Iš trijų priklausomybių išbridęs vyras stebisi, kaip dar yra gyvas
Straipsnis paimtas iš tv3.lt
Straipsnis paimtas iš tv3.lt
Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Bernardinai.lt nuotrauka
Vasaros pradžioje VDU Socialinės antropologijos magistro programos absolventė sesuo JUOZAPA ŽIVILĖ MIELIAUSKAITĖ SF pristatė tyrimo priklausomų asmenų bendruomenėje rezultatus. Praleidusi keletą savaičių vienoje iš reabilitacijos bendruomenių vienuolė dalijasi įžvalgomis, padedančiomis geriau suprasti priklausomybės reiškinį: ligos bruožus ir sveikimo sąlygas.
Kodėl studijuodama socialinę antropologiją pasirinkai priklausomybės temą?
Norėjau tirti religinę sritį, išsiaiškinti, kaip asmenys įtiki ir kaip ši jų patirtis vystosi gyvenime. Iš kokios patirties pasirenkama tikėti? Antropologinė prieiga remiasi lauko tyrimu, glaudžia patirtimi konkrečioje terpėje. Pamažu išryškėjo, kad reabilitacijos institucija galėtų būti tinkamas laukas.
Pradėjusi gilintis, supratau, kad apie priklausomybę apskritai nieko nežinau. Mes labai mažai apie ją žinome, esame pilni baimių, įsivaizdavimų, iliuzijų. Priklausomybė yra psichikos liga, kai asmuo patiria labai stiprų potraukį vartoti psichiką veikiančias medžiagas arba procesus ir turi labai ribotas galimybes jį valdyti. Ši liga yra didžiulė socialinė problema, paliečianti vis daugiau žmonių. Visi esame susiję, todėl reikia kuo daugiau aiškumo, kaip liga vyksta ir kaip iš jos sveikstama.
Kodėl pasirinkai galios santykių pjūvį?
Galios santykiai egzistuoja visose gyvenimo srityse, tiesiog esame labai prie jų pripratę. Pavyzdžiui, Michelis Foucault plėtodamas savo teoriją, padarė išvadą, kad galios santykiai egzistuoja visur ir visada. Jie gali daryti tiek teigiamą įtaką, tiek – neigiamą. Gali reikštis represijomis arba pozityviu asmenybės formavimu, kas vyksta, pavyzdžiui, švietimo sistemoje, gydymo įstaigose ir kitur. Kalbant apie priklausomybę, dominuojantis diskursas yra tai, kad liga išstumia asmenį iš visur, jis yra nebetinkamas. Priklausomi asmenys yra atmetami: jie izoliuojami ir nebegali funkcionuoti, yra marginalizuojami. Į mane priėmusią reabilitacijos bendruomenę stengiausi ateiti be jokių išankstinių nuostatų: ne patvirtinti savo įsivaizdavimų, bet pamatyti, kaip jos nariai mato priklausomybę, sveikimą, kaip vyksta jų identiteto kaita. Atlikdama stebėjimą, gyvenau reabilitacijos institucijoje, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi sveikstantieji, vėliau ėmiau iš jų interviu.
Kaip vyko įėjimas į tyrimo „lauką“, kaip tave priėmė?
Pradėjau nuo žvalgybos, nuvykdavau retsykiais į kokį renginį, kad jiems būčiau matyta… Vėliau kartą per mėnesį gyvendavau kartu savaitę. Nuotykių netrūko! Pirmą šoką patyriau, kai man atvykus į bendruomenę, dėl nesusipratimo, budėtojas nežinojo, kas aš tokia. Vėliau jis gavo nurodymą elgtis su manimi „kaip su visais“. Tai reiškia, kad turėjo patikrinti visus mano daiktus: jausmas – baisus, siaubingas. Kažkas kitas žiūri į tavo gyvenimą ir sprendžia, ar jis legalus. Paėmė iš manęs kompiuterį, vaistus, pinigus, daiktus… Žinoma, vėliau grąžino, bet to jausmo ilgai nepamiršiu.
