Straipsniai

Prasilošusio jaunuolio mama: „Noriu įspėti jus apie tai, ką visi nutyli“

Tūkstantinės skolos, nuolatinė įtampa ir neužtikrintumas dėl ateities – tokia į lošimus įnikusių žmonių artimųjų kasdienybė, ir tik retas ryžtasi apie tai kalbėti viešai. Naujienų portalui lrytas.lt savo istoriją norėjusi papasakoti Eglė (pašnekovės vardas pakeistas. – Red.) pasiryžo atvirai papasakoti, ką išgyvena tėvai, kurių vaikai įklimpę lošimų liūne.

Pašnekovė teigė norinti įspėti visus lošėjų artimuosius, kad nuo gegužės pirmosios pasikeitus įstatymui anksčiau pateikti prašymai drausti lošti nebegalioja. Ji pati tai sužinojo itin nemaloniu būdu – kai jos 23 metų sūnus vėl prisiėmė greitųjų kreditų ir įniko į lošimus. Lošimų priežiūros tarnyba teigia, kad žinutes apie pasikeitusią tvarką buvo išsiųstos daugiau nei penkiems tūkstančiams asmenų.
Lošti pradėjo įsidarbinęs
Paklausta, kaip supratusi, kad jos sūnus priklausomas nuo lošimų, pašnekovė teigė. kad tai neįvyko per vieną dieną, o viskas dėliojosi pamažu. Vos baigęs mokyklą jaunuolis išvyko padirbėti į užsienį. Pirmieji įtarimai mamai kilo tuomet, kai gerą darbą turinčiam ir laiku atlyginimą gaunančiam jaunuoliui ėmė vis trūkti pinigų.

Eglės sūnus iš pradžių įklimpo į internetines lažybas dėl sporto rezultatų. „Kai jau paprašė pinigų, nes asmeninis daiktas atsidūrė lombarde, suvokiau, kad situacija bloga. Vėliau į užsienį išvyko ir kitas mano sūnus, tad prirėmė brolį prie sienos. Sužinojau, kad sūnus jau spėjo dėl lošimo pasiimti kreditų, vėliau juos man teko dengti, bet ir tada jis nesustojo. Skolos augo, tad reikalavau, kad grįžtų į Lietuvą ir gydytųsi“, – atviravo moteris. Pašnekovė pripažino, jog tam, kad padengtų sūnaus pasiimtus kreditus, jai teko iš banko skolintis devynis tūkstančius eurų. Moteriai teko dengti ne tik dėl lošimų atsiradusias skolas, bet ir sūnaus namo nuomos užsienyje įmokas. Pinigai, kurie turėjo būti sumokėti už nuomą, tai pat buvo pralošti. „Būdavo taip, kad savo banko sąskaitoje jis turėdavo 14 tūkst., litais, bet juos ir pralošdavo. Jį būdavo apėmęs azartas, kad galima išlošti“, – pasakojo jaunuolio mama.
Lietuvoje lošė toliau

Prieš sūnui grįžtant į Lietuvą moteris jau buvo pasidomėjusi ir sužinojusi, kad jis galėtų mėnesį praleisti Priklausomybės ligų centre, o paskui dar du mėnesius lankytis pas specialistus, bet vos grįžęs vaikinas gavo darbą, tad mama leido gydymą atidėti. „Bijojau, kad dėl ilgo nedarbingumo sūnus turės nemalonumų darbe. Žinoma, elektroninės bankininkystės korteles ir prisijungimus turėjau aš ir pinigų duodavau tik smulkioms išlaidoms. Žinoma, jei tik suspėdavau jo atlyginimą persivesti į savo sąskaitą, jei ne – tuos pinigus jis pralošdavo. Anglijoje įsigytas mobilusis telefonas vėl atsidūrė lombarde, prasidėjo nuolatinis melavimas“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad prasidėjusios nors ir menkos melagystės jau yra ženklas, kad žmogus turi priklausomybę.
Tikėjosi, kad kariuomenė perauklės

Eglė tikino, kad manė radusi dar vieną išeitį: ji privertė sūnų įsirašyti į savanorių šauktinių sąrašus. Mama vylėsi, kad kariuomenėje vaikinas bus užsiėmęs ir atlikdamas tarnybą paprasčiausiai neturės laiko lošti. „Neturėdamas didelio darbo stažo Lietuvoje mano sūnus sugebėjo pasiimti tris greituosius kreditus, kurių bendra suma sudarė apie tūkstantį eurų. Jis juos ėmė ne skoloms padengti, o tam, kad galėtų lošti. Neįtikėtina, bet ir būdamas kariuomenėje jis sugebėjo pasiimti greitųjų kreditų. Apie juos sužinojau tik tuomet, kad į paštą buvo atsiųstas raginimas sumokėti“, – pasakojo moteris. Mamai pareikalavus, kad sūnus užpildytų prašymą drausti jam lošti, ji vėl buvo apgauta, mat jaunuolis pamelavo, kad prašymas užpildytas. „Jis ten net nenuėjo, o kažkokia jo priprašyta mergina telefonu man patvirtino, kad neva viskas gerai. Juk neisi iš paskos, jis – suaugęs žmogus“, – sakė pašnekovė. Vėliau moteris vis dėlto pasirūpino, kad sūnus parašytų prašymą neleisti jam lošti ir imti greitųjų kreditų. Įklimpęs į lošimą jaunuolis ne tik prarado draugus, bet ir itin komplikavosi jo santykiai su šeima. „Brolis ant jo labai pyksta, mat įsibrovęs į jo banko sąskaitą sugebėjo palikti ten minusą“, – atviravo moteris. Eglė atviravo, jos kantrybės taurę perpildęs incidentas įvyko tuomet, kai sūnus iš jos piniginės pavogęs pinigų naktį išėjo lošti, o kai šiai pramogai pritrūko grynųjų, užstatė savo darbo pažymėjimą. Jį atgauti moteriai kainavo dar 200 eurų. „Šiuo metu sūnui draudimas lošti yra atnaujintas, bet spėju, kad apie pasikeitusią tvarką nežino daug žmonių. Sūnus šiuo metu turi darbą, bet bijau, kad jis jo neprarastų… Suprantu, kad dengti sūnaus skolas nėra gera išeitis, bet kiekviena mama nori padėti savo vaikui. Kitiems tėvams noriu pasakyti, kad kol į lošimus įklimpę vaikai patys nesupras, koks tai blogis, niekas jų neįtikins ir nepadės“, – kalbėjo Eglė.
Pranešimus išsiuntė tūkstančiams

Lošimų priežiūros tarnybos prie LR finansų ministerijos specialistas Olegas Mackevičius teigė, kad pranešimai apie besikeičiančią tvarką buvo siunčiami visais turimais kontaktais. „Tvarka pasikeitė, nes įsigaliojo Azartinių lošimų įstatymo pataisa, atsirado Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registras ir savanoriška prašymo forma nustojo galioti.“ Anot specialisto, visuomenę apie pokyčius buvo stengiamasi informuoti kaip galima aktyviau ir visas kontaktų archyvas per du mėnesius buvo peržiūrėtas dar kartą – apie pokyčius šiame archyve turimais kontaktais buvo praneša skambučiais ir žinutėmis. „Negaliu garantuoti, ar visi numeriai buvo tinkamai suvesti, nes paskambinti turėjome net daugiau nei 4,6 lošiančiųjų ir jų artimųjų. Esame išsiuntę daugiau nei 5 tūkst. žinučių. Suprantu ir artimuosius, bet kai kurių dalykų, atsitiktinumų mes tiesiog negalime numatyti.“ O.Mackevičius negalėjo pateikti tikslios statistikos, ar naujame registre yra registruota tiek pat asmenų, kiek jų buvo senajame archyve, bet patikino, kad tų, kurie registruojasi, aktyvumas didelis. „Vien per gegužę mus pasiekė 500 prašymų – tai skaičius, kurio anksčiau sulaukdavome per metus ar pusantrų“, – kalbėjo pašnekovas.

Lošimą apriboja mažiausiai pusmečiui

Paklaustas apie naujojo registro privalumus, O.Mackevičius teigė, kad kai kuriems iš lošiančiųjų užtenka paties fakto, kad jie įtraukti į registrą. „Atsiranda savotiškas gėdos jausmas ateiti ir būti išvarytam. Tai prevencinė priemonė asmenims, kurie turi problemų dėl lošimo ir savęs nekontroliuoja. Tai, kad jų tiesiog neįleidžia, efektyvi priemonė. Konsultuodami kalbame ir apie tolesnę pagalbą kenčiantiems nuo šios priklausomybės. Šį potraukį žmogui be pagalbos kontroliuoti sunku.“ Pašnekovas teigė, kad skundų dėl neinformavimo apie tvarkos pakeitimą nesulaukta, bet, anot jo, dalis artimųjų gali būti šiek tiek nusivylę dėl to, kad gali tekti vėl įkalbinėti lošiančius šeimos narius įsirašyti į minėtą registrą. „Mes norėjome viso registro perkelti automatiškai, bet tam negavome leidimo. Tai teisiniai dalykai, o jiems leidimo negavome“, – kalbėjo O.Mackevičius. Įsirašantys į naująjį Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą gali apriboti savo teisę lankytis lošimų vietose nuo pusmečio iki kelių ar dešimties metų. „Žinoma, gal artimiesiems tai nelabai patinka, jie dažniausiai nori, kad tai būtų izoliacija visam gyvenimui ir ar kad kartu išspręstume sveikatinimo klausimą. Deja, mes stebuklingų galių neturime ir visuomet siūlome kreiptis į specialistus, organizuojame artimiesiems paramos grupes.“ Specialisto teigimu, esama tam tikrų požymių, pagal kuriuos galima įsivertinti, ar situacija nekrypta į pavojingą pusę. „Lošimas traktuojamas kaip pramoga, tad jei po tokios pramogos žmogus grįžta susierzinęs, piktas, apimtas negatyvių jausmų, nusivylimo, tai akivaizdu, kad jam tokia pramoga netinka. Būtina stebėti savo praleisto laiko ir pinigų santykį. Jei nusprendžiu pralošti 50 eurų, o pralošiu 80 ir planavęs lošti dvi valandas išeinu po dviejų parų, tai rodo, kad yra rizikos tapti probleminiu lošėju“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad iškalbingos ir praloštų pinigų sumos: per kartą lošimo namuose būna paliekama ir 30–50 tūkst. eurų. „Bandydami spręsti savo finansines problemas žmonės vyksta uždarbiauti į užsienį, bet būna taip, kad sugrįžę į Lietuvą pirmiausiai eina lošti ir ten visą uždarbį palieka“, – kalbėjo O.Mackevičius. Anot pašnekovo, viena iš artimųjų dažniausiai daromų klaidų – tai finansinė pagalba lošiančiam. „Nuolatinis skolų dengimas nieko lošiančiojo neišmoko. Toks žmogus vėl jaučiasi gerai ir gali ką nors padaryti, nes jo problemą vėl išspręs artimieji. Nuo to kenčia pats artimasis, ne jis įtiki, kad gali išgelbėti, ir pradeda gelbėti. Mes lošiančiųjų artimuosius mokome priimti savo bejėgystę, Pagalba gali būti tiesiog palaikymas ir leidimas suprasti, kad savo kelią suaugęs žmogus renkasi pats“, – sakė specialistas.

Straipsnis paimtas iš ltrytas.lt

 

Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Jaunimo reikalų departamentu prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

IMG_6020 II

 

Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, institucija vykdanti azartinių lošimų priežiūrą ir prevenciją, š. m. birželio 22 d. abipusiu susitarimu pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Jaunimo reikalų departamentu prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Sutartis pasirašyta siekiant plėsti azartinių lošimų prevenciją Lietuvoje, šviesti visuomenę apie azartinių lošimų keliamus pavojus bei viešinti informaciją apie galimus pagalbos būdus.

