LAISVĖ BŪTI PRIKLAUSOMU

Dėkojame teksto autoriui už leidimą dalintis jo mintimis, jausmais ir patirtimi. Taip pat lauktumėme ir kitų liūdijimų, kurie yra svarbūs tiek susidūrusiems su šia problema, tiek ir visiškai nieko nežinantiems apie probleminį lošimą. Tomas Valkata
Buvau turbūt pervargęs, turėjom daug darbo, dirbom kelias savaites beveik be išeiginių. Buvau pasiilgęs laisvės, bent jau tokios, kurią suteikia laisvalaikis. Norėjosi ištrūkti iš rutinos. O Klaipėdoje džiazai…
Šįkart „netranzavau“, o buvau tvarkingas pilietis, važiavau kaip visi – autobusu. Pagalvojau: „Bus liūdna važiuoti, reikia kokią knygą pasiimti“, todėl prieš kelionę užsukau į biblioteką. Pasiėmiau mylimo Camus „Sizifo mitą“: knyga nors ir nekart skaityta, bet nedidelio formato, o ir su dar nematytu Šliogerio įvadu.
Autobusas pasitaikė prastas, kokių trisdešimties metų senumo „Scania“, o ir važiavo pro Kryžkalnį. Visai neapsidžiaugiau tai sužinojęs, paniurnėjau savy, net bandžiau priešintis aplinkybėms, nuėjau i traukinių stotį žiūrėti, ar nėra greito traukinio. Bet, deja, gyvenimas yra toks, koks jis yra, nelabai ką ir bepakeisi. Teko susitaikyti.
Autobuse grojo „Pūkas“, todėl susikaupus skaityti buvo sudėtinga. Aš nemoku visiškai atsijungti, ypač kai skaitau kažką, ką skaitant reikia mąstyti, o ausys, nori nenori, gaudo kvailus tekstus. Visuomeniniame transporte, ar tai būtų tarpmiestinis autobusas, ar traukinys Vilnius – Klaipėda, visuomet susiduriu su paradoksu: groja kvaila muzika, o aš kažkodėl visuomet bandau susikaupęs skaityti. Nusnaudžiau. Atsibudau Kryžkalnyje. Na, galvoju, pasibaigė plentas, prasidės autostrada – liko 100 km., jau, galima sakyti, ranka pasiekiamas tikslas. Bet, kai pamačiau, jog važiuojame šalia autostrados ir vairuotojas net nežada pasukti į greitkelį, pasijaučiau apgautas. Visai nesvarbu, kad žinojau ir supratau, jog autobusas važiuoja pagal grafiką ir Klaipėdoj bus 17.55, bet vis tiek “kodėl jis nevažiuoja šiuolaikine autostrada“…
Miegas nebeėmė. Bandžiau prisiversti skaityti, bet po kokių penkių ar dešimties minučių radijas sugrojo ypatingai kvailą dainą; dainavo, kaip svarbu nusiteikti „seksualiai“, nes tuomet gyvensi „gerai“, ir tai atitraukė mane nuo „Apmastymų apie absurdą“. Išties paradoksalu, kartu, tai – puiki absurdo iliustracija: skaityti skyrelį pavadintą „Absurdo sienos“ ir klausytis apie seksualų nusiteikimą: „Ir taip kiekvienąsyk, kai man atrodydavo, jog suvokiu gilią pasaulio ir gyvenimo prasmę mane priblokšdavo… viskas, ko reikia, – seksualiai nusiteikti ir gerai praleist laiką“ – pynėsi tekstai. Pakėliau nuo knygos akis, dirstelėjau pro langą ir pamačiau kažkokio kaimeliūkščio bažnyčios bokštus. Staiga į mane plūstelėjo laisvės banga. Nors, žinoma, jokia laisvės banga neplūstelėjo, širdį užvaldė prisiminimas. Ir tai net ne prisiminimas, bent jau ne toks prisiminimas, kurį, norint prisiminti, reikia įdėti pastangų; šis įvykis yra tiek manyje, kad aš galėčiau jį sulyginti su prisiminimu, jog turiu vaikų – tiesiog prisimeni ir viskas, prisimenu taip, kad net nereikia prisiminti:
