreiptis į savitarpio pagalbos grupes, skirtas priklausomų žmonių artimiesiems – AL-ANON (Alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija). Šios grupės įsikūrė praėjusio šimtmečio viduryje JAV. Kai įsikūrė Anoniminių alkoholikų grupė, prasidėjusi nuo dviejų vyrų, kurie paprasčiausiai kalbėjosi apie savo problemas, jų žmonos paprastai būdavo netoliese, vaišindavosi arbata, kepdavo sausainius. Po kurio laiko jos pripažino, kad ne tik alkoholikų vyrų, bet jų žmonų, tarsi neturinčių problemų dėl svaigalų vartojimo, bendravimas turi gydantį poveikį. Kilo idėja suburti savitarpio pagalbos grupę. Ji daug ką perėmė iš Anoniminių alkoholikų gyvenimo filosofijos, taip pat ir kiek modifikuotą „Dvylikos žingsnių“ programą. Kadangi priklausomybė ir netiesioginė priklausomybė turi labai daug paralelių, „Dvylikos žingsnių“ programa idealiai tinka tiek priklausomiems asmenims, tiek jų netiesiogiai priklausomiems artimiesiems. Yra specialios savitarpio pagalbos grupės suaugusiems alkoholikų vaikams (SAV), jose pagalbos ieško ir iš disfunkcinių šeimų kilę žmonės.

Pagalbą gali suteikti ir psichologas ar psichoterapeutas. Svarbu, kad specialistas išmanytų priklausomybės ligų ir netiesioginės priklausomybės problematiką. Yra specialios psichologinės paramos priklausomų asmenų artimiesiems grupės, psichoedukacinės grupės. Mano darbo patirtis atskleidžia, kad savitarpio pagalbos grupių lankymas ir psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos – veiksmingas pagalbos priklausomų asmenų artimiesiems derinys.

Kartais priklausomam žmogui lengviau pripažinti, kad serga, nei jo artimajam?

Deja, taip. Artimiesiems, ne mažiau už priklausomąjį, kurį laiką būdinga neigti realią situaciją. Tiesiog priklausomo žmogaus vartojimo padariniai yra aiškiai matomi, lengviau apčiuopiami. Artimieji taip įsitraukia į priklausomo žmogaus gyvenimą, kad visiškai pamiršta savąjį. Nuvertindami savas problemas, nemato, kad patiems reikalinga pagalba.

Neretai taip nutinka, kad artimųjų pagalba sau prasideda nuo pagalbos priklausomajam paieškų.

Kaip tokį neigimą visgi įmanoma įveikti?

Paprastai taip pat tenka laukti motyvacinės krizės. Nereikėtų spausti artimųjų, svarbu jausti, kiek jie šiuo metu yra pasiruošę išgirsti ir priimti. Visada verta pasiūlyti išsamesnės informacijos apie priklausomybę, apie tai, kaip ji veikia artimuosius, apie savitarpio pagalbos grupių egzistavimą. Reikia būti kantriems ir neturėti iliuzijų, kad žmogus iš karto išgirs tą, kuris mato, kokį destruktyvų poveikį gyvenimas su priklausomu asmeniu jam daro. Tikriausiai artimiesiems dar reikės patirti juos sukrėsiančią krizę. Jei tokioje situacijoje žmogus turės kontaktų, bus gavęs informacijos apie pagalbą, tikėtina, kad pasinaudos šia galimybe.

Dar paaiškinkite, kas yra motyvacinė krizė?

Motyvacinę krizę kitaip galima pavadinti „dugnu“, kurį jau aptarėme kalbėdami apie priklausomų žmonių kelią sveikimo link. Tai tarsi lūžio taškas. Būsena, kurią žmogus išgyvena stojęs į akistatą su gyvenimo problemomis bei savo elgesio pasekmėmis. Į motyvacinę krizę artimąjį veda tiek priklausomojo vartojimo pasekmės, tiek paties „užgyventas“ elgesys. Priklausomo žmogaus artimųjų „dugne“ dažniausiai slypi ilgalaikio streso padariniai, tokie kaip visiškas emocinis ir fizinis išsekimas, psichosomatiniai sutrikimai – migrena, alergija, skrandžio opa ir panašiai. Taip pat sunkumai kuriant bei palaikant asmeninius santykius. Čia minėtini dalykai – gilus nepasitikėjimas savimi,  perdėm kritiškas savęs vertinimas, stiprėjantis įspūdis, kad apgaudinėji kitus, auganti socialinė izoliacija ir baimė bendrauti su kitais žmonėmis. Neretai „paskutiniu lašu“, kalbant apie artimųjų „dugną“, būna fizinis smurtas. Liūdna pripažinti, bet susidaro įspūdis, kad prie psichologinio smurto santykyje su priklausomu žmogumi artimieji tarsi pripranta ir leidžia toms žalojančioms patirtims kartotis.

