LAISVĖ BŪTI PRIKLAUSOMU

Dėkojame teksto autoriui už leidimą dalintis jo mintimis, jausmais ir patirtimi. Taip pat lauktumėme ir kitų liūdijimų, kurie yra svarbūs tiek susidūrusiems su šia problema, tiek ir visiškai nieko nežinantiems apie probleminį lošimą. Tomas Valkata
Buvau turbūt pervargęs, turėjom daug darbo, dirbom kelias savaites beveik be išeiginių. Buvau pasiilgęs laisvės, bent jau tokios, kurią suteikia laisvalaikis. Norėjosi ištrūkti iš rutinos. O Klaipėdoje džiazai…
Šįkart „netranzavau“, o buvau tvarkingas pilietis, važiavau kaip visi – autobusu. Pagalvojau: „Bus liūdna važiuoti, reikia kokią knygą pasiimti“, todėl prieš kelionę užsukau į biblioteką. Pasiėmiau mylimo Camus „Sizifo mitą“: knyga nors ir nekart skaityta, bet nedidelio formato, o ir su dar nematytu Šliogerio įvadu.
Autobusas pasitaikė prastas, kokių trisdešimties metų senumo „Scania“, o ir važiavo pro Kryžkalnį. Visai neapsidžiaugiau tai sužinojęs, paniurnėjau savy, net bandžiau priešintis aplinkybėms, nuėjau i traukinių stotį žiūrėti, ar nėra greito traukinio. Bet, deja, gyvenimas yra toks, koks jis yra, nelabai ką ir bepakeisi. Teko susitaikyti.
Autobuse grojo „Pūkas“, todėl susikaupus skaityti buvo sudėtinga. Aš nemoku visiškai atsijungti, ypač kai skaitau kažką, ką skaitant reikia mąstyti, o ausys, nori nenori, gaudo kvailus tekstus. Visuomeniniame transporte, ar tai būtų tarpmiestinis autobusas, ar traukinys Vilnius – Klaipėda, visuomet susiduriu su paradoksu: groja kvaila muzika, o aš kažkodėl visuomet bandau susikaupęs skaityti. Nusnaudžiau. Atsibudau Kryžkalnyje. Na, galvoju, pasibaigė plentas, prasidės autostrada – liko 100 km., jau, galima sakyti, ranka pasiekiamas tikslas. Bet, kai pamačiau, jog važiuojame šalia autostrados ir vairuotojas net nežada pasukti į greitkelį, pasijaučiau apgautas. Visai nesvarbu, kad žinojau ir supratau, jog autobusas važiuoja pagal grafiką ir Klaipėdoj bus 17.55, bet vis tiek “kodėl jis nevažiuoja šiuolaikine autostrada“…
Miegas nebeėmė. Bandžiau prisiversti skaityti, bet po kokių penkių ar dešimties minučių radijas sugrojo ypatingai kvailą dainą; dainavo, kaip svarbu nusiteikti „seksualiai“, nes tuomet gyvensi „gerai“, ir tai atitraukė mane nuo „Apmastymų apie absurdą“. Išties paradoksalu, kartu, tai – puiki absurdo iliustracija: skaityti skyrelį pavadintą „Absurdo sienos“ ir klausytis apie seksualų nusiteikimą: „Ir taip kiekvienąsyk, kai man atrodydavo, jog suvokiu gilią pasaulio ir gyvenimo prasmę mane priblokšdavo… viskas, ko reikia, – seksualiai nusiteikti ir gerai praleist laiką“ – pynėsi tekstai. Pakėliau nuo knygos akis, dirstelėjau pro langą ir pamačiau kažkokio kaimeliūkščio bažnyčios bokštus. Staiga į mane plūstelėjo laisvės banga. Nors, žinoma, jokia laisvės banga neplūstelėjo, širdį užvaldė prisiminimas. Ir tai net ne prisiminimas, bent jau ne toks prisiminimas, kurį, norint prisiminti, reikia įdėti pastangų; šis įvykis yra tiek manyje, kad aš galėčiau jį sulyginti su prisiminimu, jog turiu vaikų – tiesiog prisimeni ir viskas, prisimenu taip, kad net nereikia prisiminti:
„Esu kartą ėjęs iš Vilniaus į Elektrėnus. Be jokio ypatingo reikalo. Beveik prieš pat Elektrėnus, sustojau paskutiniam kelionės poilsiui. Tai, ką automobiliu galima būtų nukeliauti per pusvalandį, pėdinau apie dešimt valandų. Išėjau iš Vilniaus apie šeštą valandą vakaro ir dabar, apie trečią valandą nakties, gulėjau ant pakelės suoliuko. Man rodės, kad taip pavargęs dar niekuomet nebuvau. Kojas skaudėjo iš nuovargio, batai pritrynė kojas iki pūslių. Žiūrėjau į žvaigždes. Rugpjūtis – žvaigždžių nesuskaičiuojama daugybė. Žiūrėdamas į „krentančią žvaigždę“, nusistebėjau, kad visata turi savo taisykles ir tvarką, net ir kosmoso šiukšlės, iš kažkur kažkam kažkodėl atsiranda, kažkiek „pagyvena“, kažkodėl kažkam sudega; juk niekas neatsiranda iš nieko ir niekur neišnyksta. Iškart po to suabejojau: prisiminiau iš pamokų mokykloje, kad žvaigždės labai didelės, jos labai toli, kad mane nuo jų skiria šviesmečiai, kad aš matau, net ne tas žvaigždes, kurios žiba, o visko gali buti, tas kurios jau užgeso…Bet… Bet protui buvo sunku aprėpti tą tolumą, sunku buvo suprasti, tą kažkada bandytą išmokti skaičių kalbą, nes nuo nueitų penkiasdešimties kilometrų kojos degte degė, penkiasdešimt nueitų kilometrų buvo „labai toli“, kažkuria prasme, toliau negu iki žvaigždžių. Tą akimirką, aš patikėjau, kad žvaigždės spindi ir krenta man, aš išgirdau, kad į mane kreipiamasi, kad kažkas nepaprastai svarbaus į-sakoma į mano gyvenimą. Jeigu galiu sutikti, kad tikėjimas Dievu kyla iš Dievo baimės, tai ta baimė turėtų būti būtent tokia, kai mikčiodamas su ašaromis akyse lemenau: „Ačiū, Tėve“. Ir nors suvokiau (bet tai nebuvo matematiškai lyginant suprantamas žinojimas) savo mažumą visatos atžvilgiu, bet kartu visu savimi suvokiau, kad esu tos neaprėpiamos didybės dalis. Nors „dekoracijos, kurias užmaskuodavo įprotis, vėl tapo kuo yra“, bet pasaulis jokiu būdu netapo „svetimas“, greičiau priešingai – aš buvau pasaulyje, buvau jo dalimi. Tuo metu, žinoma, man buvo ne tas galvoje, bet, manau, nepameluosiu sakydamas, kad vienintelis, kuo tuomet neabejojau, tai kylanti drėgmė nuo žemės, odą glamonėjantis oro dvelkimas, iš širdies tariamas žodis: „Tėve“; tas dvelkimas kaip ir žodis, buvo Dvasia, Dvasia paslaptingu ir nesuprantamu būdu sujungianti mane, suoliuką, ant kurio guliu, kažkada žibėjusią žvaigždę, blykstelėjusią kosmoso šiukšlę…
Tas, vienąkart patirtos vienybės su pasauliu atsikartojimas, kaskart vis naujas išgyvenimas, turbūt ir būtų tai, ką galėčiau pavadinti laisve. Bent jau kitaip laisvės nejaučiu. Žinoma, galiu suvokti prievartą savo atžvilgiu, ta prasme, aš galiu pasakyti, kaip ir kada aš jaučiu savo „nelaisves“. Bet ar galiu, ką daugiau pasakyti apie laisvę?
Nuo to laiko, kai pamačiau bažnytkaimio bokštus, aš visą kelionę prasvajojau; neatsispyriau pagundai sukurti savo „absurdo herojų“. Pasiskolinau iš Camus mintį apie savižudybės ir nuteisto myriop priešybę, šias dvi priešybes įdėjau vienam asmeniui, pavadinau jį „Priklausomu“, Priklausomu, todėl, kad jis būtinai yra azartinis lošėjas (būtų tikę ir alkoholizmas, narkomanija ar rūkymas, bet šios priklausomybės cheminės, tuo pačiu ir fizinės. Lošėjas gi, neserga kūnu).
„Priklausomas pirmą kartą nueina lošti, todėl, kad nori išlošti lengvų pinigų, taip ir įvyksta: jis „užsikabina“ ir, gal pats nepastebi, kaip gyvenimas tampo chaosu. Viena aišku tvirtai – jis jokiu būdu nepradėjo lošti tam, kad taptų priklausomu, jis nenori būti savo ligos (nežinau, ar čia tinka žodis „aistra“) vergas. Nejučia buvo peržengta ta niekur nenubrėžta riba, kai lošimas iš priemonės praleisti laisvalaikį, tampa gyvenimo tikslu. Lošimas užvaldė Priklausomą. Pinigai, kaip pinigai, už kuriuos galima ką nors nusipirkti, galima sakyti, tampa beverčiai, pinigai – tik lošimo sąlyga. Pinigų, kiek jų bebūtų, visuomet trūksta, o mintys visuomet sukasi apie vieną: „kur gauti pinigų už kuriuos galima būtų palošti.“ Lengviausi pinigai įsigyjami nusikalstamu būdu, todėl Priklausomas susideda su nusikaltėliais, atsidaro individualią įmonę ir plauna PVM‘ą (pridėtinės vertės mokestį). Ilgainiui pradeda trūkti ir šių, iš pažiūros didelių sumų. Kartą į Priklausomo sąskaitą pervedama milžiniška suma. Priklausomo buvo tik nedidelė dalis tų pinigų, bet nepaisant to, jis iš sąskaitos nusiima visus pinigus ir juos pralošia. Nusiėmė ir pralošė, bijodamas, žinodamas, kad pinigai priklauso kur kas „stipresniems“ žmonėms, žiniasklaidos ir teisėsaugos žodžiais – „Vilniaus brigadai“. Apgaudinėjo save mintimis, kad išlošęs padės pinigus atgal į sąskaitą, jis pats tikėjo ta apgaule. Pralošus nusikaltėlių pinigus, Priklausomą apima siaubas. Iš to siaubo, kad jį gali mušti, gal net užmušti, Priklausomas nusprendžia nusižudyti; nuvažiuoja į sodą, susiriša kartuvių kilpą, įkiša į ją galvą. Nenusižudo. Išsigąsta – o gal nesiryžta. Minties nusižudyti neatsisako – miegoti eina su skutimosi peiliuku rankose – pamatys, kad jo atvažiuoja, persipjaus venas. Nespėja, o gal vėl nesiryžta – Priklausomas atsibunda nuo automobilio garso, nuojauta ir baimė neapgavo – atvažiavo jo. Priklausomą nusiveža į apleistą fermą kažkokiame kaime, liepia pasirašyti finansinius įmonės dokumentus. Iš pradžių Priklausomas atsisako. Tuomet jį muša beisbolo lazdomis. Sulaužo rankas. Nebegalėdamas kentėti skausmo, pasirašo dokumentus. Nepaisant to, Priklausomą muša toliau. Priklausomas nuo smūgių ginasi atkišdamas rankas; nors labai skauda priimti beisbolo lazdos smūgį lūžusiomis rankomis, bet jas instinktyviai kelia, stengdamasis išvengti smūgių į galvą, nors ir skauda taip, kad susitaiko, jog jį užmuštų, nori vieno, kad tik greičiau viskas pasibaigtų. Kažkas paskambina. Priklausomą užrakina belangėje apleistos fermos patalpoje metalinėmis durimis. Prigrasinę grįžti ir užmušti, ketvertas skriaudėjų išvažiuoja.“