„Esu kartą ėjęs iš Vilniaus į Elektrėnus. Be jokio ypatingo reikalo. Beveik prieš pat Elektrėnus, sustojau paskutiniam kelionės poilsiui. Tai, ką automobiliu galima būtų nukeliauti per pusvalandį, pėdinau apie dešimt valandų. Išėjau iš Vilniaus apie šeštą valandą vakaro ir dabar, apie trečią valandą nakties, gulėjau ant pakelės suoliuko. Man rodės, kad taip pavargęs dar niekuomet nebuvau. Kojas skaudėjo iš nuovargio, batai pritrynė kojas iki pūslių. Žiūrėjau į žvaigždes. Rugpjūtis – žvaigždžių nesuskaičiuojama daugybė. Žiūrėdamas į „krentančią žvaigždę“, nusistebėjau, kad visata turi savo taisykles ir tvarką, net ir kosmoso šiukšlės, iš kažkur kažkam kažkodėl atsiranda, kažkiek „pagyvena“, kažkodėl kažkam sudega; juk niekas neatsiranda iš nieko ir niekur neišnyksta. Iškart po to suabejojau: prisiminiau iš pamokų mokykloje, kad žvaigždės labai didelės, jos labai toli, kad mane nuo jų skiria šviesmečiai, kad aš matau, net ne tas žvaigždes, kurios žiba, o visko gali buti, tas kurios jau užgeso…Bet… Bet protui buvo sunku aprėpti tą tolumą, sunku buvo suprasti, tą kažkada bandytą išmokti skaičių kalbą, nes nuo nueitų penkiasdešimties kilometrų kojos degte degė, penkiasdešimt nueitų kilometrų buvo „labai toli“, kažkuria prasme, toliau negu iki žvaigždžių. Tą akimirką, aš patikėjau, kad žvaigždės spindi ir krenta man, aš išgirdau, kad į mane kreipiamasi, kad kažkas nepaprastai svarbaus į-sakoma į mano gyvenimą. Jeigu galiu sutikti, kad tikėjimas Dievu kyla iš Dievo baimės, tai ta baimė turėtų būti būtent tokia, kai mikčiodamas su ašaromis akyse lemenau: „Ačiū, Tėve“. Ir nors suvokiau (bet tai nebuvo matematiškai lyginant suprantamas žinojimas) savo mažumą visatos atžvilgiu, bet kartu visu savimi suvokiau, kad esu tos neaprėpiamos didybės dalis. Nors „dekoracijos, kurias užmaskuodavo įprotis, vėl tapo kuo yra“, bet pasaulis jokiu būdu netapo „svetimas“, greičiau priešingai – aš buvau pasaulyje, buvau jo dalimi. Tuo metu, žinoma, man buvo ne tas galvoje, bet, manau, nepameluosiu sakydamas, kad vienintelis, kuo tuomet neabejojau, tai kylanti drėgmė nuo žemės, odą glamonėjantis oro dvelkimas, iš širdies tariamas žodis: „Tėve“; tas dvelkimas kaip ir žodis, buvo Dvasia, Dvasia paslaptingu ir nesuprantamu būdu sujungianti mane, suoliuką, ant kurio guliu, kažkada žibėjusią žvaigždę, blykstelėjusią kosmoso šiukšlę…
Tas, vienąkart patirtos vienybės su pasauliu atsikartojimas, kaskart vis naujas išgyvenimas, turbūt ir būtų tai, ką galėčiau pavadinti laisve. Bent jau kitaip laisvės nejaučiu. Žinoma, galiu suvokti prievartą savo atžvilgiu, ta prasme, aš galiu pasakyti, kaip ir kada aš jaučiu savo „nelaisves“. Bet ar galiu, ką daugiau pasakyti apie laisvę?
Nuo to laiko, kai pamačiau bažnytkaimio bokštus, aš visą kelionę prasvajojau; neatsispyriau pagundai sukurti savo „absurdo herojų“. Pasiskolinau iš Camus mintį apie savižudybės ir nuteisto myriop priešybę, šias dvi priešybes įdėjau vienam asmeniui, pavadinau jį „Priklausomu“, Priklausomu, todėl, kad jis būtinai yra azartinis lošėjas (būtų tikę ir alkoholizmas, narkomanija ar rūkymas, bet šios priklausomybės cheminės, tuo pačiu ir fizinės. Lošėjas gi, neserga kūnu).
