Dėl elektroninio leidinio nukentėjusiems asmenims

Informuojame, kad Teisingumo ministerija parengė elektroninį informacinį leidinį „Ką turi žinoti nukentėjęs asmuo?“. Elektroninio informacinio leidinio tikslas – užtikrinti, kad nuo nusikalstamos veikos nukentėję asmenys žinotų savo teises ir galėtų jomis efektyviai naudotis, taip pat neatidėliotinai gauti būtiną pagalbą bei kreiptis į pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims tarnybą.

Šiame leidinyje galima rasti informaciją:

  • kur nukentėjus nuo nusikaltimo reiktų kreiptis skubios pagalbos,
  • kokios yra nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų teisės,
  • kaip galima pateikti skundą.

Taip pat leidinyje aprašytos išlaidų, susijusių su patirta žala, kompensavimo sąlygos, advokato teisinės pagalbos suteikimo galimybės, pagalbos tarnybų teikiamos paslaugos, pateikti jų kontaktai bei kita aktuali informacija.   

Elektroninį informacinį leidinį galima rasti šioje nuorodoje: https://bit.ly/36ATwnr
Leidinio versiją, pritaikytą neįgaliesiems, galima rasti šioje nuorodoje: https://bit.ly/34ZdJm7

Leidinys parengtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktus ir yra patvirtintas teisingumo ministrės 2022 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1R-7 „Dėl Elektroninio informacinio leidinio (lankstinuko), kuriame pateikiama Lietuvos Respublikos pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija, parengimo, viešinimo ir atnaujinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Kun. K. Dvareckas: negalime padėti, galime tik sudaryti pokyčiui reikalingas sąlygas

„Būna, priklausomybių turinčių asmenų tėvai atbėga ir sako – jūs gi galit mano vaikui padėti! Jeigu galėčiau – padėčiau. Tėvai ir patys į Jeruzalę keliais nueitų, net ir per pandeminius suvaržymus! Tačiau tai nepadės, kol priklausomas asmuo nepripažins realybės, kurioje gyvena, ir nesutiks keistis. Pirmu smuiku griežiantysis turi atsirasti jame pačiame“, – sako priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas ir vadovas kun. Kęstutis Dvareckas.

Nuo 2009-ųjų, kai Vilniuje įkūrėte priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“, darbuojatės priklausomybės ligų srityje. Ar per šį laikotarpį pastebėjote kokių nors sąsajų būdingų į priklausomybės gniaužtus patenkantiems žmonėms? Ar tam turi įtakos būdo savybės, charakteris ar, pavyzdžiui, profesija, socialinė padėtis?

Priklausomybių ligos (kaip ir visos kitos) neklausia žmogaus nei tikėjimo, nei išsilavinimo ar kuriai socialinei grupei jis priklauso. Todėl kontingentas, kuris susirenka bendruomenėje prie bendro stalo, kartais primena tragikomiškas situacijas. Pavyzdžiui, sėdi kartu policininkas ir nusikaltėlis, iš to paties puodo valgo… Didžioji dalis priklausomybių turinčių asmenų turi negalios būti savimi požymių, trauminių patirčių iš vaikystės ar paauglystės, kada susvyravo jų pasitikėjimas Dievo sukurtu „Aš“. Noras priklausyti chebrai ir iš jo kylančios problemos yra dažnai pasitaikantis motyvas šiuos namus pasiekiančių žmonių istorijose.

Dar vienas bendras vardiklis – perdėtas pasitikėjimas savimi, kai žmogus galvoja esąs gudresnis už chemiją. Jam atrodo, kad jis bet kada pastebės jos keliamą riziką, bet kada galės užtraukti rankinį stabdį ir nustoti vartoti. Su tokiu įsitikinimu sunku atsisveikinti, kadangi priklausomybė yra ir elgesio, ir psichikos sutrikimas, atsiradęs dėl medžiagų vartojimo ar elgesio (lošimo atveju). Taigi, yra didelė tikimybė, kad tarp to, kaip asmuo mato situaciją, ir kokia ji yra iš tikrųjų – didelis skirtumas.

