Technologijos: pažanga ar vergijos pančiai?

Šiuolaikinis verslas, ypač Silicio slėnio technologijų bendrovės, meistriškai išnaudoja mūsų psichologines silpnybes ir padaro mus priklausomus nuo įvairiausių produktų. Ianas Leslie aiškinasi, kodėl dėl to nerimauja kai kurie psichologai. Harvardo universiteto psichologas Burrhusas Fredericas Skinneris 1930 m. pagamino dėžę ir į ją įdėjo alkaną žiurkę. Dėžėje buvo svirtelė. Šmirinėdama žiurkė kartais ją užkliudydavo, tuomet vidun įkrisdavo maisto granulė. Keliskart pabuvęs dėžutėje graužikas išmoko išsyk paspausti svirtelę – tokį elgesį skatino atlygis. B. F. Skinneris iškėlė prielaidą, kad tas pats principas galioja ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms. Savo įrenginį mokslininkas pavadino operantinio sąlygojimo kamera, bet dažniausiai jis vadinamas tiesiog Skinerio dėže. B. F. Skinneris yra garsiausias bihevioristinės psichologijos atstovas. Pagrindinė šios krypties prielaida skelbia, kad žmogaus elgesys geriausiai paaiškinamas kaip paskatų ir atlygių funkcija. Nesvaičiokime apie miglotas ir stebėti neįmanomas mintis ar jausmus, sako bihevioristai, ir verčiau susitelkime į tai, kaip individo aplinka nulemia jo elgseną. Supratę, kaip veikia dėžė, suprasime elgseną. O sukūrę tinkamą dėžę galėsime tą elgseną valdyti. B. F. Skinneris buvo paskutinis tikrasis bihevioristas. Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio nauja akademikų karta grįžo prie vidinių psichikos procesų, kaip antai atminties ir emocijų. Tačiau biheviorizmas niekur nedingo ir prieš kelerius metus vėl pasirodė apsivilkęs naują drabužį – kaip taikomoji disciplina, kurią verslas ir valdžia pasitelkia norėdami padaryti įtaką mūsų kasdieniams pasirinkimams: ką perkame, su kuo bendraujame, ką veikiame darbe. Naujojo biheviorizmo taikytojams ypač įdomu, kaip žmogaus elgseną gali pakeisti skaitmeninė aplinka – dėžė, kurioje šiandien praleidžiame didžiąją laiko dalį. Ši nauja mokslo sritis vadinama elgsenos modeliavimu. Jos pradininkas – B. J. Foggas.
 
 Varlė ir beždžionė
 
Šiemet dalyvavau Palo Alte vykusiame elgsenos modeliavimo seminare, kurį surengė Stanfordo universitetas, o vedė šios švietimo įstaigos darbuotojas B. J. Foggas. Kadangi tarptinklinio ryšio tarifai tebėra aukšti, stengiausi naudotis belaidžio interneto paslaugomis įvairiose kavinėse. Žodžiai „patvirtinti“ ir „prisijungti“ tapo tokie įprasti, kad ėmiau juos laikyti Kalifornijos mantra. Patvirtinti ir prisijungti, patvirtinti ir prisijungti, patvirtinti ir prisijungti.

Anksčiau man neteko naudotis „Uber“ paslaugomis. Pagalvojęs, kad, ko gero, visame pasaulyje nėra tinkamesnės vietos pabandyti, vieną rytą „Starbucks“ kavinėje atsidariau programėlę ir išsikviečiau vairuotoją, kad nuvežtų mane į Stanfordo akademinį miestelį. Po dviejų minučių jau sėdėjau automobilyje, ir inžinerijos studentas iš Ouklando greitai pristatė mane iki tikslo. Atsiskaityti grynųjų neprireikė. Viskas atrodė lyg stebuklas. B. J. Foggui – 53-eji. Jis visada vežiojasi du minkštučius žaisliukus, varlę ir beždžionę, – šiuos vos prasidėjus dienai pristatė ir susirinkusiesiems. Seminare dalyvavo maždaug 20 įmonių vadovų iš JAV, Brazilijos ir Japonijos. Jiems darbdaviai pavedė parvežti elgsenos modeliavimo paslapčių. Pertraukos ar grupinės užduoties pabaigą B. J. Foggas paskelbia skambtelėdamas žaisliniu ksilofonu. Aukštas energingas ir nenuilstamai malonus mokslininkas dažnai vartoja tokius emocingus žodžius kaip „nuostabu“ ir „puiku“. Mane, anglą, šis per siūles trykštantis pakilumas iš pradžių trikdė, bet po kurio laiko įpratau, kaip ir daugelis kitų europiečių, kurie persikėlę į Kaliforniją nustoja ilgėtis metų laikų ir įpranta prie saulėkaitos. Be to, B. J. Foggas buvo išties malonus. Plačiai šypsodamasis ir kalbėdamas pro nosį atrodė žaviai moksliukiškas. Bendraudamas su manimi telefonu prieš seminarą B. J. Foggas užsiminė, kad studijuodamas humanitarinių mokslų magistrantūrą rijo klasikinę literatūrą. Platonas jo nesužavėjo. Daug artimesnis pasirodė Aristotelio troškimas sutvarkyti ir kataloguoti pasaulį, įžvelgti už painių reiškinių slypinčias sistemas ir struktūras. Mokslininkas tvirtina, kad skaitydamas Aristotelio „Retoriką“ apie įtikinėjimo meną staiga supratęs, jog, „po galais, šie principai kada nors bus pritaikyti technologijose!“ 1997-aisiais, paskutiniais doktorantūros metais, Atlantoje surengtoje konferencijoje B. J. Foggas perskaitė pranešimą apie tai, kaip kompiuteriais galima keisti vartotojų elgseną. Jis pabrėžė, kad sąveikios technologijos jau nebėra tik darbo priemonės, o tapo kasdienybės dalimi: jas pasitelkus tvarkomi finansai, studijuojama, rūpinamasi sveikata. Vis dėlto technologai tebuvo susitelkę į savo kuriamas mašinas, o ne į jas naudojančius žmones. B. J. Foggas paklausė, kas būtų, jei sukurtume programas, kurios skatintų studentus ilgiau mokytis, arba finansų tvarkymo programas, kurios skatintų vartotojus gyventi taupiau? Mokslininko nuomone, norint atsakyti į šiuos klausimus būtina pritaikyti psichologijos žinias. B. J. Foggas pristatė Stanforde atlikto paprasto eksperimento rezultatus. Jie rodė, kad žmonės linkę daugiau laiko skirti užduočiai dirbdami kompiuteriu, kuris, jų nuomone, padėjo praeityje. Kitaip sakant, žmonių santykiui su mašina taikytina ta pati tarpusavio sąveikos taisyklė, kurią psichologai stebi socialiniame gyvenime. B. J. Foggas pasakė, jog svarbios ne konkrečios eksperimento išvados, o iš jo išplaukiančios prielaidos, kad metodiškai taikant psichologijos dėsnius kompiuterinėse programose galima priversti žmones elgtis vienaip ar kitaip. Pačiame straipsnyje jis pateikė išlygą: „Norint atsakyti į klausimą, kada ir kokiomis aplinkybėmis toks įtikinėjimas naudingas ir etiškas, reikia daugiau tyrimų ir diskusijų.“ B. J. Foggas pasiūlė naują mokslo sritį, vienijančią kompiuterių mokslą bei psichologiją, ir pavadino ją kaptologija (kompiuterių kaip įtikinėjimo technologijų mokslu). Kaptologija vėliau tapo elgsenos modeliavimu, kuris dabar neatsiejamas nuo nematomos mūsų kasdienio gyvenimo operacinės sistemos. Pirkti skatinantys el. laiškai, dėmesį prikaustančios programėlės ir žaidimai, vieną ar kitą sprendimą priimti raginančios internetinės formos – visa tai sukurta siekiant pergudrauti žmogaus smegenis ir pasinaudoti mūsų instinktais, keistybėmis bei trūkumais. Taikomi metodai dažnai tebėra primityvūs ir įžūliai manipuliuoja, bet nuolat tobulėja ir tampa vis mažiau pastebimi.
 

“B. J. Foggas vis labiau nerimauja, kad dalis jo klausytojų ne be reikalo skambino pavojaus varpais.”

 
Jauno mokslininko kalba Atlantoje sulaukė audringos reakcijos. Klausytojai pasidalijo į dvi grupes. Vieni sakė: „Tai pavojinga. Tas pats, kas duoti žmonėms priemones atominei bombai pasigaminti.“ Kiti manė, kad „tai nuostabu ir gali atnešti milijardus dolerių“. Kaip paaiškėjo, teisūs buvo antrieji. B. J. Foggas net užsitarnavo Milijonierių Kalvio pravardę. Jo laboratorijoje Stanforde apsilankė daug Silicio slėnio verslininkų ir inžinierių. Kai kurie net praturtėjo. Pats B. J. Foggas iš savo atradimų turtų nesusikrovė. Jis liko Stanforde ir šiuo metu komercine veikla beveik neužsiima. Mokslininkas vis labiau nerimauja, kad dalis jo klausytojų ne be reikalo skambino pavojaus varpais.

