Kaip sugrįžti į gyvenimą be azartinių lošimų prieskonio ir skaudžių pasekmių?

Socialinė reklama – kai neužtenka pasakyti „nelošk“.

Azartiniai lošimai – tai pramoga, kuri labai greitai gali virsti sunkia priklausomybe. Šią pramogą išbando kas dešimtas, dažniau renkasi lošimų automatų salonus, kas trečias lošia kartą per mėnesį ar net dažniau – tai parodė Lošimų priežiūros tarnybos užsakymu atlikta apklausa. Lietuvoje yra daugiau nei 17 tūkst. asmenų, pateikusių prašymą Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrui. Registras įsigaliojo 2017 m. gegužės 1 d. Šis skaičius liudija, kiek asmenų gali turėti problemų su lošimu, nes dažniausiai į Lošimo priežiūros tarnybą ir kreipiasi asmenys, kurie tokiu būdu bando suvaldyti savo neatsakingą ar nekontroliuojamą lošimą.

Lošimų priežiūros tarnybos vyriausias specialistas, psichologas Olegas Mackevič portalui manodaktaras.lt sako, kad tarnyba nėra gydymo institucija, todėl jis negali teigti, kad visi prašymai, kurie yra pateikti registrui, yra parašyti asmenų, kurie turi priklausomybę. „Iš kitos pusės, žmogus, kuris nejaučia tokių problemų ir gali kontroliuoti savo lošimą, kitaip tariant lošia tik dėl pramogos, į tokį registrą tikrai nesikreips“, –  sako psichologas.

Lošiančiųjų skaičius auga?

Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, dažniausia su prašymais neleisti lošti kreipiasi jauni vyrai – 88 proc. besikreipiančių asmenų buvo jaunesni, nei 40 metų. Remiantis rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ tyrimo duomenimis, azartinius lošimus yra lošę 12 proc. Lietuvos gyventojų. Panašu, kad išbandančių azartinius lošimus gretos palengva auga. 2013 m. darytos apklausos metu prisipažino, kad per pastaruosius 12 mėnesių yra lošę azartinius lošimus – 7 proc. apklaustųjų.

Dažniau azartinius lošimus renkasi jaunesnio amžiaus (iki 29 m.) vyrai. Beveik kas trečias apklaustasis (28 proc.) nurodė, kad pažįsta asmenų, kurie lošia azartinius lošimus. Nors nuotoliniai lošimai yra lengviau pasiekiami ir jų populiarumas auga, lošusieji nurodė, kad lošimams rinkosi lošimo automatų salonus (47 proc.), o internetu lošė kiek mažiau (41 proc.) respondentų.

Kaip pramoga pavirsta  priklausomybe

Pasak O.Mackevič, daug žmonių lošimą vertina kaip pramogą. „Kol žmogus į šią pramogą žiūri atsakingai, neišleidžia daugiau nei paties nustatyta suma, tol ir nekalbame apie priklausomybę“, – sako specialistas. Jo teigimu, reikia atkreipti dėmesį, jeigu žmogus po lošimo jaučia emocinius išgyvenimus, atsiranda finansinių ar santykių problemų, kada jau kyla mintis, gal galbūt lošdamas galiu užsidirbti, juk pasitaiko ir laimėjimų, kartais ir didesnių, tada gali užvaldyti ir klaidinanti mintis, kad galiu valdyti lošimą, galiu išlošti vis daugiau.

„Žmogus jaučia milžinišką trauką lošti, nerimą, kurį nuslopina tik lošimas. Deja, visada ateina nusivylimas. Štai tada pramoga pavirsta į probleminį lošimą – norą susigrąžinti prarastus pinigus. Šiame etape kai kurie lošėjai dar gali savarankiškai sustoti ir atsisakyti lošimo, nelieka ir didelių pasekmių. Kitiems išgyventos emocijos užgožia viską, jie ir toliau nori jas patirti. Kadangi pas mus emocinis raštingumas vis dar nėra aukšto lygio, retas tokioje būsenoje atsidūręs žmogus sugeba įvertinti savo emocijas, gali sustoti ir jas suvaldyti, todėl vis giliau panyra į lošimą“, – tvirtina psichologas. 

Kodėl sunkiau patikėti šia priklausomybe?

Priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas, kunigas Kęstutis Dvareckas sako, priklausomybė nuo azartinių lošimų skiriasi nuo kitų.