Beveik visi turi vienokį ar kitokį santykį su Dievu. Didžioji dalis tiesiog kaltina Dievą už žmonių, prisidengiančių jo vardu, klaidas. Kiti taip stipriai pyksta, kad neigia Dievo buvimą, bet… vis tiek pagalbos ieško religinėje bendruomenėje. Galiausiai yra tokių, kurie mėgina vartojimą užpildyti Dievu, religija. Tenka susidurti su žmonėmis, kurie atvažiavę „dvasiškai pabunda“, meldžiasi, patiria ekstazes, čakrų atsivėrimą… Kol jas užveriam – irgi užtrunka (juokiasi). Svarbu sugrįžti į blaivų santykį ir vieniems su kitais, ir su Dievu.

Vadinasi, susiduriate ir religinės priklausomybės užuomazgomis?

Kai tikėjimas išvirsta į religingumą – gerai, tačiau bijome liguisto religingumo be tikėjimo. Buvo bendruomenėje atvejis, kai čia gyveno ilgus metus laisvės atėmimo bausmę atlikęs žmogus, praktiškai atmintinai mokėjęs Šventąjį Raštą. Taip gerai kalba, visur Bibliją cituoja, net nurodo konkrečias eilutes! Ir toks šlykštus jautiesi – galvoji, kodėl jo taip nemėgstu, kas su manimi negerai? Kodėl, jam kalbant apaštalo Pauliaus himną meilei, man norisi bėgti neatsisukus? Ilgainiui atpažinome, kad jis nei kiek nepasikeitė – kaip buvo prievartautojas ir plėšikas, taip ir liko. Tik jeigu anksčiau jis keikdavosi ir tuo atkreipdavo dėmesį, tai dabar jis užliūliuodavo Šv. Raštu, kad pasiektų savų tikslų.

Tad budime, kad religingumas netaptų nauju kvaišalu. O į jį patraukia ir didelis priklausomų asmenų savanaudiškumas – būnant religinėje bendruomenėje man apsimoka apsimesti tikinčiu, kad gaučiau tam tikrų bonusų. Tačiau mūsų bendruomenėje ne taip svarbu, ką kalbi. Būna, kad žmogus supyksta, sako, jus visus kartu sudėjus man neprilygsite. Pripažįstame – turi intelektą, iškalbą, niekas tau negali prilygti! Bet tavo elgesys kasdienybėje niekaip nepaliudija to, apie ką šneki. Ir atvirkščiai, gali būti asmuo, kurio atsivertimo, krypties keitimo procesas vyksta kasdienybėje, o jis negali jo įvardyti, mikčioja, kompleksuoja. Tačiau supranti, kad tai – tikra. Tuo tarpu įkvepiantys, lozungais pagrįsti pamokslavimai apie pokyčius, kai jų nesimato kasdienybėje, tėra vėjo virpinimas.

O kokią reikšmę tikėjimas turi sveikimo iš priklausomybės procese?

Didžiajai daliai pas mus besikreipiančių svarbu, kad dalis mūsų darbuotojų patys turi sveikimo patirtį (yra darbuotojų, kurie ir virš 30 metų gyvena blaiviai). Jie tiki mūsų patirtimi. Jeigu nei kiek netikėtų, nepasitikėtų, tai mums būtų labai sunku arba net neįmanoma besikreipiantiems padėti.

Taip pat bendruomenės nariai yra kviečiami tikėti, kad mes – geranoriški, net jeigu kartais mūsų sprendimai neatitinka jų lūkesčių. Dažnai pagalbos besikreipiantis žmogus turi labai aiškų įsivaizdavimą, kaip pagalba jiems turėtų atrodyti. Iš to ir kyla situacijos, kai žmogus prašo pagalbos sau toliau save naikinti. O kai mes nepadedame žudytis – pyksta.

