8 mln. eurų pralošęs buvęs „Arsenal“ žaidėjas: „Stačiau net už Lietuvos U-20 rinktinę“

15min.lt montažas / Paulas Mersonas prisipažino, kad statė už Lietuvos U-20 rinktinės rezultatus

Buvęs Londono „Arsenal“ futbolininkas Paulas Mersonas „The Sun“ dienraščiui atskleidė savo sunkią kovą su priklausomybe lošimams.

1985-1997 metais Londono „Arsenal“ klube 327 rungtynes sužaidęs P.Mersonas pasibaigus karjerai įklimpo į azartinius lošimus. Dabar 50-metis buvęs Anglijos rinktinės žaidėjas atskleidė, kad priklausomybės alkoholiui, narkotikams ir lošimams jam kainavo 8 mln. eurų. Futbolo žvaigždė prisiminė momentą, kuris apibrėžė jo pasiektą dugną: „Aš keldavausi anksti ryte, kad pastatyčiau už Lietuvos jaunimo krepšinio rinktinę. Kaip tu apskaičiuoji tokius mačus? Kam to reikia?“ Septynių vaikų tėvas P.Mersonas teigė, kad lošimai yra pati blogiausia iš visų priklausomybių: „Tu eini iš proto. Ieškai ir ieškai už ką statyti, kad vėl pajustum tą susijaudinimą. Kai tik pastatai, pats negali patikėti, ką padarei. Ir tada ateina savęs niekinimas.“

Su „Arsenal“ klubu futbolininkas dukart laimėjo aukščiausią Anglijos divizioną, dabar vadinamą „Premier“ lyga. Dokumentiniame filme apie savo priklausomybę prabilęs vyras tikino, kad su tuo turės kovoti visą gyvenimą. „Mano gyvenimas sugriuvo… Lošimai. Aš visiškai praradau kontrolę. Aš išsikasiau duobę, iš kurios negalėjau išlipti. Tai blogiausia priklausomybė pasaulyje“, – su ašaromis akysi ITV filme pasakojo P.Mersonas. Buvęs futbolininkas pirmą kartą pastatė lažybose dar būdamas 16-os, kai gavo pirmą atlygį iš Londono klubo. Net ir dabar, žinodami jo problemas, lošimų organizatoriai jam siūlo dalyvauti lažybose. „Tai tiesiog kaip priklausomybė nuo kokaino. Tu nepavargsti. Tiesiog galvoji, kur gauti daugiau pinigų, kad pastatytum. Tiesiog ant narkotikų tiek neįmanoma išleisti pinigų“, – pasakojo buvęs futbolininkas.

Straipsnis paimtas iš 15min.lt

DĖMESIO, SVARBUS PRANEŠIMAS

Informuojame, kad nuo š. m. vasario 28 d. 18 val. iki š. m. kovo 1 d. dėl valstybės įmonė Registrų centras tvarkomų valstybės registrų ir informacinių sistemų atnaujinimo darbų nurodytu laikotarpiu NEBUS galimybės pateikti prašymų neleisti lošti Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre.

Iš anksto atsiprašome už laikinus nepatogumus.

Druskininkų AL grupė švenčia savo gimtadienį

Š. m. kovo 9 d. „AL Druskininkai“ grupei 1-metų sukaktis. Kviečiame atvykti į Druskininkus ir kartu sudalyvauti programoje. Kiekvienas esate laukiamas ir mums labai svarbus.

PROGRAMA

11.00 – 11.45 val. Registracija, kava, arbata
12.00 – 12.45 val. atviras AL Druskininkai susirinkimas
13.00 – 14.45 val. uždaras AL Druskininkai susirinkimas
14.45 val. užkandžiai, kava, bendravimas

Susirinkimas vyks Druskininkuose, V. Kudirkos 41,parapijos namai
Tel. 8 675 73875

1 iš 100 lietuvių serga šia liga – ji prasideda nuo pabandymo

pinigai (Fotodiena/Arnas Strumila)

Azartiniai lošimai yra viena klastingiausių žmogaus ligų, nes lengvų pinigų iliuzija ir neatsakingas elgesys dažnai priveda prie finansinio žlugimo ir chaoso asmeniniame gyvenime.

Priklausomybės nuo azartinių lošimų simptomai yra aiškūs, tačiau sudėtingiausia šiuo atveju būna įtikinti žmogų, kad jis yra priklausomas ir jam būtina specialistų pagalba. Neoficialiai skaičiuojama, kad šalyse problemų su priklausomybėmis nuo azartinių lošimų turi nuo 0,5 iki 1 proc. gyventojų. Lietuvos mastais tai būtų nuo 14 tūkst. iki 28 tūkst. gyventojų. Prieš kurį laiką buvo paskaičiuota, kad Lietuvoje kas penktas paauglys yra lošęs internetu, o net 6 proc. jauno amžiaus vaikų tą daro 2-3 kartus per savaitę. Maža to, kad problema yra rimta, tai ji turi daug potencialo dar labiau augti.

Apie priklausomybę nuo azartinių lošimų bei į kitus su šia liga susijusius esminius klausimus atsako „Asmens sveikatos klinikos“ psichiatras Edgaras Čiūras:

