Priklausomybė azartiniams lošimams dažnai vadinama „tyliąja liga“ – ji neturi specifinio kvapo kaip alkoholis, nepalieka akivaizdžių fizinių žymių kaip narkotikai. Tačiau jos griaunamoji galia yra sisteminga ir negailestinga. Ji naikina ne tik patį lošėją, bet ir emociškai bei finansiškai klampina pačius artimiausius žmones. Šįkart – itin atvira ir jautri Violetos išpažintis. Jau beveik dešimtmetį moteris gyvena su skaudžia realybe – jos sūnus turi sunkią priklausomybę lošimams.
Viskas prasidėjo nuo „nekalto“ pokerio savaitgaliais
Violeta prisimena, kad pirmieji pavojaus signalai pasirodė maždaug 2017–2018 metais. Tuo metu sūnaus pomėgis žaisti pokerį atrodė visiškai nekenksmingas, o visuomenės požiūris į šį žaidimą buvo gana palankus. „Sūnaus charakteris visą laiką buvo azartiškas, tačiau viskas prasidėjo nuo pokerio, kurį jis pradėjo lošti su draugais, tiesiog savaitgaliais. Pokerį jis tuomet lygino su šachmatams, pasakojo, kaip šiame žaidime reikia mąstyti, išmanyti taisykles ir panašiai. Tuo metu netgi buvo užėjusi tokia banga, kai šio žaidimo turnyrus transliuodavo per televiziją. Atrodė, kad tai visiškai nekaltas dalykas: nori – loši, nori – neloši. Galvojome, kad sūnus tiesiog susivoks, subręs ir tai praeis“, – pasakoja moteris.
Visgi nekalta pramoga greitai peraugo į nekontroliuojamą elgesį. Sūnus pradėjo keistis: blėso gerosios asmeninės savybės, prasidėjo lošimas naktimis, pamokų praleidinėjimas ir akivaizdus emocinis atsiribojimas. „Iš pradžių tiesiog nesupratome, kas vyksta, o vėliau viskas išsirutuliojo taip, kad situacija tapo labai sudėtinga“, – sako Violeta.
Tėvų klaida – finansinis gelbėjimas
Šeimai pastebėjus pirmuosius priklausomybės požymius, sūnus apie problemą kalbėti nenorėjo ir viską slėpė, tikėdamasis išvengti tėvų reakcijos. Tačiau tiesa iškilo į dienos šviesą, kai šeimą pasiekė pirmosios skolos, greitieji kreditai, o sūnaus mokslai nukeliavo į antrą planą. Violeta neslepia, kad pradžioje šeima padarė klasikinę visų artimųjų klaidą – bandė sūnų finansiškai ištraukti.
„Mes jo finansiškai nerėmėme, tačiau ėmėme grąžinti jo skolas. Galvojome, galbūt čia atsitiktinumas, galbūt taip nutiko pirmą kartą. Norėjome, kad jis nesusigadintų sau gyvenimo, kad neprasidėtų teismai ar kokie kiti baisūs dalykai. Todėl tas skolas atidavinėjome. Tačiau dabar, turėdama žinių apie šią priklausomybę, galiu pasakyti, kad jokiu būdu negalima šitaip elgtis. Kuomet vėl atėjo diena, kai atsirado naujų skolų, supratau, kad tai niekada nesibaigs“, – pasakoja moteris. Violeta pripažįsta, kad ši kova trunka jau labai ilgai. „Tai itin sudėtinga – jau dešimt metų jo gyvenimas yra tiesiog viena didelė priklausomybė. Dabar jau kurį laiką išvis nebendraujame, nes tiesiog neturime apie ką kalbėtis, kyla tik pykčiai“, – skaudžia realybe dalijasi motina.