Didžiausias iššūkis – pasiekti, kad grupė tave priimtų, – priešingu atveju, tyrimas neįvyks. Man pavyko gan lengvai, per geras tris dienas. Visi žinojo ir sutiko, kad vykdyčiau tyrimą, gyvendama tarp jų. Esminis mus skiriantis aspektas buvo faktas, kad neturiu priklausomybės. Pirmą kartą per dešimt vienuolystės metų buvau terpėje, kur niekam nebuvo svarbu, kad aš vienuolė. Nors pavyko išties neblogai priartėti prie žmonių, tačiau atstumas vis tiek išliko: „Čia Juozapa, ji nepriklausoma“, – vien šitaip mane pristatydavo. Kai po pirmosios savaitės vėl apsirengusi abitą išėjau pro vartus, jaučiausi tarsi iš kito pasaulio: ten kitos taisyklės, viskas kitaip… Tikrai, nėra lengva tą pasaulį suprasti. Suvokiu, kad visuomenės dalis, kuri neturi asmeninių sąsajų su priklausomybe, kupina išankstinių nuostatų. Maniau, kad aš tai jau tikrai jų neturiu… Bet tyrimo metu išlindo yla iš maišo: jaučiuosi kitokia, geresnė. Nemenkas iššūkis buvo leistis į patirtį taip, kaip priklausomi ją išgyvena. Viską daryti kartu ir bandyti suvokti, kaip jie tai suvokia. Paprastai teigiama, kad visuomenė priklausomus asmenis stigmatizuoja, tačiau jie ir patys save labai stipriai marginalizuoja. Tai labai įdomu. Priklausomi asmenys, pripažįstantys, kad serga ir yra pasirinkę sveikimą, suvokia save kaip netinkamus visuomenei, atsidūrę už jos ribų. Kaip jau minėjau, skirstymas labai radikalus: priklausomi ir nepriklausomi; normalūs ir ligoniai.
Kaip sveikstama? Kokius tyrime išryškėjusius aspektus verta žinoti ir platesnei visuomenei?
Kai pradėjau dirbti su duomenimis, ėmė ryškėti keli esminiai dalykai. Pirmiausia reabilitacijos tikslas – tapatybės perkeitimas, sudaryti sąlygas keistis asmens tapatumui, kad jis vėl galėtų integruotis į visuomenę. Mėginant nustatyti, kas lemia sveikimą, išryškėjo du aspektai: vienas, susijęs su galia – remiantis galia, sukuriamos aplinkybės, sąlygos, kuriomis siekiama įpročių kaitos; o antroji sritis, kuria siekiama mąstymo kaitos – tai religinė patirtis. Religijai yra suteikiama simbolinė galia. Šie du aspektai pasitelkiami siekiant tapatumo transformacijos. Be jau minėtų dalykų, išryškėjo anonimiškumo dominavimas, pasireiškiantis stigmos slėpimu. Kadangi visuomenėje nesugebame priklausomybės toleruoti, ji mums pernelyg baisi, tad mes ją išstumiame. Tai lemia, kad visais įmanomais būdais yra vengiama priklausomybę atskleisti.
Neretai netgi pasirenkamas atkrytis, užuot atskleidus priklausomybę. Pavyzdžiui, moteris buvo įsisiuvusi ampulę, tačiau neišdrįso atsisakyti alkoholio per giminės balių: buvo nesvarbu, kad mirs, bet negalėjo pasisakyti, jog yra priklausoma. Tokių atvejų mačiau nemažai, ir tai išties rimta. Priklausomi asmenys situaciją suvokią kaip beviltišką, kaip viso gyvenimo kovą, problemą, apimančią visas sritis, iš kurios neįmanoma išsivaduoti. Iš esmės, visą laiką balansuojama ant ribos – tarp gyvybės ir mirties.