„Priklausomas pirmą kartą nueina lošti, todėl, kad nori išlošti lengvų pinigų, taip ir įvyksta: jis „užsikabina“ ir, gal pats nepastebi, kaip gyvenimas tampo chaosu. Viena aišku tvirtai – jis jokiu būdu nepradėjo lošti tam, kad taptų priklausomu, jis nenori būti savo ligos (nežinau, ar čia tinka žodis „aistra“) vergas. Nejučia buvo peržengta ta niekur nenubrėžta riba, kai lošimas iš priemonės praleisti laisvalaikį, tampa gyvenimo tikslu. Lošimas užvaldė Priklausomą. Pinigai, kaip pinigai, už kuriuos galima ką nors nusipirkti, galima sakyti, tampa beverčiai, pinigai – tik lošimo sąlyga. Pinigų, kiek jų bebūtų, visuomet trūksta, o mintys visuomet sukasi apie vieną: „kur gauti pinigų už kuriuos galima būtų palošti.“ Lengviausi pinigai įsigyjami nusikalstamu būdu, todėl Priklausomas susideda su nusikaltėliais, atsidaro individualią įmonę ir plauna PVM‘ą (pridėtinės vertės mokestį). Ilgainiui pradeda trūkti ir šių, iš pažiūros didelių sumų. Kartą į Priklausomo sąskaitą pervedama milžiniška suma. Priklausomo buvo tik nedidelė dalis tų pinigų, bet nepaisant to, jis iš sąskaitos nusiima visus pinigus ir juos pralošia. Nusiėmė ir pralošė, bijodamas, žinodamas, kad pinigai priklauso kur kas „stipresniems“ žmonėms, žiniasklaidos ir teisėsaugos žodžiais – „Vilniaus brigadai“. Apgaudinėjo save mintimis, kad išlošęs padės pinigus atgal į sąskaitą, jis pats tikėjo ta apgaule. Pralošus nusikaltėlių pinigus, Priklausomą apima siaubas. Iš to siaubo, kad jį gali mušti, gal net užmušti, Priklausomas nusprendžia nusižudyti; nuvažiuoja į sodą, susiriša kartuvių kilpą, įkiša į ją galvą. Nenusižudo. Išsigąsta – o gal nesiryžta. Minties nusižudyti neatsisako – miegoti eina su skutimosi peiliuku rankose – pamatys, kad jo atvažiuoja, persipjaus venas. Nespėja, o gal vėl nesiryžta – Priklausomas atsibunda nuo automobilio garso, nuojauta ir baimė neapgavo – atvažiavo jo. Priklausomą nusiveža į apleistą fermą kažkokiame kaime, liepia pasirašyti finansinius įmonės dokumentus. Iš pradžių Priklausomas atsisako. Tuomet jį muša beisbolo lazdomis. Sulaužo rankas. Nebegalėdamas kentėti skausmo, pasirašo dokumentus. Nepaisant to, Priklausomą muša toliau. Priklausomas nuo smūgių ginasi atkišdamas rankas; nors labai skauda priimti beisbolo lazdos smūgį lūžusiomis rankomis, bet jas instinktyviai kelia, stengdamasis išvengti smūgių į galvą, nors ir skauda taip, kad susitaiko, jog jį užmuštų, nori vieno, kad tik greičiau viskas pasibaigtų. Kažkas paskambina. Priklausomą užrakina belangėje apleistos fermos patalpoje metalinėmis durimis. Prigrasinę grįžti ir užmušti, ketvertas skriaudėjų išvažiuoja.“
Važiavome kaimo keliais; asfaltą keitė žvyrkelis, žvyrkelį – asfaltas. Žmonės įlipdavo, pavažiuodavo kilometrą – du, išlipdavo. Kai kurie keleiviai, važiavo taip trumpai, jog nespėdavo sukrapštyti centų už važiavimą per visą savo kelionės laiką. Už lango mačiau besiganančius gyvulius, nuo kurių ir pas kuriuos, spėjau, važiavo šie žmonės tarpmiestiniu autobusu Šiauliai-Klaipėda. „Pūkas“ plyšavo: „Išloši tu dievas, praloši – užmirš“. Mintyse išgirdau Priklausomą, prabėgus beveik dešimčiai metų šnekantį „Anoniminių lošėjų“ susirinkime:
