Kaip kovoti su azartinių lošimų priklausomybe?

Laba diena,

Norime pristatyti Mykolo Romerio universiteto Viešųjų ryšių vadybos magistrantės baigiamojo darbo apžvalgą (straipsnį) azartinių lošimų tema. Tuo pačiu noriu padėkoti Svetlanai Lebedevai už pateiktą darbą ir pasidžiaugti, kad daugėja šia, Lietuvai aktualia tema rašančių studentų. Taip pat noriu pakviesti ir kitus mūsų tinklapio draugus dalintis ne tik savo moksliniais straipsniais, bet ir asmeninėmis istorijomis,  kurios, esu tikras, bus įdomios visiems stebintiems azartinių lošimų problematiką. Informaciją galite siųsti adresu pagalba@lpt.lt.
Taip pat labai kviečiame išlikti korektiškais ir pagarbiais komentuojant autorinius ir informacinius straipsnius mūsų Facebook paskyroje.

Nuoroda į straipsnį: Svetlana L – straipsnis
Gražaus pavasario.
Olegas ir Tatjana

Priklausomybė nuo lošimo: užuomazgos atsiranda vaikystėje

Lošimas patenka į sunkiausiai gydomų priklausomybių penketuką, o įsitraukimą į azartinius žaidimus labai lemia amžius – nereikėtų kviesti vaikų ir paauglių žaisti kortomis, nes tai keičia jų vertybių sistemą. Taip LRT RADIJUI sako Lošimų priežiūros tarnybos psichologas Olegas Mackevičius. Anot jo, priklausomybės vystymąsi lemia ir trukmė tarp lošimo pradžios ir rezultato – loterijos pabaigos tenka laukti savaitę, bet kitaip būna lošiant automatais.

– Ar priklausomybė nuo lošimų Lietuvoje – problema?

– Pasigendame tyrimų, kurie leistų pasakyti, koks Lietuvoje lošėjų procentas. Lošimų priežiūros tarnyba nuo 2004 m. priima prašymus dėl savęs apribojimo nuo azartinių lošimų. Šiandien turime 4545 tokius prašymus. Manau, kad tai didelis skaičius ir reikėtų tuo susirūpinti.

Tai sudėtingas sutrikimas ir ne visi žmonės jį pastebi patys. Artimieji to dažnai taip pat nepastebi ir kai žmonės ateina ieškoti pagalbos, jie jau būna pakliuvę į gana didelę problemą. Kaip ir bet koks sutrikimas, priklausomybė nuo lošimų turi etapus, fazes, o pats sunkiausias dalykas, žinoma, yra priimti faktą ir gydytis.

– Kokie žmonės dažniausiai turi potraukį lošti?

– Nė vienas nėra apsaugotas. Negalima sakyti, kad tai, pavyzdžiui, asocialūs asmenys ar, priešingai,  ypač protingi, ar dar kitokie. Vienintelis dalykas, kurį žinome, – pažeidžiamesni yra vyrai. Vienas iš rizikos veiksnių yra amžius.

Kuo anksčiau pradedama lošti, tuo didesnė tikimybė, kad bus įsitraukta. Kalbant apie pasaulinę statistiką, vyrauja tokie skaičiai – ši priklausomybė būdinga 0,2–4 proc. suaugusiųjų, 2–6 proc. paauglių.

– Kada ir kaip pradedama lošti?

– Pradžia visada būna paprasta. Žinoma, užuomazgos gali atsirasti ir vaikystėje ar paauglystėje. Remdamasis savo patirtimi, galiu pasakyti, kad vaikystėje ir paauglystėje buvau gana azartiškas. Tie kortų žaidimai kažkaip buvo skatinami šeimoje ir tai viena pagrindinių klaidų.

Neturėtume aktyviai skatinti vaikų žaisti kortomis už kažkokį atlygį, pinigus.

 

Taip kinta vertybinė sistema, o vaikas ar paauglys nėra pasirengęs kritiškai vertinti lošimo. Atrodo, kad jei man neblogai sekasi, turbūt galiu visai sėkmingai lošti. Pradžia yra smagi, įsitraukiama, vėliau tai tampa įpročiu ir priklausomybe. Atrodo, kad galima tai sustabdyti, juk lošimas – ne alkoholis ar psichotropinė medžiaga. Tarsi nėra ko mesti, tereikia sustoti lošti.

– Tačiau lošimai – legalus verslas, ar ne?

– Taip, tai verslas, tačiau nereikia pamiršti, kad tai specifinis verslas, kaip ir alkoholio ar tabako pramonė. Tai taip pat specifiniai verslai, paliekantys erdvę vystytis priklausomybėms. Visa tai uždrausti – vienas lengviausių sprendimų. Manau, kad didelė problema Lietuvoje yra viešumas ir prevencija.

Suformuojama problema ir vėliau, jau nuėjus gydytis, ieškoma sprendimo. Jei parengtume jaunąją kartą ir tėvus, kad šie galėtų kalbėtis su vaikais apie lošimo problemas, tokios sąlygos nesusidarytų.

Nuostatas, kad azartinis lošimas – pramoga, reikia keisti. Turime įvertinti, ar pramoga netampa problema. Reikia atkreipti dėmesį į save patį – emocijos ir jausmai tam ir duoti, kad parodytų, jog kažkas negerai.

Galima prisiminti, pavyzdžiui, aktyvų poilsį. Kai kelias dienas žygiuojame, keliaujame, grįžtame pavargę, bet jaučiamės laimingi, juntame pakilumą, pasitenkinimą. Jei po kelių valandų lošimo grįžtame susierzinę, įsitempę, supykę, akivaizdu, kad pramoga netinkama ir pats laikas sustoti.

Tačiau informacijos apie tai labai mažai. Programos, kurią vykdome nuo 2010 m., tikslas ir yra viešinimas. Reikia liautis kalbėti apie tai, kad lošimas – tik pramoga. Tai pramoga, galinti sukelti priklausomybę. Ne visiems, nes polinkį į priklausomybę turi ne 100 proc. žmonių, bet niekas juk nežino, kad yra saugus.

– Kaip atpažinti, kad artimasis turi priklausomybę?

– Sutuoktiniams tai atpažinti lengviau. Atsiranda tam tikrų nuotaikų pokyčių, vėliau – netikėti užtrukimai darbe. Galbūt atsiranda kažkokių bilietėlių, kvitų, kortelių su lošimo įstaigų pavadinimais. Tuomet galima užduoti klausimą, kas vyksta.

Žinoma, artimiausias priklausomybės draugas yra melas. Suprantama, kad asmenys tai slepia nuo artimos aplinkos, kiti žmonės apie tai sužino tik problemai įsivyravus. Kalbant apie paauglių lošimą, taip pat svarbu atkreipti dėmesį į nuotaikas, mokyklos nelankymą, lėšų atsiradimą. Arba priešingai – vaikas gali prašyti daugiau pinigų kažkokiems poreikiams, mokyklos būreliams ir pan.

Reikia domėtis ir rūpintis, kas vyksta. Jei kyla klausimų, kaip ir ką daryti, kviečiu susisiekti su mūsų tarnyba. Tiek aš, tiek kiti pasirengę kalbėti, atsakyti į rūpimus klausimus. Kad išsiaiškintume, kas vyksta, prisidėsime, kiek galėsime.

– Kuo skiriasi loterija ir lošimo automatai, kazino ir pan.?

– Reikėtų kalbėti apie tai, kas moksliškai parašyta apie įsitraukimą ir tai, kurie azartiniai lošimai turi didesnį poveikį. Rizika priklauso nuo to, kokia trukmė tarp lošimo pradžios iki rezultato. Kai nusiperkamas loterijos bilietas, rezultato laukiama savaitę. Tačiau dėmesį reikėtų kreipti į visas sritis, kurios gali įtraukti.

Loterijas gali matyti ir vaikai, ir paaugliai, tad šiuo atveju, Seimo nariams reikėtų užduoti klausimą, ką būtų galima daryti. Manau, kad jaunuoliams bet kokia lošimo forma – netinkama. Kalbant apie greitesnį įsitraukimą, aktualūs lošimo automatai, stalo žaidimų lošimas – laikas nuo lošimo pradžios iki rezultato yra sutrumpėjęs.