Išties nėra buvusių narkomanų, yra tik sveikstantieji. Atkryčių tikrovė yra labai reali. Vienas skaudžiausių interviu buvo su vaikinu, kuris gerus 20 metų priklausomas nuo heroino. Iš labai geros šeimos, būdamas 16 metų iš smalsumo pabandė, kai Lietuvoje buvo heroino bumas. „Nuėjau į reabilitaciją, išbuvau, išėjau, atkritau…“ ir taip keliolika kartų. Nevilties situacija yra pati šiurpiausia. Susidūriau su labai daug skausmo. Neturėjau mažiausio suvokimo, kokio dydžio yra šių žmonių kentėjimas, suvokimas, kad negali valdyti savo gyvenimo. Tada vartoji, kad to nebesuvoktum…
Interviu metu paaiškėja, kad sveikstant pirmiausiai labai ryškiai pakinta priklausomybės samprata: problema virsta tiesiog liga; kovojimas pereina į sveikimą. Save ima suvokti kaip sergantį, vadinasi, kaip normalų: vienas serga vėžiu, turi tam tikrus simptomus, o manieji yra tokie… Greta atsiranda labai reikšmingas bruožas: ligos prisiėmimas, atsakomybė už savo sveikimą. Priklausomybės ligos neigimą ir priešinimąsi jai, keičia apsisprendimas sveikti – jį išreiškia blaivumo siekis.
Užuot buvusi nelaime, bėda ir prakeiksmu, priklausomybė virsta dovana ir galimybe. Religinė patirtis leidžia suvokti, kad Dievas yra dovanojęs gyvenimą ir galima dar kartą pradėti iš naujo… „Mes čia visi po šimtą kartų turėjome būti mirę“, – sako man pašnekovai. Šie žmonės kupini gyvenimo džiaugsmo, kad gali vėl gyventi, daryti daugybę dalykų, mokytis, nes nemirė griovy, nors turėjo labai realų šansą. „Dievas mane priima. Jėzus – mano draugas. Geras, turiu draugą, su kuriuo neinu gert!“ Beje, anonimiškumas neišnyksta, tačiau kinta. Žmogus sako: „Neturiu visiems pasakoti, bet man jau ne gėda…“
Nors jau nemažai yra kalbėta apie priklausomybę kaip ligą, tačiau žmonių nuostatos keičiasi labai lėtai ir sunkiai. Ar suvokiame, kokios yra šio išstūmimo iš visuomenės pasekmės?
Būtina pabrėžti, kad ir „Bernardinai.lt“ labai svariai prisideda prie informacijos apie šią ligą sklaidos. Tačiau galvoju, kad tol, kol asmeniški nesusiduriame, tol daug dalykų neatsiveria… Kartais galvojam, kad žmogus turi tiesiog nevartoti, stengtis, dirbti. Labai skaudu girdėti sakant, kad priklausomi yra tiesiog apsileidę ir tinginiai. Tai rimta liga, kurią nėra lengva suvaldyti. Kita vertus, mes labai toleruojame alkoholio vartojimą. Koks pasipiktinimas kyla dėl elementarių draudimų, nejaučiant jokio solidarumo… Tam tikrose terpėse patys suaugusieji skatina jaunimą vartoti alkoholį, pateikdami jį kaip tam tikros iniciacijos į suaugusiųjų pasaulį elementą. Visuomenė turi labai atsakingai augti ir mokytis. Permąstyti, pavyzdžiui, ar alkoholis duoda daugiau gerų dalykų negu prastų.
Mes sunkiai gebame toleruoti kitokius, neatitinkančius tam tikrų normų. Bet kaip žmogui sveikti, jeigu jis izoliuotas? Kaip jam sveikti, jei išėjęs iš reabilitacijos negali susirasti darbo?
Kalbėjai apie viltį, o ką patartum žmogui, kuris asmeniškai susiduria su priklausomybe savo aplinkoje?
Man buvo įdomu atrasti, koks lūžis turi įvykti, kad žmogus pripažintų priklausomybę. Iš esmės, manau, tai yra praradimo patirtis. Tu daugybę kartų prarandi: santykius, sveikatą, darbą… Gydymą žmonės pasirenka iš nevilties. Tad reikia ieškoti pagalbos. Širdies patys nesioperuojame ir danties netraukiame… Svarbi yra ir religinė patirtis, kad Dievas mus priima, nepaisant sumauto mūsų gyvenimo: „Jei Dievas mane išgelbėjo daugybę kartų, supratau, kad jam esu brangus.“ Deja, norint patekti į reabilitaciją, tenka ilgai laukti eilėje. Žmonės eina ten, kur juos priima, nežiūrėdami, religinė tai terpė ar ne.