Važiavome kaimo keliais; asfaltą keitė žvyrkelis, žvyrkelį – asfaltas. Žmonės įlipdavo, pavažiuodavo kilometrą – du, išlipdavo. Kai kurie keleiviai, važiavo taip trumpai, jog nespėdavo sukrapštyti centų už važiavimą per visą savo kelionės laiką. Už lango mačiau besiganančius gyvulius, nuo kurių ir pas kuriuos, spėjau, važiavo šie žmonės tarpmiestiniu autobusu Šiauliai-Klaipėda. „Pūkas“ plyšavo: „Išloši tu dievas, praloši – užmirš“. Mintyse išgirdau Priklausomą, prabėgus beveik dešimčiai metų šnekantį „Anoniminių lošėjų“ susirinkime:
„Pasilikau vienas užrakintas tamsoje. Skaudėjo visą kūną. Kaltinau save, pykau ant savęs. Pykau, žinoma, ir ant mane sumušusių žmonių, pykau ant neteisybės, man atrodė neteisinga, kad už vagystę užmuštų. Aš tikėjau, kad mane užmuš, ir labai to bijojau. Nors prieš parą pats ketinau nusižudyti (negaliu sakyti, kad norėjau nusižudyti, greičiau, nemačiau kitokios išeities), – dabar troškau vieno – gyventi. Ir rodos, kas galėjo pasikeisti, tik prieš dieną užsinėręs kilpą ant kaklo verkiau savęs, verkiau savo bejėgiškumo, pasaulio neteisingumo ir priešiškumo mano atžvilgiu – mintyse mačiau save gulintį karste, mačiau, kaip draugai ir artimieji sako kupinas graudulio kalbas, vardina, koks aš buvau geras ir nuostabus, mačiau, kaip gailisi manęs ir kaltina save, mintys krypo, žinoma, ir Dievop, bet jos turėjo „na ir kodėl su manimi šitaip“ prieskonį. Vėliau, po šių įvykių, dažnai mintimis vis sugrįždavau ir analizuodavau pasikeitimus, dabar, manau, žinau, kas pasikeitė, pasikeitė norai. Paprastai – norėdavau daugelio dalykų: norėjau būti svarbus, norėjau „gerai“ gyventi, norėjau būti mylimas, labiausia norėjau pinigų; net ir su kilpa ant kaklo save mirusį mąsčiau kaip vis dar gyvenantį, tarsi nematomą žmogų, bet būtinai su norais, troškimais, gailesčio ir užuojautos reikalavimais. Toje smirdančioje fermos tamsoje kažkas pasikeitė mano sąmonėje – bandžiau įsivaizduoti, kad manęs nėra visiškai, ir negalėjau to įsivaizduoti. Gyvenimo amžinybėje – taip pat; neatmečiau amžino gyvenimo galimybės, tiesiog nesugebėjau suvokti, koks jis galėtų būti: jeigu ką ir žinau apie gyvenimą, žinau, apie laikiną gyvenimą žemėje. Nors mane visą skaudėjo, norėjau vieno – išgyventi. Bandžiau melstis. Buvau senai nesimeldęs, stengiausi prisiminti vaikystėje mokėtą „Tėve mūsų“, painiojau žodžius, pykau ant savęs, kad neteisingai meldžiuosi, bijojau, kad Dievas gali neišklausyti netaisyklingos maldos. Skausmą priėmiau kaip teisėtą bausmę, nedrįsau tokiais „menkniekiais“ kvaršinti Dievui galvos, bijojau, kad dviejų mano norų gali neišpildyti. Iš kitos pusės, skausmas buvo aiškus įrodymas, kad aš vis dar gyvas. Nepaisant to, kad Dievą tuo metu laikiau kažkuo panašiu į „stiklo žmogelį“, pildantį norus tiems, kas teisingai pasakę ketureilį, jį išsišaukia iš miško gelmės, maldos pagalba aprimau ir, nepaisant skausmo, užmigau.
Manęs neužmušė, pasisekė pabėgti. Žmogus, iš kurio pavogiau ir pralošiau pinigus, žuvo autoavarijoje, todėl manęs niekas nepersekiojo. Policijoje parašiau pareiškimą, kad pamečiau įmonės dokumentus, buvo teismas. Tiesa, dar tris gal net keturis metus dar lošiau. Išgirdau apie „Anoniminius lošėjus“, atėjau ir štai – trejus metus nebelošiu.
Ar aš norėjau lošti? Sunku būtų į šį klausimą atsakyti, nors ir lošiau apie vienuolika metų Galima sakyti, niekuomet gyvenime nebuvau išlošęs: jeigu ir įvykdavo taip, kad iš lošimo namų išvažiuočiau turėdamas pinigų, tai būtinai kitą dieną sugrįždavau ir juos pralošdavau. Šitą liūdną priklausomybės absurdiškumą, labai linksmai ir taikliai yra nusakęs kažkoks rusų humoristas:
Выпить хочеш?
Нет.
А питъ будиш?
Буду.
Taip ir aš, lošti nenorėjau, bet be lošimo gyventi taip pat negalėjau. Supratau, kaip griūna mano gyvenimas, supratau, kad degraduoju, ypač šnekant apie tai, kas vadinama moralinėmis ar dvasinėmis vertybėmis, bet pripažinti, kad esu priklausomas nuo lošimo, – negalėjau. „Prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš lošimą ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas“ sako pirmasis Anoniminių lošėjų programos žingsnis. Prisipažinti, tai būti nugalėtu, tai atsiklaupti ant kelių, tai tapti niekuo, tapti „menkesniu už nuvirtusį medį miške“. Prisipažinti, tai atsigręžti, tai keisti, pradėti keisti požiūrį į kitus ir į save. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad lošimo periodu į kitus žmones žiūrėdavau vien tik kaip į priemones, kaip į daiktus, netgi kaip į įrankius, iš kurių, jeigu pasiseks, galima išgauti naudos. „Daiktiškai“ žiūrėdamas kitus, žinoma, pats buvau tokiu pat daiktu, tokiu pat įrankiu, nešančiu lošimo vietų turėtojam naudą, tiesa, vargu ar būčiau tai pripažinęs. Na, o jeigu daiktas, jeigu jau prekė, tai tuomet norisi būti kuo patrauklesniu. Lošdamas galvodavau, kad kiti apie mane galvoja, koks aš „kietas“, vaidindavau, kaip man nusispjauti į pinigus, kaip man tas pat: išlošiu ar pralošiu. (Tam tikra prasme, tai buvo tiesa, nes, kaip minėjau, išloštus pinigus pralošdavau.) Per vakarą galėdavau pralošti sumą, už kurią galima būtų pragyventi pusmetį ar net metus, paskui vaidinti mane matantiems aplinkiniams spektaklį „kaip man nesvarbu“, tuo tarpu neturėti kišenėje nei cento, neturėti cigarečių ir rinkti gatvėje nuorūkas, žinoma, taip, kad niekas nematytų. Prisimenu, kelis kartus esu „atviravęs“ su mama: pasakojau „kas yra iš tiesų“, prisipažinau, kad lošiu, kad man sunku, verkiau pats ir graudinau ją. Bet net ir tuomet, mama, brangiausias žmogus, buvo priemonė, mano ašaros, mano „atvirumas“ buvo priemonė. Aš puikiai žinojau, kad „atvirumu“ galima meluoti. Sakote, savęs neapgausi? Netiesa. Jeigu galiu sutikti, kad „žmogus visuomet yra savo tiesų auka“, tai lygiai taip pat – žmogus visuomet yra savo melagysčių auka – labai dažnais atvejais, pats tikėdavau tuo, ką meluoju. Kartą, pamenu, melavau, jog sergu AIDS, melavau, žinojau, kad meluoju, tuo pačiu verkiau, gailėjausi savęs ir savo ligos. Mano melagystės tapdavo mano tiesomis, ir nors žinodavau, kad tai apgaulė, buvau to melo–tiesos auka. Buvau pasimetęs, pasiklydęs, nežinojau, kas aš ir koks aš esu, tuo pačiu, būti tokiu, kokiu savęs nepažinojau, nenorėjau, norėjau būti kuo nors kitu: sėkmingu verslininku ar žmogumi, išlošusiu aukso puodą, bet tokiu žmogumi, kokiu norėjau, nebuvau. Šis beviltiškas negalėjimas savimi atsikratyti, buvo kančia . „Liga mirčiai“ taikliau nepavadinsi, nes vienintelis gyvenimo tikslas ir siekis – siekis lošti, tai yra – nusidėti (tik lošdamas, viena vertus, bent iš dalies būdavau tuo, kuo noriu būti – tai yra nudėdavau (nudėti kaip šunį) save kaip save ir būdavau kažkuo kitu, kita vertus, nusidėdavau (nudėti, pamesti, padėti ne į vietą), šalinausi gyvenimo. Priklausomas nuo lošimo žmogus iš principo nesiskiria nuo alkoholiko geriančio tiek, kad užsimirštų, prarastų „plionkę“.) Manau, būtent dėl šių priežasčių: požiūrio į save kaip į daiktą, kaip į prekę, kuri turi būti kuo patrauklesnė rinkoje; beviltiškos nevilties; pasimetimo savyje, susiskaldymo taip ilgai negalėjau prisipažinti to akivaizdaus fakto, kad esu bejėgis prieš lošimą, o nepripažinęs negalėjau nieko iš esmės keisti.