„Pasilikau vienas užrakintas tamsoje. Skaudėjo visą kūną. Kaltinau save, pykau ant savęs. Pykau, žinoma, ir ant mane sumušusių žmonių, pykau ant neteisybės, man atrodė neteisinga, kad už vagystę užmuštų. Aš tikėjau, kad mane užmuš, ir labai to bijojau. Nors prieš parą pats ketinau nusižudyti (negaliu sakyti, kad norėjau nusižudyti, greičiau, nemačiau kitokios išeities), – dabar troškau vieno – gyventi. Ir rodos, kas galėjo pasikeisti, tik prieš dieną užsinėręs kilpą ant kaklo verkiau savęs, verkiau savo bejėgiškumo, pasaulio neteisingumo ir priešiškumo mano atžvilgiu – mintyse mačiau save gulintį karste, mačiau, kaip draugai ir artimieji sako kupinas graudulio kalbas, vardina, koks aš buvau geras ir nuostabus, mačiau, kaip gailisi manęs ir kaltina save, mintys krypo, žinoma, ir Dievop, bet jos turėjo „na ir kodėl su manimi šitaip“ prieskonį. Vėliau, po šių įvykių, dažnai mintimis vis sugrįždavau ir analizuodavau pasikeitimus, dabar, manau, žinau, kas pasikeitė, pasikeitė norai. Paprastai – norėdavau daugelio dalykų: norėjau būti svarbus, norėjau „gerai“ gyventi, norėjau būti mylimas, labiausia norėjau pinigų; net ir su kilpa ant kaklo save mirusį mąsčiau kaip vis dar gyvenantį, tarsi nematomą žmogų, bet būtinai su norais, troškimais, gailesčio ir užuojautos reikalavimais. Toje smirdančioje fermos tamsoje kažkas pasikeitė mano sąmonėje – bandžiau įsivaizduoti, kad manęs nėra visiškai, ir negalėjau to įsivaizduoti. Gyvenimo amžinybėje – taip pat; neatmečiau amžino gyvenimo galimybės, tiesiog nesugebėjau suvokti, koks jis galėtų būti: jeigu ką ir žinau apie gyvenimą, žinau, apie laikiną gyvenimą žemėje. Nors mane visą skaudėjo, norėjau vieno – išgyventi. Bandžiau melstis. Buvau senai nesimeldęs, stengiausi prisiminti vaikystėje mokėtą „Tėve mūsų“, painiojau žodžius, pykau ant savęs, kad neteisingai meldžiuosi, bijojau, kad Dievas gali neišklausyti netaisyklingos maldos. Skausmą priėmiau kaip teisėtą bausmę, nedrįsau tokiais „menkniekiais“ kvaršinti Dievui galvos, bijojau, kad dviejų mano norų gali neišpildyti. Iš kitos pusės, skausmas buvo aiškus įrodymas, kad aš vis dar gyvas. Nepaisant to, kad Dievą tuo metu laikiau kažkuo panašiu į „stiklo žmogelį“, pildantį norus tiems, kas teisingai pasakę ketureilį, jį išsišaukia iš miško gelmės, maldos pagalba aprimau ir, nepaisant skausmo, užmigau.
Manęs neužmušė, pasisekė pabėgti. Žmogus, iš kurio pavogiau ir pralošiau pinigus, žuvo autoavarijoje, todėl manęs niekas nepersekiojo. Policijoje parašiau pareiškimą, kad pamečiau įmonės dokumentus, buvo teismas. Tiesa, dar tris gal net keturis metus dar lošiau. Išgirdau apie „Anoniminius lošėjus“, atėjau ir štai – trejus metus nebelošiu.