– Ar šios priklausomybės galima atsikratyti? Sakoma, kad jei jau tapai alkoholiku, būsi juo visą gyvenimą.

– Su priklausomybe nuo lošimų visiškai tas pats. Psichotropinės medžiagos ir alkoholis įtraukia gerokai greičiau, o lošimams reikia laiko. Tačiau lošimas patenka į sunkiausiai gydomų priklausomybių penketuką, kai alkoholis ir psichotropinės medžiagos atsiduria 7–8 vietoje.

Asmuo, priklausomas nuo azartinių lošimų, visada bus priklausomas, turės polinkį. Tačiau svarbiausia – laiku sustoti ir nebijoti kreiptis pagalbos, nes ji tikrai yra. Ir su šia liga galima susitvarkyti, gyventi visavertį gyvenimą.

– Kur reikėtų kreiptis žmonėms, turintiems priklausomybę arba įtariantiems, kad jų artimieji ją turi?

– Didmiesčiuose galima kreiptis į priklausomybės ligų centrus. Mūsų tarnyba taip pat pasirengusi konsultuoti šiuo klausimu. Galima susitikti individualiose konsultacijose arba paskambinti telefonais. Yra ir psichologinės pagalbos tarnybos. Reikia tik nebijoti ieškoti pagalbos.

Straipsnis paimtas iš ve.lt

Kuo gresia sparti lošimų sektoriaus plėtra?

Lošimų organizatoriai privalės užtikrinti, kad savanoriškai atsisakę lošti ar teismo tvarka pripažinti neveiksniais, į tokias vietas nebūtų įleidžiami. Šios prievolės nepaisantiems lošimų organizatoriams grės administracinė atsakomybė.

Savanoriškai atsisakę lošti nemokamai bus registruojami žinybiniame Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre. Tai – geros naujienos, ypač kai lošimų sektoriaus plėtros tempai – dideli.

Tačiau atsirado įtartinų naujienų, kai toks verslas mokslu moka pasinaudoti savo naudai galbūt ne visai dorai. Lošimų organizatorių paprašyti Kauno technologijos universiteto (KTU) ekonomistai atliko ekspertinę Lietuvos lošimų rinkos analizę ir pasidalijo išvadomis. Pranešime jie sako, kad esą Lietuvoje tokia verslo rūšis yra nepagrįstai demonizuojama, esą  dažniausiai pabrėžiami tik neigiami šio verslo aspektai, ir nuošalyje paliekami teigiami…

Lošimų verslas daro neigiamą socialinį poveikį
Mokslininkai nagrinėja įvairiausias rinkos sritis, tad ir azartinių lošimų sektorius – ne išimtis.

Socialinio ir ekonominio lošimų rinkos poveikio Lietuvoje studija buvo parengta Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos užsakymu, todėl, manytina, labiau atspindi konkrečių verslo grupių požiūrį. Štai, pavyzdžiui, pasak KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) profesoriaus Ryčio Krušinsko, pasaulyje azartiniai lošimai yra viena specifinio verslo rūšių (beje, augančių), bet Lietuvoje ji nepagrįstai „demonizuojama“.

Lošimų priežiūros tarnybos specialistai sako, jog visuomenės nuomonei apie azartinius lošimus įtaką daro lošimų verslo reklama, kino filmai, įvairūs labdaros paramos renginiai, kuriuose dalyvauja lošimų verslo atstovai. Šie informacijos pateikimo būdai formuoja teigiamą lošimų įvaizdį visuomenėje ir prisideda prie lošimų sektoriaus plėtros.

Tuo metu valstybės institucijos, visuomenės sveikatos centrai, psichologai, nepriklausomi ekspertai siekia pateikti visuomenei kuo objektyvesnę informaciją apie azartinių lošimų paplitimą ir jų pasekmes visuomenei ir žmogui.

„Lošimai nėra įprasta ekonominė veikla atsižvelgiant į galimą neigiamą lošimų poveikį sveikatai ir neigiamą jų socialinį poveikį, apimantį neįveikiamą potraukį lošti, kurio pasekmes ir sąnaudas sunku įvertinti, organizuotą nusikalstamumą, pinigų plovimą, taip pat susitarimus dėl varžybų baigties“, – sako specialistai.

Minėtame pranešime skelbiama, jog neretai diskutuojant apie azartinių lošimų ir loterijų verslą, pamirštamas tas faktas, kad iš jo yra remiamos sporto, kultūros, švietimo, sveikatos ir kitos visuomenei svarbios sritys.

Žinoma, kad bet kokia socialiai atsakinga verslo veikla yra sveikintina.  Tačiau lošimai yra specifinis, reguliuojamas verslas, sukeliantis žalą visuomenei (patiems lošėjams, jų šeimų nariams, darbdaviams, visiems  mokesčių mokėtojams). Todėl visuotinai priimta, kad siekdami kompensuoti sukeliamą žalą lošimų operatoriai remia visuomenei naudingas sritis. Beje, skirti labdarą arba paramą didžiąsias loterijas organizuojančias bendroves įpareigoja įstatymas, o lošimų organizatoriai labdarą arba paramą skiria savanoriškai.

„Paslėpta“ arba „nematoma“ priklausomybė
Azartiniai lošimai yra pavojingi, kai žmogus turi polinkį į priklausomybę. Psichologai aiškina, kad priklausomybė yra liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą pakartotinai neribotą kiekį kartų. Ji užvaldo žmogaus gyvenimą tiek, kad ignoruojant galimas pasekmes, jos patenkinimui skiriama daugiau laiko, nei pagrindiniams žmogaus poreikiams tenkinti. Toks elgesys gali išprovokuoti kitokio pobūdžio problemas – socialines, psichologines ir patologines.

Tikrai yra žmonių, kurie nėra priklausomi nuo azartinių lošimų, tačiau ar jie neturi tam polinkio – sunku atsakyti.

Atsižvelgiant į Lošimų priežiūros tarnybos pateiktus duomenis, pastebėta, jog tarnybos praktikoje buvo priklausomų asmenų, kurie akivaizdžių polinkių į priklausomybę azartiniams lošimams neturėjo: jie nelošė vaikystėje ar paauglystėje, šeimoje nebuvo asmenų, turinčių priklausomybę. Priklausomybė nuo lošimų dažnai įvardinama kaip „paslėpta“ arba „nematoma“ liga.

Lyginant priklausomybę azartiniams lošimams su priklausomybe alkoholiui ar kitoms psichiką veikiančiomis medžiagomis, šioje akivaizdžių fizinių požymių ar stipriau išreikštų simptomų nėra. Tai apsunkina jos atpažinimą šeimoje ir visuomenėje.

Probleminiai lošėjai, kaip ir kiti priklausomi žmonės, visada randa būdų, kaip neigti arba sumenkinti esamos problemos mastą, ieško pateisinimų sau, artimiesiems, nes mano, jog lošimą galima bet kada nutraukti, sustabdyti.

Žinoma, ne kiekvienas asmuo pasirinkęs azartinius lošimus kaip specifinę pramogos rūšį yra potencialus kandidatas tapti priklausomas, tačiau niekas negali garantuoti, kad ši problema nepalies asmeniškai kitų žmonių ar jų šeimos narių. Tad labai svarbu formuoti atitinkamą požiūrį į azartinius lošimus, kaip tai šiuo metu yra daroma su alkoholiu ir psichotropinėmis medžiagomis.

O štai dar vienas pastebėjimas – lietuviai esą gerokai atsilieka pagal azartiniams lošimams išleidžiamus pinigus: per metus azartiniams lošimams vienas asmuo Lietuvoje išleidžia 27–30 eurų, tuo metu ES šalyse ši suma vidutiniškai siekia 187 eurus.

Tokiose valstybėse, kaip Jungtinė Karalystė, Norvegija, Italija, Malta, Suomija, Airija, vieno suaugusiojo vidutinės išlaidos azartiniams lošimams viršija 400 eurų.

Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, vienam 18 m. ir vyresniam gyventojui tenkančios bendrosios lošimo pajamos, pagal Statistikos departamento skelbiamus duomenis, šalyje 2013 metais siekė 28 eurus, 2014-aisiais – 33, o 2015-aisiais – 36 eurus.

Straipsnis paimtas iš snaujienos.lt

Savanoriško atsisakymo lošti privalės paisyti visi lošimų organizatoriai

Siekdama padėti asmenims, kenčiantiems dėl priklausomybės nuo azartinių lošimų, Vyriausybė posėdyje pritarė Finansų ministerijos siūlymui griežtinti patekimo į azartinių lošimų vietas tvarką.

Nuo šiol organizatoriai privalės užtikrinti, kad asmenys, savanoriškai atsisakę lošti, bei tie, kurie teismo tvarka pripažinti neveiksniais, į tokias vietas nebūtų įleidžiami. Šios prievolės nepaisantiems lošimų organizatoriams numatyta administracinė atsakomybė. Nustatyta, kad savanorišką atsisakymą lošti ir būti lošimo vietose asmuo, kaip ir iki šiol, turės pateikti Lošimų priežiūros tarnybai arba lošimų organizatoriui. Atsisakymas galios asmens prašyme nurodytą laikotarpį, kuris negalės būti trumpesnis nei 6 mėnesiai.

Tais atvejais, kai laikotarpio asmuo nenurodys – 2 metus nuo prašymo pateikimo dienos. Be to, asmenys, kurie teismo tvarka pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais šioje srityje, iš viso nebus įleidžiami į lošimų organizavimo vietas. Pagal iki šiol galiojusią Lošimų priežiūros tarnybos inicijuotą ir savanoriškumo pagrindais veikusią programą, lošėjai šiai tarnybai arba lošimų organizatoriui taip pat galėjo pateikti prašymą apriboti jų galimybę patekti į lošimų vietas ir lošti. Tačiau joje dalyvavo tik dalis lošimų organizatorių, o bendrovėms, pažeidusioms susitarimą, atsakomybė nebuvo nenumatyta. Be to, asmuo, net ir pateikęs prašymą, turėjo teisę persigalvoti bet kuriuo metu. Visi savanoriškai atsisakę lošti asmenys nemokamai bus registruojami nuo gegužės 1 dienos pradėsiančiame veikti žinybiniame Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre, kuriuo neatlygintinai naudosis lošimų organizatoriai. Registro kūrimas ir jo veikla bus finansuojami iš Finansų ministerijai numatytų valstybės biudžeto asignavimų. Finansų ministerijos duomenimis, iki šių metų pradžios buvo gauta 4 518 asmenų prašymų apriboti jų patekimą į lošimų organizavimo vietas.
 
Straipsnis paimtas iš delfi.lt

Apsilankė kazino ir pakraupo: „Po to dar ilgai negalėjau užmigti“

Nesu labai azartiškas žmogus. Nemėgstu nepamatuotos rizikos ir nepateisinu tuščio pinigų švaistymo. Tačiau vieną vakarą su draugų kompanija smalsumo vedini nutarėme užsukti į vieną iš sostinės kazino.

Esu girdėjusi apie šią vietą daug blogų dalykų netgi iš savo artimų draugų rato. Tačiau tai, ką pamačiau savo akimis, privertė pakraupti dar labiau. Pirmas į akis kritęs dalykas buvo lankytojų amžius. Prie žaidimų aparatų sėdėjo ir žilagalvių senolių! Negalėjau patikėti, kad yra tokio brandaus amžiaus moterų ir vyrų, kurie žvarbų žiemos vidurnaktį sėdi lošimų namuose, užuot miegoję su katinu pašonėje. Antras akį rėžęs dalykas buvo lankytojų apranga. Jei iki šiol galvojote, kad kazino lankosi milijonieriai su auksinėmis grandinėmis ant kaklo ir ilgakojės blondinės su audinės kailiniais, labai klystate. Viskas ten toli gražu nėra taip, kaip galvojote.
 
Didžioji dauguma lošėjų iš pažiūros priminė vidutines pajamas turinčius tolimųjų reisų vairuotojus, galbūt taksistus, pardavėjus ar kitokius aptarnavimo sferos darbuotojus. Nenoriu nieko įžeisti, bet bent jau man ežiuku kirpti vyrai su nutrintais džinsais ir sukištais į juos pilkais megztiniais su aukštu kaklu visada primindavo panašių profesijų atstovus.

Stebitės, iš kur pas taip kukliai atrodantį vyrą galėtų būti daug pinigų? Žinau iš savo bičiulių patirties. Lošimams iššvaistyti galima visą savo turtą. Vienas mano artimas žmogus per lošimus vos nepardavė savo sielos. Norėdamas pasiskolinti pinigų, jis meluodavo draugams ir kolegoms. Kurdavo istorijas apie tai, kad jis padarė avariją, sunkiai susirgo jo vaikai, pasakojo, kaip žmonai reikalinga skubi medicininė pagalba ir, žinoma, dideli pinigai. Iš prigimties pažįstamas ramus vyras kazino tapdavo visai kitu žmogumi. Jis tiesiog pakvaišdavo. Neilgai užtruko, kol įsiskolino iki ausų. O skolas teko atiduoti žmonai – šeima pardavė butą. Norėdamas išsaugoti santuoką ir savo gyvenimą, pažįstamasis „užsikodavo“. Pats parašė prašymą nebeįleisti jo į kazino.

Galbūt įbauginta tokių istorijų pati žaisti nesiryžau. Bet per porą valandų, kai buvome kazino, nepamačiau nė vieno laimėjusio žmogaus. Tiksliau, kelis ėjimus žmonės galbūt ir laimėdavo, tačiau azarto pagauti jie galiausiai išleisdavo viską iki paskutinio žetono.
 
Nepasisekė nei jaunų studentų kompanijai, nei dviem prancūzams, nei pagyvenusio amžiaus porai. Nors visi jie, atrodė, puikiai žinojo kazino žaidimo taisykles ir adekvačiai vertino savo riziką.

Grįžusi namo dar ilgai negalėjau užmigti galvodama apie tuos žmones, kurie pardavinėjo ne tik savo namus, bet ir sielą. Galvojau apie tą didelę sumą pralošusį vyrą. Ko gero, tie 600 eurų buvo jo alga. Ir net bijojau pagalvoti, ką jis grįžęs namo pasakė savo žmonai (nes ant rankos žibėjo vestuvinis žiedas).
Straipsnis paimtas iš lrytas.lt

Už lošimų verslo pinigus KTU mokslininkai stojo ginti azartinių žaidimų

Azartinių lošimų verslas yra nepagrįstai demonizuojamas, pareiškė Kauno technologijos universiteto ekonomistai, atlikę tyrimą už Lošimų ir žaidimų verslo asociacijos pinigus. Tiesa, liaupsės lošimams skamba tik pranešime spaudai, pats tyrimas atrodo kur kas solidžiau.

Lošimų organizatorių paprašyti Kauno technologijos universiteto (KTU) ekonomistai atliko Europos lošimų rinkos analizę ir dabar patys dalijasi išvadomis, kurios skamba ne itin moksliškai – „Lietuvoje ji (tokia verslo rūšis) nepagrįstai demonizuojama, viešumoje pabrėžiant dažniausiai tik neigiamus šio verslo aspektus, ir nuošalyje paliekant teigiamus.“ Studijoje yra analizuojama politinė ir teisinė Lietuvos lošimų rinkos aplinka, aprašomos institucijos, vykdančios lošimų ir loterijų veiklos priežiūrą. Taip pat, siekiant įvertinti galimas sektoriaus vystymosi tendencijas mūsų šalyje, yra apibendrinama naujausia informacija apie rinkos dydį, struktūrą, rinkos dalyvių finansinį pajėgumą. Mokslininkų liaupsės Dar viena sritis, kur lietuviai velkasi paskui europiečius – azartiniai lošimai. 5 KTU mokslininkai suskaičiavo, kad Lietuvoje tam išleidžiama 27-30 eurų, kai Europos Sąjungos vidurkis yra 187 eurai, o kai kur, tarkime, Maltoje ar Suomijoje žmogus per metus lošimams išleidžia per 400 eurų. Viena ekspertinės analizės autorių, cituojama trečiadienį KTU išplatintame pranešime spaudai, primena, kad azartinių lošimų verslas remia „sporto, kultūros, švietimo, sveikatos ir kitos visuomenei svarbias sritis.“ 193 puslapių „Socialinio ir ekonominio lošimų rinkos poveikio Lietuvoje studiją“ KTU mokslininkai atliko Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos, vienijančios azartinius lošimus organizuojančias bendroves, užsakymu. KTU jos kainą 15min atskleisti atsisakė.