Nusivylimas ir susierzinimas

Seminare B. J. Foggas paaiškino elgsenos keitimo teorijos pagrindus. Kad žmogus ką nors padarytų – nusipirktų automobilį, pasitikrintų el. paštą ar padarytų 20 atsispaudimų, – iš karto turi nutikti trys dalykai. Jam reikia norėti, galėti ir turėti paskatą tai daryti. Paskata imtis veiksmų efektyvi tik tuomet, kai žmogus labai motyvuotas arba kai užduotis labai lengva. Jei ši sunki, žmogus nusivilia, o jei jis nemotyvuotas, susierzina. Vienas dabartinių B. J. Foggo studentų man papasakojo apie bandomąją kalbos terapijos programą, kurią šiuo metu padeda tobulinti. Kalbėdamas su vartotojais jis išsiaiškino, kad tėvai, kuriems labiausiai rūpi pasiekti rezultatų, sunkiai perpranta programą, todėl jaučiasi nusivylę. O vaikams valdyti programą sekasi lengvai, bet jie visai nemato tikslo tai daryti, todėl susierzina. Išeitis rasta pritaikius B. J. Foggo sistemą. Tėvai aktyviau naudotųsi programa, jei ji būtų paprastesnė, o vaikai imtųsi veiksmų, jei programa labiau primintų ne pamoką, o žaidimą. B. J. Foggas sako, kad dažniausiai nusivylimą įveikti lengviau nei susierzinimą. Kai norime, kad žmogus ko nors imtųsi, instinktyviai didiname jo motyvaciją, t. y. įtikinėjame. Kartais tai padeda, bet bene trumpiausias kelias – palengvinti patį veiksmą. Vienas B. J. Foggo principų skelbia, kad „neįmanoma priversti žmogaus padaryti tai, ko jis nenori“. Daugiau rinkėjų balsų siekiantis pritraukti politikas rėžia kalbą arba prabyla per televiziją, užuot išnuomojęs autobusą, kuris žmones nuvežtų prie balsadėžių. Bankas reklamuoja einamosios sąskaitos pranašumus, užuot supaprastinęs jos atidarymo procedūrą. „Netflix“ platformoje baigus žiūrėti vieną serialo dalį, kita prasideda automatiškai. Ši seka tęsiasi, kol ją sustabdote. Žiūrovo motyvacija ir taip aukšta, nes pasibaigus serijai jis nekantrauja sužinoti, kas įvyks toliau, ir yra pasinėręs į serialo pasaulį. Kliūčių beveik nelieka. Tiksliau, vietoj jų atsiranda paskatos, ir sustoti tampa sunkiau, nei žiūrėti. Tuo pačiu principu Didžiosios Britanijos valdžia dabar skatina piliečius dalyvauti darbo vietoje kaupiamų pensijų sistemose ir jas siūlo kaip automatinį, o ne pasirenkamą variantą.

Kai motyvacija gana aukšta arba užduotis lengva, žmonės lengvai reaguoja į paskatas, kaip antai telefono vibraciją, raudonąjį „Facebooko“ skritulėlį, el. laišką iš drabužių parduotuvės, siūlančios pigiau įsigyti kombinezoną. Jei paskata apgalvotai sukurta („karšta“), ji jus pasieks tuo metu, kai esate labiausiai pasirengę imtis veiksmų. B. J. Foggas sako, kad modeliuojant elgseną svarbiausia „išdėlioti karštas paskatas motyvuotų žmonių kelyje“. Jei programa paskatins daryti ką nors, kas jums nepatinka, greičiausiai prie jos negrįšite, bet jei jums tai patiks, grįšite ne kartą ir nė nesusimąstydami. Po pirmosios patirties su „Uber“ Palo Alte nesinaudojau jokiomis kitomis transporto priemonėmis. B. J. Foggas tvirtina, kad taip prekės ženklai ir turi kurti įpročius. Kuo nuoširdesnės ir stipresnės emocijos užplūsta per pirmąją patirtį, tuo labiau tikėtina, kad šis pasirinkimas taps automatinis. Būtent dėl to oro linijų bendrovių darbuotojai atneša taurę šampano, jums vos įsitaisius verslo klasės krėsle, o „Apple“ neriasi iš kailio, kad naujas telefonas sudarytų nepakartojamą pirmąjį įspūdį. Šios dopamino dozės kuria vartotojo ir produkto ryšį. B. J. Foggas kaip pavyzdį pateikia 12 skirtingų filtrų, kuriais galima pakeisti nuotrauką „Instagrame“. Žinoma, tam tikru atžvilgiu ši funkcija naudinga, nes vartotojai gali tvarkyti sukurtus atvaizdus. Bet tikrasis ryšys yra emocinis – galite pasijusti menininkais dar nė nepublikavę nuotraukos. Štai dar vienas B. J. Foggo principas: „Leiskite žmonėms pasijusti sėkmingiems.“ Arba kitaip sakant: „Suteikite jiems supergalių!“ Mokslininkas dvilypį pasitenkinimą iliustravo „Instagramu“, nes dėl jo jaučiasi šiek tiek atsakingas ir gal net kaltas. 2006 m. per dėstytojo paskaitą du studentai pristatė projektą „Nusiųsk saulę“. Jie išsakė mintį, kad kada nors mobiliaisiais telefonais bus galima siųsti emocijas (anuomet išmaniųjų telefonų dar nebuvo): jei draugas liūdi dėl prasto oro, o pas jus šviečia saulė, telefonas galėtų pasiūlyti praskaidrinti jam nuotaiką nuotrauka. Vienas tų studentų, Mike’as Kriegeris, vėliau prisidėjo prie „Instagramo“, kuriame daugiau kaip 400 mln. vartotojų dalijasi saulėtais orais, saulėlydžiais ir asmenukėmis, kūrimo. B. J. Foggas savo teoriją pateikė dar prieš socialinei žiniasklaidai užkariaujant pasaulį. „Facebook“, „Instagram“ ir kiti ištobulino elgsenos modeliavimą taip, kaip jis nė neįsivaizdavo. Socialinės žiniasklaidos programėlės skverbiasi į vieną giliausių mūsų motyvacijos gręžinių. Reaguodamos į socialines sąveikas ir net jų imitacijas, žmogaus smegenys išskiria malonumą keliančias ir įpročius formuojančias chemines medžiagas, o karščiausios paskatos yra aplinkiniai: jūs ir jūsų draugai arba sekėjai nuolat skatinate vieni kitus dar šiek tiek pasinaudoti paslauga. Mokslininkas mane supažindino su buvusia savo studente Noelle Moseley, kuri dabar konsultuoja technologijų bendroves. Ji man papasakojo neseniai apklaususi aktyvius „Instagramo“ vartotojus: merginas, kurios socialiniuose tinkluose puoselėja skirtingus įvaizdžius. Jų tikslas – suburti kuo daugiau gerbėjų, nes joms tai reiškia sėkmę. Kiekvienas naujas sekėjas ir komentaras yra emocinis atlygis. Tačiau paaiškėjo, kad gyvenimas renkant šiuos atlygius nėra malonus. N. Moseley tiriamosios nuolat rūpinasi, kaip kruopščiai susiplanuoti dieną, kad nuotraukų pakaktų visiems susikurtiems įvaizdžiams, todėl negali džiaugtis savo veikla, jaučiasi įsitempusios ir nelaimingos. „Tai lyg liga“, – apibendrino N. Moseley. Mormonų šeimoje užaugęs B. J. Foggas yra nepalaužiamai geraširdiškas ir labai nori tikėti, kad dėl jo darbo pasaulis taps geresnis. Per mūsų pokalbius mokslininko nuotaika apniukdavo tik ėmus svarstyti, kaip jo idėjos gali būti netinkamai panaudotos versle. Jis nerimauja, kad tokios bendrovės kaip „Instagram“ ir „Facebook“ pasitelkia elgsenos modeliavimą tik norėdamos pavergti vartotojų dėmesį. Vienas jo studentų Niras Eyalas parašė didelio populiarumo sulaukusią technologijų verslininkams skirtą knygą „Priklausomybė: kaip kurti įpročius formuojančius produktus“ („Hooked: How to Build Habit-Forming Products“). „Žiūrėdamas į kai kuriuos buvusius savo studentus mąstau, ar jie bando pagerinti pasaulį, ar tik nori užsidirbti, – sako B. J. Foggas. – Visada norėjau išlaisvinti žmones iš technologijų vergijos.

Žiurkė ir psichologinė priklausomybė

Tęsdamas eksperimentus su dėže B. F. Skinneris išsiaiškino, kad kaskart gaudama tą patį atlygį žiurkė spausdavo svirtelę tik išalkusi. Norint paskatinti gyvūną tai daryti dažniau, atlygius reikėjo paįvairinti. Kai graužikas nežinojo, ar paspaudęs svirtelę gaus vieną granulę, kelias granules ar nė vienos, jis kartodavo veiksmą nesustodamas. Kitaip sakant, žiurkei išsivystydavo psichologinė priklausomybė. Tai vadinama nepastovių atlygių principu. Knygoje „Priklausomybė“ N. Eyalas rašo, kad B. F. Skinnerio atradimai taikomi plėtojant sėkmingus skaitmeninius produktus. „Facebook“, „Pinterest“ ir kiti naudojasi pamatiniais žmogaus poreikiais bendrauti, gauti palaikymą bei pritarimą ir dalija atlygius pagal sunkiai prognozuojamą tvarkaraštį. Kaskart įsijungdami „Instagramą“, „Snapchatą“ ar „Tinderį“ nežinome, ar kas nors pamėgo mūsų nuotrauką, parašė komentarą, atnaujino būseną ar parašė asmeninį pranešimą. Todėl vis spaudžiame tą raudoną skritulėlį, braukiame ekraną kairėn, stumiame slankiklį žemyn. N. Eyalas papildė B. J. Foggo modelį savo mintimis apie elgsenos keitimą. „B. J. mano, kad paskatos – tai išoriniai veiksniai, – pareiškė man knygos autorius. – Aš manau, kad jos yra vidinės.“ Jis tvirtina, kad programėlė sėkmingai veikia, jei tenkina pamatinius emocinius vartotojo poreikius dar jam pačiam jų neįsisąmoninus. „Jei jaučiatės neužtikrintai, kreipiatės į „Google“ nė nepaklausę savęs, kodėl taip jaučiatės. Kai esate vienišas, einate į „Facebooką“ dar nė neperpratę savo jausmų. Įsijungiate „YouTube“ dar nesuvokdami, kad nuobodžiaujate. Niekas jums neliepia taip elgtis. Vartotojai patys save paskatina.“ N. Eyalo pabrėžiami nesąmoningi pasirinkimai kelia tam tikrų klausimų apie elgsenos modeliavimą. Jei kas nors modeliuoja mūsų elgseną, tai kam atskaitingi modeliuotojai? Kitas B. J. Foggo studentas Tristanas Harrisas norėtų, kad būtent apie tai susimąstytų visuomenė. „B. J. sukūrė elgsenos modeliavimo mokslą, – pasakė jis man. – Bet nieko negali pasakyti apie jo etiką. Tai ir yra mano tikslas.“ T. Harrisas buvo M. Kriegerio bendradarbis kuriant projektą „Nusiųsk saulę“ per B. J. Foggo paskaitą 2006-aisiais. T. Harrisas irgi sukūrė programėlę „Apture“, kuri leido internete iš karto ir paprastai paaiškinti sudėtingas sąvokas: pastūmus pelės žymeklį ant norimo termino, atsirasdavo langelis su apibrėžtimi. „Apture“ sulaukė tam tikro populiarumo, bet taip ir neįsibėgėjo, o 2011 m. T. Harriso įmonę nupirko „Google“.

“Verslininkai nori sukelti žmonėms priklausomybę ir savo tikslų siekia pasinaudodami mūsų psichologinėmis silpnybėmis.”