„Nuoširdžiai džiaugiamės, kad pradėjome bendradarbiauti su Jaunimo reikalų departamentu. Tai – stiprus partneris, kuris yra aktyviai įsitraukęs į jaunosios mūsų visuomenės grupės gyvenimą ir tikrai yra nuveikęs daug prasmingos veiklos, siekiant formuoti aktyvų, pilietišką jaunimą. Kadangi Lošimų priežiūros tarnyba turi įgijusi didelę patirtį azartinių lošimų prevencijos srityje, tikiu, kad bendradarbiavimas tarp mūsų institucijų bus produktyvus ir padės su jaunimu dirbantiems specialistams iš arčiau susipažinti su azartinių lošimų keliamais pavojais. Suprantame, kad tik ugdydami sveiką, blaivią ir laisvą nuo priklausomybių visuomenę, padėdami jaunam žmogui formuoti tinkamas nuostatas,  sukursime tokią Lietuvą, kurioje bus jauku gyventi“, – teigia Lošimų priežiūros tarnybos direktorius V. Daukšys.

„Galbūt daugelis jaunuolių pirmą kartą lošia iš įdomumo, arba kas nors jį ar ją atveda, kas jau lošia, gal tuo metu nėra kitų užsiėmimų, ar su kuo būti laisvu laiku, o gal tiesiog ieškomas lengvas kelias užsidirbti kišenpinigių“, – apie priežasčių, kodėl jauni žmonės pradeda lošti, įvairovę samprotauja Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ministerijos direktorius V. Trapinskas. „Toliau prasideda, turbūt, liūno efektas, yra sunku sustoti, vis galvoji, kad pagerės situacija, viskas susitvarkys ir visos investicijos „atsipirks“. Manau, kad prie faktorių lemiančių priklausomybę galima priskirti ir pakankamai paprastrą lošimų prieinamumą, ir įsitraukimą į lošimus jauname amžiuje bei pratinimą prie lošimų žaidžiant kompiuterinius žaidimus, anksčiau turėtas priklausomybes ir pan.“.

Jaunimo reikalų departamento iniciatyva, šių metų rudenį ketinama surengti paskaitą „Azartinis lošimas – nuo pramogos iki problemos“, kurioje ketinama sulaukti specialistų, aktyviai dirbančių jaunimo politikos lauke. Paskaitą skaitys Lošimų priežiūros tarnybos specialistai, ne vienerius metus tiesiogiai susiduriantys su azartinių lošimų pasekmėmis, teikiantys konsultacijas lošėjams bei jų artimiesiems.

„Rudenį tikimės atvirųjų jaunimo centrų / erdvių darbuotojus, su jaunimu dirbančius asmenis, jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų narius ir kitus suinteresuotus asmenis pakviesti į diskusiją „Azartinis lošimas – nuo pramogos iki problemos“, siekiant diskutuoti bei šviesti su jaunimu dirbančius asmenis apie azartinius lošimus, jų žalą bei galimas prevencines priemones siekiant sumažinti azartinių lošimų įtaką jaunam žmogui“, – teigia V. Trapinskas.

 

TIKRA ISTORIJA. Nuo priklausomybių kenčiantį vaikiną įsimylėjusi jauna lietuvaitė: „Buvau visiškai palūžusi“

TIKRA ISTORIJA. Nuo priklausomybių kenčiantį vaikiną įsimylėjusi jauna lietuvaitė: „Buvau visiškai palūžusi“
© Shutterstock

Barbora (22) (vardas pakeistas, redakcijai žinomas, – red. past.) ką tik laimėjo teismą prieš savo vaikiną, su kuriuo draugavo pusantrų metų. Įsimylėjusi iš pirmo žvilgsnio jau po trijų mėnesių ji beveik nebegrįždavo namo, nes atrodė, kad tikrieji namai yra jo glėbyje.

Tik po kurio laiko Barbora sužinojo, kad vienintelis vaikinas jos gyvenime yra priklausomas nuo azartinių lošimų. Ji buvo pasirengusi aukotis, padėti ir atiduoti viską, kad išgelbėtų jį, o kartu – ir judviejų draugystę. „Jeigu išgyvensime tai, kartu sutiksime senatvę“, – įtikinėjo save Barbora ir diena iš dienos graužėsi tylėdama, kol po metų santykiai subyrėjo į nesurenkamus šipulius.

Prireikė trijų mėnesių lankymosi pas psichoterapeutą, kol Barbora išdrįso parašyti laišką sau, pagaliau galėdama visą šią ligotą draugystę matyti iš šono. Be ašarų, nuoskaudų ir nevilties, ji dalijasi savo stipriausiu išgyvenimu su tavimi, kad tokia pat didžiulė žaizda, praleidus esminius draugystės su lošiančiu žmogumi akcentus, neatsirastų ir tavo širdyje.

Miela Barbora,
Sveikinu pagaliau atgavus tai, kas tau visada priklausė. Kalbu ne apie santaupas, kurias jis meluodamas iš tavęs pasisavino. Kalbu apie ramybę, laimę ir šypseną. Tu vėl juokiesi gyvenimui, kuriame ne taip seniai nebenorėjai būti. Bet prisiminkime, kaip viskas vyko iš pradžių. Pagaliau ant popieriaus lapo gali sudėlioti pastarųjų metų įvykius ir ramiai juos skaityti. Šis laiškas – tai naujo tavo gyvenimo starto linija. Apie jo lošimus atvirai nesikalbėjote iki pat skyrybų dienos. Tai buvo vieša paslaptis, nuo jos bėgote. Matei, kad jis – didžiulis sporto varžybų entuziastas, vienas rungtynes stebintis televizoriaus, o tuo pačiu metu dar kelias kitas – telefono ekrane. Gyvendama kartu įpratai jas stebėti drauge, sirgti už favoritus ir džiaugtis jiems laimėjus. Nė neįtarei, kiek nemalonumų tas trumpalaikis džiaugsmas jums vėliau atneš. Per šiuos pusantrų metų draugystės supratai, kad moki labai stipriai neigti. Nujautei, kad kažkas vyksta, bet iš pradžių apie tai negalėjai net pagalvoti. Tu buvai studentė su minimaliomis pajamomis, jis – darbą dėl geresnio atlygio pakeitęs savo srities profesionalas, vyresnis septyneriais metais. Nors pirmasis draugystės pusmetis priminė pasaką, viskas pradėjo ristis žemyn jam pradėjus skolintis. Iš pradžių nekaltai, mėnesio pabaigoje, mažomis sumomis. Vėliau sumos augo, o galiausiai skolintis prisireikdavo vos jam gavus atlyginimą… Viskas atrodė taip akivaizdu, bet tuo metu vis sugalvodavai priežasčių ir pateisinimų, dėl ko jis galėtų skolintis. Iš pradžių nesureikšminai, nes gavęs atlygį skolas gražindavo, tačiau bėgant draugystės mėnesiams skolinosi vis daugiau, galiausiai vėl prašydavo dar neatidavęs anksčiau gautos sumos. Tai buvo pirmas rimtas signalas, kurio nepamatei, Barbora.

Po keleto rimtų pasiskolinimų mėnesio pabaigoje paklausei: „Ar viskas gerai? Pasikalbėkime, galbūt kartu galime kažką išspręsti.“ O jis nieko negalvojęs atšovė: „Finansai yra vyro reikalas. Niekada apie tai su tavimi nesikalbėsiu.“ Toks tonas nesikeitė iki pat santykių pabaigos. Vis dar nieko neįtarei apie lošimus, tau puikiai sekėsi save apgaudinėti. Tai buvo pirmoji tavo meilė, be to, gyvenai su mama, tad neturėjai realaus pavyzdžio, kaip turėtų atrodyti sveiki santykiai. Jutai, kad turi dėti visas pastangas, nusileisti, puoselėti ir bet kokia kaina išsaugoti santykius. Vos tik paklausus apie pinigus prasidėdavo konfliktai, tad šios temos pradėjote vengti. Užsimerkei ir apsimetei, kad viso to nematai. Taip buvo ramiau gyventi. Apsigyvenus kartu pastebėjai, kad į pašto dėžutę ateina laiškų iš greitųjų kreditų kompanijų, – jos ragino atiduoti skolas. Iš pradžių sąskaitos ateidavo tik jo, o vėliau – ir jo mamos vardu. Matei, kad jis neturi iš ko grąžinti skolų, tad duodavai pinigų pietums, vakarienei, transportui. Sumos neatrodė didelės, 5 ar 8 eurai, todėl nesureikšminai ir nejautei jų masto. Tik tuomet, kai visa istorija priėjo ieškinį, suskaičiavai jo prašymus ir sunkiai galėjai patikėti, kad skola siekia ne dešimtis ar šimtus, bet tūkstančius eurų.

Prieš jam išvykstant į pirmąją savo darbo kelionę jis norėjo paimti atlygį avansu, bet tu, norėdama būti gera ir turėdama santaupų, pasiūlei paskolinti. Prieš kitą kelionę jis jau paprašė pats, o galiausiai skolinosi net ir tada, kai išvykusi buvai tu. Net būdama toli bijodavai gauti jo žinutes, nes visą situaciją jau mintinai žinojai – pirma paklaus, kaip sekasi, antra papasakos apie save, o trečia žinute paprašys pinigų. Ar girdi, kaip tai skamba? Bijoti savo artimiausio žmogaus! „Linksmoji“ dalis prasidėjo paskutinįjį pusmetį. Žiemą jam įšaldė sąskaitas, tad liko be cento kišenėje. Laiškus, iki šiol raginusius grąžinti skolas, pakeitė grasinimai areštuoti turtą, o visa našta nugulė ant tavo pečių – nuoma, maistas, transportas, laisvalaikis ir papildomos išlaidos pasidarė tik tavo rūpestis. Net tuomet nebuvo klausimo, kad padėsi. Vis dar tikėjaisi, kad gali jį išgelbėti, kad jis kada nors baigs savo žaidimus. Netyčia sutikta buto nuomotoja, pasakiusi, kad už tris mėnesius negavo įmokų, nors visą šį laiką jis iš tavęs prašė įmokų, padėjo suprasti – šis kelias niekur neveda. Bijojai kalbėti, tad parašei jam laišką. Pasakei, kad perskaitytų, kol grįši namo, jeigu nedrąsu kalbėtis akis į akį. Tą vakarą jis prisipažino, kad sąskaitos įšaldytos, tačiau aplinkybės taip ir liko paslaptyje. Galų gale jis pradėjo ne prašyti, bet vogti. Kadangi metų pabaigoje turėjai susimokėti individualios veiklos mokesčius, taupei tuos pinigus grynaisiais. Jis surado tavo santaupas namuose ir pradėjo iš ten imti. Pirmą kartą nesupratai, kas įvyko, jam matant išieškojai visus namus. Apsimetė, kad nieko nežino. Vėliau pinigai atsirado, bet po kurio laiko vėl dingdavo dalimis. Tuo metu būtum labiau patikėjusi vaiduokliais nei faktu, kad jis gali iš tavęs vogti. Neapsikentusi parašei ir paklausei, ar jis paėmė pinigus. Pirmą kartą prisipažino, bet iškart nukreipė temą apie tavuosius įsipareigojimus. Jis mandagiai ėmė, o tu mandagiai apsimetei, kad nieko nematai. Tylomis skaičiavai sumas – jos jau pasiekė trijų nulių zoną. Vidinė savijauta vis prastėjo. Pasidarei paranojikė, nuolat galvodama apie jo priklausomybę. Apie šią problemą niekam neprasitarei. Draugai, šeima, bendradarbiai matė jus kaip tobulą porą, kurios laukia graži ateitis, aplinkiniams jis patiko, laikė jį sėkmingu. Sau buvo gėda pripažinti, kad gyveni su visai kitokiu žmogumi. Supratai, kad atskleidus tiesą jie pasakys tai, ko nenorėjai girdėti. Išvardins problemas, ragins skirtis. Manei, kad situaciją matai geriau nei bet kas kitas. Iš tiesų tuo metu buvai visiškai akla, gyvendama savo nuolatinėje baimėje.