Kaip atrodo artimojo sveikimo kelias?

Artimųjų sveikimas, kaip ir priklausomų asmenų sveikimas, – ilgas ir sudėtingas procesas. Sveikimo pradžia – esamos situacijos supratimas. Tam reikalingos teisingos žinios apie priklausomybės ligą, netiesioginės priklausomybės reiškinį. Artimieji vis dažniau patys atranda teisingos literatūros šiomis temomis, taip pat teisingos informacijos gauna artimiesiems skirtose savitarpio pagalbos grupėse, psichologinės paramos grupėse. Žinojimas – labai svarbus sveikimo proceso etapas, tačiau jo nepakanka reikšmingiems ir ilgalaikiams pokyčiams pasiekti. Šeimoje suformuoti disfunkciniai elgesio modeliai neišnyksta savaime vien nuo to, kad artimajam pasidaro kur kas aiškiau, kas su juo vyksta. Svarbu atrastus dalykus atpažinti savo elgesyje, atrasti alternatyvius reagavimo būdus bei mokytis juos taikyti kasdienėse situacijose. Reikia pastebėti, kad pačiam žmogui nelengva save pamatyti iš šalies, todėl šiame sveikimo etape ypač svarbus dalyvavimas artimiesiems skirtose grupėse, galimos individualios psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos.

Sveikdami artimieji mokosi atpažinti savo jausmus, juos išreikšti, susipažįsta su psichologinėmis ribomis, atranda jų svarbą gyvenime bei mokosi jas atpažinti, brėžti ir, jei prireikia, apginti. Nemaža darbo dalis būna nukreipta į savivertės klausimus. Kaip atrodo toji sveika savivertė? Man patiko prancūzų psichiatro psichoterapeuto Christophe André darbo praktika paremtos įžvalgos, kurias ypač dažnai atpažįstu savo darbe su priklausomais asmenimis ir jų artimaisiais. Sveika savivertė – sakyti tai, ką galvoju; daryti tai, ką noriu; neatsitraukti susidūrus su kliūtimi; nesigėdyti kažko atsisakyti; nesileisti apgaunamam reklamos ar madų, kurios stengiasi įteigti, kad tik rinkdamasis t.t. prekės ženklą būsiu vertingas; nuoširdžiai juoktis, kai esu švelniai pašiepiamas; žinoti, kad galiu pakelti nesėkmes; drįsti pasakyti „ne“; leisti sau nežinoti ir apie savo nežinojimą leisti žinoti kitiems; jaustis vertam meilės; leisti sau pasakyti „bijau“ arba „aš nelaimingas“ ir nesijausti dėl to pažemintam; suteikti sau teisę nuvilti arba kažko neįgyvendinti; leisti sau kitų paprašyti pagalbos; suteikti sau teisę pasvarsčius pakeisti nuomonę ir kt.

Pabandykim apibendrinti – ką priklausomo žmogaus artimajam gali duoti savitarpio pagalbos grupės?

Galėčiau įvardyti labai daug dalykų. Šios grupės padeda artimiesiems įveikti neigimą ir pripažinti, jog ir jie turi problemų. Dalyvavimas savitarpio pagalbos grupėse padeda spręsti su atsakomybės prisiėmimu susijusius klausimus – artimajam tampa aišku, kad visgi jis pats atsakingas už savo problemas, nes jis pats ir rinkosi būti šalia priklausomo žmogaus, ir būti būtent tokiu būdu, kokiu buvo. Kartu prieinamas suvokimas, kad artimasis pats gali rinktis būti kitaip. Čia atsiveria galimybės iš esmės keisti savo elgesį. Tokiu būdu savitarpio pagalbos grupės artimiesiems suteikia vilties į kitokį gyvenimą.