Gauta nemaža suma, bet tokia projekto baigtis vis tiek dvelkė pralaimėjimu. T. Harrisas tikėjo savo misija aiškinti, bet jam nepavyko įtikinti leidėjų, kad ši programėlė paskatintų vartotojus ilgiau užtrukti jų svetainėse. Jis ėmė manyti, kad interneto galimybės informuoti ir šviesti iš esmės prieštarauja komerciniam imperatyvui bet kokiomis priemonėmis pritraukti ir išlaikyti vartotojų dėmesį: „Verslininkai nori sukelti žmonėms priklausomybę ir savo tikslų siekia pasinaudodami mūsų psichologinėmis silpnybėmis.“ „Facebook“ išskirtinai išryškina naująją profilio nuotrauką draugų naujienų srautuose, nes žino, kad tą akimirką labiausiai tikitės socialinio palaikymo, todėl visi įvertinimai ir komentarai vers jus ne kartą sugrįžti. „LinkedIn“ siuntinėja kvietimus susipažinti, kurie skatina išsiskirti dopaminą („koks aš svarbus!“), nors tas žmogus galbūt visai atsitiktinai spragtelėjo jūsų vardą siūlomų kontaktų sąraše. Nesąmoningi impulsai paverčiami socialiniais įsipareigojimais, kuriems reikia dėmesio, o šis parduodamas už pinigus. Maždaug metus padirbęs „Google“ T. Harrisas nutarė pasitraukti į akademinę sritį tirti skaitmeninės ekonomikos etikos. „Norėjau išsiaiškinti, kokia atsakomybė atsiranda iš gebėjimo daryti įtaką milijardų žmonių psichologijai? Kaip skamba Hipokrato priesaika?“ Atsisveikindamas su „Google“ mokslininkas surengė darbuotojams pristatymą, kuriame jiems patarė save vertinti kaip moralinius milijardų žmonių dėmesio prievaizdus. Pranešimo skaidrės paplito įmonėje lyg virusas ir net pasiekė valdybą. Ši įtikino T. Harrisą pasilikti ir užsiimti tyrimais bendrovėje. Jam net buvo sukurtos naujos modeliavimo etikos specialisto ir produktų filosofo pareigos. Po kurio laiko T. Harrisas suprato, kad kolegos mandagiai klausosi, bet nespaudžiami iš išorės jo idėjų nevertina rimtai. Šiemet mokslininkas vis dėlto pasitraukė iš „Google“, ėmė rašyti knygas ir pasakoti pasauliui, kaip skaitmeninės technologijos silpnina žmonių gebėjimą laisvai rinktis. „Elgsenos modeliavimas atrodo nerimtas mokslas, nes daugiausia susijęs su pelės spragsėjimu ekrane. Bet kas nutinka išplėtus tai iki pasaulinės ekonomikos? Tuomet tai virsta valdžia.“ T. Harriso kalbėsena greita ir kupina aštrios įtampos. Viena jo mantrų byloja: „Kas valdo asortimentą, tas valdo pasirinkimus.“ Žinios, kurias žiūrime, draugai, su kuriais bendraujame, darbo vietos, apie kurias sužinome, restoranai, kuriuos renkamės, net galimi meilės partneriai – visa tai vis dažniau filtruojama per kelias plačiai paplitusias programėles, kurių kiekvienoje pateikiamas pasiūlymų asortimentas. Dėl jo programos įgyja didžiulę įtaką. Kaip pasakytų bet kuris restorano savininkas, krupjė arba pardavėjas, pateikiant pasiūlymus galima daryti įtaką pasirinkimams. Siūlydamas pasirinkti vieną iš trijų kainų mažmenininkas žino, kad mažiausiai 70 proc. klientų pasirinks vidurinę.

“Kuo labiau technologijų produktai lemia mūsų elgseną, tuo mažiau valdome save.”

T. Harrisas tvirtina, kad jo kolegos įgijo absurdiškai daug įtakos, nors ir atsitiktinai. Milijardų vartotojų naudojamus asortimentus kuria grupelė 25–35 metų San Fransisko gyventojų, studijavusių kompiuterių mokslą. „Kokia moralinė operacinė sistema veikia jų galvose? – klausia mokslininkas. – Ar jie susimąsto apie savo etinius įsipareigojimus? Ar jie apskritai turi laiko apie tai pagalvoti?“ Kuo labiau technologijų produktai lemia mūsų elgseną, tuo mažiau valdome save. „Verslininkai tvirtina, kad tobulėja jų gebėjimas duoti žmonėms tai, ko jie nori. Bet į telefoną žvilgčiojame vidutiniškai 150 kartų per dieną. Ar kiekvienąsyk elgiamės sąmoningai? Ne. Tobulėja verslininkų gebėjimas priversti žmones pasirinkti tai, ko reikia verslui.“

Las Vegaso mikrokosmosas

Puikioje knygoje „Suprojektuota priklausomybė“ („Addiction by Design“) apie Las Vegaso lošimo mašinas antropologė Natasha Dow Schüll cituoja anoniminį priklausomybėmis sergančių asmenų interneto svetainės autorių: „Lošimo automatai tėra Skinerio dėžės žmonėms! Nederėtų stebėtis, kad jos taip prikausto. Ši mašina sukurta būtent tam.“ Lošimo sektorius vienas pirmųjų pradėjo taikyti elgsenos modeliavimą. Dėmesį prikaustantys lošimo automatai kuriami pasitelkus kintamo atlygio principą. Lošėjas traukia svirtį nežinodamas, ar apskritai ką nors laimės, todėl visada nori pabandyti dar kartą. Lošimo automatų gebėjimas įtraukti žmones yra Las Vegaso ekonomikos variklis. Per pastaruosius 20 metų ruletės ratai ir lošimo kauliukų stalai užleido vietą naujos kartos mašinoms, kurios jau nebėra mechaniniai prietaisai ir neturi svertų. Jose įtaisyti sudėtingi kompiuteriai, sukurti bendradarbiaujant su programinės įrangos inžinieriais, matematikais, scenaristais ir grafikos dizaineriais. Lošimo namai siekia kuo labiau pailginti vadinamąjį prietaisui skiriamą laiką. Aplinka, kurioje stovi mašinos, irgi sukurta tam, kad žmonės nenustotų žaidę. Lošėjai gali užsisakyti gėrimų ir maisto neatsitraukdami nuo ekrano. Apšvietimas, interjeras, triukšmas, net mašinų kvapas – viskas kruopščiai suplanuota. Apgalvotas ne tik šviesos ryškumas, bet ir kampas: tyrimai rodo, kad lošėjas sparčiausiai pavargsta, kai šviesa krinta į kaktą.

“Į telefoną žvilgčiojame vidutiniškai 150 kartų per dieną. Ar kiekvienąsyk elgiamės sąmoningai? Ne.”

Tačiau labiausiai prietaisui skiriamą laiką lemia atlygių įvairovė. Mašinos suprogramuotos taip, kad žmogus beveik išloštų: laiminga simbolių seka susidaro aukščiau arba žemiau laimingosios linijos gerokai dažniau, nei leistų atsitiktinumas. Lošėjo pralaimėjimas tampa potencialiu laimėjimu ir skatina pabandyti dar kartą. Matematikai sudaro išmokų planus, kad žmonės loštų net nuolat prarasdami pinigus. Skirtingų tipų žaidėjams planai parenkami pagal jų polinkį rizikuoti: kai kuriuos lošėjus traukia dideli laimėjimai ir pralaimėjimai, kiti renkasi laimėti mažesnes sumas, bet dažniau (kaip vienas žaidimų projektuotojas pasakė N. D. Schüll, „kai kurie žmonės mėgsta nukraujuoti lėtai“). Matematikai nuolat tobulina savo modelius ir bando naujus, sudarinėja formules pagal smegenų žievės vingius. Patys lošėjai kalba apie „mašininę zoną“ – būklę, kai visas dėmesys sutelktas į priešais esantį ekraną, o likęs pasaulis nublanksta. „Patenki į transą“, – aiškina vienas žaidėjas N. D. Schüll. „Ta zona veikia lyg magnetas, – sako kitas. – Ji įtraukia ir nepaleidžia.“

Pajutusį nusivylimą ir nutarusį tą dieną nebežaisti asmenį gali paskatinti „sėkmės ambasadorius“, dalijantis bilietus į renginius arba lošimo kuponus. Lošėjas nežino, kad jo žaidimo duomenis apdorojo algoritmas, skaičiuojantis, kiek jis gali pralošti ir vis tiek jaustis patenkintas, ir kiek jis priartėjo prie vadinamojo skausmo taško. Nemokama vakarienė kepsnių restorane gali paversti skausmą malonumu ir atnaujinti motyvaciją lošti toliau. 2013 m. išleista N. D. Schüll knyga sulaukė pripažinimo, nes atskleidė tamsiąją lošimo automatų pusę. Tačiau atsirado skaitytojų, kurie gavę šią informaciją įžvelgė galimybių. Autorė man papasakojo, kad į ją kreipėsi internetinio švietimo bendrovė, norinti pritaikyti „sėkmės ambasadorių“ idėją. Kada skausmo tašką pasiekia studentas, kuriam nesiseka atsakinėti į testo klausimus, ir ko reikia, kad jis ne pasiduotų, o įveiktų sunkumus? N. D. Schüll sulaukė kvietimų pakalbėti prekybininkų ir verslininkų konferencijose, tarp jų N. Eyalo renginyje apie įpročių formavimą. Las Vegasas yra mikrokosmosas. „Pasaulis virsta milžiniška Skinerio dėže, – sako N. D. Schüll. – Patyrimai bankininkystės arba sveikatos priežiūros srityse niekuo nesiskiria nuo žaidimo „Candy Crush“. Esmė yra uždaryti žmones į paskatų ir atlygių kilpas. „Starbucks“ kava, mokomoji programinė įranga, kredito kortelė, vaistai nuo cukrinio diabeto – visos vartotojų sąsajos ima panašėti į lošimo automatus.“ Šiais laikais asmeninius lošimo automatus nešiojamės kišenėse.