Prisipažinti esant priklausomu, iš vienos pusės, pasiduoti, kapituliuoti prieš tai, kad yra prarastas saiko kontrolės taškas, kitais žodžiais, atsisėdus lošti, niekuomet neišeis pasakyti sau: „stok, gana“. Iš kitos pusės, tai nepasiduoti vilčiai, iliuzijai, kad „šįkart man išeis susitvarkyti, šįkart truputį palošiu, kažkiek išlošiu, atsistosiu ir išeisiu su pelnu“. Tai savotiška įtampa, savotiška vidinė kova. Susitaikymas esant priklausomu nuo lošimo, kartu, yra ir nesusitaikymas. Nors ir nelošiu trejus metus, visvien vadinu save Priklausomu, maža to, kad vadinu, įsisąmoninau, kad jeigu sustosiu, užsimiršiu, yra tikra grėsmė atsidurti tame purve, kuriame jau buvau. Prisipažįstu, kad esu bevalis atsispirti lošimui, būtent tas prisipažinimas suteikia valios atsispirti lošimui, bet jei tik stabtelsiu, jeigu tik patikėsiu, jog turiu valios atsispirti, – iškart iškyla grėsmė išbandyti tą valios stiprybę. Išlikti neužlošus tai nesivilti, kad galiu išlošti (būtent šios vilties vedami žmonės eina lošti), kartu, aiškiai suvokti save, kaip bet kuriuo metu galintį (turintį tam visas laisves), bet atsisakantį eiti lošti žmogų. Aš neišsižadu lošimo, sakydamas sau „niekada gyvenime nebelošiu“, nes taip jau elgdavausi lošdamas, sakydavau „dabar, vieną kartą nueisiu, palošiu, paskui išsižadėsiu lošimo ir nebelošiu niekada“ taip apgaudavau save, visuomet būdavo tas „dar kartas“ ir nebūdavo to „niekada“. Kur kas paprasčiau kasdieną, kaskart sakyti sau: „šiandien, dabar neisiu lošti, o kaip bus rytoj, nežinau“. Kita vertus, išsižadėti lošimo, sakyti „niekada nelošiu“ tai suvaržyti savo laisves, tai turėti gyvenimo tikslą – niekuomet nelošti.
Autobusas įvažiavo į Klaipėdą. Klaipėdoje mane pasitiko draugai, todėl su Priklausomu, gal kiek skubotai, teko atsisveikinti. Penktadienį ir šeštadienį iki išnaktų šėlom džiazuose, sekmadienį važiavau į Pakutuvėnus. (Pakutuvėnai, mes visi vadinam Pakūta, tai vienkiemis-bažnyčia – viduryje laukų stovinti bažnyčia, žinau tik vieną vietą, iš kurios, ir tai labai tolumoje, matosi keli trobesiai, labai graži gamta, Minijos landšaftinis draustinis, nuostabūs žmonės ir, žinoma, Dievas, surenkantis juos tenai). Po kaitinančio ir triukšmingo džiazo, rimtis ir susikaupimas mišiose, nuoširdus duonos laužymas pietų metu, gaivinančiai šaltas Minijos vanduo.
Iš Pakūtos išvažiavau paskutiniu autobusu, Šiauliuose turėjau būti apie dešimtą valandą vakaro. Buvau nuvargęs, todėl, tik įsėdęs autobusan, užsnūdau. Atsibudau Kuršėnuose. Mane paviliojo kelias, todėl išlipau iš autobuso ir išėjau į vasaros sekmadienio nakties garsus. Kurį laiką žygiavau nieko negalvodamas, klausiausi kartas nuo karto vis dar pravažiuojančių automobilių, pievų svirplių ir besisukančių planetų garsų. Paskui išgirdau Priklausomą ir iškart, kai tik išgirdau, prisiminiau, kad jo ilgiuosi, kartu, aptikau paaiškinimą sau, kodėl išėjau į tamsą:
„Esu ne kartą girdėjęs žmones skundžiantis, kaltinant save, dažniau kitus, dėl kažko, kas įvyko praeityje – pradedant gailėjimusi dėl Sovietų okupacijos, baigiant nesėkmingomis vedybomis, ar gailesčiu to, kad nesimokė mokykloje ir neklausė tėvų. Aš nesigailiu nieko, kas įvyko su manimi, nes be tų įvykių, manau, nebūčiau, koks esu dabar. Ar aš sau patinku? Taip, žinoma, iš dalies, bent jau patinku tiek, kad nenoriu būti niekuo kitu. Kaip tai kvailai neskambėtų, bet aš dėkingas, kad esu Priklausomas, kad turiu nepagydomą ligą. Jeigu teisus Kierkegaardas sakydamas – visi žmonės serga, bet ne visi tai žino – tuomet lošimas man parodė mano ligą ir dabar aš jau tai žinau, o įspėtas, vadinasi, ginkluotas. Jeigu ir ko išmokau gyvenime, tai, atsigręžęs į praeitį, matau, kad išmokau būtent tuomet, būtent tais gyvenimo etapais, kuriuos vadinau „sunkiais“. Mintimis labai dažnai sugrįžtu į tą dvokiančią fermos tamsą, matau save sulaužytą ir bejėgį. Ar reikia sakyti, kad melstis pradėjau, tik iš savanaudiškų paskatų, tik todėl, kad norėjau gyventi? Malda buvo vienintelė viltis išsigelbėti. Pradėjau melstis tik vildamasis stebuklo, kad gyvensiu toliau, vildamasis to, kad „viskas bus gerai“. Mintys nuskubėdavo į priekį, aš mačiau save gyvenantį tvarkingą ir padorų gyvenimą, besielgiantį vien tik „gerai“. Bet kartu, man pynėsi žodžiai, aš negalėjau atsiminti, ar „tesie Tavo valia“, ar „teateinie Tavo valia“. Aš maniau, kad prisiminti maldą yra nepaprastai svarbu, bijojau, kad jei neprisiminsiu, mano malda bus neišklausyta, ir būtent dėl šios priežasties, viltis išgyventi menko ir menko. Netaisyklinga malda, galima sakyti, buvo neviltis vilčiai, tai yra, siena skubančioms į priekį viltingoms mintims gyventi „gerai“ ir „teisingai“. Juk viltis – tai mano norai, viltis yra būtent tai ko noriu aš, viltis – tai nepriėmimas to, ką siunčia likimas, viltis – tai iliuzijos užstojančios pasaulį, gyvenimą, likimą, Dievo valią. Kažkurią akimirką nebeliko vilties, nebeliko manęs, ta prasme, mintys nukrypo ne į save patį, ne į mano paties gyvenimą, užmiršau pats save, jeigu taip galima sakyti, mintys ir malda nukrypo į Dievą. Dabar aš neabejoju vienu, kad tuometinė „netaisyklinga“ malda, panaikinusi viltį, pagimdė tikėjimą. Kol yra viltis, kol yra iliuzijos, tikėjau viltimi, tikėjau iliuzijomis, tikėjau tuo, kuo norėjau tikėti, todėl Dievas, galima sakyti, buvo nereikalingas. Ar galima esmiškai tarti: „tesie Tavo valia“, kai visu savimi noriu gyventi, maža to, gyventi ne dabar, o gyventi vėliau? Patikėti, kad Dievas visagalis, vadinasi, susitaikyti ir su ta mintimi, kad mane gali užmušti, sakyti: „tesie Tavo valia“, vadinasi, patikėti, kad gali būti ne taip, kaip aš noriu, vadinasi, sutikti su tuo, kad bus taip, kaip turi būti. Manau, tikėjimas yra tuomet, ir tik tuomet, kai paaukoju savo viltis, kai besąlygiškai atsisakau „paskui“ ir priimu „dabar“.
Kiek girdėjau, vienas iš Budizmo pagrindų būti dėmesingu tam, ką darai, Camus šneka apie sąmoningumą, man svarbu būti blaiviu. Manau, tai vienas ir tas pat. Būti blaiviu, tai visų pirma, negyventi iliuzijose, galima sakyti, nesivilti, kad ir kaip bebūtų sunku, gyventi nepasiduodant, gyventi nepergyvenant (peršokti per griovį) į priekį, kai „viskas bus gerai“. Būti blaiviu – gyventi kiek įmanoma labiau „čia ir dabar“. Būti blaiviu – gyventi nenusidedant. Principas „šiandien, dabar nelošiu“ galioja ir „šiandien, dabar gyvenu, kas bus ryt, nežinau – ateitis parodys“. Atsisakymas viltis ateitimi, pašalina ir ateities baimę. Antrame filme „Matrica“ Morfijus kreipiasi į požeminio miesto gyventojus tokia mintimi: „Nors mums gresia didelis pavojus, mašinų armija artėja prie miesto sienų, bet aš ramus stoviu prieš jus. Mane palaiko tikėjimas, bet tikėjimas ne tuo, kad viskas bus gerai, o tuo, kad mes jau šimtą metų kariaujam ir vis dar nenugalėti.“ Kažką panašaus galėčiau pasakyti ir apie savo tikėjimą, gyvenu ramus ne todėl, kad turiu viltį, jog ateityje „viskas bus gerai“, o todėl, kad atsigręžęs į praeitį matau, kad viskas buvo „gerai“, mane padarė tvirtesnį tai, kas manęs nesugniuždė. Tikiu ne tiek „amžinu gyvenimu“ (nors tai nereiškia, kad aš juo netikiu, tiesiog „nekvaršinu“ galvos, nebandau įsivaizduoti savęs jame), kiek tikiu Prisikėlimu, Atgimimu, Velykomis.
„Kvailys, prisipažinęs, jog yra kvailys, jau nebėra kvailys“ – sakė Dostojevskis. Priklausomas, prisipažinęs, kad yra Priklausomas…? Apie laisvę, kad ir kiek daug apie ją esu galvojęs, nedaug ką galiu pasakyti. Nebent tik:
„Prieš kokius penkerius metus sugrįžau į bažnyčią. Sunkiausia mišių vieta būdavo, kai žiūrėdami vienas kitam į akis, žmonės linkėdavo ramybės. Aš neturėdavau kur dėti akių, negalėdavau pažiūrėti žmonėms į akis, jausdavausi nemaloniai, norėdavau, ne ištiesti kitam ranką, o bėgti nuo jo, vien todėl, būdavo sunku prisiversti nueiti į mišias. Ir visai nesenai, gal prieš kelias savaites, lygiai taip pat linkėjome vieni kitiems ramybės. Kažkas man „užėjo“ ir aš ne tik į akis žiūrėdamas padaviau aplinkui mane stovėjusiems žmonėms ranką, bet dar ir draugiškai juos apkabinau. Tą pasikeitimą, kai norisi ne bėgti nuo žmogaus, o eiti jo pasitikti, turbūt galėčiau pavadinti laisve.“
Parpėdinau namo. Nors norėjau valgyti, bet buvau per daug pavargęs, kad ką nors gaminčiausi. Ryt pirmadienis, prasideda darbo savaitė, septintą keltis į darbą, miegui liko tik keturios valandos. Pralėkė dar vienas savaitgalis. Akimirką prieš užmiegant, dingtelėjo mintis, kad labai gerai pasiilsėjau per šias kelias dienas. Besidžiaugdamas šia mintimi, laimingas užmigau.
Nedrąsus esė. Filosofijos įvado kursinis. Pirmas kursas 2005ieji
p.s.jei patiko šitas tekstas juo galite dalintis. Net – prašau pasidalint. Norėčiau būt skaitomas. Ačiū