Ar aš norėjau lošti? Sunku būtų į šį klausimą atsakyti, nors ir lošiau apie vienuolika metų Galima sakyti, niekuomet gyvenime nebuvau išlošęs: jeigu ir įvykdavo taip, kad iš lošimo namų išvažiuočiau turėdamas pinigų, tai būtinai kitą dieną sugrįždavau ir juos pralošdavau. Šitą liūdną priklausomybės absurdiškumą, labai linksmai ir taikliai yra nusakęs kažkoks rusų humoristas:
Выпить хочеш?
Нет.
А питъ будиш?
Буду.
Taip ir aš, lošti nenorėjau, bet be lošimo gyventi taip pat negalėjau. Supratau, kaip griūna mano gyvenimas, supratau, kad degraduoju, ypač šnekant apie tai, kas vadinama moralinėmis ar dvasinėmis vertybėmis, bet pripažinti, kad esu priklausomas nuo lošimo, – negalėjau. „Prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš lošimą ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas“ sako pirmasis Anoniminių lošėjų programos žingsnis. Prisipažinti, tai būti nugalėtu, tai atsiklaupti ant kelių, tai tapti niekuo, tapti „menkesniu už nuvirtusį medį miške“. Prisipažinti, tai atsigręžti, tai keisti, pradėti keisti požiūrį į kitus ir į save. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad lošimo periodu į kitus žmones žiūrėdavau vien tik kaip į priemones, kaip į daiktus, netgi kaip į įrankius, iš kurių, jeigu pasiseks, galima išgauti naudos. „Daiktiškai“ žiūrėdamas kitus, žinoma, pats buvau tokiu pat daiktu, tokiu pat įrankiu, nešančiu lošimo vietų turėtojam naudą, tiesa, vargu ar būčiau tai pripažinęs. Na, o jeigu daiktas, jeigu jau prekė, tai tuomet norisi būti kuo patrauklesniu. Lošdamas galvodavau, kad kiti apie mane galvoja, koks aš „kietas“, vaidindavau, kaip man nusispjauti į pinigus, kaip man tas pat: išlošiu ar pralošiu. (Tam tikra prasme, tai buvo tiesa, nes, kaip minėjau, išloštus pinigus pralošdavau.) Per vakarą galėdavau pralošti sumą, už kurią galima būtų pragyventi pusmetį ar net metus, paskui vaidinti mane matantiems aplinkiniams spektaklį „kaip man nesvarbu“, tuo tarpu neturėti kišenėje nei cento, neturėti cigarečių ir rinkti gatvėje nuorūkas, žinoma, taip, kad niekas nematytų. Prisimenu, kelis kartus esu „atviravęs“ su mama: pasakojau „kas yra iš tiesų“, prisipažinau, kad lošiu, kad man sunku, verkiau pats ir graudinau ją. Bet net ir tuomet, mama, brangiausias žmogus, buvo priemonė, mano ašaros, mano „atvirumas“ buvo priemonė. Aš puikiai žinojau, kad „atvirumu“ galima meluoti. Sakote, savęs neapgausi? Netiesa. Jeigu galiu sutikti, kad „žmogus visuomet yra savo tiesų auka“, tai lygiai taip pat – žmogus visuomet yra savo melagysčių auka – labai dažnais atvejais, pats tikėdavau tuo, ką meluoju. Kartą, pamenu, melavau, jog sergu AIDS, melavau, žinojau, kad meluoju, tuo pačiu verkiau, gailėjausi savęs ir savo ligos. Mano melagystės tapdavo mano tiesomis, ir nors žinodavau, kad tai apgaulė, buvau to melo–tiesos auka. Buvau pasimetęs, pasiklydęs, nežinojau, kas aš ir koks aš esu, tuo pačiu, būti tokiu, kokiu savęs nepažinojau, nenorėjau, norėjau būti kuo nors kitu: sėkmingu verslininku ar žmogumi, išlošusiu aukso puodą, bet tokiu žmogumi, kokiu norėjau, nebuvau. Šis beviltiškas negalėjimas savimi atsikratyti, buvo kančia . „Liga mirčiai“ taikliau nepavadinsi, nes vienintelis gyvenimo tikslas ir siekis – siekis lošti, tai yra – nusidėti (tik lošdamas, viena vertus, bent iš dalies būdavau tuo, kuo noriu būti – tai yra nudėdavau (nudėti kaip šunį) save kaip save ir būdavau kažkuo kitu, kita vertus, nusidėdavau (nudėti, pamesti, padėti ne į vietą), šalinausi gyvenimo. Priklausomas nuo lošimo žmogus iš principo nesiskiria nuo alkoholiko geriančio tiek, kad užsimirštų, prarastų „plionkę“.) Manau, būtent dėl šių priežasčių: požiūrio į save kaip į daiktą, kaip į prekę, kuri turi būti kuo patrauklesnė rinkoje; beviltiškos nevilties; pasimetimo savyje, susiskaldymo taip ilgai negalėjau prisipažinti to akivaizdaus fakto, kad esu bejėgis prieš lošimą, o nepripažinęs negalėjau nieko iš esmės keisti.