 

Žmonių ir įmonių konfliktas

N. D. Schüll priėmė kvietimą perskaityti pranešimą N. Eyalo konferencijoje: „Buvo keista. Niekas toje patalpoje neturėjo noro sukelti kam nors priklausomybę. Juk jie yra hipsteriai iš San Fransisko. Malonūs žmonės. Bet tuo pat metu pagrindinis jų tikslas – pritraukti žmonių dėmesį naujoms technologijų bendrovėms.“ T. Harrisas mano, kad daugelis technologijų pasaulio darbuotojų nenori suvokti įtampos, neatsiejamos nuo savo profesijos. „Niras ir B. J. yra malonūs vyrukai, bet jie labiau prisideda prie priklausomybių kūrimo, nei padeda žmonėms nuo jų išsilaisvinti.“ Silicio slėnyje visada šviečia saulė. Ten dirbantys optimistai tiki, kad jų produktai plečia žmonijos galimybes. Kaip ir B. J. Foggas, N. Eyalas nuoširdžiai nori patobulinti pasaulį. „Man produktų kūrimas kelia kone religinius jausmus. Jų kūrėjai turi galimybę pagerinti žmonių gyvenimus, atrasti skausmingus taškus ir padėti.“ Jis atmeta mintį, kad įpročių formavimas iš esmės yra dviprasmiškas. „Įpročiai gali būti geri arba blogi, o technologijos gali kurti sveikus įpročius. Jei produktui vis labiau sekasi jus įtraukti, tai – ne problema, o pažanga.“ N. D. Schüll apklausti lošimo bendrovių direktoriai irgi nėra piktavaliai. Jie tiki paprasčiausiai siūlantys klientams daugiau ir geresnių būdų gauti tai, ko šie nori. Niekas nėra verčiamas ar apgaule įtikinėjamas atsisveikinti su savo pinigais. Kaip pareiškė vienas vadovas, atsitiktinai atkartodamas B. J. Foggą, „neįmanoma priversti žmogaus padaryti tai, ko jis nenori“. Bet santykis, kaip pabrėžia N. D. Schüll, asimetriškas. Lošėjams mašininė zona yra aklagatvis, o lošimo verslui – pelno šaltinis. T. Harrisas panašiai vertina visą skaitmeninę ekonomiką. Kad ir kokie naudingi produktai būtų kuriami, visa sistema veikia jų autorių naudai. Liūto dalį susižeria lošimo namai. „Tarp žmonių ir įmonių poreikių esama pamatinio konflikto“, – aiškina jis. T. Harrisas neteigia, kad technologijų bendrovės susimokė užvaldyti mūsų protus: „Google“ ir „Apple“ neturėjo užmačios kurti telefonus lošimo automatų principu. Bet sistemos sąlyga yra kuo labiau prailginti prietaisui skiriamą laiką ir, regis, geriausias būdas tai pasiekti – paskirstyti vartotojui atlygius pagal neprognozuojamą tvarkaraštį. Taip pat tai reiškia, kad būtina uždaryti dėžės duris. Žmogui nereikšmingi dalykai susiejami su labai svarbiais: tuo pačiu prietaisu žaidžiate, skaitote paskalas apie garsenybes ir sužinote, kad susirgo dukra. Taigi, jo negalima išjungti arba palikti namie. Be to, juk galite praleisti tą stebuklingą akimirką „Instagrame“. „Kai kurie žmonės nerimauja dėl dirbtinio intelekto, – sako T. Harrisas. – Jie klausinėja, ar galėsime išnaudoti visas galimybes nepažeisdami žmonių interesų. Bet dirbtinis intelektas jau yra. Jis vadinamas internetu. Jau atidarėme tą Pandoros skrynią, kuri nuolat atranda naujų būdų įtikinti mus daryti tą ar aną, perkeldama iš vieno transo į kitą.“ Teoriškai galėtume pasitraukti iš visų mus supančių paskatų ir atlygių kilpų, bet tai renkasi tik nedaugelis. Gerokai lengviau tiesiog patvirtinti ir prisijungti. Jei kaptologija mus pavergė, tai tik su pačių sutikimu.
© 2016 „The Economist Newspaper Limited“. Visos teisės saugomos. Išversta iš žurnalo 1843 pagal IQ suteiktą licenciją. Originalų straipsnį anglų kalba galite rasti www.1843magazine.com.

Straipsnis paimtas iš naujienos.lt

Per lošimą į nusikaltimus nusiritusiai radijo žvaigždei – dar vienas smūgis

Dėl nevaldomo potraukio lošimams daugybę nusikaltimų padaręs renginių vedėjas ir buvusi „Radiocentro“ žvaigždė Paulius Bukauskas (gim. 1984 m.) sulaukė dar vieno smūgio – didelių finansinių nemalonumų prisidariusiam vyrui įsiteisėjo jau antras nuosprendis, o pats P. Bukauskas, galima sakyti, per plauką išvengė viešnagės pataisos namuose.

„Tikiuosi, nesutiksit tokių žmonių, kaip aš“, – taip praeitą rudenį daugybės apgautųjų teisme atsiprašinėjo P. Bukauskas, žadėjęs pasitaisyti, atlyginti padarytą žalą ir atsikratyti priklausomybės nuo azartinių lošimų. O pastarieji buvusiai radijo žvaigždei pridarė gausybę bėdų, kurių šleifas iki šiol nepalieka nelaimėlio – neseniai įsiteisėjo antrasis P. Bukauskui paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis.

Šįkart P. Bukauskas buvo nuteistas už tai, kad dar 2015 m. rugpjūčio 7 d. iš vienos Vilniaus bendrovės išsinuomojo biuro patalpas ir šešis profesionalius kompiuterius „MacPro“. Šį turtą vyras turėjo grąžinti lygiai po trijų mėnesių, tačiau, atėjus šiam terminui, paaiškėjo, kad P. Bukauskas svetimus kompiuterius, kurių vertė – 8580 eurų, užstatė lombarde.

P. Bukauskas teisme savo kaltę pripažino ir paaiškino, kad, išsinuomodamas patalpas ir kompiuterius, net neketino imtis kokios nors veiklos – jam tereikėjo greitų pinigų, kuriuos vėliau pralošė lošimo namuose.

Teisėjas Valdas Bugelevičius kaltę pripažinusiam vyrui skyrė pusmečio laisvės atėmimo bausmę, tačiau prie šios buvo pridėta jau anksčiau Vilniaus miesto apylinkės teisme P. Bukauskui paskirta bausmė – praeitą rudenį už pusšimtį padarytų nusikalstamų veikų renginių vedėjui buvo paskirta lygtinė vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Galutine P. Bukauskui paskirta bausme tapo vieneri metai ir trys mėnesiai už grotų, tačiau vyrui buvo suteikta antra proga pasitaisyti – teisėjas bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams, o pats P. Bukauskas buvo įpareigotas dirbti, nežaisti azartinių žaidimų ir atlyginti bendrovei padarytą žalą, įvertintą 9859,25 euro.

Buvęs radijo laidų vedėjas jau kuris laikas plačiai pagarsėjęs virtualioje erdvėje – plinta perspėjimų nepasitikėti šiuo vyru ir neparduoti jam telefonų, kompiuterių. Pats P. Bukauskas teisme yra pripažinęs, kad apgavo ne vieną pardavėją, kadangi jam nuolatos reikėjo pinigų lošimui.

„Viskas prasidėjo nuo perdėto džiaugsmo apsilankius lošimo namuose, kas ilgainiui virto kasdienybe ir priklausomybe. To pasekoje pradėjau žaisti ne iš savo pinigų, bet iš pažįstamų, giminaičių“, – yra sakęs P. Bukauskas.

Buvęs radijo vedėjas teigė suvokęs, kad pralošinėja, tačiau naiviai tikėjo, jog atsiloš. „Jeigu papasakoti, kaip eidavau, tai eidavau visą laiką su ta mintimi, kad šiandien išlošiu, visos problemos pasibaigs, nebereiks kvailioti. Ar išlošdavau? Taip, žinoma, todėl ir sugrįždavau, nes atrodė, kad galiu išlošti“, – sakė P. Bukauskas.

Teismų metu buvęs radijo laidų vedėjas yra žadėjęs atlyginti visą padarytą žalą ir atsikratyti priklausomybės nuo lošimų.

Straipsnis paimtas iš alfa.lt

Universitetas įsitraukė į lošimų verslą

Visuomenininkai kreipėsi į valdžios institucijas dėl Kauno technologijos universiteto (KTU) vardo menkinimo.

Šiemet KTU mokslininkų grupė parengė „SOCIALINIO IR EKONOMINIO LOŠIMŲ RINKOS POVEIKIO LIETUVOJE STUDIJĄ“, kurioje ginamas azartinių lošimų verslas.

Nevyriausybinių organizacijų ir visuomenininkų nuomone, Studija buvo parengta už lošimo verslo pinigus. Tariamą „mokslo veikalą“ ir jame propaguojamą išskirtinai palankų požiūrį į lošimų verslą aktyviai viešino ir patys Studijos autoriai. Tačiau kilus skandalui internete vieša prieinama studijos teksto skaitmeninė versija dingo.

Kreipimesi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Premjerą, Seimo pirmininką, Seimo Švietimo ir mokslo komitetą bei Seimo Antikorupcijos komisiją visuomenininkai reiškia pilietinį susirūpinimą dėl neleistinos lošimų verslo reklamos ir propagandos, neteisėto lobizmo ir mokslo duomenų falsifikavimo.

Minėta studija yra 192 psl. apimties. Literatūros sąrašą sudaro net 145 cituojami šaltiniai. Joje nurodoma, kad Studiją Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos užsakymu atliko keturi KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto mokslininkai: Rytis Krušinskas, Rasa Norvaišienė, Agnė Gadeikienė, Daiva Dumčiuvienė.

Tačiau visuomenininkų nuomone, Studijoje yra iškraipyti ir pritempti mokslo duomenys, joje pateikiama dezinformacija. Nors Studijos pavadinime figūruoja žodis „socialinis poveikis“, pačioje Studijoje šiuolaikinio mokslo duomenys apie neigiamas lošimų pasekmes nėra atskleisti. Bemaž 200 psl. apimties Studijoje vos keletą kartų abstrakčiai paminima tokia sąvoka, kaip „probleminis lošimas“, neatskleidžiant jos detalaus turinio. Apie tai, kad liguistas lošimas yra įtrauktas į naujausius tarptautinius ligų klasifikatorius (Psichikos ligų ir sutrikimų klasifikacija DSM-5 ir kt.), kurie beje, naudojami ES ir Lietuvoje, Studijoje nėra nė žodžio.