Pranešime spaudai pateikiama KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto profesoriaus Ryčio Krušinsko nuomonė – jis akcentuoja, kad ši verslo sritis Lietuvoje „nepagrįstai „demonizuojama“, viešumoje pabrėžiant dažniausiai tik neigiamus šio verslo aspektus, ir nuošalyje paliekant teigiamus.“ Bent jau žiniasklaidai pateiktoje informacijoje KTU mokslininkai teisina azartinius lošimus. Tarkime, viena studijos autorių Agnė Gadeikienė aiškina, kad tai yra laisvalaikio praleidimo forma, kuri rizikinga tampa tik tada, kai žmogus turi polinkį į priklausomybę. R.Krušinskas kalba apie informacijos trūkumą: „paradoksalu tai, kad nesant pakankamai prieinamų duomenų, situacija iš anksto nupiešiama neigiamai.“ Jis lošimus prilygina kitoms laisvalaikio veikloms. „Pasak jo, yra nemažai laisvalaikio veiklų, pavyzdžiui vandens slidžių sportas, kurios yra rizikingos, suteikia adrenalino, vadinasi, gali sukelti ir priklausomybę, o į įrangos įsigijimą ar nuomą tenka nemažai investuoti“, – rašoma pranešime žiniasklaidai. Tyrimas – išsamus ir be panegirikos Pranešimą žiniasklaidai atsiuntė ne Lošimų ir žaidimų verslo asociacija, bet pats KTU, pasigyręs, kad tai yra pirmas panašaus pobūdžio tyrimas. Tiesa, pačiu tyrimu dalintis nenorėjo. Mat, nors autoriai ir KTU mokslininkai, tyrimo užsakovai, kaip pabrėžė KTU atstovė Akvilė Sebežiova, yra Lošimų ir žaidimų verslo asociacija. Būtent jai tyrimas ir turėjo tapti puikia viešųjų ryšių kampanija, už kurios teiginius gali laiduoti 5 akademikai. Tačiau pačiame ilgame 193 puslapių tyrime tokios panegirikos, kuria spinduliuoja KTU išplatintas pranešimas spaudai apie nepagrįstą lošimų verslo juodinimą, jau nėra. Mokslininkai pateikia keturių puslapių išvadas (panašaus ilgio buvo ir pranešimas spaudai), kuriose trumpai apžvelgia lošimų teisinį reglamentavimą, apmokestinimą, veikimo principus. Išvadose mokslininkai aptaria ir potencialias rizikas, apie ką beveik neužsimenama pranešime žiniasklaidai.

„Didesnis azartinių lošimų paslaugų prieinamumas padidintų šiomis paslaugomis besinaudojančių vartotojų skaičių ir / arba jau esami vartotojai dažniau ir ilgesnį laiką dalyvautų lošimuose. Tai galėtų sąlygoti rinkos augimą, bet tuo pačiu ir problemų, susijusių su lošimais, skaičiaus augimą“, – rašoma išvadose. Mokslininkai taip pat teigia, kad prieigos prie azartinių lošimų paslaugų ribojimas leistų sumažinti problemų, susijusių su lošimu, lygį: „Pasiūlos mažinimas per rinkos reguliavimo priemones (ką dažniausiai dabar vykdo ES valstybės) labiau suvaržo azartinių lošimų paslaugų vartotojų (kurie neturi probleminio lošimo apraiškų) pasirinkimo laisvę nei paklausos reguliavimas.“ Mokslininkai išvadose kalba apie tai, kad reikėtų rinką reguliuoti taip, kad jos plėtra dėl to nestotų. Kita vertus, daug dėmesio skiriama ir su lošimų verslu susijusioms problemoms aptarti.
 
Straipsnis paimtas iš 15min.lt

Krepšinio legendos paslaptis: į bedugnę stūmė priklausomybė nuo lažybų

Apie turtingiausių pasaulio sportininkų sąraše pirmaujantį Michaelą Jordaną (jo turtas vertinamas 1,7 mlrd. dolerių), atrodytų, yra parašyta viskas. Bet garsiausio visų laikų krepšininko biografija slepia mįslingą faktą: kodėl tris sezonus iš eilės su „Chicago Bulls“ tapęs NBA čempionu tuomet 30-metis M.Jordanas 1993-iaisiais netikėtai paliko krepšinį? REKLAMA Dabar aiškėja, kad tai buvo susiję su sportininko priklausomybe nuo azartinių lošimų ir galbūt – netgi su nelegaliomis lažybomis, rašo championat.com.
 
Žinia sukrėtė visą pasaulį
1993-iųjų spalio 6 d. krepšinio dievas M.Jordanas pranešė, kad baigia karjerą. Tai buvo šokas visiems sirgaliams. Kodėl? Paaiškinimas tada atrodė įtikinamai: karjeros viršūnėje atsidūręs krepšininkas sakė neturįs motyvacijos žaisti, yra prislėgtas tragiškos tėvo žūties ir nori išbandyti jėgas beisbole. Mažai kas atkreipė dėmesį, koks ramus ir susikaupęs M.Jordanas buvo per tą spaudos konferenciją. Niekas nepanoro patikslinti, ką jis turėjo galvoje pasakęs: „Aš grįšiu į NBA, jei man leis Davidas Sternas.“
Ir tik keli žmonės žinojo, kad po dviejų dienų D.Sterno vadovaujama NBA lyga oficialiai baigė penkis mėnesius trukusį tyrimą dėl M.Jordano problemų, susijusių su azartiniais lošimais.
 
Pinigai ir azartas
Pats M.Jordanas pats užsuko tą procesą, kuris vėliau privers jį laikinai nutraukti karjerą pačiame jėgų žydėjime. 1985-aisiais, kada jis atėjo į NBA, telekompanija CBS sumokėjo lygai 188 mln. dolerių už transliacijų teises ketveriems metams. O 1989-aisiais NBC už tokios pat trukmės naują TV sutartį jau buvo pasirengusi pakloti 600 mln. Viena pagrindinių tokio staigaus NBA populiarėjimo priežasčių kartu su kitais dviem krepšinio burtininkais Magicu Jordanu ir Larry Birdu buvo M.Jordanas. Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje už JAV ribų „Bulls“ komandą palaikė daugiau kaip pusė visų pasaulio krepšinio sirgalių, o kepurėles ir marškinėlius su 23-iuoju numeriu nešiojo 90 proc. tokio aprangos stiliaus gerbėjų. Žinoma, tai atspindėjo paties krepšininko pajamos, o jų derinys su M.Jordano azartu sukėlė liūdnas pasekmes. Viskas prasidėjo lyg ir nekalta situacija, kuri buvo visiems matoma. Dar studijuodamas Šiaurės Karolinos universitete M.Jordanas neretai siūlydavo komandos draugams rungtis metimų taiklumu, lažinantis iš gaiviųjų gėrimų ar labai mažų sumų. 1984-aisiais tapęs profesionalu M.Jordanas įsitraukė su partneriais žaisti pokerį jau iš didesnių pinigų. Krepšinio garsenybė buvo tikras kortų asas ir komandos treneriai netgi perspėdavo naujokus, kad žaisdami su Michaelu liks tuščiomis kišenėmis. „Bulls“ ekipos lyderis nesigėdijo lošti iš pinigų net videožaidimais.
 