Klaipėdoje laukiama besigydančiųjų nuo priklausomybės – išduodami nedarbingumo pažymėjimai 28 dienoms

© Shutterstock

Besigydantiems nuo priklausomybės, kartą per metus gydytojai jau išduoda nedarbingumo pažymėjimą ne 15-kai dienų, kaip anksčiau, bet 28-ioms. Įstatymu numatyta, kad šią teisę taip pat įgijo pacientai turintys priklausomybę nuo azartinių lošimų, rašoma pranešime spaudai.

Įsigaliojus pokyčiams, Respublikinio priklausomybės ligų centro Klaipėdos filialas laukia pacientų pagausėjimo. „Daugėjant pacientų, pertvarkėme priklausomybės gydymo „Minesotos“ paslaugą – dabar ji veikia arčiau miesto centro esančiose patalpose ir gali priimti iki 12 žmonių. Sukūrėme daugiau erdvės, yra ir sporto salė, kurioje pacientai gali užsiimti sveikatinimo veikla laisvu nuo užsiėmimų laiku. Tiems, kas nenori gydytis stacionare, turime alternatyvą – ambulatorinę Minesotą, kai pacientas dalyvauja visuose gydymo užsiėmimuose, tačiau po jų grįžta namo, skyriuje nenakvoja. Taigi, turint galvoje įvykusius pokyčius, galima drąsiai sakyti, kad reikiamos sąlygos sveikti nuo priklausomybės Klaipėdoje tikrai yra“, – sako Klaipėdos filialo direktorė Vaida Karulaitienė. Per pastaruosius metus Klaipėdos „Minesotos“ skyriuje gydėsi beveik 100 žmonių. Tai – nemažas skaičius, turint galvoje, kad gydymas trunka keturias savaites. „Iki šiol, pats 28 dienų laikotarpis buvo didelis barjeras – dirbantiems asmenims buvo skiriamas vos dviejų savaičių nedarbingumas, likusias jau reikėdavo „prisidurti“ patiems – iš kasmetinių atostogų ar kuriant istorijas apie „keliones į užsienį“. Žmonės slepia tiek priklausomybę, tiek jos gydymąsi“, – pasakoja V. Karulaitienė.

Filialo vadovė viliasi, kad įsigaliojus naujajai tvarkai dėl ilgesnio nedarbingumo laikotarpio bei pagerinus sąlygas filiale, daugiau žmonių imsis spręsti priklausomybės klausimą. „Baimė kreiptis pagalbos, ligos stigma – visa tai išlieka, bet juk žmogaus gyvenimo kokybė yra svarbiau. Reikia bandyti, pasitikėti specialistais. „Minesotos“ paslauga yra išties intensyvi – pacientai kasdien lanko specialistų vedamus grupinius psichologų ir ergoterapeutų rengiamus užsiėmimus, psichologines grupes, socialinių darbuotojų skaitomas paskaitas, filmų peržiūras, užsiėmimus apie „Dvylikos žingsnių“ programą. Tikrai ne veltui praleidžiamos tos keturios savaitės. Baigus gydymą skyriuje, galima tęsti lankantis konsultacijose ir vartojant atkryčio tikimybę mažinančius medikamentus – priemonių yra, reikia jomis naudotis“, – paaiškina V. Karulaitienė. Priklausomybės ligų centro atstovė spaudai Morgana Danielė teigia, kad plečiantis paslaugų spektrui ir kylant diskusijoms visuomenėje, žmonių informuotumas auga – pernai centras suteikė 15 proc. daugiau ambulatorinių paslaugų, pacientų daugėjo ir stacionare, žmonės dažniau naudojosi ir anoniminio gydymo paslauga. „2019 metus galima pavadinti augančio pasitikėjimo metais – tendencijos keičiasi ir žmonės vis labiau kreipiasi pagalbos, Klaipėda nėra išimtis. Tikimės, kad barjerų gydymui ir toliau tik mažės“, – sako specialistė.

Straipsnis paimtas iš Delfi.lt

Susiruošę gydytis priklausomybę azartiniams lošimams, susiduria su problemomis

Daugiau nei 9 tūkstančiai asmenų Lietuvoje yra išreiškę norą neįleisti juos į lošimų namus. Šiuo metu žmonės, norintys gydytis priklausomybę azartiniams žaidimams, susiduria su problema – negauna jokių ligos išmokų.

Azartiniai žaidimai greitai gali tapti liga. Tuomet kazino žybsinčias lemputes tenka iškeisti į pilkas priklausomybės ligų centro sienas. Atvykusiems 28 dienas taikoma „Minesotos“ programa. Tačiau besigydantiems situaciją apsunkina tai, kad jie negauna jokių ligos išmokų.
„Paprastai šie žmonės susiduria su stigma tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Kai jau tu pasiruošęs gydytis, turi galvoti, kaip išlaviruoti, nes programa, kaip išmokti kovoti, adaptuotis. Tada tu susiduri su sunkumais – man riekia išeiti iš darbo? Naudoti atostogas, imti kažkur kitur biuletenį, kad galėčiau čia atvykti? Taigi prisideda daug klausimų, kurie apsunkina tą sprendimą“, – sako Priklausomybės ligų centro psichiatrė Jolanta Ugnė Vilkaitytė.
Vilniuje per metus „Minesotos“ programa taikoma vidutiniškai daugiau nei 300 įvairią priklausomybę turinčių asmenų. Maždaug dešimt iš jų – lošėjai. Kur kas daugiau asmenų su savo priklausomybe bando kovoti savarankiškai, prašydami jų neįleisti į lošimo namus.