Mes turėtume ugdyti gebėjimą priimti kitą su jo problema. Priimti asmenis, kaip kenčiančius, reikalingus pagalbos. Nepriėmimas labiausiai stabdo sveikimą. Sutikęs žmogų su padžiūvusia ranka, Jėzus paragina: „Stok į vidurį, ištiesk savo ranką.“ Tai yra tą paraštėse buvusį asmenį pastato į centrą ir kviečia visiems parodyti ranką, kurios šis neturi. Taip apverčia aukštyn kojomis visą kapitalistinės ekonomikos sistemą, apdovanojančią vien naudingiausius asmenis ir ragina pasirūpinti silpniausiais.
Straipsnis paimtas iš bernardinai.lt
Straipsnis paimtas iš 15min.lt
Pixabay nuotrauka
Kuo pasižymi žmonės, kurie tampa priklausomi? Ar bet kuris asmuo rizikuoja kuriuo nors gyvenimo periodu pakliūti į priklausomybės liūną? Kokios aplinkybės lemia didesnį ar mažesnį polinkį į priklausomybes ir kaip pasveikti priklausomybes turintiems žmonėms, papasakojo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos specialistės – psichologė AURA SVETIKIENĖ, socialinė darbuotoja RASA BLOŽIENĖ ir specialistė, dirbanti su priklausomybes turinčiais asmenimis, RENATA KARPOVIENĖ.
Kaip atpažinti priklausomybę?
Pasak psichologės Auros Svetikienės, priklausomybė yra liga, kuri pagal Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją priskiriama psichikos ir elgesio sutrikimams. Vienas iš labiausiai pastebimų požymių, A. Svetikienės teigimu, asmuo ima nebekontroliuoti savo elgesio: „Tampa nebesvarbūs artimi žmonės, jis gali prarasti darbą, susigadinti sveikatą. Visi tie praradimai, priklausomo asmens nuo vartojimo ar kitų veiksmų (pavyzdžiui, nuo lošimo) nesustabdo. Kai kalbama apie priklausomybes, dažniausiai galvojama apie narkotines medžiagas ir alkoholį. Tai geriausiai žinomos ir labiausiai ištirtos priklausomybės. Tačiau priklausomybę sukelia ne tik alkoholis, psichoaktyvios medžiagos, tokios kaip heroinas, kokainas, amfetaminas ir tabako dūmuose esančios medžiagos. Ją sukelti gali ir azartiniai lošimai, kompiuteriniai žaidimai, trumpųjų teksto žinučių rašymas ir kt.“
Psichologės A. Svetikienės tvirtinimu, yra daug ir įvairių rizikos veiksnių, kurie nulemia priklausomybės išsivystymą: „Tai sudėtinga liga, todėl sunku ją suprasti. Kada asmuo taps priklausomas ir nuo kokios medžiagos bei kokio kiekio, negalime nurodyti, nes kiekvienas gyvena skirtingoje aplinkoje, turi karta iš kartos matytą savo šeimos modelį. Taip pat kiekvieno iš mūsų psichinė bei fizinė sveikata yra skirtingos. Vienam gali užtekti ir vieno karto (vartojimo ar, pavyzdžiui, lošimo), kad išsivystytų priklausomybė. Yra žinoma tai, kad kuo jaunesniame amžiuje asmuo pradeda vartoti psichiką veikiančias medžiagas, tuo greičiau jis tampa priklausomas,“ – sako psichologė.
Kada yra didžiausia rizika paslysti?