Per golfą – į skandalus

Į tikruosius nemalonumus M.Jordaną atvedė jo mėgstamas golfas. 1991-aisiais golfo klube praleista savaitė baigėsi tuo, kad krepšininkas liko skolingas žaidimo partneriams: 57 tūkst. dolerių – Jamesui Bouleriui, 107 tūkst. dolerių – Eddie Dow. Šios sumos nebuvo problema aikštėje ir iš rėmėjų milijonus uždirbančiam M.Jordanui. Bet pasirodė, kad J.Bouleris buvo narkotikų prekeivis, kurį akylai sekė policija. Todėl po to, kai krepšininkas jam sumokėjo skolą, pareigūnams kilo klausimų dėl M.Jordano ir istorija pateko į viešumą. NBA žvaigždės niekas rimtai neįtarinėjo dėl prekybos narkotikais, bet jis vis tiek pamelavo žiniasklaidai pareikšdamas, kad pinigus pervedė projektui, susijusiam su golfu. Po kiek laiko E.Dow buvo nužudytas, o jo namuose rastos M.Jordano pasirašytų čekių kopijos. Galiausiai teisme krepšinio žvaigždei teko pripažinti, kad visus minėtus pinigus pralošė.
 
Nemanė, kad yra priklausomas
Beveik po dvejų metų, 1993-iaisiais, buvo paviešinta dar viena neaiški istorija. Verslininkas iš San Diego Richardas Esquinasas parašė knygą, kurioje tikino, jog tais pačiais 1991-aisiais M.Jordanas žaisdamas golfą jam pralaimėjo 1,25 mln. dolerių, bet skolos taip ir negrąžino. Iš pradžių R.Esquinasu niekas nepatikėjo, bet jis sugebėjo pagrįsti savo žodžius parodęs susirašinėjimą su M.Jordanu ir iš jo gautus čekius. Paaiškėjo, kad po ilgų derybų krepšininkas sutiko grąžinti 300 tūkst. dolerių – tik trečdalį praloštos sumos. M.Jordanui vėl teko bendrauti su žiniasklaida ir jis pamėgino išsaugoti gražų veidą blogame žaidime. „Taip, aš žaidžiau golfą su Esquinasu iš kažkokių pinigų. Bet aš neužsirašinėjau ir neturiu galimybės patikrinti, kiek iš tikrųjų laimėjau ar pralaimėjau. Galiu tik tvirtinti, kad kalbama apie gerokai mažesnes sumas, negu buvo paminėta. Aš neturiu problemų dėl azartinių žaidimų. Jei turėčiau – badaučiau. Man tektų parduoti savo laikrodį, NBA čempiono žiedus ir namą, o mano vaikai gyventų skurde. Man tiesiog šiaip patinka lažintis iš pinigų“, – tada teisinosi M.Jordanas.
 
Visa NBA galėjo sužlugti
NBA ilgai pro pirštus žiūrėjo į savo superžvaigždės priklausomybes. D.Sternas puikiai suvokė, kiek pinigų lygai atneša M.Jordanas, ir pakentė tai, ką vargu ar būtų leidęs bet kuriam kitam. Po istorijos su J.Bouleriu NBA komisaras pranešė apie dviejų savaičių tyrimą, bet iš tiesų viskas apsiribojo dviejų valandų pokalbiu su M.Jordanu ir jo advokatais. Lyga nesikreipė nei į patį J.Boulerį, nei į policiją. Bet su R.Esquinasu NBA tyrėjai vis dėlto pabendravo. O šis papasakojo sykį išgirdęs, kaip M.Jordanas telefonu kažkieno klausė: „Vadinasi, riba – septyni taškai?“. Ir nors verslininkas nesuprato, apie kokias rungtynes ir net apie kokią sporto šaką buvo kalbama, to užteko. Dalyvavimas lažybose dėl rezultatų profesionaliems sportininkams visada buvo didžiausias tabu. D.Sternas suprato, kuo lygai gali grėsti panašus skandalas. Ypač jei į jį bus įtrauktas žaidėjas, kuris įkūnija visą pasaulio krepšinį. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje tikėtini nuostoliai būtų buvę didesni net už tas kosmines pajamas, kurias NBA garantavo M.Jordanas. Šįkart net jam statymas buvo per didelis.
 
Šešėlis nugrimzdo į praeitį
Iki galo neaišku, ar po skandalingo R.Esquinaso liudijimo D.Sternas susitiko su M.Jordanu ir apie ką jie kalbėjosi. 1993-iųjų spalio 6-ąją krepšinio superžvaigždė surengė spaudos konferenciją ir sudrebino visą pasaulį žinia apie savo pasitraukimą. O 1996-aisiais M.Jordanas grįžo į NBA po nenusisekusios karjeros beisbole, su „Bulls“ dar tris kartus iš eilės tapo lygos čempionu ir daugiau nė sykio nebuvo siejamas su jokia lažybų istorija.
 
Straipsnis paimtas iš lrytas.lt

Kokią nemalonią tiesą suprato doc. G. Navaitis?

2016 m. lapkričio 4 d. Delfi portale buvo paskelbtas doc. G. Navaičio straipsnis „Azartiniai lošimai Lietuvoje: tyrimas atskleidė nemalonią tiesą”. Šiame straipsnyje doc. G. Navaitis komentuoja „Vilmorus“ atliktos apklausos rezultatus (tyrimo užsakovas neatskleistas), tačiau nemalonios tiesos tiesiogiai neįvardija. Todėl bandyti suprasti kokią žinią nori pateikti docentas tenka remiantis straipsnio teiginiais: „Loterijos bilietus pirko 54 proc. apklaustųjų“; „lošiančių lošimų automatų salonuose tebuvo 1 proc.”; “Vienas probleminio, nebekontroliuojamo lošimo požymių – jo sukeliamos negatyvios finansinės pasekmės. Lietuvoje jas paminėjo 7,8 proc. lošiančių (taip pat ir loterijose).”; “Todėl nors daugelis apklaustųjų supranta įsitraukimo į azartinius lošimus pavojų, tačiau nemato pavojaus lošiant internete ar dalyvaujant loterijose. Kazino ir lošimo automatai laikomi tarsi spąstais, kurie tyko silpnavalių, tačiau labai mažai kas skiria neriboto išlošimo automatus, kurie yra kazino patalpose, nuo vadinamųjų B klasės automatų, t. y. riboto išlošimo automatų, esančių lošimo automatų salonuose, nors galimybės prasilošti čia pastebimai mažesnės.”

Skaitant G. Navaičio sudėliotus akcentus susidaro įspūdis, kad loterijos ir kazino sukelia labai didelį pavojų, o lošiant B kategorijos automatais pavojus minimalus, nes lošėjų nedaug, o galimybės prasilošti nepalyginami mažesnės.

Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicija nurodo, kad visi azartiniai lošimai pasižymi rizika sukelti priklausomybę, o kai kurie lošimai neigiamas pasekmes sukelia daug greičiau ir didesnes, nei kiti. Todėl, norint mažinti azartinių lošimų neigiamų pasekmių mąstą, reikia riboti azartinių lošimų pasiūlą, prieinamumą, patrauklumą ir pradėti nuo lošimų rūšių, kurios sukelia daugiausiai neigiamų pasekmių.

Pažiūrėkime kas slypi už tų 54, 3,5 arba 1 procento. Skaičiai pateikiami lentelėje. Statistikos departamento duomenis 2016 m. spalio 1 d. Lietuvoje buvo 2 859 709 žmonės.