Pinigų ėmimas nebuvo paskutinis lašas. Draugystės pabaigoje jis pradėjo užstatinėti tavo daiktus. Kartą ėmei ieškoti savo fotoaparato, bet niekur negalėjai rasti. Jis apsimetė, kad nieko nežino, o vėliau prasitarė, jog buvo pasiėmęs ir paliko kitame mieste. „O kur iš tikrųjų fotoaparatas?“ – nesusivaldžiusi paklausiau ir pradėjau baisų konfliktą. Jis įsižeidė, išėjo miegoti į kitą kambarį, atsitvėrė tylos siena. Neturėjo ką tau pasakyti, nes melo jau buvo per daug. Vis blėso viltis, kad ši situacija dar gali pasikeisti. Nenorėdamas išsiduoti, kad ir toliau užstatinėja tavo daiktus, vėliau jis išnešė fotoaparatą be dėklo, tikėdamasis, kad matydama dėklą savo vietoje nieko neįtarsi. Buvo puikus manipuliatorius, visada gebantis kaltę suversti ant tavęs. Atitrūkusi nuo realybės kaltinai save, kad nesugebi padėti, viskas ritasi žemyn, o tu nieko nedarai… Barbora, užmiršai, kad santykius kuria du žmonės. Santykių pabaigoje pradėjai atsisakyti skolinti pinigus, sugalvodavai įvairiausių priežasčių. Nesakei, kad nenori, nes net pasakiusi, jog neturi, sulaukdavai priekaištų: „Atsiminsiu, kad nedavei, kai reikėjo.“ Puolimo pozicijos jis neapleido iki paskutinės dienos, kai jau nebeturėjai jėgų apsiginti. Tavo skaičiavimais, įsiskolinimas per paskutinį pusmetį siekė du tūkstančius eurų. Ironiška, kad paskutinis konfliktas įsiplieskė ne dėl pinigų ar lošimo. Paskutinis lašas iškapsėjo išėjus iš kino filmo – romantiškais momentais bandėte glaistyti supuvusius santykius. Pasisiūlei kartu su juo vykti į konferenciją kitame mieste, o jis atkirto: „Nevažiuok. Mums nebūtina leisti viso laiko kartu. Jeigu manai, kad santykiai pašliję, daryk išvadas.“ Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs tavo kantrybės taurę. Neapsikentusi davei jam ultimatumą: „Problema yra ta, kad mes nesikalbame, slepiame vienas nuo kito daugybę dalykų. Jeigu neketini apie tai kalbėti ir spręsti problemų, skirkimės.“ Nors per tą laiką buvai visiškai emociškai palūžusi, sukaupei paskutines jėgas už save pakovoti. Per skyrybas jis pirmą kartą užsiminė apie lažybas, o po konflikto visą istoriją papasakojai savo geriausiai draugei. Kai pirmą kartą garsiai papasakojai apie viską, apie ką net galvoti vengdavai, išgirdai, kaip absurdiškai visą tai skamba, įgavai daugiau ryžto viską keisti. Kitą dieną susiradai butą ir parašei jam, kad išsikraustai. Nepaleisdama vilties išsaugoti meilę pasiūlei, kad norint išsaugoti santykius, problemas padėtų išspręsti trečias žmogus, specialistas. Jis įsižeidė ir atšovė, kad specialistas neturi ką jam pasakyti. Išsikraustei.

Lošimas

Tuo momentu matei tai kaip pertrauką, žmogaus supurtymą, bet ne pabaigą. Viduje dar labai norėjai gelbėti santykius. Išsikraustant apie skolas nekalbėjote, dėl jų parašei tik vėliau. Keista, kad iš pradžių jis skolą pripažino ir prižadėjo ją grąžinti. Susitarėte grąžinimo grafiką, tad ramiai laukei pirmojo mėnesio įmokos. Deja, po penkių atidėliojimų pinigai pirmąjį mėnesį taip ir nepasiekė sąskaitos. Prasidėjo manipuliacijos. „Tu nežinai, kiek daug dėl tavęs galiu, tau tiesiog reikia palaukti“, – žadėjo ir prašė jo nepamiršti, po kurio laiko sutiko net pasikalbėti su specialistu.

Su džiaugsmu ir viltimi išsaugoti santykius suradai psichoterapeutę, kuriai nupasakojai situaciją. Vis dėlto, pirmą kartą ji rekomendavo ateiti vienai. Jau pirmojo susistikimo metu išaiškėjo, kad gelbėti reikės ne santykius, o save. Pasinaudojai jos pasiūlymu nesitaikyti, kol nebus grąžinta visa suma. „Ar tu jos klausysi?“ – pradėjo jis manipuliuoti ir neigti, kad iš tavęs išvis skolinosi. Greit sužinojai, kad tau išsivystė priklausomybė (netiesioginė priklausomybė, savo individualybės, asmenybės praradimo liga, pasireiškianti fiziniais, emociniais, psichiniais negalavimais ir socialinio gyvenimo sutrikimais, – red. past.). Nuolat sirgai nuo per didelio streso. Supratai, kad nebegali matyti to žmogaus ir kreipeisi į advokatą dėl skolos išieškojimo. Nors įrodymų buvo labai mažai, surizikavai. Teismas nusiuntė užklausą dėl skolos fakto, jis tai paneigė. Su advokato siūlyta taikos sutartimi taip pat nesutiko ir pareiškė, kad nėra to įrodančių dokumentų. Liko tik ieškinys. Įvyko teismas, ten jis nepasirodė, bet buvo pripažintas skolininku. Taip buvo padėtas galutinis taškas. Širdyje jis reiškė, kad užsivėrė šio gyvenimo etapo durys, o tas žmogus bei jo problemos išbraukti iš minčių. Pagaliau gali būti atsakinga tik už save, suprasdama, kad padarei viską, ką galėjai. Tavo gyvenimas nuo šiol priklauso tik tau.

Straipsnis paimtas iš panele.lt

 

Azartinių lošimų skaidrumą užtikrins griežtesnė kontrolė

Azartinių lošimų skaidrumą užtikrins griežtesnė kontrolė nuotrauka, foto
© „Fotolia“ nuotr.

Siekiant užtikrinti sąžiningą ir skaidrų lošimų veiklos vykdymą bei efektyvesnę pinigų plovimo prevenciją, visi lošimo automatai privalės būti sujungti į vieną kontrolės sistemą, lošimų organizatoriai privalės filmuoti prie lošimo stalų vykstančią įmokėtų sumų ir žetonų inventorizaciją. Tokioms Finansų ministerijos pasiūlytoms Azartinių lošimų įstatymo pataisoms po pateikimo ketvirtadienį pritarė Seimas.

„Šiuo sprendimu įnešime daugiau skaidrumo ir tvarkos į lošimų veiklą. Be to, tai naudinga ir verslui, kuriam ši sistema sumažins administracinę naštą, nes mažės lošimo automatų patikrinimų lošimų organizavimo vietose skaičius, bus atsisakoma pakartotinio jų plombavimo, lošimo įrenginių apskaitos žurnalų pildymo ir finansinių ataskaitų teikimo fiziniu būdu“, – sako finansų ministras Vilius Šapoka.

Siūloma nustatyti, kad kiekviena bendrovė, organizuojanti azartinius lošimus ir eksploatuojanti lošimo automatus, privalo juos sujungti į lošimo automatų duomenų valdymo sistemą laidinėmis, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis. Minėtoji sistema užfiksuotus ir apdorotus lošimo automatų identifikacinius (automato serija ir numeris), veikimo ir elektroninių skaitiklių duomenis perduos tvarkyti Lošimų priežiūros tarnybos administruojamai lošimo automatų kontrolės sistemai.

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, azartinių lošimų organizatorių veikla yra tikrinama lošimų organizavimo vietose visoje Lietuvoje, tam skiriant papildomų lėšų. Be to, dabar galiojančių reikalavimų įgyvendinimas didina ir lošimus organizuojančių bendrovių laiko ir finansines sąnaudas.

Taip pat siūloma nustatyti, kad lošimo namuose (kazino) įrengta skaitmeninio vaizdo įrašymo sistema turės veikti atliekant prie lošimo stalų įmokėtų sumų ir žetonų inventorizaciją nuo įmokėtų sumų ir žetonų paėmimo nuo lošimo stalų momento iki jų suskaičiavimo ir suvedimo į apskaitos dokumentus momento.

Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, pirmąjį ketvirtį Lietuvoje buvo eksploatuojami 693 A kategorijos ir 3782 B kategorijos lošimo automatai.

Atsižvelgiant į tai, kad ne visi šiuo metu eksploatuojami lošimo automatai galės būti sujungti į lošimo automatų duomenų valdymo sistemą (tam reikės juos arba modifikuoti, arba keisti naujais), projektu siūloma nustatyti pereinamąjį laikotarpį šiam reikalavimui įgyvendinti. Tai reiškia, kad visi automatai į bendrą sistemą privalės būti sujungti iki 2021 m. lapkričio 1 dienos.

Pasak Finansų ministerijos pranešimo, lošimo automatų sujungimo į lošimo automatų duomenų valdymo sistemą klausimu konsultuotasi su Danijos, Norvegijos, Švedijos, Italijos, Šveicarijos, Čekijos ir Estijos finansų ministerijų ir lošimų priežiūros tarnybų atstovais.

Straipsnis paimtas iš ve.lt

 

Lošėjo išpažintis: abstinencija nuo lošimo daug baisesnė nei nuo alkoholio

Azartiniai lošimai

Fotolia nuotr. / Azartiniai lošima
Į 15min redakciją paskambinęs vyras, dvejus metus besigydantis priklausomybę nuo lošimo, nesupranta, apie ką galvojo politikai, keisdami priklausomybių gydymo tvarką, dėl kurios priklausomų žmonių armija tik didės. Nepadės jokie alkoholio draudimai.

Pasirodo, politikai, norėdami nuimti stigmą nuo šių žmonių, pakeitė priklausomybių gydymo finansavimą. Dabar jis finansuojamas, kaip ir visų kitų ligų gydymas, iš privalomojo sveikatos draudimo, o tai reiškia, kad norint pakliūti pas priklausomybės ligų gydytoją, reikia šeimos gydytojo arba psichiatro siuntimo. Pasak pašnekovo, tai smarkiai pablogina šių paslaugų prieinamumą, nes žmonės, nepatekę pas specialistą iš pirmo karto, antro karto gali jau nebesulaukti. Pagaliau jie tikrai neis rankiotis siuntimų ir nepasakos visiems apie savo bėdas. Vyras, kuris keletą metų buvo visiškai įklimpęs į lažybas dėl sporto rungtynių rezultatų, ryžosi pasidalyti su 15min skaitytojais, ką reiškia būti priklausomam, kaip jis įsitraukė į lošimo veiklą ir kokias kančias teko dėl jos iškęsti.