„Kitas priklausomybes paprasčiau žmogui paaiškinti: tu vartoji chemiją ar alkoholį, kurie veikia tavo nervų sistemą. O lošimo atveju jis nieko nevartoja, tai yra elgesio priklausomybė, nėra jokios apčiuopiamos medžiagos. Neretai ir pačiam žmogui sunkiau patikėt, kad nepaisant to, kad jis nieko nevartoja, jo smegenyse įvyko pokytis ir susiformavo priklausomybės liga“, – sako kunigas K.Dvareckas. Pasak jo, ir specialistams, kurie turi mažesnę patirtį, dirbti su šiais pacientais taip pat yra sunkiau, nes jie ir sveikdami vis dar bando strateguoti, manipuliuoti, neretai būna daug mažiau nuoširdūs ir atviri.

Kunigas teigia, kad turinčių tik vieną priklausomybę žmonių skaičius mažėja, bet labai sparčiai daugėja „miksų“ – taip bendruomenėje vadinami turintys dvigubas ar net trigubas priklausomybes, kai šalia lošimo žmonės dar yra priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų. 

O.Mackevič pritaria, kad šio sutrikimo raida yra kitokia. „Pavartojus alkoholio, narkotikų, žmogaus sąmonė paveikiama iš karto, o prasukus vieną kartą ruletę ar sulošus vieną lošimą kortomis, ta priklausomybė iš karto nesusiformuoja. Jos raida yra pakankamai ilga, pas mus ieškodami pagalbos kreipiasi asmenys, kurie su šia problema gyvena 5–6–7 ar net 10 metų“, – sako Lošimų priežiūros tarnybos specialistas.

Jo teigimu, pats asmuo ne iš karto ir ne iki galo suvokia, kas su juo vyksta. Ne vienas naiviai įsivaizduoja, kad parašys prašymą ir problema išnyks. „Statistika rodo, kad kai žmogus po kurio laiko nusprendžia, kad grėsmė praėjo, nutraukia prašymą. Deja, vėl pradeda lošti, tad yra tokių, kurie į registrą kreipiasi ne vieną kartą, o ir 3 ar net 4 kartus“, – sako O.Mackevič.

Simptomai, kurie turėtų atkreipti artimųjų dėmesį

Psichologas pataria susirūpinti, kai šeimoje prasideda labai akivaizdžios finansinės problemos, o taip pat su tuo susijęs melas. „Jeigu žmogus turi gerą darbą, stabilų atlyginimą, bet visada turi finansinių problemų, nuolat skolinasi, reikėtų pasidomėti, kokia yra to priežastis“, – pataria O.Mackevič. Dėl šių priežasčių neišvengiamai kyla ir konfliktai šeimoje, nesantaika su kitais šeimos nariais.

Kad ši priklausomybės atmaina yra labai pavojinga šeimai, bendruomenei dėl finansinių praradimų pritaria ir kunigas K. Dvareckas. „Joks alkoholikas tiek nepragers, narkomanas nesuvartos, kiek lošėjas gali pralošti. Esame turėję ir labai jaunų žmonių, kurie buvo pralošę tėvų butus, skolų tiek, kad su antstoliais turės reikalų iki pensijos. Jiems labai sunku sustoti“, – teigia dvasininkas. Jam kelia didelį nerimą, kad šie žmonės gyvena padidintoje savižudybių rizikoje. „Labai dažnai praregėjimo akimirką lošėjas išsigąsta realybės, kuri yra pavirtusi milžiniška skola su daug daug nulių. Todėl ir renkasi tokį kelią pasitraukti nuo problemų. Esu tikras, kad lošėjai turi būti priimami gydytis be jokios eilės, net jeigu ir nėra vietų. Savižudybės rizika yra padidinta“, – įsitikinęs kunigas K.Dvareckas.

Psichologas O.Mackevič sako, kad artimiesiems reikėtų atkreipti dėmesį į dideles lošėjo nuotaikų kaitas.

„Visiškos apatijos būseną gali keisti padidinto dirglumo, į viską reaguoja labai agresyviai. Arba būna apatiški, nenori bendrauti, vengia atsakyti į klausimus. Žmogų kankina gėdos ir kaltės jausmas, todėl nori išvengti aplinkinių dėmesio, tarsi pasislėpti, kad jie nevargintų savo klausimais“, – sako Lošimų priežiūros tarnybos specialistas.

Jo teigimu, prasidėjus lošimui žmogaus sąmonė prislopsta, tad jis atsiduoda lošimui iki galo nesuvokdamas nei pasekmių nei kas tuo metu su juo vyksta. „Lošėjai pasakoja, kad išėję iš lošimo namų jaučiasi lyg palikę transo būseną. Realybė yra tokia, kad lošimą jie būna pajėgūs kontroliuoti pirmąsias 10 minučių, o po to viskas vyksta be jokios sąmonės kontrolės. Jis koncentruojasi tik į tą procesą, kuris vyksta. Išsiskiria laimės hormonai: dopaminas, serotoninas, todėl lošėjas jaučia didelį pasitenkinimą lošimo metu“, – tvirtina psichologas O. Mackevič.