Jei kalbėtume apie laikotarpį nuo 2017 metų, kai atsirado pataisa įstatymo, tai parašyta 9150 prašymų. Vidutiniškai per dieną gauname iki 11 prašymų. Preliminariai galima pasakyti, kad atsiimama apie 20 procentų, bet iš to skaičiaus apie 80 proc. grįžta ir kartoja vėl prašymus. Dažniausiai tokie asmenys išbūna pusę metų, nes minimalus laikas yra pusė metų. Po pusės metų ateina su visokiais pasiteisinimais – aš jau galiu, gal man nėra taip blogai . Gal ir verta save taip pasitikrinti, bet mūsų praktika rodo, jei problema tęsiasi metų metus, tai paprastai ji nedingsta“, – teigia Lošimų priežiūros tarnybos specialistas Olegas Mackevič.
Daugiausia prašymų neįleisti į lošimo namus sulaukiama pavasarį ir rudenį. Bandantiems atsikratyti priklausomybių valdžia meta gelbėjimosi ratą – nuo kitų metų, jei pritars Seimas, besigydantiems nuo svaigalų ligos išmoką bus ilginama nuo 14 iki 28 dienų ir į išmokų gavėjų sąrašą bus įtraukiami ir lošėjai.
„Neteisinga, kad vienos priklausomybės finansuojamos, kitos ne. Sprendžiant šią neteisingumo problemą įtraukti lošėjai, kurių per metus gydosi apie 600. Lėšų papildomai, numatant ir kitus pakeitimus, iš viso reikės apie 700 tūkst. iš „Sodros“ biudžeto“, – tikina Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.
Specialistai pastebi, kad kovoti su lošimo priklausomybe reiktų ne tik skiriant ligos išmokas, bet ir vykdant prevenciją dar mokyklose.
„Ypač mažesniuose miesteliuose, kai užimtumas mažas, tai ta problema girdisi labiau. Yra miesteliai, kur nėra jokios lošimų pasiūlos, bet kažkaip vaikai susigalvoja. Tokių signalų gauname, kol kas sunku įvertinti procentaliai, bet lošiamas pokeris mokyklos teritorijoje ir reikia tam užkirsti kelią, nes turi būti lošiama tam skirtose vietose ir ne nuo 13–14 metų“, – pasakoja O. Markevič.
Šiuo metu paciento 28 dienų „Minesotos“ programa valstybei kainuoja apie 1,5 tūkstančio eurų. Ja valstybės lėšomis pacientai gali pasinaudoti vieną kartą per metus.

Straipsnis paitas iš lrt.lt

Sieks, kad azartiniai lošimai būtų mažiau patrauklūs

Seimo Sveikatos reikalų komitetas kartu su Priklausomybių prevencijos komisija bendrame posėdyje išklausė Finansų ministerijos, Lošimų priežiūros tarnybos, Respublikinio priklausomybės ligų centro, Priklausomų asmenų bendruomenės „Aš Esu“ ir kitų atstovų informaciją apie azartinių lošimų kontrolės priemonių įgyvendinimą labiausiai pažeidžiamose visuomenės grupėse.

Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Asta Kubilienė pabrėžė, kad septynioliktosios Vyriausybės programoje esminiu azartinių lošimų kontrolės politikos siekiu įvardintas tikslas – pasiekti, kad pažeidžiamiausios visuomenės grupės būtų apsaugotos nuo neigiamo lošimų poveikio ir būtų sustiprinta loterijų žaidėjų interesų apsauga, o patys azartiniai lošimai visiems visuomenės nariams taptų mažiau patrauklūs.
Vyriausybės programoje nustatyti ir aiškūs įsipareigojimai: griežtinti labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugos nuo galimo neigiamo lošimų poveikio reikalavimus, įskaitant lošimų reklamos reikalavimus, buvimo lošimo vietose ribojimus ir kt., didinti pažangiomis technologijomis pagrįstą lošimų kontrolę, tobulinti loterijų reglamentavimą, siekiant užtikrinti loterijų žaidėjų interesų apsaugą.
Posėdžio metu buvo pažymėta, kad 2017 m. Lietuvoje 43 savivaldybėse veikė 12 azartinius lošimus organizuojančių bendrovių, iš jų 6 bendrovės organizavo nuotolinius lošimus. 2017 m. lošimų ir didžiųjų loterijų sektoriuje dirbo 2530 darbuotojų, iš šio verslo bendrai į biudžetą gauta 33,1 mln. eurų mokesčių.
Posėdžio metu buvo atkreiptas dėmesys, kad šiuo metu Azartinių lošimų įstatymas nereglamentuoja lošėjų apsaugos ir probleminių lošimų prevencijos priemonių. Nuo 2017 m. gegužės 1 d. asmenų prašymai neleisti lošti ir dalyvauti nuotoliniuose lošimuose registruojami Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre, kurio 2018 m. kovo 27 d. duomenimis įregistruoti 3537 prašymai, iš kurių 85 proc. 18–40 metų, t. y. pačio darbingiausio amžiaus, žmonių.
Apskaičiuota, kad dėl šių probleminių lošėjų Lietuvoje kenčia mažiausiai 70 tūkst. jų aplinkoje esančių asmenų, t. y. beveik tiek žmonių, kiek gyvena Alytuje ir Ukmergėje. Šie žmonės patiria finansines, socialines, psichologines ir kitas problemas, kurių sprendimui nepakanka esamų teisinių priemonių.
Posėdžio metu, taip pat, buvo išsakytos pastabos, kad poveikio priemonės už azartinių lošimų organizavimo tvarkos pažeidimus yra taikomos fiziniam, o ne juridiniam asmeniui, todėl ne visuomet yra efektyvios ir proporcingos ūkio subjekto, ar padaryto pažeidimo masto, atžvilgiu.
Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė A.Kubilienė ir Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkė Laimutė Matkevičienė atkreipė dėmesį, kad šiuo metu Seime yra svarstomi Azartinių lošimų įstatymo pakeitimo ir Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pakeitimo projektai, kurių nuostatos padės užtikrinti nepilnamečių ir apribojusių savo galimybę lošti asmenų apsaugą nuo neigiamo lošimų poveikio.
Komisijos pirmininkė L.Matkevičienė pažymėjo, kad reikėtų reglamentuoti ir papildomas Priežiūros tarnybos teises lošėjų apsaugos ir ūkio subjektų priežiūros srityse bei ekonominių sankcijų lošimų ir loterijų organizatoriams skyrimo tvarką, taip pat nustatyti lošimo organizavimo vietų darbo laiką, kuris apimtų ir protingą, ne mažesnį kaip 8 val. laiko tarpą, lošėjų poilsiui.
Komiteto pirmininkės A.Kubilienės nuomone, tikslinga pavesti Vyriausybei parengti ir patvirtinti probleminio lošimo prevencijos programą, kurios tikslas būtų pasiekti, jog azartiniai lošimai visiems visuomenės nariams taptų mažiau patrauklūs ir kurioje būtų numatytos priemonės pažeidžiamiausių visuomenės grupių apsaugai nuo neigiamo lošimų poveikio.
Artimiausių metu planuojama priimti sprendimus dėl priemonių nurodytoms problemoms spręsti.

Straipsnis paimtas iš lsveikata.lt

Aistros lošti kaina – pavojinga saviapgaulė

Jeigu ne nevaldoma aistra lošti kazino, klaipėdietis Julius (vardas pakeistas) šiandien, ko gero, jau būtų sėkmingai savo verslą plėtojantis vyras. Arba toliau tęstų šokėjo karjerą, kurią nutraukė patekęs į azartinių lošimų pinkles. Iš jų jaunam vyrui ištrūkti pavyko tik Lošimų priežiūros tarnybai pateikus prašymą neleisti lošti.

Svajonės prieš kazino nublanko

Julių azartiniai lošimai įtraukė netikėtai. Baigęs vidurinę mokyklą, jis iš Telšių persikraustė gyventi į uostamiestį. Čia įstojo į Klaipėdos universitetą, choreografijos studijas. „Nuo vaikystės svajojau tapti profesionaliu šokėju. Dar pradinėse klasėse pradėjau lankyti šokių būrelius, būdamas 7-erių rankose laikiau pirmąjį savo aukso medalį, iškovotą tarptautinėse varžybose. Tą akimirką sau prisiekiau: užaugęs varžysiuos aukščiausio lygio konkursuose. Troškau save realizuoti šokio pasaulyje, o vėliau – net įkvėpti jaunuosius šokėjus: dėstyti universitete“, – nostalgiškai prisiminė pašnekovas.
Vaikinas kryptingai siekė savo svajonės: ne tik lankė studijas, tačiau aktyviai įsiliejo į keletą šokių kolektyvų „Siekti karjeros reikėjo pinigų. Kiekviena išvyka, kostiumas, konkursų dalyvio mokesčiai kainavo šimtus eurų. Turtingų tėvų neturėjau, tad už viską mokėti reikėjo pačiam. Iš pradžių įsidarbinau kavinėje, tačiau šokėjo ambicijoms tobulėti aukščiausio lygio tarptautiniuose kongresuose atlyginimo nepakako. Nusprendžiau išbandyti save versle: įsteigiau įmonę, pradėjau prekiauti automobilių dalimis. Iš pradžių sekėsi puikiai, tačiau po metų sutartį nutraukė pagrindinis užsakovas, tad bankrutavome. Neturėjau pinigų net susimokėti nuomai už butą. Nevilties apimtas pravėriau kazino duris“, – lemtingo gyvenimo posūkio užuomazgas dėstė Julius. Jis pasakojo, kad pirmą kartą „pastatė“ 10 Eur, laimėjo – 1000 Eur. Vėl lošti Julius atėjo jau kitą dieną. Laimėjus kazino jį įtraukė žaibiškai, o lošimas tapo svaigia apgaule. Nebeegzistavo laikas, nebeliko svajonių, vaikinas nutraukė choreografijos studijas.