Mitai, kad tai „ne priklausomybė“, ir bendruomenės išsigelbėjimas
Paklausta apie visuomenėje vyraujančius stereotipus, Violeta pastebi, kad lošimų priklausomybė vis dar vertinama per švelniai. Žmonės linkę manyti, kad tai tik valios ar finansinės drausmės trūkumas. „Manau, visuomenėje vis dar gyvas mitas, kad lošimai nėra tikra priklausomybė. Žmonės supranta, kad alkoholis ar narkotikai yra labai blogai, o apie lošimus kalbama per mažai, aplink tebėra labai daug jų reklamų. Dažnas galvoja, kad jei tau nesiseka ar nebeturi pinigų, tiesiog imk ir nebelošk, nedaryk to. Tačiau mažai kas supranta, kad ši priklausomybė visiškai pakeičia žmogaus asmenybę ir jo gyvenime nebelieka nieko kito – tik lošimas. Šių žinių visuomenei dar labai trūksta“, – įsitikinusi pašnekovė. Ji pasakoja, kad pirmieji metai šeimai buvo baisiausi – pagalbos rasti buvo beveik neįmanoma, apie problemą niekas garsiai nekalbėjo, o ją pačią slėgė gėda ir noras užsidaryti nuo pasaulio. Pradžioje moteris galvojo, kad šeima pati kažkaip susitvarkys, visgi tai sekėsi sunkiai. Viskas pasikeitė prieš penkerius metus, kai Violeta prisijungė prie Lošėjų artimųjų savitarpio pagalbos grupės. Ši bendruomenė tapo tikru jos emociniu išsigelbėjimu. „Kai prisijungiau prie šios grupės, pamačiau realų problemos mąstą. Pamačiau, kiek daug prie jos jungiasi kitų mamų, tėvų, seserų. Tuomet supratau, kad mes esame ne vieni. Šis palaikymas suteikia daug didesnę vidinę ramybę. Tu supranti, kad tai vyksta ne tau vienai, bendraudama su likimo draugais matai panašius atvejus, pasisemi iš jų patirties ir stiprybės“, – sako moteris.
Violeta pabrėžia, kad didžiausia šios grupės nauda – visapusiškas supratimas be išankstinio teisimo. Čia artimieji gauna ne tik tarpusavio bendrystę, bet ir profesionalią pagalbą, pavyzdžiui, asmenines psichologų konsultacijas. „Toje grupėje žmonės viską supranta idealiai. Aplinkiniai – bendradarbiai ar draugai – šios problemos neturi, todėl jiems labai sunku ją įsivaizduoti ir suprasti. O grupėje susirenka žmonės, kurie patys perėjo šį pragarą ir turi skaudžios patirties. Čia tu nesulauksi neteisingų ar žalojančių patarimų, kaip elgtis. Ši grupė man asmeniškai reiškia labai daug“, – sako Violeta. Moteris pastebi, kad norint atlaikyti šį išbandymą, neužtenka vien šeimos narių palaikymo – būtina patiems gilintis į priklausomybių mechanizmus, skaityti specialią literatūrą ir klausytis sveikstančių lošėjų patirčių. Būtent savitarpio pagalbos grupė suteikia šį gilų supratimą, kuris leidžia Violetai kasdienybėje jaustis tvirčiau.
Pilietinė misija – paraginti nelikti vieniems
Nors šiandien Violeta gauna profesionalią psichologinę pagalbą ir lanko paramos grupes, ji pripažįsta, kad lošimai paliko gilų randą. „Nėra labai ramu. Visą laiką širdį graužia toks kirminėlis. Kiekvieną dieną, per šventes pajunti, kad to žmogaus šalia tiesiog nebėra“, – sako ji. Deja, ši istorija neturi laimingos pabaigos, o tai tik parodo, kokio rimtumo problema yra priklausomybė nuo azartinių lošimų. Savo sūnaus atveju Violeta stebuklais nebetiki ir sako esanti taikoje su tuo, kad suaugusio žmogaus per prievartą nepakeisi. Tačiau jos sprendimas kalbėti viešai turi kitą, labai kilnų ir pilietišką tikslą – padėti šeimoms, turinčioms šią žaizdą, ir paskatinti juos nebijoti ieškoti pagalbos. „Mūsų atveju aš jau nežinau, ar kas nors pasikeis. Tačiau dėl jaunimo, dėl ateities kartų labai norisi skleisti šią žinią. Norisi, kad tėvai labiau saugotų savo vaikus, stebėtų juos ir problemą pastebėtų kuo anksčiau – tada padėti yra daugiau šansų. Kartu labai noriu paraginti visus žmones, susidūrusius su šia bėda, nebijoti ir nesigėdyti kreiptis pagalbos. O priklausomų asmenų artimuosius labai kviečiu ateiti į savitarpio pagalbos centrą ir grupes. Nenorėkite visko išspręsti vieni, neužsidarykite savyje – ten atrasite bendruomenę, kuri jus tikrai supras, palaikys ir padės išgyventi net pačias sunkiausias akimirkas“, – patirtimi dalinasi moteris.
Straipnis paimtas iš Delfi.lt