Lošimų rūšis Dalis lošiančiųjų, proc. pagal “Vilmorus” atliktą apklausą Lošiančiųjų skaičius 2016 m. I pusmečio lošimų organizatorių veiklos rezultatas (įplaukos atėmus išmokėjimus), €* Vienas lošėjas per 2016 m. I pusm. vidutiniškai pralošė, eur) Lošimo vietų/organi-zatorių skaičius* Lošėjų skaičius vidutiniškai tenkantis vienai lošimų organizavimo vietai/organizatoriui
Loterijos bilietai 54 1 544 243 20 394 003 13,2 3 514 748
Lošiantys internete (lažybos ir nuotoliniai lošimai) 6 171 583 6 307 240 36,8 6 28 597
Kazino (lošimų stalai ir A akteg. lošimų automatai) 3,5 100 090 14 598 236 145,9 19 5 268
Lažybos 3,1 88 651 5 632 879 63,5 169 525
Lošė su draugais 2,8 80 072
B kategorijos lošimų automatai 1 28 597 15 276 193 534,2 190 151
Viso: 70,4 2 013 235 62 208 551      

* – Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Resublikos Finansų ministerijos duomenys

Iš lentelėje pateiktų skaičiavimų matyti, kad šiuo metu individualiam lošėjui pavojingiausia lošimų rūšis – tai lošimas B kategorijos riboto išlošimo automatais, nes vidutiniškai kiekvienas lošėjas per pusę metų vidutiniškai prarado 534 eurus, kai tuo tarpu kazino klientas vidutiniškai pralošė 146 eurus, o loterijose 13 eurų. Pralošti 534 eurus per pusę metų arba 1068 eurų per metus – daug ar mažai? Jeigu vidutinis mėnesio atlyginimas Lietuvoje yra kiek daugiau nei 700 eurų, tai pralošti pusantro atlyginimo reiškia labai daug. Tai reiškia, kad kiekvienas B kategorijos lošimų automatų klientas verslininkams yra „auksinis”. Todėl nenuostabu, kad B kategorijos lošimo automatų skaičius sparčiai auga. Net 75 proc. automatų skaičius padidėjo nuo 2010 m.: nuo buvusių 2110 iki 3692 2016 m. (.)

Kodėl lošimas lošimų automatais pavojingesni nei, tarkim, loterijos? Viena iš galimų priežasčių yra lošimų dažnis. Moksliniais tyrimais yra nustatyta, kad kuo trumpesnis laikas tarp „pastatymo” ir rezultato, tuo didesnis pavojus priklausomybei išsivystyti. Štai B kategorijos lošimų automatuose šis skirtumas tėra 3 sekundės, o Lietuvoje didžiųjų loterijų organizuojamuose lošimuose laukti rezultato tenka net savaitę arba 604 800 sekundžių. Skirtumas akivaizdus. Todėl doc. G. Navaičio mintys straipsnyje neįtikina, ir būtų daug aiškiau, jei būtų viešai paskelbta kas apklausos užsakovas. Tada geriau suprastume ir tyrimų bendrovei iškeltus tikslus. Dar aiškiau būtų, jei G. Navaitis viešai paskelbtų, kas užsakė ir finansuoja jo vadovaujamus mokslinius tyrimus apie azartinius lošimus. Tuomet nieko nestebintų, kodėl docentas pseudomoksliniais išvedžiojimais mėgina pavojingiausią lošimų rūšį Lietuvoje pateikti, kaip mažiausiai pavojingą.

Straipsnis paimtas iš Delfi.lt

Apsisaugoti nuo skolų galite patys

Nuo vakar įsigaliojo Lietuvos banko paslauga, leidžianti pateikti prašymą, kurio pagrindu asmuo būtų įrašytas į sąrašą žmonių, kuriems negali būti išduotas greitasis kreditas. Panašiai kaip lošimo namuose, kai nesuvaldomas noras lošti pažabojamas tik asmens prašymu daugiau čia jo neįleisti.

Lietuvos banko paslauga „Stop vartojimo kreditams“ įsigaliojo nuo lapkričio 1 d. ir yra nemokama visiems Lietuvos gyventojams. Bet kuris žmogus, nebegalintis nustoti skolintis arba norintis apsidrausti nebūti suviliotas greitų pinigų, gali pateikti prašymą neišduoti jam greitųjų kreditų.

Bet kuris greitųjų kreditų davėjas, prieš patvirtindamas kredito išdavimą, privalės patikrinti, ar kredito prašantis žmogus nėra įrašytas į šį sąrašą. Jį administruos ir tvarkys Lietuvos bankas.

Prašymą neišduoti greitųjų kreditų galima pateikti žmogui patogiu būdu: per elektroninės bankininkystės sistemą, prisijungiant prie paslaugos per „Elektroninių valdžios vartų“ portalą arba per Lietuvos banko interneto svetainę, prašymus įtraukti į sąrašą bus galima pateikti ir atvykus į Lietuvos banką, juos bus galima atsiųsti registruotu laišku arba elektroniniu paštu. Prašymas galios pasirinktą laikotarpį.

Be to, prašymą gali pateikti ne tik pats žmogus, bet ir kitas įgaliotas asmuo.

Jeigu artimieji (sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai) tokio įgaliojimo neturės, tačiau įžvelgs nevaldomo skolinimosi problemą, jie galės kreiptis į teismą ir prašyti uždrausti savo artimajam sudaryti vartojimo kredito sutartis, o Lietuvos bankas, teismui tokį sprendimą priėmus, įrašys nurodytą asmenį į nekredituotinų asmenų sąrašą.

„Reguliariai sulaukdavome skambučių iš žmonių, prašančių, kad padėtume suvaldyti artimųjų besaikį skolinimąsi. Įsigaliojus Vartojimo kredito įstatymo pakeitimams, tokia galimybė taps prieinama ir, kaip tikimės, prisidės mažinant skaudžias neatsakingo skolinimo pasekmes“, – sako Rasa Cicėnienė, Lietuvos banko Finansinių paslaugų ir rinkų politikos skyriaus vyriausioji juriskonsultė.

Tiesa, panaši galimybė egzistavo ir iki šiol. Kai kurios greitųjų kreditų bendrovės jau anksčiau siūlė paslaugą klientams parašyti prašymą neišduoti jiems kredito. Tiesa, toks klientas galėdavo nueiti į kitą įstaigą, kur jo prašymo nėra, ir ramiai pasiskolinti.

Marija BUNKAITĖ, Asmeninių finansų trenerė:

Kad dėl naujos tvarkos sumažėtų išduodamų greitųjų kreditų, labai abejoju. Tie, kurie nori pasiskolinti, vis tiek ras būdų. Juolab kad ir šį prašymą galima bet kada atšaukti. Tad manau, kad nauja Lietuvos banko paslauga labiausiai bus naudinga užkertant kelią paimti paskolą kito vardu. Net jei ir neplanuojame imti greitųjų paskolų, naudinga parašyti šį prašymą ir taip apsisaugoti nuo tokių atvejų, kai pametus ar kitaip praradus asmens tapatybės dokumentą jūsų vardu būtų paimta greitoji paskola. Tokių atvejų yra nemažai, juo labiau kad mažesni rinkos dalyviai nėra atsakingi skolintojai, netaiko papildomų asmens identifikavimo procedūrų, todėl pasiskolinti pavyksta net ir pasinaudojant svetimu asmens dokumentu.

Kita kategorija žmonių, kuriems nauja tvarka bus naudinga, yra tie visuomenės nariai, kurie negali atsakyti už savo veiksmus. Tai jautri ir labai aktuali problema. Kažkodėl iki šiol neuždrausta skolinti protinę negalią turintiems asmenims, kurie nesupranta savo veiksmų, galbūt skolintis juos įkalbina aplinkiniai. Dalyvavau „Caritas“ Motinos ir vaiko globos namų projekte, kurio metu centro narės privaloma tvarka internete užpildė tokius prašymus. Manau, kad tokia tvarka galėtų būti taikoma ir kitose panašiose įstaigose.