Skolos siekė tūkstančius

Penkerius metus Juliaus visas gyvenimas sukosi tik apie kazino. Jis atvirai kalbėjo, kad kiekvieną dieną užmigdavo ir atsibusdavo su mintimis, kaip išlošti. Jaunuolis kasdien suko galvą, iš kur pasiskolinti kuo didesnę sumą, kurią galėtų „pastatyti“ lošimo namuose. „Kurdavau istorijas. Draugams, šeimai sakydavau, kad sugedo mašina, mane apvogė. Vėliau suokiau, kad reikia mokėti už studijas. Esu net pamelavęs, kad sukėliau eismo įvykį ir turiu padengti 3000 eurų padarytą žalą. Greitai prasidėjo skolinimasis iš greitųjų kreditų bendrovių. Galiausiai pasirašinėdavau skolos vekselius vos pažįstamiems žmonėms. Buvo net minčių apie savižudybę. Aistra lošti nusinešė gyvenimo prasmę ir džiaugsmą“, – skausmingas patirtis prisiminė pašnekovas.

Išgelbėjo prašymas nebelošti

Nuo 2017 metų gegužės 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo pakeitimui, asmenys gali pateikti prašymą neleisti lošti ir dalyvauti nuotoliniuose lošimuose. Būtent šios permainos ir lėmė, kad Julius išbrido iš lošimų liūno. „Prašymą maldavo pasirašyti mirties patale gulinti mama. Tai buvo paskutinis jos noras. Po laidotuvių iškart kreipiausi į Lošimų priežiūros tarnybą. Neslėpsiu, pateikęs prašymą, mažiausiai 50 kartų bandžiau patekti į lošimų namus ir lošti. Tačiau, laimei, nepavyko“, – priimto sprendimo pasekmes vardijo pašnekovas. Jis džiaugėsi, kad pagaliau jo gyvenimas pamažu stojasi į vėžes. Jaunas vyras įsidarbino pardavimų vadybininku vienoje uostamiesčio įmonių ir tyliai svajoja vėl suktis ant parketo.

Šaknys – psichikos sutrikimai

Kaip „Bangai“ aiškino Lošimų priežiūros tarnybos Teisėkūros, personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus specialistai bei psichologai Tatjana Veromej ir Oleg Mackevič, priklausomybė nuo azartinių lošimų – tai psichikos sutrikimas. Kompulsyvūs lošėjai negali kontroliuoti savo impulso lošti net ir tuo metu, kai supranta, kad lošimas sukelia kančias jiems patiems ar jų artimiesiems. „Nepriklausomai nuo aplinkybių, lošimas ar mintys apie lošimą tampa vieninteliu dalyku, kurio geidžia lošiantysis. Jis lošia nepriklausomai nuo savo finansinių galimybių ir nuotaikų. Jie lošia būdami liūdni, linksmi ar prislėgti. Lošimas yra viena klastingiausių žmogaus ydų, kadangi lengvų pinigų iliuzija ir neatsakingas lošimas gali greitai privesti prie finansinio žlugimo“, – dėstė specialistai ir pabrėžė, kad azartinio žaidimo rezultatas yra visiškai atsitiktinis įvykis, skirtingai nuo kitų žaidimų, kurių rezultatai priklauso nuo žaidėjų įgūdžių, sugebėjimų žaisti ir laimėti žaidimą. Lošimų priežiūros specialistų teigimu, probleminis lošėjas gali lošti tiek dažnai, tiek retai. „Jei asmens lošimas kelia psichologinių, finansinių, emocinių, socialinių ir kitų problemų ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams, vadinasi, asmuo turi problemų dėl lošimų. Tačiau „padengdami“ lošiančiojo asmens skolas, artimieji atima iš jo galimybę jausti atsakomybę už savo veiksmus, spręsti problemas savarankiškai, kas dažniausiai veda prie situacijos pasikartojimo“, – pastebėjo psichologė T. Veromej.

Pastūmėja net kompiuteriniai žaidimai

Psichologai akcentavo, kad labai svarbu suprasti, kad nėra vienos priežasties ar vieno faktoriaus, lemiančio, ar asmuo taps priklausomas nuo lošimų ar ne. Tai gali būti lengvų pinigų siekis, noras patirti pakilimus ir nuosmukius lošimo metu, adrenalino vaikymasis, bėgimas nuo vienatvės, būdas stresui įveikti, socialinio statuso siekimas. „Papildomai prie faktorių, lemiančių priklausomybę, galima priskirti lošimų prieinamumą, įsitraukimą į lošimus jauname amžiuje, pratinimasis prie lošimų žaidžiant kompiuterinius žaidimus, anksčiau turėta priklausomybė alkoholiui ar psichotropinėms medžiagoms ir pan.“, – pridūrė Lošimų tarnybos priežiūros specialistai T. Veromej ir O. Mackevič.

Pasak specialistų, probleminį lošėją galima atpažinti, jei asmuo bando atlošti praloštus pinigus; nuslepia lošimą meluodamas ir jam skolinasi pinigų; tam, kad gautų pinigų, pasiryžta vagystei, turto prievartavimui arba sukčiavimui; po lošimo jaučiasi įsitempęs, sutrikęs, piktas, sutrinka dėmesys, koncentracija.


  • Nuo 2017 metų gegužės mėnesio iki 2018 metų kovo 23 d. Lošimų priežiūros tarnyba gavo ir užregistravo 3 505 asmenų prašymus nebeleisti lošti. Per mėnesį vidutiniškai įregistruojami 326 prašymai, per dieną – 11 prašymų. Iš jų – 95 % vyrų; 5 % moterų. 85 % prašymus pateikusių asmenų – 18–40 metų amžiaus žmonės.
  • 2017 metais lošimų organizatoriai už žetonų, bilietų, kortelių pardavimą sulaukė 931 116 875 Eur pajamų. Loterijų apyvarta siekė 91 664 183 Eur. Iš viso Lietuvoje yra 4 494 lošimo įrenginių ir lažybų punktų.
  • Lošimų priežiūros tarnyba ragina būti atsakingus, dėmesingus ir neabejingus savo ir kitų gyvenimams. „Kreipkitės pagalbos ir žinokite, kad pagalbos paieška nėra silpnumo ženklas. Jeigu manote, kad norėtumėte liautis lošę, tačiau nežinote, nuo ko pradėti, skambinkite į Lošimų priežiūros tarnybą telefonais: (8 5) 23 36 241 arba 8 609 66676“, – ragino psichologai. Vertingos informacijos nuo lošimų priklausomybės kenčiantiems lošėjams bei jų artimiesiems pateikta informacinis tinklalapyje www.nebenoriu-losti.lt.
Aistė NOREIKAITĖ

Straipsnis paimtas iš gargzdai.lt

Palūžusias sielas gelbstintys stebukladariai kviečia nelikti abejingiems

123rf. nuotrauka
 
Vilniaus Arkivyskupijos Caritas Priklausomų asmenų bendruomenė „Aš esu” jau beveik 10 metų rūpinasi priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų likimais. Palūžusio žmogaus atsitiesimas ir sugrįžimas į gyvenimą prilygsta tikram stebuklui. Vis dėlto kartais ir stebukladariams prireikia pagalbos.

„Aš esu” pirmininkas kunigas Kęstutis Dvareckas atskleidė, kad šiuo metu bendruomenei trūksta lėšų net visiškai asketiškam gyvenimui, ir ragina neabejingus žmones prisijungti prie velykinės akcijos „Aš esu, nes esi tu“. „Kartu mes galime kur kas daugiau nei po vieną. Kai pavyksta galimybių natas sujungti į melodiją, kai dalinamės vieni su kitais tuo, ką gebame daryti geriausio – vyksta tikri stebuklai. Ką mes darome ir kuo tikime? Bendruomenė „Aš esu” susikūrė prieš beveik dešimt metų ir per tą laiką tapome šimtų nuostabių grįžimo į visavertį gyvenimą istorijų liudininkai. Į mus pagalbos kreipiasi šimtai priklausomų žmonių ir jų artimųjų. Siekiame ilgalaikių rezultatų, todėl vykdome reabilitacijos ir reintegracijos programas, su priklausomybės ligų paliestomis šeimomis dirba patyrusi sielovadininkų, psichologų, socialinių darbuotojų, gyd. psichiatrų ir kitų specialistų komanda.