Anot mobiliosios komandos psichologės A. Svetikienės, kai mus ištinka nesėkmė, išgyvename netektį, esame liūdni, pikti ir pan., stengiamės padaryti viską, kad to išvengtume: „Tuomet viskas priklauso nuo būdų, kaip tai darome, kokius metodus naudojome. Vieni turi platesnį, įvairesnį įrankių, padedančių savimi pasirūpinti, kompleksą, o kiti renkasi nelabai sveikus, net žalingus būdus. Nuolat kartojant tuos žalingus būdus, jaučiamas trumpalaikis palengvėjimas (pagerėjimas), vyksta tam tikras išmokimas: smegenys mokosi – arba vartoti alkoholį, arba, pavyzdžiui, nusipirkti naują rūbą ar daiktą. Užsifiksuoja, kad tai padeda nesijausti blogai, jaučiamas malonumas pagilina išmokimą. Laikui bėgant pasirinkimų galimybės susiaurėja iki vieno pasirinkimo, o visa kita nublanksta.“
Mitas, jog alkoholis ir narkotikai padeda atsipalaiduoti
Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos specialistė, dirbanti su priklausomais asmenimis, Renata Karpovienė tvirtina, jog gyventi šiuolaikiniame pasaulyje sudėtinga – patiriame daug streso, įtampos, nerimo, todėl didėja ir poreikis atsipalaiduoti, atgauti jėgas, užsimiršti. Visgi tai, kad atsipalaiduoti gali padėti psichotropinės medžiagos, tėra tik iliuzija. Dauguma asmenų galvoja: „jei vartosiu ne kasdien, narkomanu netapsiu“, „keli kartai tikrai nepakenks“, „žolė“ visai nekenkia“, „nuo vieno karto nieko neatsitiks“ ir pan.
R. Karpovienės teigimu, priklausomas nuo narkotikų gali tapti bet kokio amžiaus asmuo, netgi įsčiose esantis vaisius, jei motina vartoja narkotikus: „Psichotropinių medžiagų poveikis priklauso ir nuo paties asmens – jo imuniteto stiprumo, amžiaus. Vartojant bet kokią psichotropinę medžiagą organizme vystosi fiziniai ir psichiniai pakitimai. Apsvaigus nuo alkoholio, net ir vienintelis atvejis gali turėti lemtingų pasekmių: nelaimingi atsitikimai kelyje, vandenyje, traumos, sužalojimai, savižudybės, nusikaltimai, žmogžudystės, išžaginimai, užsikrėtimas lytiškai plintančiomis ligomis. Galima teigti, kad, vartojant psichotropines medžiagas, deja, problemos tampa ne tik opesnės, bet jų ir daugėja, ilgainiui vystosi ir priklausomybė.“
Priklausomybės požymiai
Priklausomybės mechanizmas visiems yra vienodas: kai asmuo tampa priklausomas, keičiasi jo elgesys, mąstymas, gyvenimo būdas – tai tampa nebe norma, o patologija. Priklausomybė pasižymi tuo, kad pačioje jos pradžioje pats asmuo nemano, kad yra priklausomas – pirmiausia tai pastebi aplinkiniai.
Mobiliosios komandos psichologės A. Svetikienės teigimu, kad asmuo jau yra priklausomas, galima įtarti iš šių požymių: pirmiausia – dirglumas, didelė emocijų kaita: „Asmuo tai liūdnas, tai linksmas. Atsiranda naujų draugų, kurie dažniausiai taip pat turi žalingų įpročių. Kai asmuo vartoja narkotikus, pastebimos žaizdos, injekcijų žymės. Šiek tiek keičiasi asmens išvaizda. Išvaizdos pokyčiai priklauso nuo to, kokias medžiagas asmuo vartoja. Laikui bėgant galima pastebėti, kad asmuo vengia bendrų veiklų, ypač nesilaiko susitarimų, pažadų, taip pat nebelieka mėgstamų pomėgių. Vis dažniau pastebimas emocinis nestabilumas, nes, kaip teigia specialistai, priklausomybė dažnai susijusi su gėda dėl kontrolės praradimo. Asmuo nesijaučia gerai, nes nesuvaldo savo elgesio, todėl atsiranda nerimastingumas, baimė, šiurkštumas. Tačiau vienareikšmiškai teigti, kad išvardyti požymiai yra sukelti priklausomybės, negalima, kaip ir konstatuoti diagnozę – ją išsiaiškinti gali specialistai.“
Kaip priklausomybės paveikia žmonių gyvenimus?