Papasakokite, kas tai yra priklausomybė nuo azartinių lošimų?
Priklausomybė nuo azartinių lošimų yra tam tikrų psichikos sutrikimų atspindys. Paprastai kalbant, asmuo negali kontroliuoti potraukio lošti. Šios ligos atveju dažnai tenka kovoti su pasekmėmis. Dalyvavimas azartiniuose lošimuose žmogui sukelia skaudžias pasekmes – tenka parduoti turtą, įklimpstama į skolas, subyra asmeninis gyvenimas. Žmonės dėl šios priklausomybės dažnai praranda darbus.
Kaip elgesyje atsispindi tokios priklausomybės užuomazgos?
Iš tikrųjų pats žmogus ilgai gali neatpažinti ir nepripažinti, kad serga tokia priklausomybės liga. Praeina ilgas laikas, kol susivokiama situacijoje. Bet tada, įprastai, jau būna pajaučiamos mano minėtos skaudžios pasekmės. Pirminiai požymiai – įvairūs. Priklausomybė gali atsispindėti žmogaus finansuose. Jei jis nuolat turėjo pinigų, bet staiga pradėjo skolintis, imti greituosius kreditus, jau yra signalas, kad kažkas negerai. Dėl šios priklausomybės gali keisti ir paties paciento emocinė būsena. Žmogus dažnai būna neišsimiegojęs, pavargęs, dirglus, piktas, sunkiai susikaupiantis. Jei žmogus būna sukūręs šeimą, turi vaikų, tai priklausomybės atveju dažnai atsitraukia nuo artimųjų. Galiu pridurti, kad itin svarbu kuo anksčiau pastebėti šią ligą. Negalima delsti nė akimirkos, nes su kiekviena diena lošiantis žmogus klimpsta vis giliau ne tik emociškai, bet ir finansiškai.
Ar ši priklausomybė būdinga tam tikro amžiaus žmonėms?
Priklausomu nuo azartinių lošimų gali būti bet kokio socialinio sluoksnio žmogus. Tiesiog tie, kurie uždirba mažiau, jie lošia mažesnėmis sumomis, o didesnes pajamas gaunantys asmenys – ženkliai didesnėmis. Dažniausia viskas prasideda jaunesniame amžiuje. Dažniau serga jaunesni bei vidutinio amžiaus žmonėms. Daug rečiau tokia priklausomybė nustatoma vyresniems žmonėms. Tiek vyrai, tiek moterys gali turėti tokią problemą. Tik vyrai bent 2-3 kartus dažniau serga nei moterys. Moterų atveju, pati ligos pradžia atsiranda vyresniame amžiuje nei vyrų. Nors moterims liga progresuoja greičiau, bet tuo pačiu jos anksčiau kreipiasi pagalbos. Vyrai dėl tam tikrų visuomenėje susiformavusių stereotipų apskritai nedrįsta kreiptis pagalbos į psichiatrą.
Kaip paaiškinti tą nenumaldomą norą lošti bei išlošti?
Nėra vienos aiškios priežasties, kodėl žmonės lošia. Kažkiek tam įtakos turi genetinis faktorius, bet daugiausia – išmokimas. Jei artimoje aplinkoje yra lošiančių asmenų, tai tas žmogus atsiduria tam tikroje rizikos grupėje. Taip pat aiškinama, kad lošdamas žmogus siekia patirti įspūdžių, gauti adrenalino. Tai gali būti siejama su vaikystėje atsiradusiu nepilnavertiškumo kompleksu. Įsivaizdavimas apie išlošimą žmogui suteikia pasitikėjimo, padeda save išaukštinti. Tokie žmonės, kurie lošia, turi tam tikrų mąstymo klaidų. Jie linkę nuvertinti savo varžovus ir pervertina save. Galvoja: „Kiti neišloš, bet aš išlošiu“. Tas skatina lošti toliau. Tokiems žmonėms būdinga tai, kad apžvelgę savo lošimų istoriją, jie nemato praloštų atvejų, bet pastebi tik išlošimus.
Kaip šį potraukį paveikia kitos priklausomybės nuo alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų?
Tarp šių priklausomybių dažnai galima surasti tiesioginį ryšį. Pavyzdžiui, alkoholis skatina žmogų lošti, nes išgėrus tampa sunkiau save sukontroliuoti, nuslopinama baimė pralošti. Tą akimirką žmogus gal ir jaučiasi pakiliau, bet kitą dieną jis būna tik dar labiau prislėgtas.
Kaip artimieji gali padėti lošiančiam žmogui?
Dėl priklausomybės nuo azartinių lošimų kenčia visa šeima. Ta problema apima daug daugiau žmonių nei patį lošiantįjį. Pirmiausia, šeimos nariams yra labai svarbu suprasti, kad lošimas yra kažkas tokio, ko tas žmogus lengvai negali atsisakyti. Todėl reikia padrąsinti tą žmogų. Pasakyti, kad nelošk, nepakaks. Bet vietoj priekaištų, labai svarbu palaikyti jį. Parodyti, kad jis yra suprantamas. Tuo pačiu tam žmogui svarbu išaiškinti, kaip jo lošimai veikia artimuosius, kokias pasekmes turi ši liga ir kokias gali turėti, jei nebus gydoma. Pasitaiko atvejų, kai lošėjas dėl savo problemų pradeda kaltinti artimuosius. Didžiausia klaida būtų artimiesiems prisiimti svetimą kaltę dėl kito asmens praloštų pinigų. Jokiu būdu nereikėtų bandyti padengti lošiančio asmens skolų ar, dar blogiau, duoti jam pinigų lošimams. Tai tik dar labiau pagilins problemą.
Kaip ši priklausomybė yra gydoma ir ar ji – išgydoma?
Pradėkime nuo to, kad bet kokia priklausomybė yra liga visam gyvenimui. Tik vieniems žmonėms pavyksta ją sukontroliuoti, o kitiems, deja, ne. Jei po gydymo asmuo kurį laiką nelošia, tai gali tęstis visą gyvenimą, bet jis vis tiek bus priklausomas. Bet koks, net ir nedidelis, pabandymas gali sukelti atkrytį. Gydymas gali būti įvairus. Realiai, kartais gali būti skiriami vaistai – antidepresantai. Tas dažnai labai padeda. Kitas svarbus gydymo būdas – anoniminės lošėjų grupės, kur žmogus gali pasikalbėti su panašiais į jį patį. Yra žmonių, kurie visą gyvenimą po to lanko tokias grupes. Jiems kažkas padėjo ir jie nori kitiems padėti. Taip pat tokiam žmogui gali būti taikoma individuali psichoterapija. Ji efektyvi gydant visas priklausomybes. Dar pridursiu, kad yra anoniminės grupės šeimos nariams, kurių vienas turi priklausomybę nuo azartinių lošimų. Dalyvavimas tokiose grupėse yra labai efektyvus, nes padeda artimiesiems geriau suprasti priklausomą žmogų.

Straipsnis paimtas iš tv3.t

Priklausomybė nuo interneto slepia daug rimtesnes problemas

Rawpixel/Unsplash nuotr.

Jeigu pastebite, kad netekote santykių, laiko su artimaisiais, tobulėjimo galimybių, nepadarėte to, kas jums svarbu, nes leidote laiką internete, tai jau yra problema, kurią reikia spręsti, teigia Asmens sveikatos klinikos psichologė Rugilė Kazlauskienė. Anot jos, vaikas, kuris nuolat būna įnikęs į ekraną, neišmoksta reguliuoti savo emocijų, dažnu atveju neišmoksta jų net atpažinti.

Šiuolaikinis gyvenimas neatsiejamas nuo informacinių technologijų – jų apstu įvairiausiose gyvenimo srityse, pradedant buitimi, baigiant švietimu ir valstybės valdymu. Visiškai natūralu, kad žmonės daug laiko praleidžia žiūrėdami į kompiuterių ir telefonų ekranus – ne tik dirba, bet ir moka mokesčius, registruojasi į įstaigas, bendrauja, pramogauja, apsiperka, sužino vaikų pasiekimus mokykloje. Vardinti galima be galo. Telefonai, kompiuteriai, internetas – reikalingi ir naudingi dalykai. Tačiau jeigu jais naudojamasi daugiau negu reikia, tai tampa panašu į priklausomybę. Psichologė R. Kazlauskienė išaiškino, kokiais atvejais laiko leidimas internete tampa problema, kaip su ja kovoti ir kaip atpažinti pavojaus ženklus.

– Ar egzistuoja kokia nors statistika, kiek vidutiniškai laiko šiuolaikiniai žmonės praleidžia internete? Koks pasiskirstymas pagal amžiaus, socialines grupes?