Prisipažinti esant priklausomu, iš vienos pusės, pasiduoti, kapituliuoti prieš tai, kad yra prarastas saiko kontrolės taškas, kitais žodžiais, atsisėdus lošti, niekuomet neišeis pasakyti sau: „stok, gana“. Iš kitos pusės, tai nepasiduoti vilčiai, iliuzijai, kad „šįkart man išeis susitvarkyti, šįkart truputį palošiu, kažkiek išlošiu, atsistosiu ir išeisiu su pelnu“. Tai savotiška įtampa, savotiška vidinė kova. Susitaikymas esant priklausomu nuo lošimo, kartu, yra ir nesusitaikymas. Nors ir nelošiu trejus metus, visvien vadinu save Priklausomu, maža to, kad vadinu, įsisąmoninau, kad jeigu sustosiu, užsimiršiu, yra tikra grėsmė atsidurti tame purve, kuriame jau buvau. Prisipažįstu, kad esu bevalis atsispirti lošimui, būtent tas prisipažinimas suteikia valios atsispirti lošimui, bet jei tik stabtelsiu, jeigu tik patikėsiu, jog turiu valios atsispirti, – iškart iškyla grėsmė išbandyti tą valios stiprybę. Išlikti neužlošus tai nesivilti, kad galiu išlošti (būtent šios vilties vedami žmonės eina lošti), kartu, aiškiai suvokti save, kaip bet kuriuo metu galintį (turintį tam visas laisves), bet atsisakantį eiti lošti žmogų. Aš neišsižadu lošimo, sakydamas sau „niekada gyvenime nebelošiu“, nes taip jau elgdavausi lošdamas, sakydavau „dabar, vieną kartą nueisiu, palošiu, paskui išsižadėsiu lošimo ir nebelošiu niekada“ taip apgaudavau save, visuomet būdavo tas „dar kartas“ ir nebūdavo to „niekada“. Kur kas paprasčiau kasdieną, kaskart sakyti sau: „šiandien, dabar neisiu lošti, o kaip bus rytoj, nežinau“. Kita vertus, išsižadėti lošimo, sakyti „niekada nelošiu“ tai suvaržyti savo laisves, tai turėti gyvenimo tikslą – niekuomet nelošti.
Autobusas įvažiavo į Klaipėdą. Klaipėdoje mane pasitiko draugai, todėl su Priklausomu, gal kiek skubotai, teko atsisveikinti. Penktadienį ir šeštadienį iki išnaktų šėlom džiazuose, sekmadienį važiavau į Pakutuvėnus. (Pakutuvėnai, mes visi vadinam Pakūta, tai vienkiemis-bažnyčia – viduryje laukų stovinti bažnyčia, žinau tik vieną vietą, iš kurios, ir tai labai tolumoje, matosi keli trobesiai, labai graži gamta, Minijos landšaftinis draustinis, nuostabūs žmonės ir, žinoma, Dievas, surenkantis juos tenai). Po kaitinančio ir triukšmingo džiazo, rimtis ir susikaupimas mišiose, nuoširdus duonos laužymas pietų metu, gaivinančiai šaltas Minijos vanduo.