Pagalba norinčiam atsikratyti priklausomybės

Paklaustas apie pagalbą turintiems priklausomybę nuo lošimų, Lošimų priežiūros tarnybos atstovas akcentavo 12 žingsnių Minesotos programą, kurią teikia valstybiniai priklausomybių ligų centrai, taip pat pagalbą galima gauti ir reabilitacijos programas vykdančiose organizacijose, tokios kaip „Aš esu“ bendruomenė, kurioje surinkta labai stipri specialistų komanda.

„Mūsų institucijoje taip pat dirba psichologai, mes taip pat užsiimame prevencine veikla. Konsultuojame asmenis, kurie teikia prašymus ir kartu supranta, kad reikia rimtesnių priemonių. Esame įsteigę lošiančiųjų artimųjų savitarpio paramos grupę, vedame užsiėmimus“, – teigia O.Mackevič. Specialistas taip pat rekomenduoja lankytis anoniminėse lošėjų grupėse.

„Dirbdami su šiais pacientais, stengiamės, jog jie patikėtų, jog nėra neįgalūs. Jie turi pripažinti, jog turi problemą, bet ji užima tik nedidelę gyvenimo dalį. Mokome žmogų atpažinti impulsą, kada jis sukyla, kai tik atsiranda mintis: „O gal šiandien man palošti?“. Jeigu tų minčių suvaldyti nepavyksta, atsiranda emocija, jaudulys, smalsumas ir žmogus nukeliauja tiesiai į lošimo namus“, – pasakoja O.Mackevič.

Jo teigimu, labai svarbu, kad priklausomybę jaučiantis žmogus suprastų, koks yra jo sutrikimas, konsultuotųsi ir sprendimus priimtų ne vienas. „Išėjimas iš šio sutrikimo nėra procentaliai labai didelis, nuo 10 iki 20 proc. asmenų susitvarko su šia problema. O susitvarko dažniausiai tie, kurie daro tinkamus žingsnius: nelieka vieni, ieško sveikimo kelio, bendradarbiauja su specialistais, lankosi anoniminių lošėjų grupėse. Apibendrintai kalbant – veikia“, – sako specialistas.

Pasak jo, Lošimų priežiūros tarnybos dėka šiandien visuomenė kur kas labiau informuota apie azartinių lošimų daromą žalą, efektyvios socialinės reklamos daro poveikį net ir patiems lošėjams.

Artimieji turi gyventi savo, o ne lošėjo gyvenimą

Psichologas O.Mackevič teigia, kad artimieji dažniausiai ieško pagalbos lošėjui, nesusimąstydami, kad patys daug metų gyvena lošiančiojo gyvenimą, jo nuotaikomis. Specialistai tai vadina kopriklausomybe. Neturėdami informacijos artimieji irgi padaro daug skubotų sprendimų ir klaidų, viena tokių – lošiančiojo skolos padengimas. Jiems atrodo, kad tuo viskas išsispręs ir pasibaigs, galės nusiraminti, bet deja.

Kunigas K.Dvareckas taip pat pataria artimiesiems nedaryti šios klaidos: „Jokiais būdais negrąžinkite lošėjo skolų. Kuo greičiau jį įtrauks į finansiškai nepatikimų žmonių sąrašus, kad nebegautų greitųjų kreditų, bankai neduotų paskolų, kad niekas jam nebeskolintų, tuo bus geriau. Negalima tikėti pažadais ir gražiomis kalbomis. Jie paprastai moka pakalbėti, argumentuoti.  O šeima labai greitai gali likti be namų ir be viso kito užgyvento turto. Ypač svarbu tą žinoti sutuoktiniams“.

Kunigas K.Dvareckas tiki, kad šios sunkios priklausomybės įmanoma atsikratyti, jeigu surandi motyvaciją: „Viena mūsų bendruomenės narė mergina, kuri atsikratė priklausomybės nuo lošimo, mėgsta kartoti: „Kiti ima namus, butus išsimokėtinai, o aš – laisvę. Ir mano laisvė verta kiekvieno to cento“. Ji taip save motyvuoja, sugrįžo į darbo rinką, kad galėtų iš savo uždarbio grąžinti lošimo skolas. Jai tikrai teks gyventi gerokai kukliai nei visiems kitiems, bet aš visada džiaugiuosi pamatęs ją mieste einančią gatve“.

 

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.

Socialinė informacinė kampanija „Rinkis gyvenimą“
Straipsnis paimtas iš manodaktaras.lt