Žinoma, jei labai reikės paskolos, kiekvienas gali sugalvoti alternatyvą ar tiesiog atšaukti savo prašymą. Tačiau jau pats žinojimas, kad paskola nebus suteikta, dažniausiai spontaniško skolinimosi atveju padeda. Nors situacijos tai smarkiai nepagerins. Greitųjų kreditų išdavimo skaičius parodo visuomenės finansinio raštingumo lygį. Juk greitieji pinigai yra labai brangūs ir nėra pateisinami. Deja, dažniausiai žmonės skolinasi, nes tai greita ir patogu, net negalvodami apie tai, kad paskolą reikės grąžinti. Jei žmogui likus savaitei iki atlyginimo trūksta pinigų ir jis nusprendžia skolintis, reikėtų iš anksto apskaičiuoti, kad kitą mėnesį jam vėl trūks, o dar reikės ir kreditą atiduoti. Tai suprantantieji visuomet ieškos kitų būdų. Štai Amerikoje, atliekant finansinio raštingumo testą, klausiama, kokiu atveju galima skolintis iš greitųjų kreditų bendrovių. Žinote, koks yra teisingas atsakymas? Niekada.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Straipsnis paimtas iš ve.lt

Trileriui prilygstanti istorija: 22-metė dugne atsidūrė staigiai – su pusės milijono skola

© DELFI (M.Ažušilio nuotr.)
Dar vaikystėje Julija pasižadėjo – nebus alkoholikė, kaip tėtis ir mama. Tačiau 22 metų įklimpo į bėdą, kuri jai kainavo daug daugiau nei pusę milijono litų.
Kodėl suaugę alkoholikų vaikai dažnai patys tampa priklausomi – jei ne nuo alkoholio, tai nuo sekso, patologinio potraukio maistui, darboholizmo? Kaip to išvengti? Ir kaip pakilti, kai atrodo, kad visas pasaulis prieš tave? Su Julija susipažinome bendruomenėje „Aš esu“. Gyvų akių, liekna ilgaplaukė. Apdovanota puikia iškalba ir aštriu protu. Tai, ko negalėtum įtarti – priklausomybė, apie kurią dar tik pradedama garsiai šnekėti. „Jei griovyje guli apsišlapinęs alkoholikas matyti, kad tai problema, jei smiginėja narkotikų pavartojęs žmogus – irgi. Tačiau priklausomo lošėjo neatpažinsi. Ir tarp jūsų pažįstamų yra tokių, tačiau nebūtinai tą žinot, nes šią priklausomybę daug lengviau nuslėpti“, – interviu DELFI sakė mergina.
– Nuo ko viskas prasidėjo?
– Mano lošimo periodas buvo greitas, drastiškas ir su didžiulėmis pasekmėmis. Azartiška buvau visada. Menkiausiose situacijose siekdavau pirmauti, bet kokiame žaidime laimėti. Jei sugalvoju, turiu įgyvendinti čia ir dabar. Perfekcionizmas – ant bangos, ir jei žmonės jį vertina teigiamai, dabar aš visomis išgalėmis stengiuosi slopinti, nes jis labai trukdo gyventi.
– Julija, ar jūsų šeimoje buvo priklausomų žmonių?
– Abu mano tėvai alkoholikai, brolis ir šiandien lošia. Priklausomybės pažymėta visa mūsų šeima. Atsimenu, vaikystėje tėvas su broliu lošė, mane irgi labai užvesdavo kad ir tas pats žaidimas kortomis. Kiti pažaidžia, atsibosta ir daro kažką kitą, o aš taip įsitraukdavau, kad negalėdavau sustoti, net jei žaisdavom ne iš pinigų.

– Kada pradėjote rimtai lošti?
– Buvo šaltas rudens vakaras, nebuvo ką veikti ir draugai pasiūlė nueiti prie lošimo aparatų. Vaikystėje buvau sau pažadėjusi niekada nevartoti alkoholio. Taip būna daugelyje alkoholikų šeimų, kai vaikai mato priklausomybės pasekmes. Tačiau aš nepaklusau pirminei minčiai, kuri kilo – neiti lošti, nes man tai geruoju nesibaigs. Vis dėlto nuėjau. Lošiau pusantrų metų. Kol sukako 21-eri, lošdavau prie aparatų, paprastai viena, nes draugai vieną kitą kartą nuėjo ir jiems tapo nebeįdomu, gaila pinigų. O aš užsikabinau. Duodavau draugams pinigų, kad žaistų kartu. Kai jiems tapo nebeįdomu ir už mano pinigus žaisti, perėjau į lažybas. Lankydama lažybų punkte dirbančią draugę pamačiau, kad žmonės lošia. Pradėjau ir aš. Virtualiame lošime man patiko galimybė nuo visų pasislėpti, taigi pradėjau daryti statymus už sporto įvykius. Tai dabar – labai populiaru. Man irgi atrodė daug tikresnis lošimas, nes kazino aparatas – sistema, prieš kurią tu niekada nelaimėsi. O statymas už sporto komandą – gyvas įvykis. Man tada taip atrodė.

– Kokias sumas statydavot?
– Jei pirmi mano statymai buvo po 10 litų, galiausiai minimalūs siekdavo 1000 litų.
– Iš kur tokie pinigai?
– Iš pradžių dirbau, paskui pradėjau vogt. Statymų sumos augo, pinigų reikėjo vis daugiau. Tuo metu studijavau, bet mečiau mokslą, darbus. Visi tie praradimai buvo su pasekmėmis: iš darbo išėjau su skolomis, studijos nutrūko dėl akademinių skolų, viskas traukėsi į antrą planą, o pirmame – vien lošimas. Atėjo laikas, kai man nieko daugiau nereikėjo, tik lošti. Atsikeldavau ir lošdavau, kol užmigdavau. Atsibusdavau prie kompiuterio ir vos pramerkusi akis lošdavau toliau. Išnaudojusi finansinius resursus pradėjau imti paskolas. Pasinaudojau visų savo artimųjų prisijungimais prie bankų – mamos, tėčio, močiutės. Visų jų vardu paėmiau paskolas. Paskui skolinausi visų savo draugų vardu, galiausiai – nepažįstamų žmonių. Apgaulės būdu išviliodavau iš jų prisijungimus prie bankų. Iš namų išnešiau visą įmanomą turtą. Jei iš pradžių nešdavau auksą, brangius daiktus, paskutiniu metu ir printerį troleibusu vežiau į lombardą, kad tik gaučiau kažkiek pinigų.

– Artimieji budėjimo režimo neįjungė? – Mama gėrė, seneliai iš pradžių nesuprato. Aš viską dariau tyliai. Jeigu eidavau pas mamą, močiutė nežinodavo, jeigu eidavau pas močiutę, tėtis nežinojo. Jie nesišnekėjo tarpusavyje. Tačiau atėjo laikas, kai prabilo. Realiai aš savo artimuosius palikau be nieko – be santaupų, be indėlių bankuose, be pinigų namuose. Buvo žiaurių situacijų, kai močiutė dar negavusi pensijos, o piniginėje neturi nė cento. Pralošiau netgi senelių, kurie mane nuo 10 metų augino, namus. Jie dabar priversti nuomotis būstą. Galiu drąsiai sakyti, kad niekas nieko nebeturi. Ką buvo įmanoma parduoti, aš pardaviau, kad galėčiau lošti.