Kad pavyktų geriau įsivaizduoti, duokite pavyzdį, kaip konkrečiai atrodo tokios situacijos?

Pavyzdžiui, atbėga žmogus į mūsų kiemą ir prašo – „Parašyk man greitai charakteristiką vaikų teisėms arba teismui, nes jie prie manęs pristojo“. Bet jeigu aš rašysiu teigiamą charakteristiką žmogui jo nepažinodamas, aš meluosiu ir padėsiu jam toliau nesikeisti, toliau degraduoti. Tai yra tas pats, kas padėti savižudžiui, neturinčiam jėgų užlipti ant taburetės, kad save pribaigtų, prašančiam – „Duok man ranką, palaikyk mane, nes man dreba kojos“. Nebūtų krikščioniška jam padėti, krikščioniška – sutrukdyti jam susinaikinti.

Priklausomybėje labai išbujoja egocentrizmas – liga, kuri būdinga XXI amžiuje – aš geriau žinau, aš sprendžiu, aš esu Dievas. Pirmas žingsnis, siekiant iš to išsivaduoti, – paklausti, negi nėra ko nors aukštesnio už mane? Fizinėje plotmėje tai labai paprasta įvertinti – jeigu vakare einu stoties rajonu ir prie manęs pristoja dešimties vyrų būrelis, tai jie yra stipresnė už mane jėga, nesvarbu, kaip gerai aš apie save galvočiau. Lygiai taip pat ir sveikimo plotmėje – sveikstančių žmonių matymas leidžia daryti prielaidą, kad galbūt, visgi, jie – o ne aš – yra teisūs. Supratimas, kad mano nuomonė yra tik nuomonė, suabejojimas savimi ir yra sveikimo pradžia.

Ar savo praktikoje teko sutikti priklausomybių turinčių žmonių, kurie papasakotų, kad reabilitacija jiems nepadėjo? Arba jos metu, mėgindami įveikti vieną priklausomybę, jie galiausiai persimesdavo į kitą?

Būna visokių atvejų – pabėga, atkrenta, vėl grįžta. Mes nežadame padėti, nes to negalime. Tačiau galime sudaryti sąlygas žmogui padėti sau pačiam, padėti prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, būti jo užnugariu, jam sprendžiant susikaupusias problemas. O jų dažnai yra daugybė – nuo emocinių iki teisinių ir kt.

Deja, emocinė sveikata nėra gydoma pasitelkiant chirurgiją. Ar žinot, kodėl, kai mums daro operaciją, mums duoda narkozę? Kad chirurgui nepatarinėtumėme ir netrukdytume. (juokiasi) Jis atlieka tai, ką reikia ir – arba gysi, arba susidursi su komplikacijomis – vis tiek kažkas vyks. O kalbant apie emocinę, dvasinę sveikatą, taip nepadarysi – neperrinksi žmogaus kaip dėlionės iš naujo. Gali tik priimti jį tokį, koks jis yra, sudaryti deramas sąlygas keistis (jeigu jis to nori) ir padrąsinti. Bet už patį asmenį nieko nepadarysi. Kaip sakoma, į dangų niekas mūsų nenuneš ant rankų, reikia nueiti savo kojomis.

Kalbant apie priklausomybes, ar yra ta riba, kada galima sakyti apie priklausomybę turintį žmogų, kad jis visiškai pasveiko? Kada prasideda priklausomo žmogaus sveikimas? Ar kaip sveikimas gali būti įvardijamas medžiagų, kurioms asmuo turi priklausomybę, nevartojimas?

Nevartojimas yra būtinoji sąlyga sveikimui. Tai – žemas startas. Visi mėgsta posakius – pradėti nuo balto lapo, startuoti nuo nulio… Priklausomybės atveju tai reiškia startuoti iš duobės, iš minuso.