Stengiamės plačiai skleisti kitokio gyvenimo viltį ir nuosekliai dirbame svarbų švietėjišką darbą – leidžiame knygas, rengiame susitikimus-diskusijas apie priklausomybes visoje Lietuvoje. Puikiai suprantame, kad absoliuti dauguma priklausomų asmenų ar jų artimieji yra ne tik fiziškai, dvasiškai, bet ir finansiškai išsekinti šios ligos. Todėl stengiamės, kad sveikimo kelionė mūsų bendruomenėje jiems būtų dovana, avansas, kurį vėliau galės savanoriškai atiduoti, padėdami kitiems. Deja, šiemet mums patiems teko pripažinti, kad bendruomenei nepakanka lėšų net įprastam asketiškam gyvenimui. Tikime, kad yra mūsų darbui neabejingų žmonių ir kartu galime kurti sveikesnę ir saugesnę visuomenę.

Tad nuo dabar iki Šv. Velykų mes skelbiame iniciatyvą „AŠ ESU, NES ESI TU“. Jos metu kviečiame visus, kas tik turi tokią galimybę, finansiškai prisidėti prie pagalbos priklausomybės ligų paliestoms šeimoms. Svajojame šios iniciatyvos metu surinkti dvidešimt tūkstančių eurų, kurie būtini „Aš esu” bendruomenei pilnavertiškai veikti 2018 metais. Jei pavyktų surinkti daugiau lėšų – jos būtų skirtos intensyvesnei pagalbai priklausomų asmenų artimiesiems visoje Lietuvoje“, – teigė K. Dvareckas. Prisidėti prie iniciatyvos „AŠ ESU, NES ESI TU“ galite pervesdami auką į bendruomenės banko sąskaitą LT13 7044 0600 0764 9090 (AB SEB Bankas). Gavėnios ir Velykų laikotarpiu (iki balandžio 30 d.) galite aukoti ir telefonu 1454 (skambučio kaina 2 eurai). Padėti bendruomenei galite ir dalyvaudami paramos koncerte „AŠ ESU, NES ESI TU“, kuris vyks šių metų balandžio 2 d. 19.30 val. Vilniaus Vaidilos teatre.

Straipsnis paimtas iš lrytas.lt

Ieškomas vyras, Tauragės „Top Sport“ lažybų punkte pavogęs piniginę

Kadras iš filmuotos medžiagos / Vagyste įtariamas vyras

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai prašo gyventojų atpažinti vagyste įtariamą asmenį, kuris lažybų punkte „Top Sport“, esančiame Tauragėje, S.Dariaus ir S.Girėno g., galimai pavogė kito asmens piniginę.
Policijos pareigūnai prašo atpažinti vagyste įtariamą asmenį. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus pareigūnai prašo gyventojų atpažinti vagyste įtariamą vyrą, kuris lažybų punkte „Top Sport“, esančiame Tauragėje, S.Dariaus ir S.Girėno g., galimai pavogė kito asmens piniginę. Nusikalstamą veiką galimai įvykdęs asmuo užfiksuotas vaizdo kameromis.

Atpažinus vyrą, vaizduojamą nuotraukose ir video medžiagoje, žinant vyro gyvenamąją vietą ar turint kitos reikšmingos informacijos, pareigūnai prašo pranešti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiajam tyrėjui Sauliui Lakštiniui, tel. nr. 8 700 64339 arba el. paštu saulius.lakstinis@policija.lt arba: Policijos budėtojų telefonu (8 446) 20 270; Anoniminiu policijos pasitikėjimo telefonu (8 446) 61 952; Bendruoju pagalbos telefonu 112.
Vaizdo įrašą galima paiūrėti spustelėjus nuorodą į straipsnio šaltinį.
 
Straipsnis paimtas iš 15 min.lt
 

Loterijos bilietų pirkėjai neatsispiria iliuzinei laimei

A. VALAIČIO asociatyvi nuotr.

Parduotuvėse, prekybos centruose viena iš paklausiausių prekių – loterijos bilietai. Kai kurie pirkėjai per savaitę nusiperka po 1–3, o kiti – ir po dešimtį. Jie tiki laime, atsitiktinumu, likimu, loteriją laiko pramoga ir negaili praloštų pinigų. Žmonės savo noru švaisto pinigus, o loterijos verslo plėtotojai klesti.

Žaidimas be pabaigos

Nedidelėje maisto prekių parduotuvėje Gargžduose teko pastebėti, kad užsukę pirkėjai dažniausiai perka loterijos bilietus. Už 50 centų, eurą, du, bet kai kas negaili ir penkių ar dešimties. Ant momentinių bilietų rašoma, kad galima išlošti 1 000, 5 000, 25 000 ar net

75 000 eurų.

Pirkėjas čia pat azartiškai trina bilietą, puoselėdamas viltį, kad pamatys trokštamą sumą. Pasak pardavėjos, kasdien bilietus perka apie 20 žmonių, kurių amžius – nuo 20 iki 70 metų. Kartais kažkas išlošia 10, 20 eurų, retsykiais – 50 eurų, bet labai retai – šimtą. Tai didžiausia čia išlošta suma.

„Mūsų parduotuvėje vaikai neperka bilietų ir nelošia, – tvirtino pardavėja. – Suaugusieji perka iš pensijos, kiti – iš atlyginimo. Išlošę vėl perka bilietą. Tai azartinis žaidimas, be pabaigos.“ Bet, jos teigimu, nepasitaiko tokių, kurie įsismaginę praloštų visą pensiją ar atlyginimą. Kai kas nusiperka tik retsykiais – laisvalaikio pramogai.

Pardavėja pastebėjo, kad išlošę 20 eurų, pralošia 40. Bet taip pat azartiškai lošiama ir kitose parduotuvėse ir prekybos centruose. Anot jos, kai kurie tiki, kad laimės kodas – gimimo datoje, todėl pagal šiuos skaičius renkasi bilietą.

Pirkti loterijos bilieto niekas neverčia. Žmonės savo noru švaisto pinigus: sumoka valstybei, suneša turtus sukantiems šį verslą. Pardavėja įsitikinusi, kad dalyvauti loterijoje gundo reklama: tu laimėsi. Tačiau niekada neužsimenama, jog pralaimėsi. Žmonės negalvoja, jog kiekvienam išlošusiajam tenka daugybė pralošusiųjų. Kiek turi būti pralošusiųjų, kad laimėtų didžiulę sumą?

Dalyvauti loterijoje skatina ir svajonė laimėti milijoną. Beje, kadaise vienas rajono gyventojas išlošė milijoną, tačiau tai jam tik priartino amžinybės slenkstį.

Milijono neišlošę, bet nenusivylę

Anksčiau gargždiškis Juozas per savaitę pirkdavo ne mažiau nei 5 loterijos bilietus. Tai truko dešimtmetį. Vyras svajojo išlošti daug pinigų, tačiau nemažai jų išleidęs nieko nelaimėjo. Aplinkiniai traukdavo per dantį: tiek loši ir nieko neišloši.

„Didžiausias mano laimėjimas buvo 48 litai, – prisipažino pašnekovas. – Iš pradžių kaupiau loterijos bilietus, nes buvo žadama, kad po metų jie dar kartą dalyvaus žaidime. Sukaupiau kupetas bilietų, bet jokio žaidimo nebebuvo.“

Juozas pirko bilietus, nes jam atrodė, kad vis tiek kada nors išloš. Tačiau daugiau nei lito ar dviejų laimėjo. Negirdėjo, kad pažįstami, draugai būtų išlošę. Kartais jam padovanodavo bilietų, bet irgi nieko nelaimėjo. Kitiems Juozo padovanoti loterijos bilietai irgi nebuvo laimingi. „Be reikalo išmečiau pinigus, bet jau nesusigrąžinsi“, – ištarė vyras.

Daug pralošęs Juozas ir dabar per savaitę nusiperka vieną kitą loterijos bilietą: o gal šį kartą nusišypsos laimė?

Kas mėnesį po kelis loterijos bilietus perkanti gargždiškė Regina prisipažino, kad tai ją traukia. „Kadaise man išbūrė, kad išlošiu daug pinigų, – sakė ji. – Išlošiu dažnai, bet nedaug. Didžiausias mano laimėjimas – šaldytuvas. Prieš kelerius metus jį išlošiau prieš Kalėdas.“

Regina sakė tada nepatikėjusi savo laimėjimu: dešimtį kartų tikrino bilieto numerį. Išlošia ir nedideles pinigų sumas, kurias vėl investuoja į bilietus. Ji teigė nesanti azartiška žaidėja – tik mėgėja, ir tai priklauso nuo nuotaikos. „Galvoju, kad pralošusi nesu“, – linksmai sakė pašnekovė.

Gargždiškis Danielius kiekvieną savaitę loterijos bilietui išleidžia eurą. Didžiausia pramoga jam – per televiziją stebėti žaidimo procesą. Net savo žmoną buvo prišnekinęs dalyvauti loterijoje, bet nieko nelaimėjusi ši daugiau nebelošia.

Prieš kelerius metus Danielius išlošė fotoaparatą. Tačiau neslėpė, jog nemažai pinigų pralošė. „Ką padarysi, kad nesiseka, – šyptelėjo pensininkas. – aistringas lošėjas nesu. Matau, kad kiti perka daugiau bilietų, netgi senukai, stokojantys pinigų.“

Žalos nepastebi

Seime pasiūlyta uždrausti jaunesniems nei 16 metų asmenims įsigyti loterijos bilietų. Mat siekiama vaikus apsaugoti nuo rizikos tapti priklausomiems. Profesoriaus dr. Gedimino Navaičio teigimu, Lietuvoje loterijos bilietai perkami nežalingai. Trečdalis tyrimo metu apklaustųjų per mėnesį skiria tam nuo 5 iki 10 eurų. „Loterijose pralošusio santaupas ar savo būstą neaptikta, – tvirtino jis. – Lietuvoje yra nuo lošimų priklausomų asmenų, kurie gali gydytis, prašytis neįleidžiami į lošimo vietas, tačiau nėra nė vieno, besigydančio nuo potraukio dalyvauti loterijose ar prašymo, kad loterijos bilietai jam nebūtų parduodami.“

Ne visi žmonės perka loterijos bilietus, bet mėgsta stebėti žaidimo procesą per televiziją: kažkas išlošė 100 tūkst. eurų, kažkas – automobilį… Bet kiek reikėjo nupirkti bilietų, kad sukauptų tokias sumas.