– Dauguma tyrimų nagrinėja ne interneto naudojimą, o laiką, praleidžiamą prie ekranų. 2017 m. statistika rodo, kad vidutiniškai suaugęs asmuo, turintis internetą savo prietaisuose, praleidžia prie ekrano beveik 6 valandas per dieną. Iš jų 3,3 valandas praleidžiame žiūrėdami į telefono ekraną, 2,1 valandas – žiūrėdami į kompiuterio ekraną ir 0,6 valandos – žiūrėdami į kitų prietaisų ekranus. Kita 2017 m. statistika, tyrinėjusi paauglius ir jaunus žmones, atskleidė, kad šios amžiaus grupės žmonės prie ekrano vidutiniškai praleidžia 7,8 valandas. JAV darytas tyrimas rodo, kad vaikai nuo 8 iki 12 metų praleidžia apie 4 valandas prie ekrano. Kalbant apie socialines grupes, vienas JAV darytas tyrimas nagrinėjo vaikus iki 8 metų: nustatyta, kad vaikai iš mažesnes pajamas gaunančių šeimų praleidžia prie ekranų vidutiniškai 3,5 valandos. Tuo tarpu vaikai iš labiau pasiturinčių šeimų praleidžia kiek mažiau nei 2 valandas. Taip pat nustatyta, kad mažiau išsilavinusių šeimų vaikai daugiau laiko praleidžia prie ekranų.

– Kokiu atveju galima teigti, kad tai jau yra priklausomybė? Kokie pagrindiniai pavojaus ženklai?

– Nėra tokios diagnozės, kaip priklausomybė nuo interneto. Nors idėjos apie tai buvo iškeltos daugiau kaip prieš 20 metų ir ši tema nagrinėjama daugelio autorių. Pagrindinė priežastis, kodėl tokios diagnozės atsisakyta, yra tai, kad žmogaus veikla internete gali būti atitinkanti veiksmus, kuriuos jis atliktų realiame gyvenime. Pvz., jeigu žmogus daugybę valandų lošia internetiniuose kazino – ar tai priklausomybė nuo interneto, ar nuo lošimų? Arba jeigu žmogus daugybę valandų žaidžia kompiuterinius žaidimus online, labai tikėtina, kad neturėdamas interneto jis tiesiog žaistų žaidimus, kuriems interneto nereikia.
Taigi nuėjus pas psichologą ir pasiskundus, kad pernelyg daug laiko leidžiate internete, psichologas visų pirma gilintųsi, ką jūs ten veikiate. Dažniausiai perdėtas interneto naudojimas būna šiose srityse: vaizdo įrašų peržiūros, socialinių tinklų naudojimas, žaidimai, azartiniai lošimai, pornografija, pirkimas.
Ieškant pagrindinių pavojaus ženklų, pagrindinis klausimas yra – ko jūs atsisakote vardan savo veiklos internete? Jeigu pastebite, kad netekote santykių, laiko su artimaisiais, tobulėjimo galimybių, nepadarėte to, kas jums svarbu, nes leidote laiką internete, tai jau yra problema, kurią reikia spręsti.

– Kokio rimtumo ši priklausomybė? Ar ją galima lyginti su priklausomybe alkoholiui, narkotikams, lošimams?

– Ekranų padaroma žala neprilygsta alkoholio ar narkotikų žalai – ne tiek smarkiai nukenčia finansai, sveikata. Retas atvejis, kad žmogus nenueitų į darbą, nes leido laiką internete. Tačiau tai gali būti labai rimta, jei įsižiūrime į konkretų žmogų. Dažniausiai perdėtas interneto naudojimas būna ne problema savaime, o didesnės problemos simptomas. Pavyzdžiui, depresija sergančiai moteriai būdinga leisti laiką socialiniuose tinkluose žiūrint, kokie geri yra kitų gyvenimai, ir galvojant, koks netikęs yra jos gyvenimas. Šiuo atveju depresija atima jėgas ir valią atsitraukti nuo ekrano, o laikas prie ekrano tik dar labiau skatina prislėgtumą ir depresiją. Kita grupė patologinių vartotojų yra žmonės, turintys impulsų kontrolės problemų. Jiems sunku save sustabdyti įvairiose veiklose, sukeliančiose sujaudinimą, dėl to jiems nesiseka gyventi nuoseklaus gyvenimo ir siekti savo tikslų.

– Koks didžiausias pavojus iš to kyla, kuo rizikuojama?

– Įsivaizduokite mažą vaiką, kuris gauna planšetinį kompiuterį ir gali jį naudoti neribotą laiką. Visų pirma, yra pavojus, kad jis naudos žaidimus tam, kad nusiramintų. Nuliūdau – įsijungiau filmuką, sutrikau – įsijungiau filmuką, supykau – įsijungiau filmuką. Toks vaikas neišmoksta reguliuoti savo emocijų, dažnu atveju neišmoksta jų net atpažinti, nes visas jas tiesiog gesina nukreipdamas dėmesį į mirgantį ekraną.
Kitas pavojus – toks vaikas nepatirs nuobodulio. Vaikas privalo patirti tokius momentus, kai svarsto, o ką man veikti dabar? Ką čia sugalvojus? Tai skatina kūrybiškumą, įgūdį kelti sau tikslus ir jų siekti. Tačiau internetinės platybės yra kupinos stimuliacijos, nereikia nieko kurti ir siekti, gali vartoti be perstojo, dėl to nesivysto minėti vaiko įgūdžiai.
Dar vienas pavojus, kad neįvyks daugelis dalykų, kurie pagal raidą turi natūraliai įvykti. Augdamas vaikas nuolat juda, lipa, lenda – jis apdovanotas smalsumu, kuris lavina vaiko motoriką, žinias apie pasaulį, įgūdžius, gebėjimą sutelkti dėmesį. O ilgas laikas prie ekranų gali atimti iš vaiko galimybę natūraliai tyrinėti pasaulį ir lavintis. Veikla prie ekrano irgi gali lavinti, tačiau tik tada, kai ji pasirenkama išmintingai ir atliekama su tėvų priežiūra.

– Kokios amžiaus grupės labiausiai nukenčia dėl šios priklausomybės?

– Kuo mažesnis vaikas – tuo didesnę žalą jam gali padaryti perdėtas išmaniųjų prietaisų naudojimas.

Tačiau vyresnės vaikų grupės irgi nukenčia, tik savaip. Pavyzdžiui, pradinių klasių amžiaus vaikams labai svarbu įgyti kompetenciją, tobulintis kuriose nors srityse. Tačiau jeigu mokykloje ar būreliuose vaikas jaučiasi nejaukiai, o kompiuterį gauna neribotai, kyla pavojus, kad savo kompetenciją jis tobulins tik ten, kur jaučiasi visiškai patogiai, t. y. prie ekrano. Tokiu būdu jis neišvysto įgūdžio pasitikti iššūkį, įveikti nerimą bei neįgyja patirties, kad gali būti šaunus sportininkas, menininkas, mokslininkas. O ši patirtis jam labai reikalinga gyvenime.
Paaugliams labai svarbūs santykiai su bendraamžiais – jie atranda bendraminčių, draugų, mezga pirmuosius romantinius santykius. Šiais laikais vis didesnė dalis šios veiklos persikelia į virtualų gyvenimą. Kai kuriais atžvilgiais tai yra geras dalykas – pavyzdžiui, paauglys, nepritampantis savo mokyklos aplinkoje, internetu gali palaikyti ryšius su draugais, gyvenančiais toliau. Tačiau kartais nerimą kelia paaugliai, kurie keičia bendravimą kompiuteriniais žaidimais, nes dažnu atveju jie patys patiria nevisavertiškumą dėl bendravimo stokos, tačiau to nesprendžia, nes sprendimas reikalautų patirti frustraciją, o kompiuterinis žaidimas – saugi ir pažįstama virtuali aplinka.