Iš Pakūtos išvažiavau paskutiniu autobusu, Šiauliuose turėjau būti apie dešimtą valandą vakaro. Buvau nuvargęs, todėl, tik įsėdęs autobusan, užsnūdau. Atsibudau Kuršėnuose. Mane paviliojo kelias, todėl išlipau iš autobuso ir išėjau į vasaros sekmadienio nakties garsus. Kurį laiką žygiavau nieko negalvodamas, klausiausi kartas nuo karto vis dar pravažiuojančių automobilių, pievų svirplių ir besisukančių planetų garsų. Paskui išgirdau Priklausomą ir iškart, kai tik išgirdau, prisiminiau, kad jo ilgiuosi, kartu, aptikau paaiškinimą sau, kodėl išėjau į tamsą:
„Esu ne kartą girdėjęs žmones skundžiantis, kaltinant save, dažniau kitus, dėl kažko, kas įvyko praeityje – pradedant gailėjimusi dėl Sovietų okupacijos, baigiant nesėkmingomis vedybomis, ar gailesčiu to, kad nesimokė mokykloje ir neklausė tėvų. Aš nesigailiu nieko, kas įvyko su manimi, nes be tų įvykių, manau, nebūčiau, koks esu dabar. Ar aš sau patinku? Taip, žinoma, iš dalies, bent jau patinku tiek, kad nenoriu būti niekuo kitu. Kaip tai kvailai neskambėtų, bet aš dėkingas, kad esu Priklausomas, kad turiu nepagydomą ligą. Jeigu teisus Kierkegaardas sakydamas – visi žmonės serga, bet ne visi tai žino – tuomet lošimas man parodė mano ligą ir dabar aš jau tai žinau, o įspėtas, vadinasi, ginkluotas. Jeigu ir ko išmokau gyvenime, tai, atsigręžęs į praeitį, matau, kad išmokau būtent tuomet, būtent tais gyvenimo etapais, kuriuos vadinau „sunkiais“. Mintimis labai dažnai sugrįžtu į tą dvokiančią fermos tamsą, matau save sulaužytą ir bejėgį. Ar reikia sakyti, kad melstis pradėjau, tik iš savanaudiškų paskatų, tik todėl, kad norėjau gyventi? Malda buvo vienintelė viltis išsigelbėti. Pradėjau melstis tik vildamasis stebuklo, kad gyvensiu toliau, vildamasis to, kad „viskas bus gerai“. Mintys nuskubėdavo į priekį, aš mačiau save gyvenantį tvarkingą ir padorų gyvenimą, besielgiantį vien tik „gerai“. Bet kartu, man pynėsi žodžiai, aš negalėjau atsiminti, ar „tesie Tavo valia“, ar „teateinie Tavo valia“. Aš maniau, kad prisiminti maldą yra nepaprastai svarbu, bijojau, kad jei neprisiminsiu, mano malda bus neišklausyta, ir būtent dėl šios priežasties, viltis išgyventi menko ir menko. Netaisyklinga malda, galima sakyti, buvo neviltis vilčiai, tai yra, siena skubančioms į priekį viltingoms mintims gyventi „gerai“ ir „teisingai“. Juk viltis – tai mano norai, viltis yra būtent tai ko noriu aš, viltis – tai nepriėmimas to, ką siunčia likimas, viltis – tai iliuzijos užstojančios pasaulį, gyvenimą, likimą, Dievo valią. Kažkurią akimirką nebeliko vilties, nebeliko manęs, ta prasme, mintys nukrypo ne į save patį, ne į mano paties gyvenimą, užmiršau pats save, jeigu taip galima sakyti, mintys ir malda nukrypo į Dievą. Dabar aš neabejoju vienu, kad tuometinė „netaisyklinga“ malda, panaikinusi viltį, pagimdė tikėjimą. Kol yra viltis, kol yra iliuzijos, tikėjau viltimi, tikėjau iliuzijomis, tikėjau tuo, kuo norėjau tikėti, todėl Dievas, galima sakyti, buvo nereikalingas. Ar galima esmiškai tarti: „tesie Tavo valia“, kai visu savimi noriu gyventi, maža to, gyventi ne dabar, o gyventi vėliau? Patikėti, kad Dievas visagalis, vadinasi, susitaikyti ir su ta mintimi, kad mane gali užmušti, sakyti: „tesie Tavo valia“, vadinasi, patikėti, kad gali būti ne taip, kaip aš noriu, vadinasi, sutikti su tuo, kad bus taip, kaip turi būti. Manau, tikėjimas yra tuomet, ir tik tuomet, kai paaukoju savo viltis, kai besąlygiškai atsisakau „paskui“ ir priimu „dabar“.