Mitas, kad svaigalai yra mūsų problema. Svaigalai yra labiau ryškalas, kuris parodo nespręstų problemų mastelį. Jos, nutraukus svaigalų vartojimą, nedingsta. Daug žmonių galvoja, kad kaip nors užkoduosim, užbursim – žmogus negers, bus gerai! Tačiau taip nebus – jis taps nepakenčiamas, nes vidinė įtampa, kurią generuoja vidinės problemos, veršis per sarkazmą, kabinėjimąsi, pyktį…

Kalbant apie pasveikimą, galime būti ramūs tik tada, kai nebėra šansų atkristi, – kaip ir šventaisiais Bažnyčioje skelbiama – tik po mirties. Kol esi gyvas – esi rizikos grupėje, visada gali užgrybauti. Tačiau, psichologų teigimu, po 2 metų svaigalų nevartojimo ir kryptingo sveikimo žmogus yra remisijoje. Tai reiškia, kad liga yra suvaldyta.

Ar galima gyventi su šia diagnoze, nevartojant kvaišalų pilnavertį gyvenimą? Ne tik galima – privalai, jeigu nori neatkristi. Gražiai suskambo popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai, kad darbas reabilitacijoje yra skirtas padėti žmogui nesugrįžti į tą gyvenimą, kuriame jis buvo prieš vartojimą, ir padėti jam sugrįžti į tokį gyvenimą, kur jis gali skleistis, nepaisant gyvenimo blaivybėje iššūkių. O blaivus gyvenimas – ne vien malonumai. Tai – kažkas didingesnio, dėl ko verta ir pakentėti, ir kažko atsižadėti.

Žavi, kad priklausomybės, tai – tema, kurios nepaliaujate gvildenti ir liudyti savo patirtimi. Neretai Jums užduodami klausimai klausytojui gali pasirodyti pernelyg asmeniški ir nepatogūs, tačiau atrodo, kad Jūsų jie netrikdo – turite drąsos apie savo patirtį viešai kalbėti.

Nežinau, ar čia drąsa, ar kvailumas. Kartais nėra sąmoningo, laisvo pasirinkimo. Į tokias situacijas įvairuoju per neapdairumą ar per pasitikėjimą žmonių geranoriškumu. Kita vertus, kai mane prieš beveik 15 metų sulaikė – žiniasklaida su pasimėgavimu per visus padidinimo stiklus ir visomis galimomis interpretacijomis šį įvykį stengėsi nušviesti. Tapau viešas ne savo noru ir tada ėmė kilti klausimai – ką daryti? Ar bėgti nuo klausimų? Jei taip, kiek galima bėgti?

Kokią reikšmę šiuo atveju turi liudijimas? Kokią prasmę Jūs jame matote, o kokią reikšmę tai turi tiems, kuriuos šis liudijimas pasiekia?

Man liudijimai turi savo kainą. Ypač žinant, kad turiu artimųjų, – tėvai negali tos istorijos iki galo užmiršti, kartais replikų sulaukia sesuo. Pagrindinis motyvas, pateisinantis liudijimą, yra tas, kad po jų žmonės išdrįsta įvardyti jų pačių gyvenime esančias problemas, kreipiasi į savipagalbos grupes. Kartais liudijimas pakviečia keisti kryptį. Pavyzdžiui, neseniai buvau vienoje tokioje grupėje – manęs nepažino. Girdžiu, kad pasakoja išgirdę mane pasakius kažką, kas atliepė jų širdyse. Galvoju – nors aš to net nesakiau, bet gerai, kad tau tai padėjo! (juokiasi)

Būna, kad man ir pačiam nebūna malonu išgirsti man adresuotų komentarų. Pas mus tebėra gajus sovietmečio sindromas – vis ieškome, kas tarp eilučių pasakyta, kartais darome egzegezę, kur jos visai nereikia. Nesusipratimų būna įvairių… Pirmais metais labai jautriai į juos reaguodavau, o dabar suprantu, kad mano atsakomybės riba baigiasi ties manimi – su tuo, ką ištariau. O ką žmonės su ta informacija darys, kaip interpretuos, tai – jau jų reikalas.