Minėtuose klasifikatoriuose liguistas lošimas yra įtrauktas į priklausomybių ligų grupę ir prilygintinas psichoaktyvių medžiagų vartojimui bei priklausomybei nuo narkotikų. Ir moksle, ir psichoterapinėje praktikoje yra žinoma, kad problemiškas lošėjas pinigus vis didesniems statymams bei lošimams ilgainiui pradeda generuoti neteisėtais, amoraliais būdais, iš šeimos, sukčiaujant, beviltiškai prasiskolinant, nusikalstant. Sugriaunama šeima, partnerystė, reputacija, karjera, prasideda civilinės ir baudžiamosios bylos…

Egzistuoja netgi tokia mokslinė sąvoka kaip tipinė „lošėjo karjera“. Iš kriminalistikos mokslo ir nusikaltimų statistikos yra žinoma, jog narkotikai, prostitucija ir azartiniai žaidimai dažniausiai sudaro vientisą darinį… Tačiau apie tai studijoje nei žodžio. Visuomenei, įstatymų leidėjui Studija bando įpiršti tokią lošimų verslo funkcionavimo viziją, kuomet pelną pasiima verslas, o azartinių žaidimų sukeltos pasekmės ir problemos numetamos valstybei, mokesčių mokėtojams… Šiuolaikinių mokslo duomenų apie neigiamas lošimo socialines pasekmes visiškas eliminavimas iš studijos pagrįstai leidžia teigti, kad tyrėjai klaidina sąmoningai, iškraipo, pritempia, mokslo duomenis bei savo išvadas prie iš anksto žinomo šablono, kurio galimai pageidavo užsakovas – Nacionalinė lošimų ir žaidimų verslo asociacija.

Studijoje labai daug medžiagos, kuri tiesiogiai propaguoja lošimų verslą, bando įrodyti jo gausius privalumus. Pasak Studijos autorių, lošimai – laisvalaikio ir rekreacijos verslo šaka, kuri Pasaulyje sparčiai auga, joje sugeneruojami dideli pinigai, kurių dalis eina visuomenės reikmėms; be to, lošimai skatina individų verslumą ir yra laikytini „kasdiene laisvalaikio praleidimo forma“.

Ši lošimus išaukštinanti informacija Studijoje nėra atsveriama lošimo verslo neigiamų pasekmių individui ir visuomenei nušvietimu.Toks vienpusio požiūrio brukimas leidžia teigti, kad Studija akivaizdžiai peržengė objektyvaus, etiško mokslo bei akademinės laisvės ribas, taip pat informacijos sklaidos demokratinėje visuomenėje ribas.

Kreipimosi autoriai teigia, kad „mums visiems tenka būti užslėptos lošimų verslo reklamos ir neteisėto lošimų verslo lobizmo liudininkais. Pagal galiojančius teisės aktus, lošimų verslo reklama Lietuvoje yra draudžiama, o valstybinė įstaiga (KTU ) negali užsiimti lobizmu.

Deja, tiek Studijos užsakovas Nacionalinė lošimų ir žaidimų verslo asociacija, tiek Studijos rengėjas KTU rado rafinuotą būdą, kaip užsiimti neteisėtomis veiklomis – reklamuoti azartinių lošimų paslaugą, prisidengus mokslo studijos žanru bei ištransliuoti lobistinę žinią, prisidengus valstybinio universiteto bei mokslo autoritetu.

Du vieši juridiniai asmenys – valstybinis universitetas ir verslo asociacija – užsiiminėja dezinformacija, neleistinai reklamuoja, propaguoja azartinius lošimus, siekia paveikti įstatymų leidėjus bei lošimus kontroliuojančias institucijas…

Visuomenininkų nuomone, taip diskredituojamas mokslas ir menkinamas valstybinio universiteto vardas. Jie atkreipia dėmesį, kad Valstybinių universitetų (taip pat ir KTU) steigėjas yra LR Seimas. Tuo tarpu vienas iš studijos autorių yra prof. Rytis Krušinskas – KTU Senato pirmininkas, kuris prilygintinas viešajam asmeniui. Studiją parengė Ekonomikos ir verslo fakultetas, kurio dekanė yra prof. E. Gimžauskienė. Ji, beje, santuokos ryšiais yra susijusi su „Tete-A-Tete Kazino“ vienu iš vadovų D. Gimžausku.

Kreipimosi autoriai mano, kad KTU vadovybė eilinį kartą įžūliai ir nebaudžiamai trypia įstatymus, sistemingai pažeidinėja viešąjį interesą ir demokratinio viešojo valdymo principus. Valstybės vadovams jie primena apie neva neteisėtos KTU Tarybos, neskaidrius rektoriaus ir Senato rinkimus, galimai korupcinį privataus universiteto ISM akcijų įsigijimą, ES Socialinio fondo lėšų švaistymą persekiojimus už kritiką ir kt.

Visuomenininkai retoriškai klausia: ar Seimas, kitos centrinės valdžios grandys taikstysis su tuo, jog valstybinis universitetas užsiiminėja neteisėtomis veiklomis, lošimų verslo reklama ir šio verslo lobizmu, nuolat įsivelia į interesų konfliktus, šiurkščiai pažeidžia mokslo etiką? Kas ir kada sustabdys valstybiniame universitete suvešėjusį įstatymų laužymą ir nebaudžiamumą?

Kartu jie kelia konkrečius pilietinius REIKALAVIMUS, ginančius VIEŠĄJĮ INTERESĄ

Visą dokumento tekstą Skaitykite ČIA:

Straipsnis paimtas iš pozicija.org

Kaip kovoti su azartinių lošimų priklausomybe?

Laba diena,

Norime pristatyti Mykolo Romerio universiteto Viešųjų ryšių vadybos magistrantės baigiamojo darbo apžvalgą (straipsnį) azartinių lošimų tema. Tuo pačiu noriu padėkoti Svetlanai Lebedevai už pateiktą darbą ir pasidžiaugti, kad daugėja šia, Lietuvai aktualia tema rašančių studentų. Taip pat noriu pakviesti ir kitus mūsų tinklapio draugus dalintis ne tik savo moksliniais straipsniais, bet ir asmeninėmis istorijomis,  kurios, esu tikras, bus įdomios visiems stebintiems azartinių lošimų problematiką. Informaciją galite siųsti adresu pagalba@lpt.lt.
Taip pat labai kviečiame išlikti korektiškais ir pagarbiais komentuojant autorinius ir informacinius straipsnius mūsų Facebook paskyroje.

Nuoroda į straipsnį: Svetlana L – straipsnis
Gražaus pavasario.
Olegas ir Tatjana

Priklausomybė nuo lošimo: užuomazgos atsiranda vaikystėje

Lošimas patenka į sunkiausiai gydomų priklausomybių penketuką, o įsitraukimą į azartinius žaidimus labai lemia amžius – nereikėtų kviesti vaikų ir paauglių žaisti kortomis, nes tai keičia jų vertybių sistemą. Taip LRT RADIJUI sako Lošimų priežiūros tarnybos psichologas Olegas Mackevičius. Anot jo, priklausomybės vystymąsi lemia ir trukmė tarp lošimo pradžios ir rezultato – loterijos pabaigos tenka laukti savaitę, bet kitaip būna lošiant automatais.

– Ar priklausomybė nuo lošimų Lietuvoje – problema?

– Pasigendame tyrimų, kurie leistų pasakyti, koks Lietuvoje lošėjų procentas. Lošimų priežiūros tarnyba nuo 2004 m. priima prašymus dėl savęs apribojimo nuo azartinių lošimų. Šiandien turime 4545 tokius prašymus. Manau, kad tai didelis skaičius ir reikėtų tuo susirūpinti.

Tai sudėtingas sutrikimas ir ne visi žmonės jį pastebi patys. Artimieji to dažnai taip pat nepastebi ir kai žmonės ateina ieškoti pagalbos, jie jau būna pakliuvę į gana didelę problemą. Kaip ir bet koks sutrikimas, priklausomybė nuo lošimų turi etapus, fazes, o pats sunkiausias dalykas, žinoma, yra priimti faktą ir gydytis.

– Kokie žmonės dažniausiai turi potraukį lošti?

– Nė vienas nėra apsaugotas. Negalima sakyti, kad tai, pavyzdžiui, asocialūs asmenys ar, priešingai,  ypač protingi, ar dar kitokie. Vienintelis dalykas, kurį žinome, – pažeidžiamesni yra vyrai. Vienas iš rizikos veiksnių yra amžius.

Kuo anksčiau pradedama lošti, tuo didesnė tikimybė, kad bus įsitraukta. Kalbant apie pasaulinę statistiką, vyrauja tokie skaičiai – ši priklausomybė būdinga 0,2–4 proc. suaugusiųjų, 2–6 proc. paauglių.

– Kada ir kaip pradedama lošti?

– Pradžia visada būna paprasta. Žinoma, užuomazgos gali atsirasti ir vaikystėje ar paauglystėje. Remdamasis savo patirtimi, galiu pasakyti, kad vaikystėje ir paauglystėje buvau gana azartiškas. Tie kortų žaidimai kažkaip buvo skatinami šeimoje ir tai viena pagrindinių klaidų.

Neturėtume aktyviai skatinti vaikų žaisti kortomis už kažkokį atlygį, pinigus.

 

Taip kinta vertybinė sistema, o vaikas ar paauglys nėra pasirengęs kritiškai vertinti lošimo. Atrodo, kad jei man neblogai sekasi, turbūt galiu visai sėkmingai lošti. Pradžia yra smagi, įsitraukiama, vėliau tai tampa įpročiu ir priklausomybe. Atrodo, kad galima tai sustabdyti, juk lošimas – ne alkoholis ar psichotropinė medžiaga. Tarsi nėra ko mesti, tereikia sustoti lošti.

– Tačiau lošimai – legalus verslas, ar ne?

– Taip, tai verslas, tačiau nereikia pamiršti, kad tai specifinis verslas, kaip ir alkoholio ar tabako pramonė. Tai taip pat specifiniai verslai, paliekantys erdvę vystytis priklausomybėms. Visa tai uždrausti – vienas lengviausių sprendimų. Manau, kad didelė problema Lietuvoje yra viešumas ir prevencija.

Suformuojama problema ir vėliau, jau nuėjus gydytis, ieškoma sprendimo. Jei parengtume jaunąją kartą ir tėvus, kad šie galėtų kalbėtis su vaikais apie lošimo problemas, tokios sąlygos nesusidarytų.

Nuostatas, kad azartinis lošimas – pramoga, reikia keisti. Turime įvertinti, ar pramoga netampa problema. Reikia atkreipti dėmesį į save patį – emocijos ir jausmai tam ir duoti, kad parodytų, jog kažkas negerai.