– Ar tai gali praeiti savaime? Pvz., paauglys „atsižais“ ir jam ims rūpėti realūs santykiai?

– Gali, labai realu, kad taip atsitiks. O jeigu norite, kad tai atsitiktų greičiau, kurkite ryšį su savo paaugliu, kalbėkitės su juo apie jo norus, tikslus, nuomonę. Klauskite, ką jis norėtų veikti suaugęs ir kaip jau dabar galėtų prisidėti prie savo sėkmės. Pvz., jeigu jis nori būti verslininkas, gal jau dabar būtų naudinga lavinti bendravimo įgūdžius? O kaip jis galėtų tai stiprinti? Gal jungiantis į jaunimo organizacijas, važiuojant į stovyklas? Tik, žinoma, tokias idėjas reikia ne primesti iš išorės, o smalsiai klausiant vesti, kad paauglys pats ateitų iki idėjų, ko jam imtis.
Na, o toliau reikia jūsų palaikymo, nuolat rodyti, kad tikite juo, ir padėti įvairiais praktiniais tikslų įgyvendinimo klausimais. Nereikia kritikuoti, menkinti paauglio dėl jo gausaus žaidimo, tai tikrai nepadės. Vietoje to pastebėkite kitokį paauglio elgesį ir girkite už tai.

– Ar įmanoma pačiam atsikratyti priklausomybės nuo interneto? Ką reikėtų daryti?

– Jeigu pastebėjote, kad pernelyg daug laiko leidžiate internete, visų pirma, įjunkite savistabą. Kai jūsų ranka instinktyviai ima telefoną, akimirkai stabtelėkite ir paklauskite savęs: „Kaip aš šią akimirką jaučiuosi?“ O kai, pvz., atsidarote feisbuką ir „skrolinate“ kelias minutes, kaip tada jaučiatės? Atpažinkite, kokią funkciją internetas atlieka jūsų gyvenime. Gal jis padeda sumažinti nerimą ir įtampą, nes užsimirštate? O gal sumažina vienišumą ar nuobodulį? Gal suteikia jausmą, kad esate ypatingas, sėkmingas, nes keliate nuotraukas ir žmonės į jas reaguoja?
Kai atpažinsite, kam jūs naudojate internetą, tada galite mąstyti, o kaip aš noriu gyventi? O kaip aš noriu patenkinti savo poreikius? Jeigu matote, kad internetas – tai vaistas nuo jūsų emocinių problemų, išdrįskite spręsti savo problemas iš esmės, o ne slėptis nuo jų už ekrano.

– Ką turi daryti tėvai, jeigu jų vaikas atrodo priklausomas?

– Priklauso nuo to, koks vaiko amžius. Kalbant apie mažus vaikus, nėra tokio dalyko kaip vaiko priklausomybė nuo interneto. Tai tėvų problema, kad dėl kažkokių priežasčių jų vaikas gauna ekraną neribotai. Tad aiškiai perimkite vadžias į savo rankas – kompiuterio, planšetės, televizoriaus įjungimas ir išjungimas yra jūsų atsakomybė. Kalbant apie telefonus, aš rekomenduoju nepirkti mažiems vaikams išmanaus telefono su internetu – susisiekti su tėvais jis gali ir naudodamas senesnės kartos telefoną.
Taip pat visada kviečiu savęs paklausti: ką norėčiau, kad vaikas darytų vietoje sėdėjimo prie ekrano? Gal jis galėtų padėti jums gaminti vakarienę? Arba eiti su jumis pasivaikščioti ir papasakoti jums, kaip jis jaučiasi mokykloje? O gal jis galėtų pradėti lankyti naują būrelį? Jūsų pareiga parodyti vaikui, koks įvairus ir įdomus yra pasaulis. Jeigu jis užsisėdėjo prie ekrano keletą metų, supraskite, kad jis stokoja drąsos ir įgūdžių atrasti sau kitokių veiklų bei nuraminti savo emocijas kitais būdais. Jūs turite būti jo vedliai įgyjant šitų įgūdžių.
Taip pat įjunkite savistabą. Jei mokote vaiką gyventi be ekranų, patys irgi turite gyventi aiškiai žinodami, kada ir kiek laiko žiūrite į ekraną, ir galėdami paaiškinti savo vaikui, kad, pvz., jūs tikrinate feisbuką ar susirašinėjate su draugais tik atlikę visus darbus. Jeigu jaučiate, kad darote viską, ką galite, o jūsų vaikui vis dar rūpi tik internetas, kreipkitės į psichikos sveikatos specialistus – jie padės jums suprasti, kas čia vyksta.

– Kokie specialistai tą gydo ir kokiais būdais?

– Šiuo atveju geriausias gydymas yra psichoterapija. Kai klausiate, kokiais būdais, čia vėl grįžtu prie klausimų, ką žmogus veikia internete ir kokią funkciją tai atlieka jo gyvenime. Dažniausiai tai būna arba emocinių poreikių tenkinimas, arba impulsų kontrolės stoka. Jei žmogus naudoja internetą emociniams poreikiams tenkinti, jam reikia išmokti kitaip savimi pasirūpinti, save pradžiuginti, suvaldyti savo emocijas. Jeigu priežastis – impulsų kontrolės stoka, žmogui reikia mokytis savistabos ir savikontrolės – visą laiką būti įsisąmoninusiam, kas šią akimirką vyksta ir ar aš noriu daryti tai, ką darau.

Straipsnis paimtas iš lrt.lt

Lošimų asai galiausiai žaidžia gyvenimo loterijoje

© „Fotolia“ nuotr.

Priklausomybė nuo azartinių lošimų progresuoja – tradiciniai kazino jau keliasi į antrą planą, o vis didesnę lošimų rinkos dalį užima internete veikiantys legalūs ir pogrindiniai lošimų namai. Realiame ir virtualiame pasaulyje klesti lažybų punktai, iš mados neišeina ir, regis, nekalti momentinės loterijos bilietai. Išgirdę apie nuo šių piniginių žaidimų priklausomus asmenis dažnai nusistebime. O iš tiesų kiekvienas esame patikrinę savo azarto gyslelę, kai užuot išgryninę laimingą loterijos bilietą nevalingai ištariame: „Duokite man dar vieną…“

Žinią skleidžia viešumu

Šiame tekste nerasite jokios anoniminio lošėjo nesėkmės istorijos. Čia nebus rašoma apie didžiausias kada nors kazino praloštas sumas. Nebus jokios pikantiškos informacijos, išskyrus tai, kad atidžiau norėsite stebėti artimuosius, kurie nuolat varsto lažybų punktų duris arba yra įnikę į kompiuterinius lošimus.

Vilniuje įsikūrusi anoniminių lošėjų grupė „AL Vilnius“ šį rudenį atšventė 17-ąjį gimtadienį. Į jį tradiciškai kvietė žiniasklaidos atstovus ir mainais pažadėjo atskleisti įdomiausias savo veiklos detales. Tikslas vienas – kuo plačiau visuomenėje skleisti žinią, kad gyvenimus pralošti baigiantys asmenys turi visus šansus atsitiesti ir net sugrįžti į normalų ritmą, darbus, šeimas.