(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)

Straipsnis paimtas iš vaticananews

Kazino besilankantis dainininkas Radži gavo patarimą iš draugo: nepralošk gyvenimo

@Delfi Mindaugas Ažušilis

Penkiolika metų scenoje esantis atlikėjas Radži džiaugiasi, kad, vos prasidėjus naujiems metams, jis turėjo jau ne vieną koncertą. Kaip teigia pats dainininkas, jis niekada neskirsto koncertų pagal svarbą ir jaučia didelę atsakomybę dainuodamas, todėl niekada nėra nuvylęs savo gerbėjų. „Nesu iš tų, kuris norėtų išvažiuoti iš Lietuvos. Man labai gerai čia. Kita vertus, ir negaliu sau to leisti, nes turiu savo publiką ir daug koncertų“, – 2TV laidoje „Duok paskambint“ šį trečiadienio vakarą pasakos Radži.

Atlikėjas pasidalys ir išskirtiniais vaikystės prisiminimais. Savo pirmąjį mobilųjį telefoną Radži gavo dar mokykloje, dešimtoje klasėje. Ir nors tuo metu jam atrodė, kad tai puiki proga prieš kitus pasipuikuoti nauju daiktu, dabar jo požiūris kardinaliai pasikeitęs. „Esu praktiškas žmogus. Aš galiu rengtis dešimt metų tais pačiais drabužiais ir man dėl to nekyla jokio diskomforto. Žinoma, ne dėl to, kad nėra galimybės, o dėl to, kad man tiesiog to nereikia. Aš nesureikšminu daiktų“, – savo požiūriu 2TV laidoje „Duok paskambint“ dalysis Radži. Vaikystėje Radži buvo geras vaikas, niekada nemeluodavo artimiesiems, todėl nebuvo bandęs ir sukčiauti. Dalyvaudamas 2TV laidoje „Duok paskambint“ Radži gavo kelias užduotis. Viena jų buvo „telefoniniai sukčiai“, kai atlikėjas pirmą kartą turėjo apsimesti sukčiumi ir meluoti draugui, jog kazino prarado 300 eurų, kuriuos dabar nori pasiskolinti. „Labas, Ferdinandai, ar gali man padėti? Vakar buvau kazino ir pralošiau nemažai pinigų, na, kaip nemažai, šimtais, ne tūkstančiais, bet man labai reikia, jog tu paskolintum kokius 300 eurų, kad galėčiau atsilošti“, – pokalbį su draugu pradėjo Radži.
Kadangi atlikėjas savo asmeniniame gyvenime iš tikrųjų kartais lankosi lošimo namuose, situacija draugui pasirodė išties realistiška, todėl dainininkui jis davė vieną esminį patarimą. „Gerai, žinoma, paskolinsiu. Tik ar tau tikrai to reikia? Gal galima ir nelošti, žiūrėk, nepralošk viso gyvenimo“, – žinomam atlikėjui patarė bičiulis Ferdinandas.

Straipsnis paimtas iš Alfa.lt

Konfiskuoti 422 tūkst. eurų, kuriuos kaunietis išlošė nelegaliai

Nuotrauka: Shutterstock

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vykdyto ikiteisminio tyrimo metu konfiskuoti daugiau nei 422 tūkst. eurų bus pervesti į valstybės biudžetą, teismui pripažinus, kad pinigai gauti iš nusikalstamos veikos – nelegalių azartinių žaidimų.