– Jūs piktinatės, kad viešojoje erdvėje pastaruoju metu tiek daug kalbama apie alkoholio keliamą žalą. Kodėl? – Todėl, kad kalbėdami tiek daug apie alkoholį, pamirštame, kad yra narkotikai, lošimas, internetas, daug kitų priklausomybių. Žmonės lygiai taip pat griauna savo gyvenimus, jie nėra naudingi visuomenei, išgyvena didžiules kančias ir taip pat žudosi. Mes matome mirštantį alkoholiką, bet nematome mirštančio lošėjo, nes jis nesvirduliavo gatvėje. Ar kas nors vedė statistiką, kiek nusižudė žmonių, kurie buvo priklausomi nuo lošimo? Pats esu praėjęs ir alkoholizmą – lošimo abstinencija, žinokite, daug baisesnė nei alkoholio. Tu vietos sau nerandi, laikas tarsi sustojęs, nieko negali daryti. Mane išgelbėjo tik tai, kad aš jau žinojau, kas yra priklausomybė – daug metų nebegeriu. Todėl laiku kreipiausi. Daugybė žmonių niekaip neatsikrato iliuzijos laimėti savo aukso puodą.
– Kuo skiriasi priklausomybė nuo alkoholio ir priklausomybė nuo lošimo? – Alkoholikas žino, kad jeigu išgers stikliuką, jis gali būti paskutinis, tokie gali būti padariniai. O čia tau prieš akis mirguliuoja laimėjimas. Tik vėliau sužinojau, kad mesti lošti yra daug lengviau, nei vėl nepradėti. Lošiau apie dvejus metus. Paprastai lošėjai tarpusavyje kalba tik apie laimėjimus, o apie pralaimėjimus nutyli ir nesidalija, ką išgyvena. Man pavyko sustoti, kai dar neprasilošiau. Kiti už skolas praranda namus, viską. Žinau ir mirčių atvejų dėl to. Tačiau lošimo negalima matuoti vien materialiais dalykais – jie greičiausiai atstatomi. Sunkiausia pakeisti savo įpročius, vidines problemas.

Lošdavau beveik kasdien. Tai tapo gyvenimo tikslu – gyvenau nuo vieno lošimo iki kito. Dabar man labai gaila tų dvejų metų, kurie išbraukti iš gyvenimo, kuriuos galėjau skirti dukrai. Ji vis prašydavo susitikti, o aš meluodavau, kad turiu reikalų, nors iš tiesų lošdavau. Kai kreipiausi pagalbos, jau buvo sutrikęs miegas, kamavo nuolatinis nerimas, baimė, visas gyvenimas buvo susiaurėjęs iki lošimo, kitas pasaulis nebeegzistavo. Dėl to kentėjau ir aš, ir mano artimieji. Ir nebuvo kam pasipasakoti, kad mane suprastų.

– Sako, nuo priklausomybės žmogus pradeda gydytis, kai pasiekia dugną, kuris kiekvienam savas. Kas buvo jūsų dugnas? – Dugnas man buvo, kai pirmą kartą lošimui pasiskolinau 100 eurų. Aš moku planuoti savo pajamas ir išlaidas, skolų niekada neturėjau. Todėl šis atvejis man buvo ženklas, kad reikia ką nors daryti.
– Kaip viskas prasidėjo?
– Prasidėjo viskas labai nekaltai – kaip smagus laisvalaikio leidimo būdas. Susirinkome keliese, besidomintys sportu, ir statėme už rungtynes. Pirmieji statymai buvo juokingi, o pamažu didėjo – iki kelių šimtų eurų. Būtų didesnės finansinės galimybės, gal būčiau statęs ir tūkstantį.

Norint atlikti statymą, reikėdavo domėtis rungtynių rezultatais, žinodavau visas komandas, jų žaidėjus atmintinai. Ir kaip kažkada vartodamas alkoholį nepastebėjau, kad peržengiu nematomą ribą ir tampu alkoholiku, taip ir lošime nepastebėjau, kur buvo ta riba, kai žaidžiau dar nekaltai ir kai lošimas jau tapo priklausomybe. Lošimas užvaldo visą tavo sąmonę, visas tavo mintis. Išnyko pasivaikščiojimai gamtoje, žvejyba, išnyko bendravimas. Atsirado visiška saviizoliacija. Žinai, kad septintą vakaro rungtynės, ir tu tik lauki tos valandos, vaikštai iš kampo į kampą nerasdamas sau vietos, niekas nedomina. Jos baigiasi, prasideda naujas statymų etapas. Per didžiąsias šventes, Kalėdas, Velykas, kai mažai kas žaisdavo, būdavo dar blogiau: laikas eina siaubingai lėtai, įsijungi televizorių, bet nieko negirdi, nieko nenori veikti.

Draugai dabar sako – mes visi matėme, kad buvai piktas, nervingas, bet nesupratome, kas vyksta. Kai jie man skambindavo, neturėdavau kada kalbėti, nes buvau įsitraukęs į lažybas ir rungtynių rezultatus. Tačiau kai žiūrėdavau rungtynes, už kurias stačiau, nebemačiau jų grožio, rūpėjo tik rezultatas. Kai pradėjau gydytis ir žiūrėjau pasaulio futbolo čempionatą, po daugybės metų vėl mėgavausi reginiu. Buvo smagu, bet tada dar nežinojau, kad po gydymo reikės išmokti gyventi iš naujo: vengti lažybų vietų, nesilankyti rungtynių rezultatų puslapiuose.

Draugai dabar sako – mes visi matėme, kad buvai piktas, nervingas, bet nesupratome, kas vyksta. Kai jie man skambindavo, neturėdavau kada kalbėti, nes buvau įsitraukęs į lažybas ir rungtynių rezultatus. Tačiau kai žiūrėdavau rungtynes, už kurias stačiau, nebemačiau jų grožio, rūpėjo tik rezultatas. Kai pradėjau gydytis ir žiūrėjau pasaulio futbolo čempionatą, po daugybės metų vėl mėgavausi reginiu. Buvo smagu, bet tada dar nežinojau, kad po gydymo reikės išmokti gyventi iš naujo: vengti lažybų vietų, nesilankyti rungtynių rezultatų puslapiuose.

Manęs dar laukia labai ilgas procesas. Atkrytis čia galimas bet kada. Žinau žmogų, kuris nelošė pusantrų metų, tačiau nutrūko ir per kartą pralošė pusantro tūkstančio. Buvo ir man atkryčių, nes nėra taip lengva išeiti iš saviizoliacijos, reikia vėl pažinti savo jausmus, suprasti priežastis, kurios pastūmėjo tave į lošimo iliuziją. Atrodytų, taip sunkiai išsivadavau iš alkoholizmo ir nieko gyvenime man jau netrūko, išsipildė viskas, apie ką svajojau kadaise būdamas girtas. Nė už ką anksčiau nebūčiau patikėjęs, jei kas būtų pasakęs, kad įklimpsiu į lošimus. Taigi turiu vėl mokytis gyventi, susigrąžinti buvusį džiaugsmą. – Abstinencija, apie kurią kalbate, labiau susijusi su psichologiniu ar fiziniu skausmu? – Pirmiausiai tai psichologinė kančia, nes nebeturi gyvenimo. Tačiau jei dar būčiau nesikreipęs pagalbos, nežinau, kuo galėjo baigtis, nes širdis vis dėlto nėra amžinas varikliukas: kamuoja nuolatinis nerimas, sutrikęs darbo ir poilsio režimas, mityba taip pat jau buvo nenormali.

Kadangi jau esu susidūręs, kas yra priklausomybė, supratau, kad man jau reikia pagalbos. Kreipiausi tiesiai į priklausomybių centrą. Gydytojai tikrai profesionalūs, malonūs. Bandžiau skambinti paprastiems psichologams, bet nesulaukiau jokios reakcijos, jie neturėjo jokio supratimo apie priklausomybę nuo lošimo. Tuomet internete susiradau priklausomybių ligų centrą ir jau dvejus metus ten gydausi. Priklausomybė – jau padarinys, kurį lemia gilesnės priežastys, kurios kiekvienu atveju – individualios, todėl ir gydymas – individualus. Tai ir medikamentinis gydymas, ir psichoterapija, ir darbas su savimi, analizuojant priežastis, kodėl aš pasukau į lošimo iliuziją, užuot sprendęs tuo metu kilusias problemas. – Neseniai pasikeitė patekimo pas priklausomybių ligų specialistą tvarka. Dabar privalu turėti šeimos gydytojo ar psichiatro siuntimą. Esate tuo pasipiktinęs. Kodėl? – Šis pokytis man buvo didžiulis netikėtumas, kuris mane šokiravo. Kelerius metus važinėjau gydytis savo noru, niekas manęs nevertė. Ir viskas vyko sklandžiai. Pastarąjį kartą nuvažiavau ir sužinojau, kad manęs gydytojas be siuntimo nepriims. Arba turiu susimokėti. Priimtų tik tuo atveju, jei nuo pastarojo mano apsilankymo būtų praėjęs ne daugiau kaip mėnuo – tada gydymas būtų tęsiamas. Bet jei pavėlavau nors vieną dieną – viskas. Anksčiau tokių problemų nebuvo.Priklausomi žmonės – itin jautrūs. Dažnas nusiritęs tiek, kad neturi pinigų susimokėti, o pasakoti apie savo bėdas šeimos gydytojui taip pat nenori. Pagaliau ar reikia juos taip apkrauti vien dėl popieriaus, kai visiems aišku, kad jie šioje situacijoje niekuo negali padėti? Konsultacijos pas psichiatrą tenka laukti apie mėnesį. Ar priklausomas žmogus sugebės išlaukti? Galiausiai jis spjaus į viską ir daugiau čia nepasirodys, nustos gydytis.

Atsimenu, kaip prieš daug metų ėjau pas psichiatrą prašyti siuntimo gydytis nuo alkoholizmo. Man buvo be galo gėda. Įsivaizduokite, kaip man reikėjo perlipti per save. O dabar vėl turiu eiti pas šeimos gydytoją ir aiškinti savo bėdas vien tik tam, kad duotų siuntimą pas priklausomybės gydytoją. Ar taip yra gerinamas paslaugų prieinamumas, apie kurį kalba sveikatos apsaugos ministras? Arba jis meluoja, arba nesupranta tikrosios padėties: vieną dieną girdžiu per televiziją jį kalbant apie gydymo paslaugų prieinamumą, o jau kitą dieną, nuvykęs pas gydytoją, sužinau, kad už paslaugą, kuri visada būdavo nemokama, turėsiu susimokėti. Kuo priklausomų žmonių bus daugiau ir kuo sunkiau jiems bus prieinama pagalba, tuo mes, kaip visuomenė, brangiau už juos mokėsime – už jų nedarbingumą, gydymą. Ir kuo daugiau žmonių ras pagalbą, tuo daugiau jų taps visaverčiais visuomenės nariais. Problemų priklausomybių gydymo srityje – begalė. Kad ir Minesotos programa. Dabar ji yra tik Vilniuje, ir žmonėms tenka laukti pusantro mėnesio. O ką reiškia priklausomybę turinčiam žmogui laukti pusantro mėnesio?

Straipsnis paimtas iš 15mi.lt

 

Siūlo griežtinti lošimų kontrolę

V.Balkūno asociatyvi nuotr.

Siekiant užtikrinti skaidrią ir efektyvią lošimo automatų duomenų apskaitą ir veikimo kontrolę bei sugriežtinti grynųjų pinigų ir žetonų, įmokėtų prie lošimo stalų, apskaitą ir kontrolę, Vyriausybė siūlo griežtinti kontrolę.