Anot R. Karpovienės, priklausomas asmuo daugiau energijos skiria priklausomybės procesui: „Kaip ir bet kuri kita progresuojanti liga, priklausomybė iš asmens atima daugiau energijos, susitelkimo ir gebėjimo veikti, griaudama gebėjimą būti „normaliu“ asmeniu. Veikla ir žmonės, kurie praeityje buvo svarbūs, dabar yra mažiau svarbūs. Laikas, skirtas praleisti su šeima, senais draugais bei pramogoms, yra nustumiamas į šalį, kad atsirastų vietos priklausomybei. Dažnai asmenys praranda darbą, nuolatines pajamas. Žalingų medžiagų vartojimas asmenį dažnai atveda ir iki ankstyvos mirties.“ Priklausomybės dažnai paveikia ne tik priklausomą asmenį, tačiau ir visus šeimos narius. „Ne veltui sakoma, kad priklausomybė – visos šeimos liga, neišvengiamai veikianti ir visą priklausomo asmens aplinką. Artimieji neturėtų galvoti pateisinimų ar dangstyti piktnaudžiavimo, nes priklausomam asmeniui neleidžiama susidurti su realiomis jo elgesio pasekmėmis ir nesuteikiama proga pamatyti problemos mastą. Šeimos nariams taip pat būtina pagalba, nes jie nuolat patiria nerimą, bejėgiškumo jausmą, pyktį ar gėdą“, – sako R. Karpovienė.
Mobiliosios komandos specialistai pastebi, kad turintys priklausomybę tėvai praranda ryšį su vaikais, nebesidomi jų mokymosi procesu, nesirūpina tinkama vaikų sveikata, šeimos namuose dažnai lankosi pašaliniai asmenys, vaikai paliekami vieni, be priežiūros, vaikams neužtikrinama saugi aplinka. Dėl šių priežasčių dažniausiai jiems turi būti užtikrinama saugi aplinka ne biologinėje šeimoje. Vis dėlto priklausomiems asmenims įmanoma padėti.
Kaip padėti priklausomam asmeniui?
Sužinojus apie asmens priklausomybę, pasak Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos socialinės darbuotojos Rasos Bložienės, jokiu būdu negalima kaltinti ir gėdinti: „Tai patiriantis asmuo nepradės kalbėti, atsiverti ir pripažinti savo problemos, ją įvardijant. Bendraujant reikia laikytis mylinčio, bet griežto asmens pozicijos, atvirai kalbėtis išsakant, ką pastebite, dėl ko nerimaujate. Priklausomas asmuo linkęs neigti savo problemą, jos nepripažinti, todėl turėtų vykti nuolatiniai pokalbiai, nors tai būna sunku, jei pats asmuo – nemotyvuotas. Ypač svarbus artimųjų palaikymas. Mūsų darbe dažniausiai klientai neturi išplėstinės šeimos palaikymo. Iš kartos į kartą perduodami elgesio modeliai: alkoholio vartojimas, socialinių, kasdienių ir tėvystės įgūdžių stoka, vaikų nepriežiūra. Dažnai smurtas artimoje aplinkoje tapęs norma.“
Mobiliosios komandos specialistai išanalizuoja šeimos situaciją iš pateiktos informacijos, gautos iš įvairių šaltinių: ugdymų ir gydymo įstaigų, kaimynų, giminaičių, vaiko teisių apsaugos skyrių. Vykstant į šeimą, atkreipiamas dėmesys, ar šeima jau buvo žinoma vaiko teisių apsaugos skyriui, ar joje vyrauja besikartojančios tos pačios problemos, kokių pagalbos priemonių buvo imtasi problemoms spręsti, analizuojama, kas buvo veiksminga, kas – ne. Mobiliosios komandos tikslas – įvertinti rizikos ir saugumo veiksnius šeimoje, šeimos stiprybes, poreikį intensyviai pagalbai. Dažniausiai krizinės situacijos šeimoje kaltininkas – alkoholio vartojimas.
Mobiliosios komandos specialistai taiko motyvavimo technikas, siekiant, jog priklausomybės ligomis sergantis šeimos narys priimtų siūlomą pagalbą, padidėtų asmens vidinė motyvacija keisti savo elgesį. Vaiko tėvams sutikus priimti mobiliosios komandos pagalbą, priklausomai nuo problemos pobūdžio, jiems rekomenduojami tiek skubios pagalbos būdai, tiek ilgalaikė pagalba, inicijuojamos psichologo, psichiatro, priklausomybių specialisto konsultacijos. Remiantis psichiatro išvadomis, asmenys nukreipiami gydymuisi į Priklausomybių ligų centrus bei ilgalaikei reabilitacijai bendruomenėje, taip pat rekomenduojama lankyti anoniminių alkoholikų grupes.