Ikiteisminis tyrimas 2020 metais pradėtas gavus FNTT Pinigų plovimo prevencijos valdybos informaciją apie įtartiną piniginę operaciją – į lietuvio sąskaitą buvo pervesta neįprastai didelė pinigų suma. Tyrimą pradėję FNTT Kauno apygardos valdybos pareigūnai įtarė, kad Kauno miesto gyventojas galimai nusikalstamu būdu įgijo per 422 tūkst. eurų. 
Atliekant tyrimą įtarta, kad šios lėšos buvo galimai įgytos žaidžiant nelegalius azartinius žaidimus vienai bendrovei priklausančiame internetiniame puslapyje. Ši bendrovė įtraukta į nelegalios lošimų veiklos vykdytojų sąrašą ir neturi Lošimų priežiūros tarnybos išduotos licencijos bei leidimo organizuoti nuotolinius lošimus Lietuvoje. Tokio leidimo neturinčios įmonės yra pripažįstamos lošimų veiklą organizuojančios nelegaliai, praneša FNTT.
Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys parodė, kad įtariamasis, žaisdamas nelegaliai, iš viso laimėjo per 422 tūkst. eurų, kurie buvo pervesti į jam priklausančią banko sąskaitą.
Ikiteisminiam tyrimui vadovavęs Kauno apygardos prokuratūros prokuroras Ovidijus Vasiliauskas, įtariamajam mirus, tyrimą nutraukė ir kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su prašymu pinigines lėšas – per 422 tūkst. eurų – pripažinti gautomis iš nusikalstamos veikos bei jas konfiskuoti. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų ikiteisminio tyrimo teisėja priėmė nutartį, kad piniginės lėšos turi būti konfiskuotos.
Už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą arba realizavimą griežčiausiai baudžiama laisvės atėmimu iki ketverių metų.

Straipsnis paimtas iš Delfi.lt

Lošėjo išpažintis: jeigu yra dugnas, tai mano vaflinis, aš atsistoju ir vėl krentu

Konstantinas, sveikstantis lošėjas, jau mokykloje pradėjo žaisti iš pinigų. Jis pasakoja, kad būdamas 16 metų vasaros atostogų metu liko vienas, be draugų ir pradėjo žaisti televizijos viktorinoje, kur per mėnesį pralošė 3 mėnesių mamos atlyginimą, o kelionės į Turkiją taip ir nelaimėjo.

Iš pradžių vaikinas negalėjo suprasti, kaip žmonės pralošia atlyginimus, šeimas, skolinasi, kad galėtų pralošti. Konstantino priklausomybę nuo azartinių lošimų pagimdė kita priklausomybė – narkotikai. Pirmieji lošimai buvo sėkmingi – girtas nuvyksta į kazino, atsikelia ir iš kelių svarų nubudo su keliais šimtais. Iš pradžių lošdavo tik penktadieniais, tada po darbo, po to mobiliajame telefone. Neilgai truko, kol per porą valandų pralošdavo atlyginimą. Per dvejus metus Konstantinas pasiekė visišką dugną.  Šiuo metu Konstantinas nelošia 4 metus.  Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (VVSSF) finansuojamas projektas „Nepriklausau.lt“.

Visą straipsnį su nuoroda į vaizdo medžiagą rasite alfa.lt

Azartiniai lošimai – tik mažas žingsnis nuo pramogos iki priklausomybės

Ką turėtų žinoti kiekvienas paauglys apie lošimus? Azartiniai lošimai jaunuolio rankose – nekalta pramoga ar tiksinti bomba?

Tatjana Veromej, Lošimų priežiūros specialistė – psichologė palygino, kuo skiriasi azartiniai lošimai nuo žaidimo. Kaip teigė ekspertė žaidimai reikalauja įgūdžių ir tai yra lavinamoji veikla, tuo tarpu, azartiniai lošimai nereikalauja šių dalykų, reikia tik susimokėti ir žinoti, kokį mygtuką paspausti. Filmuke aptarti ir skirtingi moterų ir vyrų motyvai. Moterys dalyvauja lošime gelbėdamos save ir bandydamos „išspręsti“ savo problemas, o vyrai pradeda lošti vedimi smalsumo ir taip susikuria problemą. Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (VVSSF) finansuojamas projektas „Nepriklausau.lt“.