Savitarpio pagalba apima daugybę mažų dalykų. Svarbus jau vien pats išsiruošimas ir išėjimas iš namų, bendravimas su kitais. Tai galimybė atkurti socialinius kontaktus, lavinti socialinius įgūdžius. Kitas dalykas – tai mokymasis reguliariai skirti laiko sau. Labai svarbu vėl pradėti rūpintis savimi, kadangi priklausomų žmonių artimieji ilgą laiką gyvena „įtikėję“, jog neturi teisės leisti sau bent minutėlei sustoti, paskaityti knygos ar ramiai išgerti puodelio arbatos. Suvokimas, kad mano situacija nėra tokia vienintelė ir kritiška bei visiškai neišsprendžiama, taip pat yra labai svarbus. Atvirai dalijantis patirtimi ir girdint kitus žmones, galima savo situaciją ne tik lyginti su kitų, bet ir suvokti, jog realiai visi yra kažką panašaus patyrę, o kai kurie panašius sunkumus jau įveikė. Galbūt galima tai, kas jiems padėjo, „nusiklausyti“ ir pabandyti pritaikyti sau.

Sykiu šių grupių lankymas suteikia galimybę atrasti/ grįžti į santykį su Aukštesniąja Jėga. Svarbu pabrėžti, jog savitarpio pagalbos grupės nėra susijusios su jokia religija – kiekvienas jas lankantis yra laisvas pasirinkti, kuriuo keliu eiti į dvasingumą. Šios grupės taip pat stiprina pozityvią asmens orientaciją į gyvenimą. Ilgainiui, retrospektyviu žvilgsniu apžvelgdami savo gyvenimą, artimieji daugelį skaudžių momentų ir savo dvasinės kančios epizodų įprasmina. Šis pozityvumas suteikia stiprybės kiekvieną dieną – į problemas pradedama žiūrėti ne kaip į dar vieną eilinę nesėkmę, bet kaip į galimybę, prasmingą iššūkį, kuris leis atrasti nepažintąsias savojo „aš“ puses, ūgtelėti dvasiškai.

Kaip esminį dalyką, kurio galima išmokti lankant savitarpio pagalbos grupes, įvardinčiau buvimą sąžiningu sau. Būdamas sąžiningas su savimi ir kitais, žmogus pradeda atpažinti savo tikruosius jausmus ir leidžia sau juos išgyventi. Na, o kalbėjimas apie save atvirai klausant kitiems, duoda labai daug, nes pats žmogus neretai išgirsta tokių dalykų, kurių net nenumanė turįs.

Tiesa, derėtų pažymėti, kad ir savitarpio pagalbos grupės lankymas gali būti apipintas saviapgaulės voratinklio. Išgirdęs, kad priklausomybė paveikia visą aplinką, grupės užsiėmimuose žmogus mokosi ne kaip labiau padėti sau, bet kaip išmokti būdų, galinčių pakeisti priklausomą žmogų. Tada į grupę einama ne dėl savęs, bet dėl kito. Tačiau būna ir taip, kad artimasis ateina į grupę su viena intencija, o ilgainiui motyvacija keičiasi, ištirpsta iliuzijos ir prasideda tikras sveikimas. Esama dar vienos grėsmės. Pradėjus kalbėti apie save bei atradus to teikiamą palengvėjimą, galima „įstrigti“. Tuomet daug apie save pasakojama, gaunamas momentinis palengvėjimas ir tuo apsiribojama. Bet gyvenimas labiausiai keičiasi ne nuo atrastų minčių ar padarytų išvadų, o nuo daromų veiksmų. Sveikimas – procesas, kuriame visokių etapų būna. Ir, matyt, visų tų etapų reikia.

Problemų patiria ir vaikai, augdami vartojančio žmogaus šeimoje – egzistuoja atskiras terminas „suaugę alkoholikų vaikai“ (SAV).