KOMENTARAS

Psichologė Daiva Grikšienė:

  • – Loterijos bilietai dažniausiai perkami tikint lengvai užsidirbti. Yra atsitiktiniai ir periodiškai juos perkantys asmenys. Pastarieji bando išskaičiuoti algoritmus, prognozuoti, kada tikėtis sėkmės. Atsitiktiniai perka loterijos bilietus tikėdami savo sėkme ir siekia malonumo, minimalaus azarto.

    Priklausomybė loterijai išsivysto pamažu: bilietus perka nuolat, nepastebėdamas, kiek išleidžia, kad laimėtų. Dažniausiai sustabdo artimieji, susizgribę, kad žmogus daugiau išleidžia nei uždirba. Vienkartiniai laimėjimai nebeatperka nuolatinių išlaidų.

    Reikia kalbėtis su lošėju, ar jaučia ribas, kada turi sustoti pirkti loterijos bilietus, ar skaičiuoja, kiek laimi ir pralaimi. Į azartą įsitraukusieji jau nebeskaičiuoja. Išlošęs nedidelę pinigų sumą tikisi, jog kitą kartą bus didesnis laimėjimas. Dar didesnis azartas kyla išlošus daug. Išlošusieji jaučiasi laimingi.

    Loterijos žaidimai tampa šeimos ritualu: visi perka, brauko ir žiūri televizijos laidą, ar laimės. Vienkartinis ritualas nėra blogai – jis suburia, sujungia šeimą.

    Neteko matyti statistikos, kad būtų prasilošusiųjų loterijoje. Tai nevertinama kaip sunki priklausomybė – socialinė aplinka loteriją vertina kaip pramogą ir neįžvelgia grėsmės. Bilietai kainuoja nebrangiai – susidaro įspūdis, jog pinigų juos įsigyjant išleidžiama mažai.

Virginija LAPIENĖ

Straipsnis paimtas iš Gargzdai.lt

Daugybę žmonių apgavęs buvęs radijo laidų vedėjas sulaukė atpildo valandos

Ketvirtadienio rytą Vilniaus miesto apylinkės teismas dar kartą atvertė Pauliaus Bukausko bylą. Šį kartą tam, kad paskelbtų nuosprendį ir padėtų tašką šio sukčiaus istorijoje.

Išmušė atpildo valanda P. Bukausko vardas ne vienam į atmintį įsirėžė skausmingai. Pastarasis jau tada lobo apgaule išviliodamas iš nepažįstamųjų asmenų turtą – dažniausiai tai būdavo „Apple“ įranga, vėliau jis ėmėsi įvairios vaizdo aparatūros. Vilniaus miesto apylinkės teismo atstovė spaudai Rūta Trimailovienė DELFI patvirtino, kad šio posėdžio metu buvo paskelbtas nuosprendis: „Teismas P. Bukauską pripažino kaltu ir paskyrė galutinę bausmę – vienerius metus laisvės atėmimo. Bausmės vykdymas atidedamas dvejiems metams įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu tęsti darbą, nesilankyti azartinių žaidimų vietose ir nežaisti azartinių žaidimų“.

 

Negana to, P. Bukauskui teks atlyginti ir žalą. Iš viso nukentėjusiesiems P. Bukauskas turės sumokėti 18 590 eurų. Dar vasarį Vilniaus apskrities VPK Komunikacijos poskyrio specialistas Paulius Radvilavičius DELFI pasakojo, kad asmens veika nagrinėjama tiriant atskirus epizodus, žala nesumuojama į bendrą rezultatą, todėl baudžiant šį asmenį negalima taikyti baudžiamajame kodekse numatyto straipsnio, tačiau po kelių mėnesių situacija pasikeitė. Jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Vilniaus miesto apylinkės teismo atstovė spaudai Rūta Trimailovienė DELFI pasakojo, kad P. Bukausko byloje buvo sunku pasispirti į priekį, nes vaikinas vengdavo dalyvauti teismo posėdžiuose, tačiau spalį vaikinas drįso peržengti teismo slenkstį. Baudžiamoji byla P. Bukauskui buvo iškelta už sukčiavimą, turto iššvaistymą ir dokumentų klastojimą ar disponavimą suklastotais dokumentais. Spalvinga sukčiaus karjera Nuo P. Bukausko nukentėję asmenys DELFI pasakojo, kad jis atrodė patikimas, o be to – žinojo labai daug asmeninės informacijos apie draugus ir panašiai, tad įtarimų, kad kažkas blogo gali nutikti – nė nebuvo. Vis dėlto kurį laiką neatgavus savo aparatūros nukentėjusieji ėmė ieškoti informacijos ir domėtis žmogumi, kuriam patikėjo savo turtą. Daugelis kreipėsi ir į policijos pareigūnus, tačiau, kaip DELFI tikino kai kurie nukentėję asmenys, ne visi išdrįso kreiptis ir viešinti savo bėdas, nes nenorėjo pripažinti, kad taip lengvai paslydo. Su DELFI bendravęs nukentėję asmenys kėlė prielaidą, kad P. Bukauskas gali būti įklimpęs į azartinius lošimus. Esą jis pasiskolina brangios įrangos, ją užstato ir už gautą pinigų sumą tenkina savo azartą. Sėkmės atveju įranga savininkams grąžinama laiku, nesėkmės kiek vėliau, o blogiausiu atveju įranga gali niekuomet nepasiekti tikrojo savininko. Vis dėlto net ir susigrąžinus įrangą nėra taip, jog nuostolis yra visiškai atlyginamas. Pašnekovai skaičiavo, kad jų turima aparatūra per mėnesį gali atnešti net kelis tūkstančius eurų pelno. P. Bukausko veiksmų strategija Dar vasarį DELFI rašė apie P. Bukausko sukčiavimus, tuomet jis iš žmonių išviliodavo daugiausia nešiojamus kompiuterius, vėliau jį pradėjo vilioti vaizdo aparatūra. „Paskambinęs vaikinas prisistatė, kad skambina su mano kolegos rekomendacija. Jis atrodė patikimas, nes kolega, iš kurio gavo rekomendacijas, šiaip jų niekada nedalija, o įranga, kurią turiu, yra labai specifinė, jos ieško ne bet kas, – pasakojo pašnekovas, nenorėjęs atskleisti savo vardo. – Beje, dar prieš kelias savaites buvau gavęs vieną keistą žinutę dėl kameros nuomos, tuo metu jos neišnuomojau, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tas pats asmuo, tik kita pavarde“. Anot pašnekovo, P. Bukauskas stengėsi įgyti nuomotojo pasitikėjimą, tad pirmąjį kartą įrangą grąžino, tačiau netrukus vėl paprašė paslaugos. Anot nukentėjusiojo, jis suprato, kad kažkas negerai tik tuomet, kai P. Bukauskas pradėjo slapstytis. „Iš pradžių jis atsiliepė, tačiau vėliau dieną, dvi, tris jis buvo dingęs. Susisiekiau su kolegomis, užsiimančiais panašia veikla, kaip ir aš, domėjausi, ar jie nebuvo su juo susidūrę. Tačiau tik tada, kai patikrinau jo vardą „Google“ paieškoje ir radau straipsnį apie jį, supratau, kas jis toks, o ir kolegos atsiliepė – pradėjo pasakoti, kaip jis veikia“, – tęsė pašnekovas. Vaikinas neslepia, net ir iš kitų kolegų sužinojęs, jog pakliuvo į sukčiaus pinkles, naiviai tikėjosi, kad viskas baigsis laimingai. Tik tuomet, kai jis jau kreipėsi į policijos pareigūnus, sulaukė skambučio, kad jo nuosavybė bus grąžinta. „Man paskambino ir pasakė, kad fotoaparatą atveš taksi vairuotojas, tačiau kalbėjo labai neaiškiai, kad reikia kažką išpirkti iš lombardo ar panašiai. Žinodamas, kad žmonės jau buvo susidūrę su panašia situacija, suskubau klausti, iš kokio lombardo. Sužinojęs adresą staigiai ten nulėkiau“, – istoriją tęsė į sukčiaus pinkles įsipainiojęs vaikinas. Fotoaparatą jis rado ir dar stovėdamas lombarde iškvietė policiją. Tiesa, taip paprastai savo įrangos vaikinas neatgavo. Dėl pradėto ikiteisminio tyrimo jo fotoaparatas buvo konfiskuotas, tačiau dėl operatyvaus policijos pareigūnų darbo jau po savaitės galėjo jį atsiimti. „Esu dėkingas kolegoms, draugams ir ypač Vilniaus Policijai, kad padėjo šioje situacijoje. Be operatyvaus pareigūnų darbo ir kolegų suteiktos informacijos savo turto nebūčiau nei radęs, nei atgavęs“, – teigė nukentėjusysis.

Straipsnis paimtas iš http://www.delfi.lt/veidai/zmones/daugybe-zmoniu-apgaves-buves-radijo-laidu-vedejas-sulauke-atpildo-valandos.d?id=72963340delfi.lt