Specialistės pažymi, kad pirmiausia reikalingas priklausomybės pripažinimas, jos įvardijimas – tai vienas iš pirmųjų gydymo etapų. Asmuo turi pripažinti, kad pats savo pastangomis negali susitvarkyti su priklausomybės problemomis, peržengti baimės, gėdos, puikybės ribas ir kreiptis pagalbos į specialistus, anoniminių alkoholikų grupes, vykdyti jų rekomendacijas, dirbti bendradarbiaudamas, dėti valios pastangas ir sutelkti kantrybę.
Taip pat svarbu žinoti, kad sveikimo procesas visuomet individualus. Tai gana ilga kelionė į save, neužkraunant atsakomybės aplinkiniams žmonėms. Tai laikas, skirtas apmąstymams: kaip aš gyvenu, kas vyksta mano gyvenime, kaip aš iš tikrųjų noriu gyventi? Kad asmuo visa tai pasiektų, reikalinga valia.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informacija
Straipsnis paimtas iš bernardinai.lt
Azartiniai lošimai. Eltos nuotr.
Seimas ketvirtadienį svarstys Azartinių lošimų įstatymo pataisų projektą, kuriuo siekiama reglamentuoti azartinių lošimų licencijavimą.Projektu siekiama reglamentuoti azartinių lošimų licencijos išdavimo, patikslinimo, atsisakymo išduoti licenciją, įspėjimo apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą, įspėjimo apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą panaikinimo, licencijos galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo pagrindus, sąlygas ir tvarką.
Kartu siūloma nustatyti baigtinį atsisakymo išduoti licenciją, licencijos galiojimo sustabdymo ir licencijos galiojimo panaikinimo pagrindų sąrašą.
Siekiant efektyvios azartinius lošimus organizuojančių bendrovių priežiūros, projektu siūloma išplėsti Lošimų priežiūros tarnybos taikomų poveikio priemonių sąrašą – numatomos baudos ir tokios jų ribos, kad minėta tarnyba galėtų azartinių lošimų organizavimo tvarkos nesilaikančioms bendrovėms (juridiniams asmenims) skirti tinkamas, t. y. nuo pažeidimų atgrasančias ir proporcingas padarytam pažeidimui, poveikio priemones. Įstatymo projektu siūloma reglamentuoti ir baudų skyrimo tvarką – numatoma baudas bendrovėms skirti atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, trukmę, padarytos žalos dydį, įstatymo projekte nustatytas lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Siekiant mažinti naštą, tenkančią lošimų organizatoriams, turintiems kelių skirtingų rūšių licencijas, siūloma nustatyti, kad visų rūšių azartiniai lošimai gali būti organizuojami to paties lošimų organizatoriaus teisėtai valdomose tose pačiose patalpose, kurioms netaikomi izoliuotumo ir atskiro įėjimo reikalavimai. Į patalpas, kuriose organizuojami stalo lošimai ir lošimai A kategorijos automatais bei kitų rūšių azartinių lošimų veikla, būtų draudžiama įleisti asmenis, nesulaukusius 21 metų amžiaus.
Straipsnis paimtas iš respublika.lt
lrytas.lt nuotrauka
Straipsnis paimtas iš lrytas.lt
2019 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas pritarė Lietuvos Respublikos Azartinių lošimų įstatymo (toliau – ALĮ) pataisoms (projektas Nr. XIIIP-1199(6)), susijusioms su azartinių lošimų reklamos draudimo ir apsaugos nuo azartinių lošimų sugriežtinimu.
Įstatymo pataisomis siekta detaliau ir griežčiau reglamentuoti draudimą azartinių lošimų reklamą skelbti interneto svetainėse, kurios skirtos jaunesniems kaip 18 metų asmenims bei tinkamai užtikrinti draudimą lošti asmenims, jaunesniems nei 18 metų.