Siekdami išgyventi disfunkcinėje šeimoje, priklausomo žmogaus artimieji prisiima tam tikrus vaidmenis. Ne išimtis ir vaikai. „Suaugusių alkoholikų vaikų“ (SAV) kategorija įsitvirtino po to, kai šeimos konsultantė Sharon Wegscheider-Cruse ir psichologė Janet Geringer Woititz, SAV judėjimo pradininkės, pabandė išskirti SAV būdingus bruožus. Šios knygų autorės pabandė išskirtus bruožus susisteminti ir spibrėžė SAV išpildomus vaidmenis. Vaidmuo – ne asmenybės charakteristika, o tam tikras besikartojantis nelankstus destruktyvaus elgesio modelis, prisidedantis prie pusiausvyros disfunkcinėje šeimoje palaikymo. Šis elgesys pasižymi kompulsyvumu. Vaidmenims būdingi įsitikinimai yra stipriai atitolę nuo realybės, paremti iliuzijomis ir saviapgaule. Svarbu atkreipti dėmesį, kad vaidmenys paprastai yra prisiimami nesąmoningai.

Kaip pavyzdį galima būtų panagrinėti „standartinę“ situaciją, kai vienas iš tėvų yra priklausomas. Dažniausiai pasitaiko toks pasiskirstymas vaidmenimis: sutuoktinis tampa įgalintoju (angl. enabler), vyriausias vaikas – didvyriu, vidurinysis – atpirkimo ožiu, o jauniausias vaikas – pamirštuoju, arba juokdariu, arba įkūnija abu šiuos vaidmenis. Jeigu šeimoje auga vienturtis, dažniausiai jam tenka visus vaidmenis atlikti vienu metu arba pakaitomis.

Priklausomoje šeimoje „įgalinti“ reiškia „priklausomybę padaryti galima“. Įgalintojo „darbas“, funkcija – rūpintis visais dalykais, kuriems dėl sutuoktinio priklausomybės iškilo pavojus: šeimos pajamomis, vieša šeimos reputacija ir t.t. Tai sunkus vaidmuo, reikalaujantis didelių pastangų. Sveikos šeimos santykiams būdingos meilės ir saugumo disfunkcinėje šeimoje nėra, todėl mainais už savo „darbą“ Įgalintojas gauna galimybę jaustis svarbus, reikalingas, teisingas. Šį vaidmenį atlikdamas žmogus pamėgsta kartoti „be manęs jūs visi prapultumėte“. Ant tokio iliuzinio pjedestalo užlipti lengva, tačiau norint sveikti ir pradėjus keistis, nulipti būna ypač sunku.

Tėvai priklausomoje šeimoje (būdami abu priklausomi, arba tarpdami priklausomo ir Įgalintojo santykyje) negali savo vaikams suteikti besąlyginės meilės ir dėmesio. Todėl paprastai Didvyris dėmesį „užsidirba“ teigiamu elgesiu. Atpirkimo ožiui dėmesys tenka kaip reakcija į neigiamus jo elgesio padarinius, Juokdarys dėmesį užsidirba linksmindamas kitus, o Pamirštajam dėmesio pelnyti nepavyksta ir jo „darbu“ tampa dėmesio neprašymas.

Vyriausiasis vaikas dažniausiai tampa Didvyriu, kadangi Įgalintojui – nepriklausomai, tėvui ar motinai, – paprastai neužtenka resursų viską suspėti. Didvyris turi anksčiau suaugti, kad galėtų padėti rūpintis savo seserimis ar broliais. Jam puikiai sekasi mokykloje, vėliau jis puikiai studijuoja universitete, sparčiai kyla karjeros laiptais. Priklausomoje šeimoje šio vaiko atliekamo vaidmens tikslas yra bet kokia kaina įnešti pozityvo į šeimos dramą. Tai šeimai tampa įrodymu, kad joje ne taip jau viskas blogai. Suaugę šie vaikai kitiems paprastai atrodo sėkmingi, patikimi, atsidavę darbui, orientuoti į pasiekimus, intelektualūs, rūpestingi, itin atsakingi, sunkiai dirbantys dėl pripažinimo, kartu ir paslaptingi, netolerantiški mažiau atsakingiems, dažnai nepatenkinti savo pasiekimais. Jiems būdingos ryškios perfekcionistinės tendencijos: nepriklausomai nuo to, kaip gerai viską atlieka ar kiek daug sugeba padaryti, jiems vis negana, ir reikalavimų sau kartelę jie nepaliaujamai kelia aukščiau. Pasitenkinimas ar džiaugsmas dėl to, kas pasiekta, būna trumpalaikis, nes paprastai esama įsitikinimo „viskas gerai, jei tik man sekasi, jei aš išpildau reikalavimus“. Tad aukšti pasiekimai paprastai priimami kaip „norma“, t. y. natūralu, taip ir turi būti. Jie taip pat siejami su asmeninės verte, ir yra lydimi įsitikinimo „padariau, vadinasi, aš šio bei to vertas“.