Anoniminių lošėjų susirinkimus lanko ir vyrai, ir moterys, įvairaus amžiaus, socialinio statuso, religinių ir filosofinių įsitikinimų asmenys. Pagrindinis šios bendruomenės narių tikslas – mesti lošti ir padėti kitiems lošėjams padaryti tą patį.

Jaunimo liga

„AL Vilnius“ vadovas paprašė jo tikrųjų duomenų neviešinti, taigi šiame tekste jis bus Algirdas. Šis vyras pats ne vienus metus lošė, tačiau šiandien tiki įveikęs kompulsyviąją ligą ir drąsiai nuo jos gydo kitus. „Anoniminiai susitikimai yra vienas efektyviausių gydymo būdų. Tačiau kiekvienas naujas nuėjimas į lošimų namus reiškia atkritimą. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad ne visada pavykdavo susilaikyti. Dauguma atėjusiųjų pas mus irgi nori rezultato čia ir dabar, o tai – neįmanoma. Nėra taip, kad atėjęs gauni vaistukų, kurie suvaldo poreikį lošimams. Mesti sunku, nes daugeliui tai yra didelė pramoga ir nepripažįstama, kad lošimas yra žalingas įprotis“, – tradicinį lošėjo portretą piešia Algirdas.

Paveikiausio lošimams žmogaus amžiaus nėra. Visgi itin dažnai šios priklausomybės įkaitais tampa jaunuoliai iki 21 metų. Dažnai – ir jaunesni ar net nepilnamečiai, nes Lietuvoje iki pernai lošiant B kategorijos lošimo automatais net nebuvo privalu rodyti asmens pažymėjimo. Dabar tvarka sugriežtinta.

Poilsis nuo šeimos – kazino

Anoniminių lošėjų klubų duris dažniausiai praveria sergančiųjų artimieji. Būtent jie kviečiami pasikalbėti su grupių nariais ir susirinkti pirminę informaciją. Anot Algirdo, patys lošiantieji beveik niekada neateina pirmi.

Kokios priežastys lemia nebevaldomą polinkį lošti? Pirmiausia – elementarus noras pagerinti finansinę padėtį. Kelis kartus pasisekę statymai ar sėkminga ranka prie lošimo automatų vėl ir vėl sukelia norą užsukti į kazino – juk jei ne anksčiau, tai vėliau būtinai pasiseks. Taip ilgainiui žmonės ten užsuka pritrūkę pinigų net skalbimo mašinai, studijoms, į nugarą alsuojančiam greitojo kredito grąžinimo terminui.

Ne retesnė ligos progreso priežastis – problemos darbe ar šeimoje. Jei visos šios bėdos užklumpa vienu metu, žmogui ypač lengva tapti savęs nebevaldančiu lošėju.

Blogiausia pagalba – pinigais

„Praloštų pinigų kiekis dar nerodo priklausomybės. Svarbu, kaip tas pomėgis veikia lošėjo gyvenimą ir ar lošimas nėra didesnis prioritetas už šeimą, laisvalaikį. Taigi yra taisyklė, kad apie sumas kalbėti nedera. Svarbiausia ieškoti savitarpio supratimo“, – įsitikinęs Algirdas.

Buvusio lošėjo teigimu, blogiausia, ką gali padaryti artimieji, – tai padėti lošėjui išbristi iš skolų. Esą tai – tarsi meškos paslauga. Daug greičiau sergantysis pripažįsta savo bėdą, jei košę srėbti tenka pačiam. „Lošėjai yra profesionalūs melagiai. Jie gali teigti, kad nebelošia, o iš tikro elgtis kitaip. Dažnai jie eidami namo patys nepajaučia, kaip atsiduria lošimų namuose“, – tvirtina Algirdas ir primena kazino išskirtinius niuansus – ten nėra nei langų, nei laikrodžių, tad laiko nuovoka dingsta.

Pirminė prevencinė priemonė turėtų būti kreipimasis į Lošimų priežiūros tarnybą su prašymu nebeįleisti į kazino ar internetinius lošimo portalus. Žmogui pradėjus šią kovą su priklausomybe, svarbu neprikaišioti praeities klaidų – tai sunkina gijimą. „Lošėjas turi susigyventi su savo liga ir dirbti su savo charakteriu“, – tvirtino lošėjus į gyvenimo kelią grąžinantis Algirdas.

AKTUALU

  • Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje nustatyti 251 nelegalios lošimų veiklos vykdytojai. Dauguma jų veikė interneto platformose.
  • Didžiąsias loterijas organizuojančių bendrovių 3 šių metų ketvirčių veiklos rezultatus palyginus su 2017 m. to paties laikotarpio veiklos rezultatais, šiemet bendrovės išplatino 18,1 proc. daugiau loterijos bilietų, 16,1 proc. padidėjo pajamos už parduotus bilietus, 12,4 proc. padidėjo ir išmokėtų laimėjimų sumos.
  • Priklausomybę lošėjui galima nustatyti pateikus specialų klausimyną, sudarytą iš 20 klausimų. Dauguma turinčių priklausomybę lošėjų atsakytų teigiamai mažiausiai į septynis klausimus. Klausimyną rasite interneto svetainėje www.anoniminiailosejai.lt

Straipsnis paimtas iš ve.lt

Seimas svarstys azartinių žaidimų reklamos sugriežtinimą

Kazino © Shutterstock nuotr

Seimas imsis siūlymų nuo kitų metų liepos apriboti azartinių lošimų reklamą.
Reklama siūloma nelaikyti tik lošimų bendrovių pavadinimų, prekės ženklų ir lošimų rūšių. Tačiau šios „kuklios“ reklamos nebūtų galima ir apipavidalinti – nei raštu, nei vaizdu, nei garsu. Be to, siūloma apriboti informacijos apie lošimus sklaidą internete, pavyzdžiui, neleisti nukreipti į kitas svetaines. Svetainėse, kuriose yra vaikams ir paaugliams skirta informacija, būtų draudžiama bet kokia su lošimais susijusi informacija. Lošimo namų (kazino), bingo automatų salonų, totalizatoriaus ir lažybų punktų pavadinimų reklama irgi būtų draudžiama. Nebūtų galima skelbti lošimo įrenginių skaičiaus ir lošimų vietų adresų. Taip pat siūloma į lošimo automatų ir bingo salonus, lažybų bei totalizatorių punktus neįleisti nepilnamečių ir žmonių be asmens dokumento. Jų būtų prašoma iš visų norinčiųjų lošti, nes atsisakoma nuostatos, kad amžius būtų tikrinamas tik kilus abejonėms. Dabar įstatymas nepilnamečiams draudžia patekti į kazino, bet leidžia būti kituose lošimo namuose, tik jie ten negali lošti.

Parlamentarai apsispręs, ar pritarti konservatoriaus Kęstučio Masiulio siūlymui uždrausti Lietuvos nacionaliniam transliuotojui, kuris finansuojamas iš valstybės biudžeto, transliuoti lošimus ar skelbti bet kokią informaciją, skatinančią užsiimti azartiniais lošimais. Taip pat Seimas balsuos dėl Petro Gražulio pataisos, kuria jis siūlo klientų tapatybės patikrinimo r jos nustatymo tikslais leisti azartinius lošimus organizuojančioms bendrovėms tvarkyti biometrinius duomenis.