Kiek girdėjau, vienas iš Budizmo pagrindų būti dėmesingu tam, ką darai, Camus šneka apie sąmoningumą, man svarbu būti blaiviu. Manau, tai vienas ir tas pat. Būti blaiviu, tai visų pirma, negyventi iliuzijose, galima sakyti, nesivilti, kad ir kaip bebūtų sunku, gyventi nepasiduodant, gyventi nepergyvenant (peršokti per griovį) į priekį, kai „viskas bus gerai“. Būti blaiviu – gyventi kiek įmanoma labiau „čia ir dabar“. Būti blaiviu – gyventi nenusidedant. Principas „šiandien, dabar nelošiu“ galioja ir „šiandien, dabar gyvenu, kas bus ryt, nežinau – ateitis parodys“. Atsisakymas viltis ateitimi, pašalina ir ateities baimę. Antrame filme „Matrica“ Morfijus kreipiasi į požeminio miesto gyventojus tokia mintimi: „Nors mums gresia didelis pavojus, mašinų armija artėja prie miesto sienų, bet aš ramus stoviu prieš jus. Mane palaiko tikėjimas, bet tikėjimas ne tuo, kad viskas bus gerai, o tuo, kad mes jau šimtą metų kariaujam ir vis dar nenugalėti.“ Kažką panašaus galėčiau pasakyti ir apie savo tikėjimą, gyvenu ramus ne todėl, kad turiu viltį, jog ateityje „viskas bus gerai“, o todėl, kad atsigręžęs į praeitį matau, kad viskas buvo „gerai“, mane padarė tvirtesnį tai, kas manęs nesugniuždė. Tikiu ne tiek „amžinu gyvenimu“ (nors tai nereiškia, kad aš juo netikiu, tiesiog „nekvaršinu“ galvos, nebandau įsivaizduoti savęs jame), kiek tikiu Prisikėlimu, Atgimimu, Velykomis.
„Kvailys, prisipažinęs, jog yra kvailys, jau nebėra kvailys“ – sakė Dostojevskis. Priklausomas, prisipažinęs, kad yra Priklausomas…? Apie laisvę, kad ir kiek daug apie ją esu galvojęs, nedaug ką galiu pasakyti. Nebent tik:
„Prieš kokius penkerius metus sugrįžau į bažnyčią. Sunkiausia mišių vieta būdavo, kai žiūrėdami vienas kitam į akis, žmonės linkėdavo ramybės. Aš neturėdavau kur dėti akių, negalėdavau pažiūrėti žmonėms į akis, jausdavausi nemaloniai, norėdavau, ne ištiesti kitam ranką, o bėgti nuo jo, vien todėl, būdavo sunku prisiversti nueiti į mišias. Ir visai nesenai, gal prieš kelias savaites, lygiai taip pat linkėjome vieni kitiems ramybės. Kažkas man „užėjo“ ir aš ne tik į akis žiūrėdamas padaviau aplinkui mane stovėjusiems žmonėms ranką, bet dar ir draugiškai juos apkabinau. Tą pasikeitimą, kai norisi ne bėgti nuo žmogaus, o eiti jo pasitikti, turbūt galėčiau pavadinti laisve.“
Parpėdinau namo. Nors norėjau valgyti, bet buvau per daug pavargęs, kad ką nors gaminčiausi. Ryt pirmadienis, prasideda darbo savaitė, septintą keltis į darbą, miegui liko tik keturios valandos. Pralėkė dar vienas savaitgalis. Akimirką prieš užmiegant, dingtelėjo mintis, kad labai gerai pasiilsėjau per šias kelias dienas. Besidžiaugdamas šia mintimi, laimingas užmigau.
Nedrąsus esė. Filosofijos įvado kursinis. Pirmas kursas 2005ieji
p.s.jei patiko šitas tekstas juo galite dalintis. Net – prašau pasidalint. Norėčiau būt skaitomas. Ačiū