Azartinių lošimų įstatymo projektu, kuriam trečiadienį pritarė Vyriausybė, siūloma nustatyti, kad lošimus lošimo aparatais organizuojančios bendrovės privalėtų sujungti lošimo automatus į elektroninę lošimo automatų duomenų valdymo sistemą, kuri ne rečiau, kaip kas valandą fiksuotų skaitiklių duomenis, apdorotų ir saugotų juos ne trumpiau, kaip 31 kalendorinę dieną. Elektroninė lošimo automatų duomenų valdymo sistema skaitiklių duomenis perduotų Lošimų priežiūros tarnybos administruojamai lošimo automatų kontrolės sistemai ne rečiau kaip kas 24 valandas. Siūloma numatyti trejų metų pereinamąjį laikotarpį šiam reikalavimui įgyvendinti, tai yra reikalavimai būtų taikomi nuo 2020 m. lapkričio 1 dienos. Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos vadovas Olegas Smirnovas tikino, kad toks pereinamasis laikotarpis yra per trumpas. “Suma nuostatų įgyvendinimui yra labai ženkli, priklausomai nuo to, kaip jos bus įgyvendinamos, svyruoja netgi, Finansų ministerijos skaičiavimais, nuo 2,6 iki 9,2 mln. eurų. Įvertinus trumpą trejų metų laikotarpį, tai yra didžiulė finansinė našta”, – sakė O. Smirnovas.

Finansų viceministro Dariaus Sadecko nuomone, laiko įstatymo nuostatoms įgyvendinti turėtų pakakti. “Mes pasirinkome trejus metus, kadangi Valstybės kontrolės ataskaita buvo dar 2015 m., pirminis derinimas – 2016 m., tai manome, kad verslas turėjo pakankamai laiko jau šiek tiek įvertinti numatomus pakeitimus”, – sakė D. Sadeckas. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga taip pat pažymėjo, kad tai yra labai svarbi priemonė, kurios laukia ir sveikatos sektorius. “Ne tik Finansų ministerija susiduria su problemomis su galimu neskaidrumu, bet ir dėl lošėjų yra labai svarbus klausimas, kad tie aparatai būtų sujungti”, – sakė A. Veryga, kurio vertinimu, trejų metų pereinamasis laikotarpis ir taip yra labai ilgas. Taip pat numatomas reikalavimas lošimo namuose įrengti skaitmeninio vaizdo įrašymo sistemas, kurios turėtų veikti atliekant prie lošimo stalų įmokėtų sumų ir žetonų inventorizaciją. Prie lošimo stalų įmokėtų sumų ir žetonų inventorizacijos rezultatai turėtų būti fiksuojami užpildant inventorizacijos ataskaitą. Siekiant įgyvendinti įstatymo nuostatas, turėtų būti sukurta Lošimų priežiūros tarnybos administruojama lošimų automatų kontrolės sistema. Preliminariais vertinimais, tai kainuotų apie 250 tūkst. eurų, kuriuos reikėtų numatyti kitų metų biudžete.
Dalia Plikūnė
Straipsnis paimtas iš Lrytas.lt
 

To dar nebuvo: pralošusiems pinigus lošėjams – netikėta žinia

Gegužės 5 dieną Vilniaus m. apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą priėmė precedento Lietuvos teismų praktikoje iki šiol neturėjusį sprendimą. Pirmą kartą Lietuvos teismų praktikoje iš lošimo organizatoriaus (kazino) buvo priteistas lošėjo praloštos pinigų sumos grąžinimas. Lošėjo naudai buvo priteista jo per parą, praleistą kazino, pralošta 16900 EUR suma.

Teismas sprendimą grindė tuo, jog lošėjas negalėjo būti įleistas į lošimo namus ir jam negalėjo būti leista lošti. Iki pinigų pralošimo dienos asmuo Lošimų priežiūros tarnyboje buvo pateikęs prašymą dėl savanoriško neįleidimo į lošimo namus. Šis prašymas buvo persiųstas visiems socialiai atsakingo lošimo programoje gera valia dalyvaujantiems lošimo organizatoriams. Teismas išaiškino, jog savanoriškai prisiėmę asmens neįleidimo įsipareigojimus lošimo organizatoriai juos privalėjo vykdyti, o neįvykdę atliko neteisėtus veiksmus. Teismas akcentavo, jog net ir vienkartiniai prašymai įleisti į lošimo namus (kazino) negalėjo pateisinti ieškovo įleidimo.

Nors sprendimas dar gali būti skundžiamas aukštesnės instancijos teismui, tikimasi, jog sukurtas precedentas nebus pakeistas. Ieškovą ginče atstovavęs advokatas dr. Mantas Arasimavičius 2010 metais apgynė daktaro disertaciją „Azartinių lošimų teisinio reguliavimo ypatumai Skandinavijos ir Baltijos valstybėse: Lyginamasis tyrimas“. Advokatas specializuojasi azartinių lošimų teisinėje problematikoje, civiliniuose ir administraciniuose ginčuose.

Straipsnis paimtas iš lrytas.lt

 

KTU fakulteto dekanė Edita Gimžauskienė pripažinta supainiojusi interesus

Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto dekanė Edita Gimžauskienė supainiojo interesus pasirašydama sutartis dėl azartinių lošimų studijų rengimo bei prisidėdama rengiant pačias studijas, nusprendė Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK).

VTEK nustatė, kad E.Gimžauskienei kilo interesų konfliktas, nes studijas užsakiusios lošimų bendrovės vienas vadovų yra jos sutuoktinis. VTEK siūlo, jog KTU rektorius už šiuos pažeidimus skirtų E.Gimžauskienei drausminę nuobaudą, taip pat parengti interesų konfliktų prevencijos ir nusišalinimo tvarkos aprašą. Komisija tyrimą atliko gavusi pranešimą – nustatyta, kad 2016 metais E.Gimžauskienės vadovaujamo fakulteto mokslo darbuotojai atliko dvi studijas. Pirmoji iš jų – „B kategorijos lošimo automatams keliamų naujų reikalavimų ekonominio-finansinio vertinimo metodikos sukūrimas ir taikymas UAB „Tete-a-tete“ kazino“. Antroji – „Socialinio ir ekonominio lošimo verslo poveikio rinkai vertinimo metodikos sukūrimas ir taikymas Lietuvos atveju“. Abi studijas užsakė „Tete-a-tete“ kazino, kuri Lietuvoje apima žymią riboto lošimo (B kategorijos) automatų rinkos dalį. Šioje bendrovėje direktoriaus pavaduotojo pareigas eina fakulteto dekanės sutuoktinis. Sutartis su užsakovu pasirašė pati E.Gimžauskienė. Ji taip pat buvo ir pirmosios studijos bendraautorė. Komisija nurodė neturinti duomenų, kad E.Gimžauskienė būtų teikusi nusišalinimą nuo šių klausimų, t.y., sutarčių, jų priedų bei pakeitimų pasirašymo, vykdymo ir priežiūros procedūrų, nors privalėjo apie kylantį konfliktą informuoti savo tiesioginius vadovus ir procedūrose nedalyvauti. „Dekanės dalyvavimas, vadovavimas bei kontrolė parengiant šias dvi studijas KTU sukėlė jai tiesioginį viešųjų ir privačių interesų konfliktą“, – konstatavo VTEK.

Straipsnis paimtas iš lrytas.lt

 

Nuo 2017 m. gegužės 1 d. prašymų neleisti lošti pateikimas įgauna teisinę galią

Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Priežiūros tarnyba) informuoja, kad nuo 2017 m. gegužės 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo pakeitimui, asmenų prašymų neleisti lošti ir dalyvauti nuotoliniuose lošimuose (toliau – prašymai) pateikimas įgauna teisinę galią. Už asmenų, pateikusių prašymus, įleidimą į lošimų organizavimo vietas atsakingais tampa lošimų organizatoriai.

Taip pat Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatyme numatytas draudimas į lošimų organizavimo vietas įleisti asmenis, kurie teismo tvarka pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais šioje srityje ir leisti tokiems asmenims dalyvauti nuotoliniuose lošimuose.

Tai reiškia, kad nuo š. m. gegužės 1 d. keičiasi iki šiol galiojusi prašymų pateikimo tvarka ir savo veiklą pradės Apsiribojusių savo galimybę lošti asmenų registras (toliau – registras). Registro tvarkytoja yra Priežiūros tarnyba.

Iki šiol asmenų prašymai Priežiūros tarnybai ir lošimų organizavimo vietose buvo priimami Susitarimo dėl savanoriško apsisprendimo nelošti užtikrinimo pagrindu. Tokiu būdu Susitarimo dalyviai geranoriškai siekė padėti problemų dėl lošimų turintiems ir potraukio lošti nekontroliuojantiems asmenims. Deja, šis Susitarimas neturėjo teisinio pagrindo ir dėl to ne visi lošimų organizatoriai dalyvavo šiame Susitarime, o dalyvaujantys – ne visuomet jo laikėsi.

Taigi, asmenys, norintys apriboti savo galimybę lošti, nuo 2017 m. gegužės 1 d. Priežiūros tarnybai arba lošimų organizatoriui prašymą galės pateikti vienu iš šių būdų:

  • Elektroniniu būdu portale „Elektroniniai valdžios vartai“ (adresu www.epaslaugos.lt, www.evaldzia.lt) tiesiogiai prisijungus ir užpildžius nustatytos formos prašymą;
  • lošimų organizavimo vietoje, kur asmeniui bus suteikta galimybė prisijungti prie portalo „Elektroniniai valdžios vartai“;
  • tiesiogiai atvykus į Priežiūros tarnybą.

Numatyta, kad lošimų organizatorius kiekvienoje apskrityje, kurioje jam yra išduotas leidimas, bent vienoje bet kurios rūšies lošimų organizavimo vietoje, kurioje jis vykdo veiklą, privalės sudaryti galimybę asmeniui prisijungti prie portalo „Elektroniniai valdžios vartai“. Lošimų organizavimo vietų, kuriose asmenims bus sudaryta galimybė pateikti prašymą elektroniniu būdu, adresų sąrašas bus skelbiamas Priežiūros tarnybos interneto svetainėje adresu www.lpt.lt.

Vilniaus mieste tiesiogiai atvykus asmenų prašymai bus priimami tik Priežiūros tarnyboje, adresu Ukmergės g. 222, Vilnius.

Asmenis, pateikusius prašymus, bus draudžiama įleisti į lošimų organizavimo vietas ir leisti jiems dalyvauti nuotoliniuose lošimuose jų prašyme nurodytą laikotarpį, o laikotarpio nenurodžius – 2 metus. Trumpiausias apsiribojimo laikotarpis – 6 mėnesiai. Atsiimti pateiktą prašymą arba sutrumpinti jo galiojimo terminą bus galima ne anksčiau kaip po 6 mėnesių.

Atkreiptinas dėmesys, kad iki šiol galiojęs prašymų pateikimo būdas, lošimų organizatoriui ar Priežiūros tarnybai pateikiant užpildytą popierinę prašymo formą, nuo 2017 m. gegužės 1 d. nebegalios.

Pažymėtina, kad nebegalios asmenų prašymai neleisti lošti, pateikti iki š. m. gegužės 1 d. Asmenys, pageidaujantys apriboti savo galimybę lošti ir dalyvauti nuotoliniuose lošimuose, nuo 2017 m. gegužės 1 d. turės elektroniniu būdu portale „Elektroniniai valdžios vartai“ pateikti prašymus neleisti lošti aukščiau nurodytais būdais.

Su Prašymų neleisti lošti pateikimo instrukcija elektroniniu būdu portale ,,Elektroniniai valdžios vartai“ galima susipažinti čia.

Dėl išsamesnės informacijos prašome kreiptis į Priežiūros tarnybos Teisėkūros, personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiąją specialistę Skirmantę Paukštienę tel. (8 5) 233 6246.

 

Technologijos: pažanga ar vergijos pančiai?