Straipsnis paimtas iš delfi.lt

 

Lažybų punkte – neįtikėtina afera: nepastatęs nė cento vilnietis laimėjo 265 tūkst. eurų

Lažybų punktai   © „Lietuvos žinios“
 
Kaip nesumokėjus nė euro laimėti ketvirtadalį milijono? Tai gali būti paprasta, jei bent kiek pažįsti lažybų punkto darbuotoją ir sugebi įkalbėti ją nusikalsti. Tačiau tokia sėkmė greitai persimaino ir tuomet tenka aiškintis dėl pradangintų pinigų.
 
Tokia istorija nutiko vilniečiui Karapetui Azatianui – 1993 m. gimęs Lietuvos pilietis pabandė apgaulės būdu pasisavinti lažybas organizuojančios bendrovės „Orakulas“ pinigus. Turtingą kriminalinę praeitį turintis vyras jau prieš tai buvo žinomas policijai – sostinėje K. Azatianas buvo tris kartus teistas už sukčiavimą, plėšimą ir vagystę, taip pat keletą kartų buvo teistas Didžiojoje Britanijoje.Kartu su K. Azatianu į teisiamųjų suolą sėdo ir „Orakulo“ lažybų punkto darbuotoja Aliona J. Iki tol nė karto neteista moteris leidosi sukurstoma nusikalsti, todėl, kaip ir K. Azatianas, sulaukė kaltinimų dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo.
Bylos duomenimis, nusikaltimą nusikaltėlis ir lažybų punkto darbuotoja įvykdė 2017 m. birželio 15 d. K. Azatianas sukurstė Vilniuje, Ukmergės g., esančiame lažybų punkte dirbusią Alioną atlikti statymus jo vardu, už tai nesumokant. Per dvi dienas darbuotoja K. Azatiano vardu atliko net 746 statymus ar statymų kombinacijas, už kurias klientas turėjo sumokėti 30 433 eurus, tačiau nesumokėjo nė cento. Iš šių 746 statymų K. Azatianas laimėjo 322 statymus, o bendra laimėjimų suma siekė 265 257 eurus.

Afera greitai išaiškėjo, į lažybų punktą atvykus bendrovės atstovams – šie greit pastebėjo, kad kasoje trūksta daugiau nei 30 tūkst. eurų. Kadangi patalpoje buvo įrengtos vaizdo kameros, paaiškėjo, kad K. Azatianas net kelias dienas nuo ryto iki vakaro lošė šiame punkte, tačiau pinigų už statymus nemokėjo; maža to, K. Azatianui darbuotoja dar buvo spėjusi išmokėti „laimėtus“ 3180 eurų, todėl iš viso kasoje trūko apie 34 tūkst. eurų. Abu bendrininkai teisme visiškai pripažino savo kaltę. K. Azatianas teigė, kad yra priklausomas nuo azartinių lošimų, netgi buvo pateikęs prašymą neleisti jam lošti. Vyras pasakojo, kad tądien spontaniškai užėjo į lažybų punktą ir atliko keletą statymų, o tuomet jau Aliona paprašiusi jo susimokėti. K. Azatianas teigė, kad tuomet ėmė priekaištauti lažybų punkto darbuotojai, kad ši nusižengė taisyklėms – prieš priimdama jo statymus, turėjo patikrinti asmens dokumentą, tačiau to nepadarė. Anot K. Azatiano, tuomet jis pasiūlė Alionai toliau tęsti žaidimą, žadėdamas vėliau atsiskaityti, o lažybų punkto darbuotojai tokia tvarka tiko – bendrininkai tokiu būdu „žaidė“ apie 3–4 dienas. Pirmomis dienomis K. Azatianas, kaip tikino, išlošdavo ir iš išloštų pinigų lažybų punkto kasoje padengdavo susidariusią skolą. Likusį laimėjimą jis pasiimdavo, dalį duodavo ir savo bendrininkei. Tačiau paskutinę dieną ir dar kitos dienos rytą statydamas K. Azatianas teigė pralošęs apie 40 tūkst. eurų.
Aliona pateikė šiek tiek kitokią versiją: pasak lažybų punkto darbuotojos, K. Azatianas, turėjęs Karen pravardę, buvo nuolatinis, iš matymo pažįstamas lošėjas, jau pelnęs pasitikėjimą, kadangi anksčiau nekeldavo rūpesčių. Būtent šis pasitikėjimas ir pakišo Alionai koją – kai užėjęs K. Azatianas ėmė lošti ir jo skola lažybų punktui pasiekė 2 tūkst. eurų, kliento buvo paprašyta susimokėti, tačiau šis atsakė, kad sumokės kiek vėliau, kai baigs žaisti. Tačiau galiausiai K. Azatianas ne atsiskaitė, o ėmė grasinti Alionai, kad ši nepatikrino jo asmens dokumento, spaudė, kad ši leistų ir toliau žaisti jam be pinigų.

Anot darbuotojos, pirmąją dieną K. Azatianas išlošė ir susimokėjo už statymus, tačiau, atėjęs kitą dieną, vėl panoro pirma žaisti, o tik po to užsimokėti. Aliona teigė nesutikusi su tokia tvarka ir nenorėjusi priimti statymų, tačiau K. Azatianas pradėjo ją spausti, grasino parašyti skundą, prašė vadybininkės telefono numerio. Dėl tokio spaudimo mergina pasimetė ir vėl leido žaisti be pinigų. Tokia drama tęsėsi kelias dienas, kol nuo K. Azatiano nusisuko sėkmė – paskutines tris dienas vyras vėl žaidė, bet pralaimėjo, o atsilošti nepavyko. „Tikėjau, kad jis atsiloš, išeis ir daugiau jo nebematysiu“, – vėliau teisme pripažino moteris. Tokius santykius nutraukė į lažybų punktą atvykusi vadybininkė, turėjusi inkasuoti pinigus, tačiau kasoje, kur turėjo būti daugiau nei 30 tūkst. eurų, radusi vos 800 eurų. Baudžiamąją bylą dėl svetimo turto iššvaistymo išnagrinėjusi teisėja Aiva Survilienė jau įsiteisėjusiu nuosprendžiu tiek K. Azatianą, tiek jo bendrininkę pripažino kaltais – jau šeštąjį teistumą pelnęs vyras 2 metus 8 mėnesius praleis pataisos namuose, o iki tol neteistai Alionai buvo skirta 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Tačiau tikrąja bausme lažybų punkto darbuotojai tapo buvusio darbdavio ieškinys – Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, K. Azatianas ir Aliona turės solidariai atlyginti lažybų punktui padarytą žalą, įvertintą 33 613 eurų.

Straipsnis paimtas iš alfa.lt

Išsivadavusieji tiesia ranką kitiems

Redakcijos archyvo asociatyvi nuotr.

Kiek pastangų reikia norit iškopti iš priklausomybių pelkės, žino tik tie, kas į ją patys buvo įklimpę. Perėję tą pragarą žmonės ne tik į gyvenimą kabinasi, bet ir tiesia ranką vieni kitiems.