Nuorodą į straipsnį su vaizdo medžiagą rasite alfa.lt

 

 

Psichiatrė: ar turite intymių santykių su azartiniais lošimais?

Ar turite intymių santykių su azartiniais lošimais? Vilma Andrejauskienė, gydytoja psichiatrė, teigia, kad identifikuoti priklausomybę galima stebint ar patiri problemų, trukdžių tarpasmeniniuose santykiuose, ar įprotis sukelia sveikatos probemų – fizinės, psichologinės, ar socialinėje plotmėje turi bėdų – skolų, mokesčių mokėjimai, paskolos, finansinės griūtys ir ar tavo finansai kinta – dažniausiai jų nedaugėja.

Ekspertė teigia, kad šiandien yra daugiau pagundų lošti negu nelošti. Baimė, kad niekas nepadės, vertės turėjimas ir noras parodyti, kad lošėjas gali gyventi kitaip gali padėti atsisakyti priklausomybės. Lietuvoje šiandien veikia reabilitacijos centrai, kurie yra pasirengę padėti patologiniams lošėjams. Vienintelis  gydymas yra psichoterapija – kalba. Suprasti, kad tu priklausomas pradžioj reikia susipažinti su savimi, nes liga yra tavyje. Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (VVSSF) finansuojamas projektas „Nepriklausau.lt“.

Nuoroda į visą straipsnį su vaizdo medžiaga rasite alfa.lt

DĖL ASMENŲ APTARNAVIMO

DĖL ASMENŲ APTARNAVIMO
Informuojame, kad asmenys, pageidaujantys pateikti prašymą Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrui arba konsultuotis dėl potraukio azartiniams lošimams, aptarnaujami Priežiūros tarnybos patalpose iš anksto paskambinus telefonu 852336241, 860966676 arba elektroniniu paštu pagalba@lpt.lt bei suderinus atvykimo laiką su Priežiūros tarnybos konsultantu.

Azartiniai žaidimai sukuria iliuziją, kad viskas gyvenime gali pasikeisti

© Asociatyvi iliustracija.  Needpix

Ludomanija, kitaip kompulsyvusis lošimas, laikoma viena iš psichologinių sutrikimų. Kaip teigia gydytoja psichiatrė Joana Šaulevičiūtė, azartiniai lošimai yra viena klastingiausių priklausomybių, nes sukuria iliuziją, kad galima lengvai užsidirbti pinigų ir viskas gyvenime gali greitai pasikeisti.

Kodėl atsiranda priklausomybė?

J. Šaulevičiūtė sako, kad azartiniams žaidimams priskiriama ne tik lošimų automatai ar kazino, bet ir loterijų bilietų pirkimas arba lažybos su draugu.
Sunku išskirti vieną priežastį, kodėl išsivysto priklausomybė nuo azartinių lošimų, tačiau dažniausiai išskiriamos – noras lengvai gauti pinigų, adrenalino, bėgimas nuo neigiamų jausmų, vienatvės, nuobodulio, būdas stresui įveikti, socialinio statuso siekimas.Mokslininkai pastebi, kad vienas didžiausių faktorių, kodėl žmonės tampa priklausomi, yra netikslus savęs vertinimas. Išlošta pinigų suma gali pakelti savivertę, tad tai veikia žmones, kuriems vaikystėje susiformuoja nevisavertiškumo kompleksas.

Neigiami padariniai

Psichologė pabrėžia, kad azartiniai lošimai yra ypač kenksmingi šeiminiuose santykiuose. Tyrimai rodo, kad apie du trečdaliai šeimų, kuriose yra asmuo, priklausomas nuo lošimų, išsiskiria, lošėjo artimieji patiria emocinį ir fizinį smurtą. To priežastimis tampa skolos ir melas. Azartiniai lošimai gali sukelti emocinių sutrikimų: nerimą, depresiją, polinkį į savižudybę. Paradoksalu, bet žmonėms, turintiems šią priklausomybę, sunku ne baigti lošti, tačiau nepradėti iš naujo, nes azartiniai žaidimai atsirado internete ir taip tapo prieinamesni. Norint nutraukti lošimus, patiriama abstinencija: apatija, miego, mąstymo ir atminties sutrikimai, nuotaikų kaita.