Galima prisiminti, pavyzdžiui, aktyvų poilsį. Kai kelias dienas žygiuojame, keliaujame, grįžtame pavargę, bet jaučiamės laimingi, juntame pakilumą, pasitenkinimą. Jei po kelių valandų lošimo grįžtame susierzinę, įsitempę, supykę, akivaizdu, kad pramoga netinkama ir pats laikas sustoti.

Tačiau informacijos apie tai labai mažai. Programos, kurią vykdome nuo 2010 m., tikslas ir yra viešinimas. Reikia liautis kalbėti apie tai, kad lošimas – tik pramoga. Tai pramoga, galinti sukelti priklausomybę. Ne visiems, nes polinkį į priklausomybę turi ne 100 proc. žmonių, bet niekas juk nežino, kad yra saugus.

– Kaip atpažinti, kad artimasis turi priklausomybę?

– Sutuoktiniams tai atpažinti lengviau. Atsiranda tam tikrų nuotaikų pokyčių, vėliau – netikėti užtrukimai darbe. Galbūt atsiranda kažkokių bilietėlių, kvitų, kortelių su lošimo įstaigų pavadinimais. Tuomet galima užduoti klausimą, kas vyksta.

Žinoma, artimiausias priklausomybės draugas yra melas. Suprantama, kad asmenys tai slepia nuo artimos aplinkos, kiti žmonės apie tai sužino tik problemai įsivyravus. Kalbant apie paauglių lošimą, taip pat svarbu atkreipti dėmesį į nuotaikas, mokyklos nelankymą, lėšų atsiradimą. Arba priešingai – vaikas gali prašyti daugiau pinigų kažkokiems poreikiams, mokyklos būreliams ir pan.

Reikia domėtis ir rūpintis, kas vyksta. Jei kyla klausimų, kaip ir ką daryti, kviečiu susisiekti su mūsų tarnyba. Tiek aš, tiek kiti pasirengę kalbėti, atsakyti į rūpimus klausimus. Kad išsiaiškintume, kas vyksta, prisidėsime, kiek galėsime.

– Kuo skiriasi loterija ir lošimo automatai, kazino ir pan.?

– Reikėtų kalbėti apie tai, kas moksliškai parašyta apie įsitraukimą ir tai, kurie azartiniai lošimai turi didesnį poveikį. Rizika priklauso nuo to, kokia trukmė tarp lošimo pradžios iki rezultato. Kai nusiperkamas loterijos bilietas, rezultato laukiama savaitę. Tačiau dėmesį reikėtų kreipti į visas sritis, kurios gali įtraukti.

Loterijas gali matyti ir vaikai, ir paaugliai, tad šiuo atveju, Seimo nariams reikėtų užduoti klausimą, ką būtų galima daryti. Manau, kad jaunuoliams bet kokia lošimo forma – netinkama. Kalbant apie greitesnį įsitraukimą, aktualūs lošimo automatai, stalo žaidimų lošimas – laikas nuo lošimo pradžios iki rezultato yra sutrumpėjęs.

– Ar šios priklausomybės galima atsikratyti? Sakoma, kad jei jau tapai alkoholiku, būsi juo visą gyvenimą.

– Su priklausomybe nuo lošimų visiškai tas pats. Psichotropinės medžiagos ir alkoholis įtraukia gerokai greičiau, o lošimams reikia laiko. Tačiau lošimas patenka į sunkiausiai gydomų priklausomybių penketuką, kai alkoholis ir psichotropinės medžiagos atsiduria 7–8 vietoje.

Asmuo, priklausomas nuo azartinių lošimų, visada bus priklausomas, turės polinkį. Tačiau svarbiausia – laiku sustoti ir nebijoti kreiptis pagalbos, nes ji tikrai yra. Ir su šia liga galima susitvarkyti, gyventi visavertį gyvenimą.

– Kur reikėtų kreiptis žmonėms, turintiems priklausomybę arba įtariantiems, kad jų artimieji ją turi?

– Didmiesčiuose galima kreiptis į priklausomybės ligų centrus. Mūsų tarnyba taip pat pasirengusi konsultuoti šiuo klausimu. Galima susitikti individualiose konsultacijose arba paskambinti telefonais. Yra ir psichologinės pagalbos tarnybos. Reikia tik nebijoti ieškoti pagalbos.

Straipsnis paimtas iš ve.lt

Kuo gresia sparti lošimų sektoriaus plėtra?

Lošimų organizatoriai privalės užtikrinti, kad savanoriškai atsisakę lošti ar teismo tvarka pripažinti neveiksniais, į tokias vietas nebūtų įleidžiami. Šios prievolės nepaisantiems lošimų organizatoriams grės administracinė atsakomybė.

Savanoriškai atsisakę lošti nemokamai bus registruojami žinybiniame Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre. Tai – geros naujienos, ypač kai lošimų sektoriaus plėtros tempai – dideli.

Tačiau atsirado įtartinų naujienų, kai toks verslas mokslu moka pasinaudoti savo naudai galbūt ne visai dorai. Lošimų organizatorių paprašyti Kauno technologijos universiteto (KTU) ekonomistai atliko ekspertinę Lietuvos lošimų rinkos analizę ir pasidalijo išvadomis. Pranešime jie sako, kad esą Lietuvoje tokia verslo rūšis yra nepagrįstai demonizuojama, esą  dažniausiai pabrėžiami tik neigiami šio verslo aspektai, ir nuošalyje paliekami teigiami…

Lošimų verslas daro neigiamą socialinį poveikį
Mokslininkai nagrinėja įvairiausias rinkos sritis, tad ir azartinių lošimų sektorius – ne išimtis.

Socialinio ir ekonominio lošimų rinkos poveikio Lietuvoje studija buvo parengta Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos užsakymu, todėl, manytina, labiau atspindi konkrečių verslo grupių požiūrį. Štai, pavyzdžiui, pasak KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) profesoriaus Ryčio Krušinsko, pasaulyje azartiniai lošimai yra viena specifinio verslo rūšių (beje, augančių), bet Lietuvoje ji nepagrįstai „demonizuojama“.

Lošimų priežiūros tarnybos specialistai sako, jog visuomenės nuomonei apie azartinius lošimus įtaką daro lošimų verslo reklama, kino filmai, įvairūs labdaros paramos renginiai, kuriuose dalyvauja lošimų verslo atstovai. Šie informacijos pateikimo būdai formuoja teigiamą lošimų įvaizdį visuomenėje ir prisideda prie lošimų sektoriaus plėtros.

Tuo metu valstybės institucijos, visuomenės sveikatos centrai, psichologai, nepriklausomi ekspertai siekia pateikti visuomenei kuo objektyvesnę informaciją apie azartinių lošimų paplitimą ir jų pasekmes visuomenei ir žmogui.

„Lošimai nėra įprasta ekonominė veikla atsižvelgiant į galimą neigiamą lošimų poveikį sveikatai ir neigiamą jų socialinį poveikį, apimantį neįveikiamą potraukį lošti, kurio pasekmes ir sąnaudas sunku įvertinti, organizuotą nusikalstamumą, pinigų plovimą, taip pat susitarimus dėl varžybų baigties“, – sako specialistai.

Minėtame pranešime skelbiama, jog neretai diskutuojant apie azartinių lošimų ir loterijų verslą, pamirštamas tas faktas, kad iš jo yra remiamos sporto, kultūros, švietimo, sveikatos ir kitos visuomenei svarbios sritys.

Žinoma, kad bet kokia socialiai atsakinga verslo veikla yra sveikintina.  Tačiau lošimai yra specifinis, reguliuojamas verslas, sukeliantis žalą visuomenei (patiems lošėjams, jų šeimų nariams, darbdaviams, visiems  mokesčių mokėtojams). Todėl visuotinai priimta, kad siekdami kompensuoti sukeliamą žalą lošimų operatoriai remia visuomenei naudingas sritis. Beje, skirti labdarą arba paramą didžiąsias loterijas organizuojančias bendroves įpareigoja įstatymas, o lošimų organizatoriai labdarą arba paramą skiria savanoriškai.

„Paslėpta“ arba „nematoma“ priklausomybė
Azartiniai lošimai yra pavojingi, kai žmogus turi polinkį į priklausomybę. Psichologai aiškina, kad priklausomybė yra liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą pakartotinai neribotą kiekį kartų. Ji užvaldo žmogaus gyvenimą tiek, kad ignoruojant galimas pasekmes, jos patenkinimui skiriama daugiau laiko, nei pagrindiniams žmogaus poreikiams tenkinti. Toks elgesys gali išprovokuoti kitokio pobūdžio problemas – socialines, psichologines ir patologines.

Tikrai yra žmonių, kurie nėra priklausomi nuo azartinių lošimų, tačiau ar jie neturi tam polinkio – sunku atsakyti.

Atsižvelgiant į Lošimų priežiūros tarnybos pateiktus duomenis, pastebėta, jog tarnybos praktikoje buvo priklausomų asmenų, kurie akivaizdžių polinkių į priklausomybę azartiniams lošimams neturėjo: jie nelošė vaikystėje ar paauglystėje, šeimoje nebuvo asmenų, turinčių priklausomybę. Priklausomybė nuo lošimų dažnai įvardinama kaip „paslėpta“ arba „nematoma“ liga.

Lyginant priklausomybę azartiniams lošimams su priklausomybe alkoholiui ar kitoms psichiką veikiančiomis medžiagomis, šioje akivaizdžių fizinių požymių ar stipriau išreikštų simptomų nėra. Tai apsunkina jos atpažinimą šeimoje ir visuomenėje.

Probleminiai lošėjai, kaip ir kiti priklausomi žmonės, visada randa būdų, kaip neigti arba sumenkinti esamos problemos mastą, ieško pateisinimų sau, artimiesiems, nes mano, jog lošimą galima bet kada nutraukti, sustabdyti.

Žinoma, ne kiekvienas asmuo pasirinkęs azartinius lošimus kaip specifinę pramogos rūšį yra potencialus kandidatas tapti priklausomas, tačiau niekas negali garantuoti, kad ši problema nepalies asmeniškai kitų žmonių ar jų šeimos narių. Tad labai svarbu formuoti atitinkamą požiūrį į azartinius lošimus, kaip tai šiuo metu yra daroma su alkoholiu ir psichotropinėmis medžiagomis.

O štai dar vienas pastebėjimas – lietuviai esą gerokai atsilieka pagal azartiniams lošimams išleidžiamus pinigus: per metus azartiniams lošimams vienas asmuo Lietuvoje išleidžia 27–30 eurų, tuo metu ES šalyse ši suma vidutiniškai siekia 187 eurus.