– Per kiek laiko?
– Per pusantrų-dvejus metus.
– Kada supratote, kad nebėra kur trauktis?
– Iš tiesų tai aš neatsitokėjau. Tiesiog atėjo laikas, kai nebeturėjau iš kur gauti pinigų. Visiems buvau skolinga, visi pradėjo tarpusavyje apie tai kalbėti, visi viską žinojo, man buvo baisu išeiti į gatvę. Manęs ieškojo, reikalavo savo pinigų, man grasino, gąsdino. Pasipylė pareiškimai policijai, ikiteisminiai tyrimai. Man pačiai kritinis taškas buvo baisus vienišumas. Visi manęs vengė. Vien tik mama kažkiek su manimi kalbėdavo, tik tiek, kad ji gerianti. Vis dėlto, turėjau kur pamiegoti, kažkiek pavalgyti. Tada pirmą kartą tiesiogiai pavogiau pinigų. Brolis rakino savo kambarį, kad neįeičiau, tačiau tądien pamiršo uždaryti balkono duris. Ar įlipau per balkoną, paėmiau jo pinigus su mintimi, kad išlošiu ir grąžinsiu atgal. Tačiau per dieną kelis kartus paėmiau, grąžindavau, paėmiau grąžindavau išlošus, kol vakare nebeturėjau ko padėti atgal. Tikėjausi, kad pasiseks laimėti, brolio pinigus padėsiu ir man dar liks tolimesniam lošimui. Pilnos sumos jam negalėjau grąžinti, todėl paėmiau likusius pinigus, kompiuterį, kad galėčiau toliau lošti, ir išėjau iš namų. Išsinuomojau viešbučio kambarį. Vyliausi, kad naktį išlošiu pinigų ir ryte jam grąžinsiu – kas įvyko ne esmė, pinigai juk bus grąžinti. Žinoma, tą naktį aš viską pralošiau. Man buvo labai baisu. Nusprendžiau nusižudyti. Sunkesniais momentais tokių minčių kildavo ir anksčiau. Nes gėda, baisu susitikti žmones, kuriems esi skolinga, visi nusisukę. Tačiau ir tuomet neįsivardinau, kas yra didžiausia mano problema. Nusižudyti man nepavyko, buvau sustabdyta ir paguldyta į psichiatrijos ligoninę. Ten praleidau tris savaites. Dėl suicido man rekomendavo pakalbėti su specialistais, bet siunčiau visus po velnių, neva, psichologai mano skolų negrąžins. Būdavo momentų, kai norėdavosi šnekėti, bet negalėdavau – tarsi akmuo gerklėje užstrigdavo ir negalėdavau pasakyti nė žodžio, tik verkiau.
– Ar ligoninėje buvo įvardyta, kad problema – priklausomybė nuo lošimo?
– Gydytojams tai buvo aišku, bet tik ne man. Vis dėlto, tas ilgas buvimas ligoninėje man kažką pralaužė. Vieną naktį ėmiau ir raštu atsakiau į klausimus, kurie buvo man pateikti. Išliejau, kas mane slėgė, rašydama daug verkiau. Gydytojai perskaitė mano atsakymus ir sutiko išleisti iš ligoninės su sąlyga, kad eisiu į „Minesotos“ programą Priklausomybių gydymo centre. Į „Minesotos“ programą nuėjau su mintimi: „Jei jums reikia, aš pabūsiu 28 dienas ten ir toliau darysiu, ką dariusi“. Atsimenu, buvo Mindaugo karūnavimo diena, trys laisvadieniai, artimieji buvo iš lombardų išpirkę daiktus, tad kūriau planus, kaip vieną kitą daiktą paimsiu, parduosiu ir lošiu. Ačiū Dievui, jie man nieko nedavė. Tris dienas pakentėjau nelošusi, nors buvo labai sunku. Kad būtų lengviau bėgiojau, gaminau maistą. Visais įmanomais būdais bėgau nuo savęs.
– Ar „Minesotos“ programa davė naudos?

– Taip. Nors priklausoma visa mano šeima, aš iš tiesų nežinojau, kas ta priklausomybė. Po dviejų savaičių programos man atrodė, kad viską suprantu, viską žinau – kaip gyventi, elgtis, ką daryti. Tačiau išėjusi nelošiau gal tik pusantro mėnesio. Tada pralošiau senelių namus – 200 tūkst. litų per tris dienas. Vėl smūgis. Ką pasakyti močiutei, ką daryti? Ji tuos namus mano prašymu buvo užstačiusi, bet suma nebuvo labai didelė – apie 40 tūkst. litų. Močiutė sugalvojo parduoti butą, atiduoti skolą ir už likusią sumą nusipirkti paprastesnį butą, kuriame gyvens ramiai. Tačiau nespėjo to padaryti, atsitokėjo tik tada, kai savo sąskaitoje rado 800 litų likutį ir paskambinusi man pasakė „Ką tu padarei“. Tada jau manęs visi atsisakė. „Minesotos“ programosje sužinojau apie barą „Mano guru“, kur vyksta integracijos programa priklausomiems žmonėms. Įsidarbinau ten padavėja, bet vis dar lošiau. Nebevogiau, nebekūriau grandiozinių planų – tiesiog ramiai lošiau iš gautų arbatpinigių. Prasidėjo teismai. Mano apgautų žmonių – galybė. Apie trisdešimt. Taigi, reikėjo eiti per komisariatus, duoti parodymus. Buvo labai sunku ir aš tiesiog pasidaviau. Pripažinau, kad esu priklausoma ir nieko nebus, jei priešinsiuosi teorijai, kurią įsidėjau į galvą integracinėje programoje.

– Ką konkrečiai pradėjote daryti?
– Visų pirma pripažinau, kad viena neįveiksiu priklausomybės. Nustojau ieškoti lengvų kelių. Ne dėl vaizdo, o nuoširdžiai pradėjau dalyvauti „Mano guru“ reabilitacijos programos užsiėmimuose, bendrauti su psichologais, socialiniais darbuotojais. Nebelošiau. Stengiausi būti sąžininga su savimi ir kitais, mokiausi į viską žiūrėti realiai. Labiausiai man trūko tikėjimo ir vilties, kad mano gyvenimas gali būti normalus. Laukė teismai, įkalinimas, skolos, kurios litas siekė pusę milijono. Išmokėti jas atrodė nerealu. Visą gyvenimą dirbti vien tam, kad atidavinėčiau pinigus? Nieko neturėti? Bijoti žmonėms pažiūrėti į akis? Bijoti išeiti į gatvę? Man, kaip priklausomam žmogui, ir taip su pasitikėjimu savimi problemiška. O tuomet savivertė buvo nulinė. Bijojau, ką žmonės pasakys, ką jie apie mane galvoja, kalba. Ką daryti aš žinojau, bet ar norėjau? Man viskas atrodė beprasmiška. Visada svajojau gyventi kitaip, norai buvo kitokie, o tomis dienomis atrodė, jog visavertiškai gyventi su tuo, ką pridariau, nebeįmanoma.

– Ar jus nuteisė laisvės atėmimo bausme?
– Aš labai to bijojau. Studijuojant mano „arkliukas“ buvo finansai. Man tai buvo svajonių darbas. Tačiau turint teistumą už sukčiavimą tikėtis, kad ši svajonė išsipildys – daugiau nei naivu. Paaiškinti, kodėl mane nuteisė lygtinai, turint omenyje mano skolas, ieškinių skaičių, tikriausiai neįmanoma. Nebent tuo, kad ėjau į teismą ne apsimestinai, o nuoširdžiai gailėdamasi, nuleidusi galvą, pripažindama viską, ką padariau. Tikrai nebuvo lengva. Tyrėjai, prokurorė, teisėja man buvo kaip Dievo siųsti žmonės. Aš jaučiau, kad jie ne teisia, o palaiko. Aš ir šiandien tiems žmonėms esu labai dėkinga už pasitikėjimą manimi. Iki lošimo aš laikiau save sąžiningu, atsakingu žmogumi, kuriuo pasitiki ir kurį gerbia aplinkiniai. Pradėjus vaduotis iš priklausomybės atradau, kad nauji pažįstami manimi tiki. Net žinodami mano praeitį. Iš to gimsta viltis. Stiprybės man teikė Vilniaus arkivyskupijos Caritas priklausomų žmonių bendruomenė „Aš esu“, į kurią sekmadieniais ateidavau pietų. Po pusantrų metų mano sveikime buvo atkrytis, tad dalyvavau šios bendruomenės reabilitacijos programoje. Dabar čia savanoriauju, esu socialinio darbuotojo padėjėja.
– Žmonės skaitys ir natūraliai klis klausimas – kokia dar savanorystė?
Šitiek slolų, eik ir pinigus uždirbinėk, žmonės tai laukia. – Iš pradžių taip ir dariau – plėšiausi darbuose, nes svarbiausia buvo kuo greičiau išsivaduoti iš skolų. Man atrodė, kad aš nieko negaliu sau leisti, nes esu kalta. Tačiau toks požiūris neprivedė prie gero. Pervargau ir vėl pradėjau lošti. Šiandien suprantu, kad grąžinti skolas yra svarbu, tačiau jei aš nesijausiu gerai, nieko nepadarysiu. Savanorystę pasirinkau kaip alternatyvą sveikimo programai, nes mano darbas neleidžia lankyti grupių. Jeigu diabetikui reikia susileisti insulino, man reikia šitos bendruomenės palaikymo. Nežinau, kaip tai padeda, bet padeda. Man reikia bendravimo su priklausomais žmonėmis. Aš matau pradedančius sveikti, matau save juose. Tai neleidžia užsimiršti, kas esu ir kaip turiu elgtis.

Straipsnis paimtas iš Delfi.lt