Šiuolaikinis verslas, ypač Silicio slėnio technologijų bendrovės, meistriškai išnaudoja mūsų psichologines silpnybes ir padaro mus priklausomus nuo įvairiausių produktų. Ianas Leslie aiškinasi, kodėl dėl to nerimauja kai kurie psichologai. Harvardo universiteto psichologas Burrhusas Fredericas Skinneris 1930 m. pagamino dėžę ir į ją įdėjo alkaną žiurkę. Dėžėje buvo svirtelė. Šmirinėdama žiurkė kartais ją užkliudydavo, tuomet vidun įkrisdavo maisto granulė. Keliskart pabuvęs dėžutėje graužikas išmoko išsyk paspausti svirtelę – tokį elgesį skatino atlygis. B. F. Skinneris iškėlė prielaidą, kad tas pats principas galioja ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms. Savo įrenginį mokslininkas pavadino operantinio sąlygojimo kamera, bet dažniausiai jis vadinamas tiesiog Skinerio dėže. B. F. Skinneris yra garsiausias bihevioristinės psichologijos atstovas. Pagrindinė šios krypties prielaida skelbia, kad žmogaus elgesys geriausiai paaiškinamas kaip paskatų ir atlygių funkcija. Nesvaičiokime apie miglotas ir stebėti neįmanomas mintis ar jausmus, sako bihevioristai, ir verčiau susitelkime į tai, kaip individo aplinka nulemia jo elgseną. Supratę, kaip veikia dėžė, suprasime elgseną. O sukūrę tinkamą dėžę galėsime tą elgseną valdyti. B. F. Skinneris buvo paskutinis tikrasis bihevioristas. Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio nauja akademikų karta grįžo prie vidinių psichikos procesų, kaip antai atminties ir emocijų. Tačiau biheviorizmas niekur nedingo ir prieš kelerius metus vėl pasirodė apsivilkęs naują drabužį – kaip taikomoji disciplina, kurią verslas ir valdžia pasitelkia norėdami padaryti įtaką mūsų kasdieniams pasirinkimams: ką perkame, su kuo bendraujame, ką veikiame darbe. Naujojo biheviorizmo taikytojams ypač įdomu, kaip žmogaus elgseną gali pakeisti skaitmeninė aplinka – dėžė, kurioje šiandien praleidžiame didžiąją laiko dalį. Ši nauja mokslo sritis vadinama elgsenos modeliavimu. Jos pradininkas – B. J. Foggas.
Varlė ir beždžionė
Šiemet dalyvavau Palo Alte vykusiame elgsenos modeliavimo seminare, kurį surengė Stanfordo universitetas, o vedė šios švietimo įstaigos darbuotojas B. J. Foggas. Kadangi tarptinklinio ryšio tarifai tebėra aukšti, stengiausi naudotis belaidžio interneto paslaugomis įvairiose kavinėse. Žodžiai „patvirtinti“ ir „prisijungti“ tapo tokie įprasti, kad ėmiau juos laikyti Kalifornijos mantra. Patvirtinti ir prisijungti, patvirtinti ir prisijungti, patvirtinti ir prisijungti.

Anksčiau man neteko naudotis „Uber“ paslaugomis. Pagalvojęs, kad, ko gero, visame pasaulyje nėra tinkamesnės vietos pabandyti, vieną rytą „Starbucks“ kavinėje atsidariau programėlę ir išsikviečiau vairuotoją, kad nuvežtų mane į Stanfordo akademinį miestelį. Po dviejų minučių jau sėdėjau automobilyje, ir inžinerijos studentas iš Ouklando greitai pristatė mane iki tikslo. Atsiskaityti grynųjų neprireikė. Viskas atrodė lyg stebuklas. B. J. Foggui – 53-eji. Jis visada vežiojasi du minkštučius žaisliukus, varlę ir beždžionę, – šiuos vos prasidėjus dienai pristatė ir susirinkusiesiems. Seminare dalyvavo maždaug 20 įmonių vadovų iš JAV, Brazilijos ir Japonijos. Jiems darbdaviai pavedė parvežti elgsenos modeliavimo paslapčių. Pertraukos ar grupinės užduoties pabaigą B. J. Foggas paskelbia skambtelėdamas žaisliniu ksilofonu. Aukštas energingas ir nenuilstamai malonus mokslininkas dažnai vartoja tokius emocingus žodžius kaip „nuostabu“ ir „puiku“. Mane, anglą, šis per siūles trykštantis pakilumas iš pradžių trikdė, bet po kurio laiko įpratau, kaip ir daugelis kitų europiečių, kurie persikėlę į Kaliforniją nustoja ilgėtis metų laikų ir įpranta prie saulėkaitos. Be to, B. J. Foggas buvo išties malonus. Plačiai šypsodamasis ir kalbėdamas pro nosį atrodė žaviai moksliukiškas. Bendraudamas su manimi telefonu prieš seminarą B. J. Foggas užsiminė, kad studijuodamas humanitarinių mokslų magistrantūrą rijo klasikinę literatūrą. Platonas jo nesužavėjo. Daug artimesnis pasirodė Aristotelio troškimas sutvarkyti ir kataloguoti pasaulį, įžvelgti už painių reiškinių slypinčias sistemas ir struktūras. Mokslininkas tvirtina, kad skaitydamas Aristotelio „Retoriką“ apie įtikinėjimo meną staiga supratęs, jog, „po galais, šie principai kada nors bus pritaikyti technologijose!“ 1997-aisiais, paskutiniais doktorantūros metais, Atlantoje surengtoje konferencijoje B. J. Foggas perskaitė pranešimą apie tai, kaip kompiuteriais galima keisti vartotojų elgseną. Jis pabrėžė, kad sąveikios technologijos jau nebėra tik darbo priemonės, o tapo kasdienybės dalimi: jas pasitelkus tvarkomi finansai, studijuojama, rūpinamasi sveikata. Vis dėlto technologai tebuvo susitelkę į savo kuriamas mašinas, o ne į jas naudojančius žmones. B. J. Foggas paklausė, kas būtų, jei sukurtume programas, kurios skatintų studentus ilgiau mokytis, arba finansų tvarkymo programas, kurios skatintų vartotojus gyventi taupiau? Mokslininko nuomone, norint atsakyti į šiuos klausimus būtina pritaikyti psichologijos žinias. B. J. Foggas pristatė Stanforde atlikto paprasto eksperimento rezultatus. Jie rodė, kad žmonės linkę daugiau laiko skirti užduočiai dirbdami kompiuteriu, kuris, jų nuomone, padėjo praeityje. Kitaip sakant, žmonių santykiui su mašina taikytina ta pati tarpusavio sąveikos taisyklė, kurią psichologai stebi socialiniame gyvenime. B. J. Foggas pasakė, jog svarbios ne konkrečios eksperimento išvados, o iš jo išplaukiančios prielaidos, kad metodiškai taikant psichologijos dėsnius kompiuterinėse programose galima priversti žmones elgtis vienaip ar kitaip. Pačiame straipsnyje jis pateikė išlygą: „Norint atsakyti į klausimą, kada ir kokiomis aplinkybėmis toks įtikinėjimas naudingas ir etiškas, reikia daugiau tyrimų ir diskusijų.“ B. J. Foggas pasiūlė naują mokslo sritį, vienijančią kompiuterių mokslą bei psichologiją, ir pavadino ją kaptologija (kompiuterių kaip įtikinėjimo technologijų mokslu). Kaptologija vėliau tapo elgsenos modeliavimu, kuris dabar neatsiejamas nuo nematomos mūsų kasdienio gyvenimo operacinės sistemos. Pirkti skatinantys el. laiškai, dėmesį prikaustančios programėlės ir žaidimai, vieną ar kitą sprendimą priimti raginančios internetinės formos – visa tai sukurta siekiant pergudrauti žmogaus smegenis ir pasinaudoti mūsų instinktais, keistybėmis bei trūkumais. Taikomi metodai dažnai tebėra primityvūs ir įžūliai manipuliuoja, bet nuolat tobulėja ir tampa vis mažiau pastebimi.

“B. J. Foggas vis labiau nerimauja, kad dalis jo klausytojų ne be reikalo skambino pavojaus varpais.”

Jauno mokslininko kalba Atlantoje sulaukė audringos reakcijos. Klausytojai pasidalijo į dvi grupes. Vieni sakė: „Tai pavojinga. Tas pats, kas duoti žmonėms priemones atominei bombai pasigaminti.“ Kiti manė, kad „tai nuostabu ir gali atnešti milijardus dolerių“. Kaip paaiškėjo, teisūs buvo antrieji. B. J. Foggas net užsitarnavo Milijonierių Kalvio pravardę. Jo laboratorijoje Stanforde apsilankė daug Silicio slėnio verslininkų ir inžinierių. Kai kurie net praturtėjo. Pats B. J. Foggas iš savo atradimų turtų nesusikrovė. Jis liko Stanforde ir šiuo metu komercine veikla beveik neužsiima. Mokslininkas vis labiau nerimauja, kad dalis jo klausytojų ne be reikalo skambino pavojaus varpais.

Nusivylimas ir susierzinimas

Seminare B. J. Foggas paaiškino elgsenos keitimo teorijos pagrindus. Kad žmogus ką nors padarytų – nusipirktų automobilį, pasitikrintų el. paštą ar padarytų 20 atsispaudimų, – iš karto turi nutikti trys dalykai. Jam reikia norėti, galėti ir turėti paskatą tai daryti. Paskata imtis veiksmų efektyvi tik tuomet, kai žmogus labai motyvuotas arba kai užduotis labai lengva. Jei ši sunki, žmogus nusivilia, o jei jis nemotyvuotas, susierzina. Vienas dabartinių B. J. Foggo studentų man papasakojo apie bandomąją kalbos terapijos programą, kurią šiuo metu padeda tobulinti. Kalbėdamas su vartotojais jis išsiaiškino, kad tėvai, kuriems labiausiai rūpi pasiekti rezultatų, sunkiai perpranta programą, todėl jaučiasi nusivylę. O vaikams valdyti programą sekasi lengvai, bet jie visai nemato tikslo tai daryti, todėl susierzina. Išeitis rasta pritaikius B. J. Foggo sistemą. Tėvai aktyviau naudotųsi programa, jei ji būtų paprastesnė, o vaikai imtųsi veiksmų, jei programa labiau primintų ne pamoką, o žaidimą. B. J. Foggas sako, kad dažniausiai nusivylimą įveikti lengviau nei susierzinimą. Kai norime, kad žmogus ko nors imtųsi, instinktyviai didiname jo motyvaciją, t. y. įtikinėjame. Kartais tai padeda, bet bene trumpiausias kelias – palengvinti patį veiksmą. Vienas B. J. Foggo principų skelbia, kad „neįmanoma priversti žmogaus padaryti tai, ko jis nenori“. Daugiau rinkėjų balsų siekiantis pritraukti politikas rėžia kalbą arba prabyla per televiziją, užuot išnuomojęs autobusą, kuris žmones nuvežtų prie balsadėžių. Bankas reklamuoja einamosios sąskaitos pranašumus, užuot supaprastinęs jos atidarymo procedūrą. „Netflix“ platformoje baigus žiūrėti vieną serialo dalį, kita prasideda automatiškai. Ši seka tęsiasi, kol ją sustabdote. Žiūrovo motyvacija ir taip aukšta, nes pasibaigus serijai jis nekantrauja sužinoti, kas įvyks toliau, ir yra pasinėręs į serialo pasaulį. Kliūčių beveik nelieka. Tiksliau, vietoj jų atsiranda paskatos, ir sustoti tampa sunkiau, nei žiūrėti. Tuo pačiu principu Didžiosios Britanijos valdžia dabar skatina piliečius dalyvauti darbo vietoje kaupiamų pensijų sistemose ir jas siūlo kaip automatinį, o ne pasirenkamą variantą.