Iki šiol ALĮ numatė, kad Lietuvoje draudžiama lošti asmenims, kuriems nėra sukakę 18 metų, tačiau nebuvo draudimo tokius asmenis įleisti į lošimo automatų ir bingo salonus, lažybų ir totalizatorių punktus.
Siekiant tinkamai užtikrinti draudimą lošti asmenims, kuriems nėra sukakę 18 metų, ši įstatymo nuostata sugriežtinta ir nuo 2019 m. liepos 1 d. bus draudžiama į lošimo automatų ir bingo salonus, lažybų ir totalizatorių punktus įleisti jaunesnius kaip 18 metų asmenis. Be to, lošimų organizatoriai privalės tikrinti įeinančių klientų tapatybę, o asmens tapatybę patvirtinančio dokumento nepateikę asmenys nebus įleidžiami į lošimų vietas.
Iki šių pataisų įsigaliojimo lošėjų tapatybė buvo tikrinama ir jie registruojami tik įeinant į lošimo namus (kazino).
Be to, įsigaliojus ALĮ pataisoms, nuo 2019 m. lapkričio 1 d. bus leidžiama skelbti tik azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekės ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis. Nurodyti bet kokią papildomą rašytinę, vaizdinę ar garsinę informaciją bus draudžiama.
Taip pat atsiranda draudimas jaunesniems kaip 18 metų asmenims skirtose interneto svetainėse skelbti bet kokią su azartiniais lošimais susijusią informaciją. Įstatymas numato, kad jaunesniems kaip 18 metų asmenims skirta interneto svetaine laikytina interneto svetainė, kurioje ne mažiau kaip 4/5 turinio yra skirta vaikams ir paaugliams skirtų renginių bei reiškinių aprašymui, profesionaliam jų vertinimui, informavimui apie juos, vaikų ir paauglių meninės ir techninės kūrybos sklaidai.
Dėl sugriežtintų įstatymo reikalavimų bus lengviau užtikrinti draudimo lošti nepilnamečiams asmenims vykdymą bei nepilnamečių apsaugą nuo galimo žalingo azartinių lošimų poveikio bei asmenų, pateikusių prašymus neleisti lošti, patekimo į lošimų organizavimo vietas apsaugą ir kontrolę.
Straipsnis paimtas iš 15min.lt
Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Lošimų priežiūros tarnyba) skyrė UAB „Olympic Casino Group Baltija“ 495 900 Eur baudą už tai, kad bendrovė papildomai nepatikrino trijų lošėjų, lošusių prie lošimo stalų lošimo namuose (kazino), esančiuose Panevėžyje, ir keitusių grynuosius pinigus į žetonus, kurių bendra suma sudarė 42200 Eur, tapatybės, neužregistravo jų privalomame pildyti žurnale, ir tuo padarė šiurkštų Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalies reikalavimo pažeidimą.
2018 metais Lošimų priežiūros tarnyba atliko neplaninį specialųjį patikrinimą UAB „Olympic Casino Group Baltija“ lošimo namuose (kazino), esančiuose Panevėžyje, kurio metu buvo vertinta kaip bendrovė laikosi azartinių lošimų organizavimo ir pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos keliamų reikalavimų.
Patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovei priklausančiuose lošimo namuose 3 lošėjai vienos paros laikotarpyje per 14 valandų atliko grynųjų pinigų keitimus į žetonus už 42200 Eur sumą. Šios operacijos nebuvo užregistruotos registracijos žurnale. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu, bendrovė privalėjo pakartotinai nustatyti tapatybę klientų, kurie per parą atliko susijusias grynųjų pinigų keitimo į žetonus operacijas, kurių suma viršija 1000 eurų. Nustačius tapatybę, tokios piniginės operacijos turėjo būti nuolat ir nedelsiant registruojamos registracijos žurnale.
Kliento tapatybės nustatymo reikalavimų nesilaikymas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 34 straipsniu, yra laikomas šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu.
Lošimų priežiūros tarnyba baudą skyrė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu, kuris numato galimybę už šios srities šiurkščius pažeidimus skirti tokio dydžio baudas: nuo 2 000 iki 1,1 mln. Eurų baudą įmonei.
Lošimų priežiūros tarnybos sprendimas gali būti skundžiamas teismui.
Straipsnis paimtas iš lpt.lt