Tokiose valstybėse, kaip Jungtinė Karalystė, Norvegija, Italija, Malta, Suomija, Airija, vieno suaugusiojo vidutinės išlaidos azartiniams lošimams viršija 400 eurų.

Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, vienam 18 m. ir vyresniam gyventojui tenkančios bendrosios lošimo pajamos, pagal Statistikos departamento skelbiamus duomenis, šalyje 2013 metais siekė 28 eurus, 2014-aisiais – 33, o 2015-aisiais – 36 eurus.

Straipsnis paimtas iš snaujienos.lt

Savanoriško atsisakymo lošti privalės paisyti visi lošimų organizatoriai

Siekdama padėti asmenims, kenčiantiems dėl priklausomybės nuo azartinių lošimų, Vyriausybė posėdyje pritarė Finansų ministerijos siūlymui griežtinti patekimo į azartinių lošimų vietas tvarką.

Nuo šiol organizatoriai privalės užtikrinti, kad asmenys, savanoriškai atsisakę lošti, bei tie, kurie teismo tvarka pripažinti neveiksniais, į tokias vietas nebūtų įleidžiami. Šios prievolės nepaisantiems lošimų organizatoriams numatyta administracinė atsakomybė. Nustatyta, kad savanorišką atsisakymą lošti ir būti lošimo vietose asmuo, kaip ir iki šiol, turės pateikti Lošimų priežiūros tarnybai arba lošimų organizatoriui. Atsisakymas galios asmens prašyme nurodytą laikotarpį, kuris negalės būti trumpesnis nei 6 mėnesiai.

Tais atvejais, kai laikotarpio asmuo nenurodys – 2 metus nuo prašymo pateikimo dienos. Be to, asmenys, kurie teismo tvarka pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais šioje srityje, iš viso nebus įleidžiami į lošimų organizavimo vietas. Pagal iki šiol galiojusią Lošimų priežiūros tarnybos inicijuotą ir savanoriškumo pagrindais veikusią programą, lošėjai šiai tarnybai arba lošimų organizatoriui taip pat galėjo pateikti prašymą apriboti jų galimybę patekti į lošimų vietas ir lošti. Tačiau joje dalyvavo tik dalis lošimų organizatorių, o bendrovėms, pažeidusioms susitarimą, atsakomybė nebuvo nenumatyta. Be to, asmuo, net ir pateikęs prašymą, turėjo teisę persigalvoti bet kuriuo metu. Visi savanoriškai atsisakę lošti asmenys nemokamai bus registruojami nuo gegužės 1 dienos pradėsiančiame veikti žinybiniame Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre, kuriuo neatlygintinai naudosis lošimų organizatoriai. Registro kūrimas ir jo veikla bus finansuojami iš Finansų ministerijai numatytų valstybės biudžeto asignavimų. Finansų ministerijos duomenimis, iki šių metų pradžios buvo gauta 4 518 asmenų prašymų apriboti jų patekimą į lošimų organizavimo vietas.
 
Straipsnis paimtas iš delfi.lt

Apsilankė kazino ir pakraupo: „Po to dar ilgai negalėjau užmigti“

Nesu labai azartiškas žmogus. Nemėgstu nepamatuotos rizikos ir nepateisinu tuščio pinigų švaistymo. Tačiau vieną vakarą su draugų kompanija smalsumo vedini nutarėme užsukti į vieną iš sostinės kazino.

Esu girdėjusi apie šią vietą daug blogų dalykų netgi iš savo artimų draugų rato. Tačiau tai, ką pamačiau savo akimis, privertė pakraupti dar labiau. Pirmas į akis kritęs dalykas buvo lankytojų amžius. Prie žaidimų aparatų sėdėjo ir žilagalvių senolių! Negalėjau patikėti, kad yra tokio brandaus amžiaus moterų ir vyrų, kurie žvarbų žiemos vidurnaktį sėdi lošimų namuose, užuot miegoję su katinu pašonėje. Antras akį rėžęs dalykas buvo lankytojų apranga. Jei iki šiol galvojote, kad kazino lankosi milijonieriai su auksinėmis grandinėmis ant kaklo ir ilgakojės blondinės su audinės kailiniais, labai klystate. Viskas ten toli gražu nėra taip, kaip galvojote.
 
Didžioji dauguma lošėjų iš pažiūros priminė vidutines pajamas turinčius tolimųjų reisų vairuotojus, galbūt taksistus, pardavėjus ar kitokius aptarnavimo sferos darbuotojus. Nenoriu nieko įžeisti, bet bent jau man ežiuku kirpti vyrai su nutrintais džinsais ir sukištais į juos pilkais megztiniais su aukštu kaklu visada primindavo panašių profesijų atstovus.

Stebitės, iš kur pas taip kukliai atrodantį vyrą galėtų būti daug pinigų? Žinau iš savo bičiulių patirties. Lošimams iššvaistyti galima visą savo turtą. Vienas mano artimas žmogus per lošimus vos nepardavė savo sielos. Norėdamas pasiskolinti pinigų, jis meluodavo draugams ir kolegoms. Kurdavo istorijas apie tai, kad jis padarė avariją, sunkiai susirgo jo vaikai, pasakojo, kaip žmonai reikalinga skubi medicininė pagalba ir, žinoma, dideli pinigai. Iš prigimties pažįstamas ramus vyras kazino tapdavo visai kitu žmogumi. Jis tiesiog pakvaišdavo. Neilgai užtruko, kol įsiskolino iki ausų. O skolas teko atiduoti žmonai – šeima pardavė butą. Norėdamas išsaugoti santuoką ir savo gyvenimą, pažįstamasis „užsikodavo“. Pats parašė prašymą nebeįleisti jo į kazino.

Galbūt įbauginta tokių istorijų pati žaisti nesiryžau. Bet per porą valandų, kai buvome kazino, nepamačiau nė vieno laimėjusio žmogaus. Tiksliau, kelis ėjimus žmonės galbūt ir laimėdavo, tačiau azarto pagauti jie galiausiai išleisdavo viską iki paskutinio žetono.
 
Nepasisekė nei jaunų studentų kompanijai, nei dviem prancūzams, nei pagyvenusio amžiaus porai. Nors visi jie, atrodė, puikiai žinojo kazino žaidimo taisykles ir adekvačiai vertino savo riziką.

Grįžusi namo dar ilgai negalėjau užmigti galvodama apie tuos žmones, kurie pardavinėjo ne tik savo namus, bet ir sielą. Galvojau apie tą didelę sumą pralošusį vyrą. Ko gero, tie 600 eurų buvo jo alga. Ir net bijojau pagalvoti, ką jis grįžęs namo pasakė savo žmonai (nes ant rankos žibėjo vestuvinis žiedas).
Straipsnis paimtas iš lrytas.lt

Už lošimų verslo pinigus KTU mokslininkai stojo ginti azartinių žaidimų

Azartinių lošimų verslas yra nepagrįstai demonizuojamas, pareiškė Kauno technologijos universiteto ekonomistai, atlikę tyrimą už Lošimų ir žaidimų verslo asociacijos pinigus. Tiesa, liaupsės lošimams skamba tik pranešime spaudai, pats tyrimas atrodo kur kas solidžiau.

Lošimų organizatorių paprašyti Kauno technologijos universiteto (KTU) ekonomistai atliko Europos lošimų rinkos analizę ir dabar patys dalijasi išvadomis, kurios skamba ne itin moksliškai – „Lietuvoje ji (tokia verslo rūšis) nepagrįstai demonizuojama, viešumoje pabrėžiant dažniausiai tik neigiamus šio verslo aspektus, ir nuošalyje paliekant teigiamus.“ Studijoje yra analizuojama politinė ir teisinė Lietuvos lošimų rinkos aplinka, aprašomos institucijos, vykdančios lošimų ir loterijų veiklos priežiūrą. Taip pat, siekiant įvertinti galimas sektoriaus vystymosi tendencijas mūsų šalyje, yra apibendrinama naujausia informacija apie rinkos dydį, struktūrą, rinkos dalyvių finansinį pajėgumą. Mokslininkų liaupsės Dar viena sritis, kur lietuviai velkasi paskui europiečius – azartiniai lošimai. 5 KTU mokslininkai suskaičiavo, kad Lietuvoje tam išleidžiama 27-30 eurų, kai Europos Sąjungos vidurkis yra 187 eurai, o kai kur, tarkime, Maltoje ar Suomijoje žmogus per metus lošimams išleidžia per 400 eurų. Viena ekspertinės analizės autorių, cituojama trečiadienį KTU išplatintame pranešime spaudai, primena, kad azartinių lošimų verslas remia „sporto, kultūros, švietimo, sveikatos ir kitos visuomenei svarbias sritis.“ 193 puslapių „Socialinio ir ekonominio lošimų rinkos poveikio Lietuvoje studiją“ KTU mokslininkai atliko Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos, vienijančios azartinius lošimus organizuojančias bendroves, užsakymu. KTU jos kainą 15min atskleisti atsisakė.

Pranešime spaudai pateikiama KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto profesoriaus Ryčio Krušinsko nuomonė – jis akcentuoja, kad ši verslo sritis Lietuvoje „nepagrįstai „demonizuojama“, viešumoje pabrėžiant dažniausiai tik neigiamus šio verslo aspektus, ir nuošalyje paliekant teigiamus.“ Bent jau žiniasklaidai pateiktoje informacijoje KTU mokslininkai teisina azartinius lošimus. Tarkime, viena studijos autorių Agnė Gadeikienė aiškina, kad tai yra laisvalaikio praleidimo forma, kuri rizikinga tampa tik tada, kai žmogus turi polinkį į priklausomybę. R.Krušinskas kalba apie informacijos trūkumą: „paradoksalu tai, kad nesant pakankamai prieinamų duomenų, situacija iš anksto nupiešiama neigiamai.“ Jis lošimus prilygina kitoms laisvalaikio veikloms. „Pasak jo, yra nemažai laisvalaikio veiklų, pavyzdžiui vandens slidžių sportas, kurios yra rizikingos, suteikia adrenalino, vadinasi, gali sukelti ir priklausomybę, o į įrangos įsigijimą ar nuomą tenka nemažai investuoti“, – rašoma pranešime žiniasklaidai. Tyrimas – išsamus ir be panegirikos Pranešimą žiniasklaidai atsiuntė ne Lošimų ir žaidimų verslo asociacija, bet pats KTU, pasigyręs, kad tai yra pirmas panašaus pobūdžio tyrimas. Tiesa, pačiu tyrimu dalintis nenorėjo. Mat, nors autoriai ir KTU mokslininkai, tyrimo užsakovai, kaip pabrėžė KTU atstovė Akvilė Sebežiova, yra Lošimų ir žaidimų verslo asociacija. Būtent jai tyrimas ir turėjo tapti puikia viešųjų ryšių kampanija, už kurios teiginius gali laiduoti 5 akademikai. Tačiau pačiame ilgame 193 puslapių tyrime tokios panegirikos, kuria spinduliuoja KTU išplatintas pranešimas spaudai apie nepagrįstą lošimų verslo juodinimą, jau nėra. Mokslininkai pateikia keturių puslapių išvadas (panašaus ilgio buvo ir pranešimas spaudai), kuriose trumpai apžvelgia lošimų teisinį reglamentavimą, apmokestinimą, veikimo principus. Išvadose mokslininkai aptaria ir potencialias rizikas, apie ką beveik neužsimenama pranešime žiniasklaidai.