Kai motyvacija gana aukšta arba užduotis lengva, žmonės lengvai reaguoja į paskatas, kaip antai telefono vibraciją, raudonąjį „Facebooko“ skritulėlį, el. laišką iš drabužių parduotuvės, siūlančios pigiau įsigyti kombinezoną. Jei paskata apgalvotai sukurta („karšta“), ji jus pasieks tuo metu, kai esate labiausiai pasirengę imtis veiksmų. B. J. Foggas sako, kad modeliuojant elgseną svarbiausia „išdėlioti karštas paskatas motyvuotų žmonių kelyje“. Jei programa paskatins daryti ką nors, kas jums nepatinka, greičiausiai prie jos negrįšite, bet jei jums tai patiks, grįšite ne kartą ir nė nesusimąstydami. Po pirmosios patirties su „Uber“ Palo Alte nesinaudojau jokiomis kitomis transporto priemonėmis. B. J. Foggas tvirtina, kad taip prekės ženklai ir turi kurti įpročius. Kuo nuoširdesnės ir stipresnės emocijos užplūsta per pirmąją patirtį, tuo labiau tikėtina, kad šis pasirinkimas taps automatinis. Būtent dėl to oro linijų bendrovių darbuotojai atneša taurę šampano, jums vos įsitaisius verslo klasės krėsle, o „Apple“ neriasi iš kailio, kad naujas telefonas sudarytų nepakartojamą pirmąjį įspūdį. Šios dopamino dozės kuria vartotojo ir produkto ryšį. B. J. Foggas kaip pavyzdį pateikia 12 skirtingų filtrų, kuriais galima pakeisti nuotrauką „Instagrame“. Žinoma, tam tikru atžvilgiu ši funkcija naudinga, nes vartotojai gali tvarkyti sukurtus atvaizdus. Bet tikrasis ryšys yra emocinis – galite pasijusti menininkais dar nė nepublikavę nuotraukos. Štai dar vienas B. J. Foggo principas: „Leiskite žmonėms pasijusti sėkmingiems.“ Arba kitaip sakant: „Suteikite jiems supergalių!“ Mokslininkas dvilypį pasitenkinimą iliustravo „Instagramu“, nes dėl jo jaučiasi šiek tiek atsakingas ir gal net kaltas. 2006 m. per dėstytojo paskaitą du studentai pristatė projektą „Nusiųsk saulę“. Jie išsakė mintį, kad kada nors mobiliaisiais telefonais bus galima siųsti emocijas (anuomet išmaniųjų telefonų dar nebuvo): jei draugas liūdi dėl prasto oro, o pas jus šviečia saulė, telefonas galėtų pasiūlyti praskaidrinti jam nuotaiką nuotrauka. Vienas tų studentų, Mike’as Kriegeris, vėliau prisidėjo prie „Instagramo“, kuriame daugiau kaip 400 mln. vartotojų dalijasi saulėtais orais, saulėlydžiais ir asmenukėmis, kūrimo. B. J. Foggas savo teoriją pateikė dar prieš socialinei žiniasklaidai užkariaujant pasaulį. „Facebook“, „Instagram“ ir kiti ištobulino elgsenos modeliavimą taip, kaip jis nė neįsivaizdavo. Socialinės žiniasklaidos programėlės skverbiasi į vieną giliausių mūsų motyvacijos gręžinių. Reaguodamos į socialines sąveikas ir net jų imitacijas, žmogaus smegenys išskiria malonumą keliančias ir įpročius formuojančias chemines medžiagas, o karščiausios paskatos yra aplinkiniai: jūs ir jūsų draugai arba sekėjai nuolat skatinate vieni kitus dar šiek tiek pasinaudoti paslauga. Mokslininkas mane supažindino su buvusia savo studente Noelle Moseley, kuri dabar konsultuoja technologijų bendroves. Ji man papasakojo neseniai apklaususi aktyvius „Instagramo“ vartotojus: merginas, kurios socialiniuose tinkluose puoselėja skirtingus įvaizdžius. Jų tikslas – suburti kuo daugiau gerbėjų, nes joms tai reiškia sėkmę. Kiekvienas naujas sekėjas ir komentaras yra emocinis atlygis. Tačiau paaiškėjo, kad gyvenimas renkant šiuos atlygius nėra malonus. N. Moseley tiriamosios nuolat rūpinasi, kaip kruopščiai susiplanuoti dieną, kad nuotraukų pakaktų visiems susikurtiems įvaizdžiams, todėl negali džiaugtis savo veikla, jaučiasi įsitempusios ir nelaimingos. „Tai lyg liga“, – apibendrino N. Moseley. Mormonų šeimoje užaugęs B. J. Foggas yra nepalaužiamai geraširdiškas ir labai nori tikėti, kad dėl jo darbo pasaulis taps geresnis. Per mūsų pokalbius mokslininko nuotaika apniukdavo tik ėmus svarstyti, kaip jo idėjos gali būti netinkamai panaudotos versle. Jis nerimauja, kad tokios bendrovės kaip „Instagram“ ir „Facebook“ pasitelkia elgsenos modeliavimą tik norėdamos pavergti vartotojų dėmesį. Vienas jo studentų Niras Eyalas parašė didelio populiarumo sulaukusią technologijų verslininkams skirtą knygą „Priklausomybė: kaip kurti įpročius formuojančius produktus“ („Hooked: How to Build Habit-Forming Products“). „Žiūrėdamas į kai kuriuos buvusius savo studentus mąstau, ar jie bando pagerinti pasaulį, ar tik nori užsidirbti, – sako B. J. Foggas. – Visada norėjau išlaisvinti žmones iš technologijų vergijos.

Žiurkė ir psichologinė priklausomybė

Tęsdamas eksperimentus su dėže B. F. Skinneris išsiaiškino, kad kaskart gaudama tą patį atlygį žiurkė spausdavo svirtelę tik išalkusi. Norint paskatinti gyvūną tai daryti dažniau, atlygius reikėjo paįvairinti. Kai graužikas nežinojo, ar paspaudęs svirtelę gaus vieną granulę, kelias granules ar nė vienos, jis kartodavo veiksmą nesustodamas. Kitaip sakant, žiurkei išsivystydavo psichologinė priklausomybė. Tai vadinama nepastovių atlygių principu. Knygoje „Priklausomybė“ N. Eyalas rašo, kad B. F. Skinnerio atradimai taikomi plėtojant sėkmingus skaitmeninius produktus. „Facebook“, „Pinterest“ ir kiti naudojasi pamatiniais žmogaus poreikiais bendrauti, gauti palaikymą bei pritarimą ir dalija atlygius pagal sunkiai prognozuojamą tvarkaraštį. Kaskart įsijungdami „Instagramą“, „Snapchatą“ ar „Tinderį“ nežinome, ar kas nors pamėgo mūsų nuotrauką, parašė komentarą, atnaujino būseną ar parašė asmeninį pranešimą. Todėl vis spaudžiame tą raudoną skritulėlį, braukiame ekraną kairėn, stumiame slankiklį žemyn. N. Eyalas papildė B. J. Foggo modelį savo mintimis apie elgsenos keitimą. „B. J. mano, kad paskatos – tai išoriniai veiksniai, – pareiškė man knygos autorius. – Aš manau, kad jos yra vidinės.“ Jis tvirtina, kad programėlė sėkmingai veikia, jei tenkina pamatinius emocinius vartotojo poreikius dar jam pačiam jų neįsisąmoninus. „Jei jaučiatės neužtikrintai, kreipiatės į „Google“ nė nepaklausę savęs, kodėl taip jaučiatės. Kai esate vienišas, einate į „Facebooką“ dar nė neperpratę savo jausmų. Įsijungiate „YouTube“ dar nesuvokdami, kad nuobodžiaujate. Niekas jums neliepia taip elgtis. Vartotojai patys save paskatina.“ N. Eyalo pabrėžiami nesąmoningi pasirinkimai kelia tam tikrų klausimų apie elgsenos modeliavimą. Jei kas nors modeliuoja mūsų elgseną, tai kam atskaitingi modeliuotojai? Kitas B. J. Foggo studentas Tristanas Harrisas norėtų, kad būtent apie tai susimąstytų visuomenė. „B. J. sukūrė elgsenos modeliavimo mokslą, – pasakė jis man. – Bet nieko negali pasakyti apie jo etiką. Tai ir yra mano tikslas.“ T. Harrisas buvo M. Kriegerio bendradarbis kuriant projektą „Nusiųsk saulę“ per B. J. Foggo paskaitą 2006-aisiais. T. Harrisas irgi sukūrė programėlę „Apture“, kuri leido internete iš karto ir paprastai paaiškinti sudėtingas sąvokas: pastūmus pelės žymeklį ant norimo termino, atsirasdavo langelis su apibrėžtimi. „Apture“ sulaukė tam tikro populiarumo, bet taip ir neįsibėgėjo, o 2011 m. T. Harriso įmonę nupirko „Google“.

“Verslininkai nori sukelti žmonėms priklausomybę ir savo tikslų siekia pasinaudodami mūsų psichologinėmis silpnybėmis.”

Gauta nemaža suma, bet tokia projekto baigtis vis tiek dvelkė pralaimėjimu. T. Harrisas tikėjo savo misija aiškinti, bet jam nepavyko įtikinti leidėjų, kad ši programėlė paskatintų vartotojus ilgiau užtrukti jų svetainėse. Jis ėmė manyti, kad interneto galimybės informuoti ir šviesti iš esmės prieštarauja komerciniam imperatyvui bet kokiomis priemonėmis pritraukti ir išlaikyti vartotojų dėmesį: „Verslininkai nori sukelti žmonėms priklausomybę ir savo tikslų siekia pasinaudodami mūsų psichologinėmis silpnybėmis.“ „Facebook“ išskirtinai išryškina naująją profilio nuotrauką draugų naujienų srautuose, nes žino, kad tą akimirką labiausiai tikitės socialinio palaikymo, todėl visi įvertinimai ir komentarai vers jus ne kartą sugrįžti. „LinkedIn“ siuntinėja kvietimus susipažinti, kurie skatina išsiskirti dopaminą („koks aš svarbus!“), nors tas žmogus galbūt visai atsitiktinai spragtelėjo jūsų vardą siūlomų kontaktų sąraše. Nesąmoningi impulsai paverčiami socialiniais įsipareigojimais, kuriems reikia dėmesio, o šis parduodamas už pinigus. Maždaug metus padirbęs „Google“ T. Harrisas nutarė pasitraukti į akademinę sritį tirti skaitmeninės ekonomikos etikos. „Norėjau išsiaiškinti, kokia atsakomybė atsiranda iš gebėjimo daryti įtaką milijardų žmonių psichologijai? Kaip skamba Hipokrato priesaika?“ Atsisveikindamas su „Google“ mokslininkas surengė darbuotojams pristatymą, kuriame jiems patarė save vertinti kaip moralinius milijardų žmonių dėmesio prievaizdus. Pranešimo skaidrės paplito įmonėje lyg virusas ir net pasiekė valdybą. Ši įtikino T. Harrisą pasilikti ir užsiimti tyrimais bendrovėje. Jam net buvo sukurtos naujos modeliavimo etikos specialisto ir produktų filosofo pareigos. Po kurio laiko T. Harrisas suprato, kad kolegos mandagiai klausosi, bet nespaudžiami iš išorės jo idėjų nevertina rimtai. Šiemet mokslininkas vis dėlto pasitraukė iš „Google“, ėmė rašyti knygas ir pasakoti pasauliui, kaip skaitmeninės technologijos silpnina žmonių gebėjimą laisvai rinktis. „Elgsenos modeliavimas atrodo nerimtas mokslas, nes daugiausia susijęs su pelės spragsėjimu ekrane. Bet kas nutinka išplėtus tai iki pasaulinės ekonomikos? Tuomet tai virsta valdžia.“ T. Harriso kalbėsena greita ir kupina aštrios įtampos. Viena jo mantrų byloja: „Kas valdo asortimentą, tas valdo pasirinkimus.“ Žinios, kurias žiūrime, draugai, su kuriais bendraujame, darbo vietos, apie kurias sužinome, restoranai, kuriuos renkamės, net galimi meilės partneriai – visa tai vis dažniau filtruojama per kelias plačiai paplitusias programėles, kurių kiekvienoje pateikiamas pasiūlymų asortimentas. Dėl jo programos įgyja didžiulę įtaką. Kaip pasakytų bet kuris restorano savininkas, krupjė arba pardavėjas, pateikiant pasiūlymus galima daryti įtaką pasirinkimams. Siūlydamas pasirinkti vieną iš trijų kainų mažmenininkas žino, kad mažiausiai 70 proc. klientų pasirinks vidurinę.