Šį vaidmenį atliekantys žmonės paprastai netoleruoja netobulai išpildytų užduočių ar klaidų. Išryškėja stipri orientacija į pergalę. Didvyris neretai vedamas įsitikinimo: „jei jau dalyvauju, privalau būti pirmas“. Tačiau neįmanoma visada ir visur būti geriausiam. Todėl Didvyris jaučiasi tarsi balansuotų ant plono lyno, nes yra įsitikinęs, kad patyręs nesėkmę, gali susidurti su kitų panieka. Apskritai, nesėkmės patyrimas prilygsta pasaulio pabaigai. Dirbdama su Didvyrio vaidmenį kilmės šeimoje prisiėmusiais SAV dažnai atpažįstu Apgaviko sindromą. Šį sindromą pirmosios įvardino klinikinės psichologės Pauline Clance ir Suzanne Imes. Apgaviko sindromas pasireiškia tuomet, kai žmogus tendencingai savo pasiekimus nuvertina, jų neinternalizuoja ir priskiria palankiai susiklosčiusioms išorinėms aplinkybėms. Nepaisant objektyvių aukštų kompetencijų, žmogui būdingas įsitikinimas, kad aplinkiniams jis tik sudarė protingo ar gabaus įspūdį ir gali būti bet kada demaskuotas kaip apgavikas. Tai ne tik varginantis, bet ir kankinantis reiškinys – žmogus gyvena jausdamas nuolatinę įtampą.

Dar kalbant apie Didvyriams būdingus bruožus, reikėtų išskirti nemokėjimą pasakyti „ne“ tokiose situacijose, kuriose atsisakymas būtų sveikiausia alternatyva. Natūralu, kad tai lemia pernelyg didelį atsakomybių ir įsipareigojimų sąrašą, kuris vėlgi veda ne tik link fizinio, bet ir psichologinio išsekimo. Tad dažniausiai Didvyris jaučiasi sutrikęs, piktas, išsigandęs, kaltas, pavargęs, nevertas sėkmės, kitų pasitikėjimo. Šie jausmai ir judėjimas žmogaus galimybes viršijančiu tempu dažnai baigiasi tuo, kad gyvenimas pradeda griūti.

Kito vaidmens, vadinamo Atpirkimo ožiu, funkcija yra nukreipti dėmesį nuo tikrosios šeimos problemos – priklausomybės. Savo elgesiu šis vaikas sukuria „saugų“ kanalą, kur šeimos nariai gali išlieti savo skausmą, nusivylimą ir pyktį. Jis siekia šeimos dėmesio per negatyvą – laužo taisykles, konfrontuoja. Atpirkimo ožio vaidmeniui būdingi tokie įsitikinimai kaip „aš jums visiems parodysiu“, „man nieko nereikia“, „man niekas nerūpi“, „aš nieko nejaučiu“, „niekas negali manęs įskaudinti“. Iš šono šis vaikas ar priklausomoje kilmės šeimoje šį vaidmenį prisiėmęs suaugęs atrodo kaip į problemas įsivelti linkęs individas, kuriam niekas nerūpi, atsiribojęs nuo šeimos, kontaktą užmezgantis tik su panašiu elgesiu pasižyminčiais bendraamžiais. Dažniausiai toks asocialus ir rizikingas elgesys sulaukia pasekmių – nebaigti mokslai, kriminalinė patirtis ir problemos su teisėtvarka, priklausomybės. Šį vaidmenį prisiėmusiam SAV reikalinga įvairiapusė psichosocialinė pagalba.