Neskirsto į emigrantus ir vietinius

„Į šitą pelkę įklimpti galima greitai, bet iš jos išlipti reikia didžiulių pastangų. Dažniausia vienas net neįstengtum, jeigu rankos tau neištiestų likimo broliai“, – kalba reabilitacijos centro „Alfa“ vadovas Vladislavas Pocius. Jis yra prieš beveik dešimt metų lietuvių krikščionių bažnyčios Anglijoje įkurto priklausomybės ligų centro „Alfa“ vadovas. Prieš penkerius metus analogiškas centras nuo alkoholio ir narkotikų priklausomiems vyrams įkurtas Gyviškių kaime (Marijampolės r.), buvusioje mokykloje.

„Įkūrėme žmonėms namus, kuriuose norėjome padėti tiems, kurie jau nebeturėjo vilties ir patikėjo, kad už šių durų – kelias į naują gyvenimą. Natūraliai gavosi toks mini tarptautinis tiltas tarp dviejų bendruomenių. Žmonės, kurie gyvena Anglijoje, gali parvažiuoti į Lietuvoje esantį centrą ir mes jiems padėsime integruotis. 80-90 proc. gyvenančiųjų priklausomybių centre Gyviškėse yra lietuviai. Du yra latviai ir vienas estas. Jei besigydančiojo šeima gyvena Anglijoje, o jis yra gydymosi etape, kuris vadinasi integracija į visuomenę, tai gali grįžti į Angliją, mes jam suteikiame vietą tenykščiame centre. Dažniausia išgiję buvę emigrantai lieka Lietuvoje, o neretai net nebeišvažiuoja iš Marijampolės. Anot centro vadovo, nebūtinai turi būti sugrįžęs iš emigracijos, kad papultum į reabilitacijos centrą Gyviškėse. Jokio skirtumo nėra, ar parvažiavai iš Anglijos, ar gyveni Klaipėdos savivaldybėje. Svarbu, kad radai drąsos pasibelsti į šias duris.

Artimųjų gerumas klampina giliau

Anot V.Pociaus, meškos paslaugą dažniausiai daro artimieji. Jie sudaro sąlygas priklausomybei tęstis. Skuba atiduoti skolas, kurių jų artimiausias žmogus prisidarė. Skuba surasti gydymo įstaigą, nors žmogus galbūt tam dar nėra subrendęs. Artimiesiems toks gyvenimo būdas yra nepriimtinas ir jie skuba. Pagal statistiką beveik 90 proc. besikreipiančių konsultacijos yra artimieji. Kad pats žmogus norėtų, jie turi užsukti „maitinimo kranelį“, o dar geriau – išspirti pro duris. Ir jokiu būdu negąsdinti – išmesiu, išsiskirsiu, atsižadėsiu. Bevalis ligonis žino, kad kiek kartų artimieji duris uždaro, tiek pat kartų jas atidaro. Gydymui esą reikalingas dugnas, kad nuo jo būtų galima atsispirti. „Daugelis mūsų klausia, o kiek ilgai trunka gydymas. Mūsų programa išdėstyta vieniems metams – daug analizuojame, rašome, kalbame apie atsakomybę už save ir savo šeimą. Bet reikia suprasti, kad ir po metų niekas nesibaigia. Kol kvėpuoji – tol renkiesi. Jeigu tu gyveni taikoje su Dievu, su savimi, su visa visuomene – tu gyvensi“, – tokias išgijimo paslaptis atskleidė reabilitacijos centro „Alfa“ vadovas.

Klampynė buvo įtraukusi ir vadovą

V.Pocių mums pavyko pakalbinti Lietuvoje. Šį kartą į gimtinę jį parvedė reikalai. Vyras organizuoja jau ketvirtus metus vyksiančias ekstremalaus bėgimo „Alfa Run“ rungtynes, kuriose uždirbtus pinigus ketina skirti Gyviškių reabilitacijos centro išlaikymui. Vladislavas tiki, kad varžybose šiemet dalyvaus keli tūkstančiai dalyvių. „Lietuvoje gydymas tiems, kurie neturi pinigų susimokėti, nekainuoja. Mes iš to pinigų nedarome, jų visiškai iš nieko negauname. Tik stengiamės sutvarkyti, kad mūsų centre besigydantys Lietuvos piliečiai gautų jiems priklausančias pašalpas.“

Pasak V.Pociaus, pagrindinis reabilitacijos centro išsilaikymo šaltinis yra „Alfa Run“ bėgimas. Mokėdami už startą varžybose, žmonės taip paremia centrą. „Mums tai yra viltis, kad mes vieną dieną galėsime tapti nepriklausomi ir galėsime išsilaikyti patys bei mokėti atlyginimus tiems, kurie dirba centre. Beveik visi jie yra žmonės, anksčiau buvę priklausomi nuo narkotikų ar alkoholio. Praėję programą ir išsilaisvinę, jie savo noru nusprendė pasilikti ir padėti likimo broliams. Tai žmonės, kurie nusprendė, kad gyvenimo vertybė yra ne pinigai“, – sakė V.Pocius. Jis neslepia, kad ir pats kažkada sirgo ta liga. Bendruomenės ir darbuotojų dėka pavyko iš jos išbristi, todėl labai gerai supranta tuos, kurie į šią bėdą pakliuvo. Pasikeitė ir jo vertybės. „Prieš trylika metų dalyvavau Europos ir Pasaulio čempionate ir buvau apdovanotas nugalėtojo vainiku. Dabar suprantu, kad mano tikslas yra siekti nevystančio vainiko“, – prisipažino vyras.

Vilties yra – reikia tik pastangų

„Esame kol kas vieninteliai išeiviai, įkūrę tokius namus išeivijoje broliams, kurie kenčia dėl alkoholio, narkomanijos, azartinių lošimų“, – didžiuojasi Vladislavas. Narkomanu, anot jo, galima tapti tiek Anglijoje, tiek Lietuvoje. „Žmogus tampa priklausomas, kai į jo gyvenimą pasibeldžia sunkumai. Jis nemoka susitvarkyti su jausmais, stresu ir vienintelę išeitį mato užsimirštant, kur nukelia svaigalai. Tas žmogus, kuris pradeda vartoti gyvendamas svetur, tikisi geresnio gyvenimo. Bet nežino, su kokiais sunkumais teks susidurti. Nemokėjimas spręsti problemų, priveda prie to, kad vieną dieną jis susiduria su savo tikruoju „aš“, kad ir kur gyventų“, – pasakojo V.Pocius. Skirtumas tas, kad nuo priklausomybės ligų kenčiantiems saviškiams krikščionių inicijuotas reabilitacijos centras Anglijoje nuo pirmos minutės nesiveržia padėti. Anot jo, Anglijoje yra daug organizacijų, kurios duoda maisto, suteikia nakvynę, aprengia. Bet tai ne sprendimas. „Bažnytinės organizacijos nežiūri, ar tu šalyje gyveni legaliai, nelegaliai. Tu beldiesi pagalbos ir jos tau suteikia tą pagalbą. Mes dažniausiai priimame žmogų, nežiūrėdami į jo dokumentus, mums labiausiai rūpi jo noras gyventi blaiviai. Mes jam paaiškiname, kad jam teks labai stipriai stengtis. O tai dažnas priima sunkiai. Jis nenori metus trunkančios programos ir renkasi kodavimąsi. Kodas nepašalina priežasčių. Problema yra ne taurelė, ne adata. Jos yra pasekmė tavo mąstymo, neteisingo pasirinkimo. Kol žmogus kvėpuoja, yra vilties išsikapstyti“, – dėstė tą pačią nelaimę išgyvenęs vyras.