“Kuo labiau technologijų produktai lemia mūsų elgseną, tuo mažiau valdome save.”

T. Harrisas tvirtina, kad jo kolegos įgijo absurdiškai daug įtakos, nors ir atsitiktinai. Milijardų vartotojų naudojamus asortimentus kuria grupelė 25–35 metų San Fransisko gyventojų, studijavusių kompiuterių mokslą. „Kokia moralinė operacinė sistema veikia jų galvose? – klausia mokslininkas. – Ar jie susimąsto apie savo etinius įsipareigojimus? Ar jie apskritai turi laiko apie tai pagalvoti?“ Kuo labiau technologijų produktai lemia mūsų elgseną, tuo mažiau valdome save. „Verslininkai tvirtina, kad tobulėja jų gebėjimas duoti žmonėms tai, ko jie nori. Bet į telefoną žvilgčiojame vidutiniškai 150 kartų per dieną. Ar kiekvienąsyk elgiamės sąmoningai? Ne. Tobulėja verslininkų gebėjimas priversti žmones pasirinkti tai, ko reikia verslui.“

Las Vegaso mikrokosmosas

Puikioje knygoje „Suprojektuota priklausomybė“ („Addiction by Design“) apie Las Vegaso lošimo mašinas antropologė Natasha Dow Schüll cituoja anoniminį priklausomybėmis sergančių asmenų interneto svetainės autorių: „Lošimo automatai tėra Skinerio dėžės žmonėms! Nederėtų stebėtis, kad jos taip prikausto. Ši mašina sukurta būtent tam.“ Lošimo sektorius vienas pirmųjų pradėjo taikyti elgsenos modeliavimą. Dėmesį prikaustantys lošimo automatai kuriami pasitelkus kintamo atlygio principą. Lošėjas traukia svirtį nežinodamas, ar apskritai ką nors laimės, todėl visada nori pabandyti dar kartą. Lošimo automatų gebėjimas įtraukti žmones yra Las Vegaso ekonomikos variklis. Per pastaruosius 20 metų ruletės ratai ir lošimo kauliukų stalai užleido vietą naujos kartos mašinoms, kurios jau nebėra mechaniniai prietaisai ir neturi svertų. Jose įtaisyti sudėtingi kompiuteriai, sukurti bendradarbiaujant su programinės įrangos inžinieriais, matematikais, scenaristais ir grafikos dizaineriais. Lošimo namai siekia kuo labiau pailginti vadinamąjį prietaisui skiriamą laiką. Aplinka, kurioje stovi mašinos, irgi sukurta tam, kad žmonės nenustotų žaidę. Lošėjai gali užsisakyti gėrimų ir maisto neatsitraukdami nuo ekrano. Apšvietimas, interjeras, triukšmas, net mašinų kvapas – viskas kruopščiai suplanuota. Apgalvotas ne tik šviesos ryškumas, bet ir kampas: tyrimai rodo, kad lošėjas sparčiausiai pavargsta, kai šviesa krinta į kaktą.

“Į telefoną žvilgčiojame vidutiniškai 150 kartų per dieną. Ar kiekvienąsyk elgiamės sąmoningai? Ne.”

Tačiau labiausiai prietaisui skiriamą laiką lemia atlygių įvairovė. Mašinos suprogramuotos taip, kad žmogus beveik išloštų: laiminga simbolių seka susidaro aukščiau arba žemiau laimingosios linijos gerokai dažniau, nei leistų atsitiktinumas. Lošėjo pralaimėjimas tampa potencialiu laimėjimu ir skatina pabandyti dar kartą. Matematikai sudaro išmokų planus, kad žmonės loštų net nuolat prarasdami pinigus. Skirtingų tipų žaidėjams planai parenkami pagal jų polinkį rizikuoti: kai kuriuos lošėjus traukia dideli laimėjimai ir pralaimėjimai, kiti renkasi laimėti mažesnes sumas, bet dažniau (kaip vienas žaidimų projektuotojas pasakė N. D. Schüll, „kai kurie žmonės mėgsta nukraujuoti lėtai“). Matematikai nuolat tobulina savo modelius ir bando naujus, sudarinėja formules pagal smegenų žievės vingius. Patys lošėjai kalba apie „mašininę zoną“ – būklę, kai visas dėmesys sutelktas į priešais esantį ekraną, o likęs pasaulis nublanksta. „Patenki į transą“, – aiškina vienas žaidėjas N. D. Schüll. „Ta zona veikia lyg magnetas, – sako kitas. – Ji įtraukia ir nepaleidžia.“

Pajutusį nusivylimą ir nutarusį tą dieną nebežaisti asmenį gali paskatinti „sėkmės ambasadorius“, dalijantis bilietus į renginius arba lošimo kuponus. Lošėjas nežino, kad jo žaidimo duomenis apdorojo algoritmas, skaičiuojantis, kiek jis gali pralošti ir vis tiek jaustis patenkintas, ir kiek jis priartėjo prie vadinamojo skausmo taško. Nemokama vakarienė kepsnių restorane gali paversti skausmą malonumu ir atnaujinti motyvaciją lošti toliau. 2013 m. išleista N. D. Schüll knyga sulaukė pripažinimo, nes atskleidė tamsiąją lošimo automatų pusę. Tačiau atsirado skaitytojų, kurie gavę šią informaciją įžvelgė galimybių. Autorė man papasakojo, kad į ją kreipėsi internetinio švietimo bendrovė, norinti pritaikyti „sėkmės ambasadorių“ idėją. Kada skausmo tašką pasiekia studentas, kuriam nesiseka atsakinėti į testo klausimus, ir ko reikia, kad jis ne pasiduotų, o įveiktų sunkumus? N. D. Schüll sulaukė kvietimų pakalbėti prekybininkų ir verslininkų konferencijose, tarp jų N. Eyalo renginyje apie įpročių formavimą. Las Vegasas yra mikrokosmosas. „Pasaulis virsta milžiniška Skinerio dėže, – sako N. D. Schüll. – Patyrimai bankininkystės arba sveikatos priežiūros srityse niekuo nesiskiria nuo žaidimo „Candy Crush“. Esmė yra uždaryti žmones į paskatų ir atlygių kilpas. „Starbucks“ kava, mokomoji programinė įranga, kredito kortelė, vaistai nuo cukrinio diabeto – visos vartotojų sąsajos ima panašėti į lošimo automatus.“ Šiais laikais asmeninius lošimo automatus nešiojamės kišenėse.

Žmonių ir įmonių konfliktas

N. D. Schüll priėmė kvietimą perskaityti pranešimą N. Eyalo konferencijoje: „Buvo keista. Niekas toje patalpoje neturėjo noro sukelti kam nors priklausomybę. Juk jie yra hipsteriai iš San Fransisko. Malonūs žmonės. Bet tuo pat metu pagrindinis jų tikslas – pritraukti žmonių dėmesį naujoms technologijų bendrovėms.“ T. Harrisas mano, kad daugelis technologijų pasaulio darbuotojų nenori suvokti įtampos, neatsiejamos nuo savo profesijos. „Niras ir B. J. yra malonūs vyrukai, bet jie labiau prisideda prie priklausomybių kūrimo, nei padeda žmonėms nuo jų išsilaisvinti.“ Silicio slėnyje visada šviečia saulė. Ten dirbantys optimistai tiki, kad jų produktai plečia žmonijos galimybes. Kaip ir B. J. Foggas, N. Eyalas nuoširdžiai nori patobulinti pasaulį. „Man produktų kūrimas kelia kone religinius jausmus. Jų kūrėjai turi galimybę pagerinti žmonių gyvenimus, atrasti skausmingus taškus ir padėti.“ Jis atmeta mintį, kad įpročių formavimas iš esmės yra dviprasmiškas. „Įpročiai gali būti geri arba blogi, o technologijos gali kurti sveikus įpročius. Jei produktui vis labiau sekasi jus įtraukti, tai – ne problema, o pažanga.“ N. D. Schüll apklausti lošimo bendrovių direktoriai irgi nėra piktavaliai. Jie tiki paprasčiausiai siūlantys klientams daugiau ir geresnių būdų gauti tai, ko šie nori. Niekas nėra verčiamas ar apgaule įtikinėjamas atsisveikinti su savo pinigais. Kaip pareiškė vienas vadovas, atsitiktinai atkartodamas B. J. Foggą, „neįmanoma priversti žmogaus padaryti tai, ko jis nenori“. Bet santykis, kaip pabrėžia N. D. Schüll, asimetriškas. Lošėjams mašininė zona yra aklagatvis, o lošimo verslui – pelno šaltinis. T. Harrisas panašiai vertina visą skaitmeninę ekonomiką. Kad ir kokie naudingi produktai būtų kuriami, visa sistema veikia jų autorių naudai. Liūto dalį susižeria lošimo namai. „Tarp žmonių ir įmonių poreikių esama pamatinio konflikto“, – aiškina jis. T. Harrisas neteigia, kad technologijų bendrovės susimokė užvaldyti mūsų protus: „Google“ ir „Apple“ neturėjo užmačios kurti telefonus lošimo automatų principu. Bet sistemos sąlyga yra kuo labiau prailginti prietaisui skiriamą laiką ir, regis, geriausias būdas tai pasiekti – paskirstyti vartotojui atlygius pagal neprognozuojamą tvarkaraštį. Taip pat tai reiškia, kad būtina uždaryti dėžės duris. Žmogui nereikšmingi dalykai susiejami su labai svarbiais: tuo pačiu prietaisu žaidžiate, skaitote paskalas apie garsenybes ir sužinote, kad susirgo dukra. Taigi, jo negalima išjungti arba palikti namie. Be to, juk galite praleisti tą stebuklingą akimirką „Instagrame“. „Kai kurie žmonės nerimauja dėl dirbtinio intelekto, – sako T. Harrisas. – Jie klausinėja, ar galėsime išnaudoti visas galimybes nepažeisdami žmonių interesų. Bet dirbtinis intelektas jau yra. Jis vadinamas internetu. Jau atidarėme tą Pandoros skrynią, kuri nuolat atranda naujų būdų įtikinti mus daryti tą ar aną, perkeldama iš vieno transo į kitą.“ Teoriškai galėtume pasitraukti iš visų mus supančių paskatų ir atlygių kilpų, bet tai renkasi tik nedaugelis. Gerokai lengviau tiesiog patvirtinti ir prisijungti. Jei kaptologija mus pavergė, tai tik su pačių sutikimu.
© 2016 „The Economist Newspaper Limited“. Visos teisės saugomos. Išversta iš žurnalo 1843 pagal IQ suteiktą licenciją. Originalų straipsnį anglų kalba galite rasti www.1843magazine.com.

Straipsnis paimtas iš naujienos.lt

 
 
Projektą kuria ir palaiko:
Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
 
Informaciniai partneriai:
Vilniaus Priklausomybės Ligų CentrasVilniaus Psichoterapijos ir Psichoanalizės Centras
Informacinis vaizdo klipas :