Juokdario vaidmenį prisiėmusio vaiko „darbas“ disfunkcinėje šeimoje yra parūpinti teigiamų emocijų. Tarsi užsimaukšlinęs klouno kepurę, vaikas savo elgesiu praskaidrina skaudžią priklausomos šeimos kasdienybę, suteikia galimybę bent trumpam nukreipti mintis nuo problemų. Tėvai mėgsta „užleisti šiam vaikui eterį“, o ir jis pats bet ką padarytų, kad tik pelnytų kitų dėmesį. Šiuo atveju SAV būdingi tokie įsitikinimai: „jei jie juokiasi, vadinasi, aš jiems patinku“, „niekam nepatiksiu, jei būsiu rimtas“, „kad tik nieko nesupykdyčiau“, „aš atsakingas už tai, kaip jie jaučiasi“. Nors aplinkiniams juokdario vaidmenį atliekantis asmuo atrodo patrauklus, neretai jį vertina kaip nesubrendusį. Juokdario vaidmenį išpildantys žmonės tarsi apgraibomis bando susiorientuoti tarpasmeniniuose santykiuose. Jie jaučia stiprų poreikį pasitikrinti, ar tai, ką jie daro, yra blogai, ar gerai. Paprastai jie netoleruoja aplinkinių neigiamų jausmų, todėl deda daug pastangų situacijai kontroliuoti. Nesunkiai galima nuspėti, kokios rizikos gresia juokdario vaidmenį atliekančiam SAV – tai ir sunkumai tarpasmeniniuose santykiuose, ir destruktyvių būdų įtampai įveikti, tokių kaip psichoaktyvių medžiagų vartojimas, rizika ir t.t.

Pamirštojo vaidmenį atliekančio vaiko užduotis yra tapti nematomu, kad savo reikmėmis ar sunkumais neapsunkintų priklausomybės paliestos šeimos papildomomis problemomis. Tokio vaiko „darbas“ – neprašyti dėmesio. Priklausomoje šeimoje tėvams labai patogu ir jie vaiką aplinkiniams dažniausiai giria dėl jo savarankiškumo. Aplinkiniams jis atrodo nepriklausomas, atsiribojęs. Paprastai šis vaidmuo panašiai pasireiškia ir suaugus – žmogus atrodo nematomas. Pamirštojo vaidmenį atliekantys SAV paprastai jaučiasi nesaugūs, vieniši, nemoka paprašyti kitų pagalbos.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad nepriklausomai nuo atliekamo vaidmens, SAV neretai savo gyvenimo partneriu pasirenka priklausomą žmogų. Tai įvyksta nesąmoningai. Veikiausiai tai susiję su tuo, kad SAV yra linkę sau prisiimti kaltę dėl kilmės šeimoje išgyventos skausmingos dramos. Santykiai su priklausomu žmogumi jiems tampa savotišku antruoju šansu įrodyti, kad jie visgi gali įveikti priklausomybę ir ja sergantį išgelbėti.

Kaip tokiems vaikams galima padėti?

Pirmiausia, svarbu kuo anksčiau atpažinti vaikus, kurie auga priklausomybės ligų paliestose šeimose. Kaip ir kalbėjome, pagalba gali būti ypač reikalinga ir ten, kur iš pažiūros atrodytų priešingai – prisiminkite ir įsivaizduokite didvyrio vaidmenį atliekančio vaiko portretą. Priklausomų tėvų vaikams turi būti užtikrinta saugi aplinka. Psichosocialinė pagalba reikalinga visai šeimai – psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos, nukreipimas į ALATEEN, SAV savitarpio pagalbos grupes.

SAV sveikimo kelią jau aptarėme, kai kalbėjome apie artimųjų sveikimą apskritai. Baigiant norisi pabrėžti, kad „suaugęs alkoholiko vaikas“ nėra etiketė visam gyvenimui, tai veikiau galimybė. Juk be savitų rizikų, kiekvienas aptartas vaiko vaidmuo disfunkcinėje šeimoje talpina savyje ir begales potencialo. Viskas priklauso nuo paties žmogaus – nuo jo pasirinkimų.

Kalbino A. Navickas ir K. Dvareckas

Straipsnis paimtas iš kapucinai.net