Laukia pagalbos

Gyviškėse gyvenantys vyrai dykinėti neturi laiko. Kai nesimoko, dirba, sportuoja, padeda kaimo žmonėms, kai jie prašo. Nemažai yra paremiančių. „Ir dabar mes labai tikimės paramos iš geranorių. Reikia įsirengti šildymą, o pinigų tam turime vos pusę“, – sako V.Pocius. Anot jo, nesutarimų su kaimo bendruomene nėra. Kas ateina į kaimynus, žmonės žinojo nuo pat pradžių.

Straipsnis paimtas iš respublika.lt

 

Buvęs lošėjas: didžiausia artimųjų klaida – remti finansiškai

ELTOS nuotr.

Šeštadienį Vilniaus šv. Ignoto bažnyčioje anoniminiai lošėjai minės „AL Vilnius“ 17-ąjį gimtadienį, kuriame lauks ne tik lošiančiųjų, bet ir jų artimųjų, šeimos narių.

 
Kaip Eltai sakė dvidešimt metų lošęs anoniminis lošėjas Egidijus, einantiesiems sveikimo keliu ir jų artimiesiems bus galima užduoti klausimų ir gauti atsakymus. „Lošėjų artimųjų grupės paprastai vyksta Lošimų priežiūros tarnybos patalpose kartą per mėnesį. Jose žmonės artimiau susipažįsta su šia priklausomybe, kad galėtų tinkamai bendrauti su žmonėmis, kurie turi problemų dėl kompulsyvaus lošimo“, – sakė Egidijus. Elgesį, kuris nepadeda atsikratyti priklausomybės, Eltos pašnekovas visų pirma vadino priekaištus dėl praloštų sumų praeityje. „Nuolatiniai prikaišiojimai kelia įtampą šeimoje, juolab, kad lošėjai, kaip ir kiti priklausomi žmonės, būna itin jautrūs priklausomybės metu“, – sakė Eltos pašnekovas. Tinkama pagalba jis vadino moralinę paramą, priklausomo asmens skatinimą lankyti anoniminių lošėjų susitikimus. „Žmogus gali sakyti: kam man jie, juk nelošiu mėnesį ar du. Bet jei priklausomybė lošti kilo ne iš karto, ne iš karto randi kelią tinkamai gyventi su ja“, – sakė nebelošiantis vyras. Paskatinimas, artimųjų palaikymas, jo įsitikinimu, tokiais atvejais itin svarbus, bet tik ne finansinė parama.

„Labai dažnai artimieji pradeda spręsti finansines lošėjų problemas, bet taip jas paprastai tik pagilina“, – pabrėžė Egidijus. Kada lošimas – laisvalaikio praleidimo būdas ir pramoga, o kada jau problema? Į šį klausimą kiekvienas sau gali atsakyti pasinaudojęs klausimynu, kurį galima rasti anoniminių lošėjų svetainėje. Pirmieji klausimai, kurių pravartu pasiklausti, ar esate darbo, pamokų ar paskaitų laiką naudoję lošimui? Ar kada nors jautėtės nelaimingas namuose, šeimoje dėl lošimo? Ar lošimas turėjo įtakos jūsų reputacijai? Ar Jus kada nors graužė sąžinė dėl lošimo? Reikėtų atvirai sau atsakyti, ar kada nors lošėte vien tam, kad išloštumėte pinigų skoloms apmokėti ir finansinėms problemoms išspręsti? Ar dėl lošimo sumažėjo ambicijos bei darbingumas? Ar pralaimėjęs jausdavote neatidėliotiną norą vėl grįžti lošti ir atsilošti? Ar laimėjęs jausdavote neatidėliotiną poreikį vėl lošti ir išlošti dar daugiau? Teste klausiama, ar dažnai lošdavote tol, kol pralošdavote visus pinigus? Ar kada nors teko skolintis pinigų tam, kad galėtumėte lošti? Ar kada nors teko ką nors parduoti tam, kad gautumėte pinigų lošimui? Ar nenoriai leisdavote lošimui skirtus pinigus kitoms, įprastinėms reikmėms? Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, ar dėl lošimo nustojote rūpintis savimi arba savo šeima, jos gerove? Ar kada nors lošėte ilgiau negu buvote suplanavęs? Ar kada nors lošėte siekdami išvengti nerimo ar rūpesčių? Ar kada nors pasielgėte arba svarstėte galimybę pasielgti neteisėtai tam, kad gautumėte pinigų lošimui? Keturi paskutiniai klausimai – ar dėl lošimo sutriko Jūsų miegas? Ar patirtos nesėkmės, nemalonumai, neigiamos emocijos sukelia neatidėliotiną norą lošti? Ar kada nors kilo potraukis atšvęsti kokią nors savo sėkmę kelių valandų lošimu? Ar kada nors pagalvojote, kad toliau lošdami galite degraduoti, žlugti ar net nusižudyti? Kaip sakė Egidijus, dauguma turinčių priklausomybę lošėjų teigiamai atsakytų mažiausiai į septynis klausimus. Atviras anoniminių lošėjų grupės „AL Vilnius“ 17-asis gimtadienis šeštadienį, spalio 20-osios vidurdienį prasidės šv. Ignoto bažnyčios salėje. Į jį kviečiami visi, norintys dalyvauti ir susipažinti su lošimų problematika. Gimtadienyje bus prisiminta grupės istorija, lošėjai iš Vilniaus bei kitų miestų pasakos apie pastangas gyventi be vienos sunkiausių ir klastingiausių kompulsyvių priklausomybių. Lošėjų artimiesiems vyks atskiras uždaras lošiančiųjų artimųjų savitarpio paramos grupės susirinkimas. Gerbiant grupės narių ir svečių teisę likti anonimiškais, gimtadienio metu bus draudžiama filmuoti ir fotografuoti. Anoniminiai lošėjai – tai tarptautinė draugija, kurios nariai grupiniuose susirinkimuose dalijasi asmenine patirtimi, jėgomis ir viltimi, siekdami padėti sau ir kitiems įveikti priklausomybę lošti. Vienintelė sąlyga norint tapti draugijos nariu – noras atsikratyti priklausomybės. Anoniminių lošėjų susirinkimus lanko vyrai, moterys, įvairaus amžiaus, socialinio statuso, religinių ir filosofinių įsitikinimų asmenys. Pagrindinis anoniminių lošėjų bendruomenės narių tikslas – mesti lošti ir padėti kitiems lošėjams padaryti tą patį. Pasak Egidijaus, anoniminių lošėjų grupių nariai yra lošėjai, kurie įveikė azartinių lošimų priklausomybę ir pradėjo naują, normalų, visavertį gyvenimą. Jie visuomet pasiruošę padėti kiekvienam, atėjusiam į grupę. Anoniminių lošėjų susitikimai vyksta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Druskininkuose, Londone.

Straipsnis paimtas iš diena.lt