„Didesnis azartinių lošimų paslaugų prieinamumas padidintų šiomis paslaugomis besinaudojančių vartotojų skaičių ir / arba jau esami vartotojai dažniau ir ilgesnį laiką dalyvautų lošimuose. Tai galėtų sąlygoti rinkos augimą, bet tuo pačiu ir problemų, susijusių su lošimais, skaičiaus augimą“, – rašoma išvadose. Mokslininkai taip pat teigia, kad prieigos prie azartinių lošimų paslaugų ribojimas leistų sumažinti problemų, susijusių su lošimu, lygį: „Pasiūlos mažinimas per rinkos reguliavimo priemones (ką dažniausiai dabar vykdo ES valstybės) labiau suvaržo azartinių lošimų paslaugų vartotojų (kurie neturi probleminio lošimo apraiškų) pasirinkimo laisvę nei paklausos reguliavimas.“ Mokslininkai išvadose kalba apie tai, kad reikėtų rinką reguliuoti taip, kad jos plėtra dėl to nestotų. Kita vertus, daug dėmesio skiriama ir su lošimų verslu susijusioms problemoms aptarti.
 
Straipsnis paimtas iš 15min.lt

Krepšinio legendos paslaptis: į bedugnę stūmė priklausomybė nuo lažybų

Apie turtingiausių pasaulio sportininkų sąraše pirmaujantį Michaelą Jordaną (jo turtas vertinamas 1,7 mlrd. dolerių), atrodytų, yra parašyta viskas. Bet garsiausio visų laikų krepšininko biografija slepia mįslingą faktą: kodėl tris sezonus iš eilės su „Chicago Bulls“ tapęs NBA čempionu tuomet 30-metis M.Jordanas 1993-iaisiais netikėtai paliko krepšinį? REKLAMA Dabar aiškėja, kad tai buvo susiję su sportininko priklausomybe nuo azartinių lošimų ir galbūt – netgi su nelegaliomis lažybomis, rašo championat.com.
 
Žinia sukrėtė visą pasaulį
1993-iųjų spalio 6 d. krepšinio dievas M.Jordanas pranešė, kad baigia karjerą. Tai buvo šokas visiems sirgaliams. Kodėl? Paaiškinimas tada atrodė įtikinamai: karjeros viršūnėje atsidūręs krepšininkas sakė neturįs motyvacijos žaisti, yra prislėgtas tragiškos tėvo žūties ir nori išbandyti jėgas beisbole. Mažai kas atkreipė dėmesį, koks ramus ir susikaupęs M.Jordanas buvo per tą spaudos konferenciją. Niekas nepanoro patikslinti, ką jis turėjo galvoje pasakęs: „Aš grįšiu į NBA, jei man leis Davidas Sternas.“
Ir tik keli žmonės žinojo, kad po dviejų dienų D.Sterno vadovaujama NBA lyga oficialiai baigė penkis mėnesius trukusį tyrimą dėl M.Jordano problemų, susijusių su azartiniais lošimais.
 
Pinigai ir azartas
Pats M.Jordanas pats užsuko tą procesą, kuris vėliau privers jį laikinai nutraukti karjerą pačiame jėgų žydėjime. 1985-aisiais, kada jis atėjo į NBA, telekompanija CBS sumokėjo lygai 188 mln. dolerių už transliacijų teises ketveriems metams. O 1989-aisiais NBC už tokios pat trukmės naują TV sutartį jau buvo pasirengusi pakloti 600 mln. Viena pagrindinių tokio staigaus NBA populiarėjimo priežasčių kartu su kitais dviem krepšinio burtininkais Magicu Jordanu ir Larry Birdu buvo M.Jordanas. Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje už JAV ribų „Bulls“ komandą palaikė daugiau kaip pusė visų pasaulio krepšinio sirgalių, o kepurėles ir marškinėlius su 23-iuoju numeriu nešiojo 90 proc. tokio aprangos stiliaus gerbėjų. Žinoma, tai atspindėjo paties krepšininko pajamos, o jų derinys su M.Jordano azartu sukėlė liūdnas pasekmes. Viskas prasidėjo lyg ir nekalta situacija, kuri buvo visiems matoma. Dar studijuodamas Šiaurės Karolinos universitete M.Jordanas neretai siūlydavo komandos draugams rungtis metimų taiklumu, lažinantis iš gaiviųjų gėrimų ar labai mažų sumų. 1984-aisiais tapęs profesionalu M.Jordanas įsitraukė su partneriais žaisti pokerį jau iš didesnių pinigų. Krepšinio garsenybė buvo tikras kortų asas ir komandos treneriai netgi perspėdavo naujokus, kad žaisdami su Michaelu liks tuščiomis kišenėmis. „Bulls“ ekipos lyderis nesigėdijo lošti iš pinigų net videožaidimais.
 

Per golfą – į skandalus

Į tikruosius nemalonumus M.Jordaną atvedė jo mėgstamas golfas. 1991-aisiais golfo klube praleista savaitė baigėsi tuo, kad krepšininkas liko skolingas žaidimo partneriams: 57 tūkst. dolerių – Jamesui Bouleriui, 107 tūkst. dolerių – Eddie Dow. Šios sumos nebuvo problema aikštėje ir iš rėmėjų milijonus uždirbančiam M.Jordanui. Bet pasirodė, kad J.Bouleris buvo narkotikų prekeivis, kurį akylai sekė policija. Todėl po to, kai krepšininkas jam sumokėjo skolą, pareigūnams kilo klausimų dėl M.Jordano ir istorija pateko į viešumą. NBA žvaigždės niekas rimtai neįtarinėjo dėl prekybos narkotikais, bet jis vis tiek pamelavo žiniasklaidai pareikšdamas, kad pinigus pervedė projektui, susijusiam su golfu. Po kiek laiko E.Dow buvo nužudytas, o jo namuose rastos M.Jordano pasirašytų čekių kopijos. Galiausiai teisme krepšinio žvaigždei teko pripažinti, kad visus minėtus pinigus pralošė.
 
Nemanė, kad yra priklausomas
Beveik po dvejų metų, 1993-iaisiais, buvo paviešinta dar viena neaiški istorija. Verslininkas iš San Diego Richardas Esquinasas parašė knygą, kurioje tikino, jog tais pačiais 1991-aisiais M.Jordanas žaisdamas golfą jam pralaimėjo 1,25 mln. dolerių, bet skolos taip ir negrąžino. Iš pradžių R.Esquinasu niekas nepatikėjo, bet jis sugebėjo pagrįsti savo žodžius parodęs susirašinėjimą su M.Jordanu ir iš jo gautus čekius. Paaiškėjo, kad po ilgų derybų krepšininkas sutiko grąžinti 300 tūkst. dolerių – tik trečdalį praloštos sumos. M.Jordanui vėl teko bendrauti su žiniasklaida ir jis pamėgino išsaugoti gražų veidą blogame žaidime. „Taip, aš žaidžiau golfą su Esquinasu iš kažkokių pinigų. Bet aš neužsirašinėjau ir neturiu galimybės patikrinti, kiek iš tikrųjų laimėjau ar pralaimėjau. Galiu tik tvirtinti, kad kalbama apie gerokai mažesnes sumas, negu buvo paminėta. Aš neturiu problemų dėl azartinių žaidimų. Jei turėčiau – badaučiau. Man tektų parduoti savo laikrodį, NBA čempiono žiedus ir namą, o mano vaikai gyventų skurde. Man tiesiog šiaip patinka lažintis iš pinigų“, – tada teisinosi M.Jordanas.
 
Visa NBA galėjo sužlugti
NBA ilgai pro pirštus žiūrėjo į savo superžvaigždės priklausomybes. D.Sternas puikiai suvokė, kiek pinigų lygai atneša M.Jordanas, ir pakentė tai, ką vargu ar būtų leidęs bet kuriam kitam. Po istorijos su J.Bouleriu NBA komisaras pranešė apie dviejų savaičių tyrimą, bet iš tiesų viskas apsiribojo dviejų valandų pokalbiu su M.Jordanu ir jo advokatais. Lyga nesikreipė nei į patį J.Boulerį, nei į policiją. Bet su R.Esquinasu NBA tyrėjai vis dėlto pabendravo. O šis papasakojo sykį išgirdęs, kaip M.Jordanas telefonu kažkieno klausė: „Vadinasi, riba – septyni taškai?“. Ir nors verslininkas nesuprato, apie kokias rungtynes ir net apie kokią sporto šaką buvo kalbama, to užteko. Dalyvavimas lažybose dėl rezultatų profesionaliems sportininkams visada buvo didžiausias tabu. D.Sternas suprato, kuo lygai gali grėsti panašus skandalas. Ypač jei į jį bus įtrauktas žaidėjas, kuris įkūnija visą pasaulio krepšinį. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje tikėtini nuostoliai būtų buvę didesni net už tas kosmines pajamas, kurias NBA garantavo M.Jordanas. Šįkart net jam statymas buvo per didelis.
 
Šešėlis nugrimzdo į praeitį
Iki galo neaišku, ar po skandalingo R.Esquinaso liudijimo D.Sternas susitiko su M.Jordanu ir apie ką jie kalbėjosi. 1993-iųjų spalio 6-ąją krepšinio superžvaigždė surengė spaudos konferenciją ir sudrebino visą pasaulį žinia apie savo pasitraukimą. O 1996-aisiais M.Jordanas grįžo į NBA po nenusisekusios karjeros beisbole, su „Bulls“ dar tris kartus iš eilės tapo lygos čempionu ir daugiau nė sykio nebuvo siejamas su jokia lažybų istorija.
 
Straipsnis paimtas iš lrytas.lt