Kaip padėti priklausomam?

J. Šaulevičiūtė atkreipia dėmesį, kad priklausomybę pastebi dažniau artimi žmonės nei pats lošėjas. Jie turėtų žinoti, kad priklausomas asmuo gali imtis gynybos: neigti arba slėpti, kad yra priklausomas, pateisinti savo lošimą gaunamais pinigais, kartais net kaltinti artimąjį dėl problemos atsiradimo.„Galite būti apkaltintas tuo, kad privertėte pasirinkti lošimą, nes sunervinote arba dėl to, kad netikite dideliu laimėjimu“, – nurodo psichiatrė, kuri mano, kad ne visada pokalbis apie lošimą yra efektyvus.
Taip pat specialistė pabrėžia, kad naudinga surinkti kuo daugiau informacijos apie priklausomą žmogų, stebėti, ar iš namų nedingsta brangūs daiktai, negaunama grasinančių žinučių iš skolininkų. Be to, svarbu kreiptis į specialistus, kurie padėtų. Tai gali būti anoniminių lošėjų, artimųjų savitarpio grupės. Jeigu yra šeimoje vaikų, reikia aptarti neigiamas azartinio lošimo pasekmes. Dar vienas svarbus aspektas – suteikti paramą ir pagalbą lošiančiajam bei neprarasti pagarbos net tada, kai sunku.

Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (VVSSF) finansuojamas projektas „Žvilgsnis į priklausomybės ligas“

Straipsnis paimtas iš ve.lt

Azartas ir karantinas

Nuotrauka. BNS.lt

Visuomenės nuomonės tyrimas atskleidė, kad didžiausią pagreitį įgauna lošimai internete.

2021-aisiais azartinius lošimus žaidė kas dešimtas Lietuvos gyventojas – 2 proc. mažiau nei prieš metus, kaip rodo Lietuvos lošimų priežiūros tarnybos užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ atlikta apklausa. Lapkričio 15–27 d. atliktas tyrimas atskleidžia, ar per antruosius koronaviruso pandemijos metus keitėsi Lietuvos gyventojų požiūris į lošimus ir loterijas. Azartinius lošimus lošia 14 proc. vyrų ir 6 proc. moterų ir tai, pasak Lošimų priežiūros tarnybos psichologo Olego Mackevičiaus, lemia dar vaikystėje įsitvirtinę lyčių stereotipai ir nesirūpinimas vyrų emocine sveikata. „Reikėtų atkreipti dėmesį į visą priklausomybių problematiką. Didžioji dalis asmenų, turinčių priklausomybių, yra vyrai. Jie labiau piktnaudžiauja alkoholiu, psichotropinėmis medžiagomis, azartiniais žaidimais, labiau linkę į savižudybes. Vyrų emocine sveikata tiesiogiai niekas nesirūpina. Mes neturime sukūrę psichologinės pagalbos galimybių išimtinai vyrams. Lytiškumas šiuo atveju tikrai labai veikia. Vyrai nuo mažens yra smalsesni, labiau linkę rizikuoti. Dėl to visai natūralu, kad į rizikingesnes veiklas įsitraukia ir suaugę“, – sakė jis. Vilniaus universiteto profesorė, Lietuvos priklausomybės ligų instituto ekspertė Laima Bulotaitė taip pat pritarė, kad tam turi įtakos visuomenėje susiformavę lyčių vaidmenys: „Vis dar gajus stereotipas, kad vyras turi turėti daugiau pinigų. Vyrams svarbu turėti pinigų, kad galėtų pasipuikuoti ar būtų geri šeimos maitintojai, tad vyrai daugiau įsitraukia į lošimus.“

Visą straipsnį galite rasti čia.