Internetinės lažybos, lošimų reklama, socialiniai tinklai ir net kai kurie vaizdo žaidimų elementai – jauni žmonės gyvena apsupti lošimų pasaulio, tad ir priklausomybė juos gali pasiglemžti daug greičiau nei anksčiau. Kokie ženklai gali išduoti apie besivystančią problemą? Ir ką turėtų žinoti tėvai, norėdami apsaugoti savo vaikus?
Labiau įsitraukia berniukai
Psichologas, Lošimų priežiūros tarnybos vyriausiasis specialistas Olegas Mackevičius sako, kad paskutinį kartą probleminio lošimo tyrimas su paaugliais Lietuvoje buvo atliktas 2006 metais. Tačiau 2024 metais atliktas SPAT tyrimas, į kurį buvo įtraukti klausimai apie azartinius lošimus, parodė, kad bent kartą gyvenime azartinius lošimus Lietuvoje yra išbandę 29 proc. vaikinų ir 13 proc. merginų. „Jeigu kalbėtume apie probleminį lošimą, kuris daro žalą vaikams, 13 proc. lošusių berniukų atitinka probleminio lošimo požymius. Tarp mergaičių šis rodiklis siekė 2,7 proc.“, – pabrėžė O. Mackevičius. Paklaustas, kas lemia didesnį berniukų įsitraukimą į azartinius lošimus, O. Mackevičius teigė, kad jie dažniau pasižymi polinkiu rizikuoti, yra smalsesni ir linkę tyrinėti įvairias rizikingas veiklas.
„Informacija apie azartinius lošimus ir kitas rizikas internete ne visada pasiekia paauglius. Vaikinams smalsu tyrinėti tai, kas yra uždrausta ar neleistina. Jie vienaip ar kitaip suranda būdų prieiti prie žalingų veiklų“, – teigė psichologas. Pasak jo, moksliniai tyrimai rodo, kad su azartiniais lošimais jaunuoliai dažniausiai susipažįsta maždaug 14 metų. „Jeigu kalbame apie lobių skrynias – tam tikrus kompiuterinių žaidimų elementus, – tai su jomis jaunuoliai susiduria dar anksčiau. Mokslininkai teigia, kad pirmųjų lošimo apraiškų galima pastebėti jau tarp 12–14 metų paauglių“, – sako O. Mackevičius.
Ką turėti daryti tėvai?
Psichologas įvardijo priežastis, dėl kurių jaunuoliai susidomi azartiniais lošimais. „Viskas priklauso nuo aplinkos, per kurią paaugliai gauna informaciją. Jeigu joje azartiniai lošimai yra romantizuojami arba pristatomi kaip galimybė lengvai užsidirbti, natūralu, kad tai žadina smalsumą. Jaunuoliai, neturėdami didesnės gyvenimo patirties ir ne iki galo gebėdami įvertinti visas rizikas, įsitraukia tikėdamiesi pasipelnyti. Žinoma, įtakos turi ir draugai. Tačiau daug kas priklauso nuo nuostatų, kurios formuojamos ir puoselėjamos šeimoje. Jeigu tėvai neturi parengties ir azartinių lošimų nepriima kaip galimos rizikos, tai, suprantama, kad jie tą patį perduos ir paaugliams“, – kalbėjo Lošimų priežiūros tarnybos vyriausiasis specialistas. Anot jo, ne kartą pačiam teko stebėti situacijas prekybos centruose, kai tėvai leidžia vaikams traukti loterijos bilietus ir tuo pačiu džiūgauja, jeigu vaikas laimi.
„Tai vaikui palieka tikėjimą, kad tokia veikla nekelia jokios žalos, ypač jei ją palaiko tėvai“, – akcentavo O. Mackevičius. Psichologo teigimu, tėvų dėmesį problema dažniausiai patraukia tik tada, kai jau pasireiškia jos pasekmės. „Akivaizdu, kad prevencinė veikla namuose nevyksta, apie tai nekalbama. Kai tėvai nekalba apie galimas žalas, vaikas nesuvokia, kad jos egzistuoja. Jo pasirengimas atpažinti rizikas ir jų išvengti yra nepakankamas, todėl rizika įsitraukti į žalingas veiklas tampa gerokai didesnė“, – pabrėžė O. Mackevičius. Pasak jo, mokslininkai pasigenda to, kad tėvai su vaikais nekalba apie rizikas. „Taip pat tėvai ne visuomet pakankamai prižiūri, ką vaikai veikia internete, o kartais į šią erdvę apskritai nesigilina. Vaikai tampa vis savarankiškesni. Jeigu vaikas būna namuose ir neleidžia laiko gatvėje, gali atrodyti, kad jis yra saugus. Tačiau net ir tame uždarume, internete, slypi daugybė pagundų, tarp jų – ir azartiniai lošimai“, – kalbėjo specialistas.
Kaip reaguoja tėvai
O. Mackevičius patikino, kad tėvai sužinoję ar įtarę apie galimą vaiko priklausomybę nuo azartinių lošimų, reaguoja skirtingai. Pasak psichologo, natūralu, kad tėvus apima išgąstis, kai jie sužino, jog jų atžala pavogė pinigų, kad galėtų toliau lošti, grąžinti lošimo skolas ar net džiaugiasi lošimuose laimėtais pinigais. Tačiau, anot jo, vien balso kėlimas, šaukimas ar draudimai nepadės, jei pirmiausia nebus įsigilinta į situaciją. „Jeigu vaikas domisi kokiais nors kompiuteriniais žaidimais, svarbu išaiškinti, ar jie atitinka jo amžiaus ribas, ar juose nėra apmokamų elementų ir ką vaikas daro su jais. Galimai jis gali ieškoti būdų, kaip juos parduoti ir lošti. Tokių galimybių yra“, – kalbėjo O. Mackevičius.
Anot jo, kalbant apie azartinius lošimus, labai svarbu vaiką informuoti, kad tai yra suaugusiųjų pramoga ir tam tikriems asmenims gali sukelti problemų. „Tai paaugliams daryti netinka, nes jų psichika dar nėra tinkamai pasiruošusi įvertinti visas rizikas, jų savireguliacija dar nėra pilnai susiformavusi ir vaikas negali laisvai išeiti iš lošimo“, – tvirtino pašnekovas. Anot jo, tėvai turėtų domėtis savo atžalų veikla internete, tačiau neturėtų tapti sekliais – svarbu išlaikyti pagarbų santykį ir nuoširdžiai domėtis tuo, ką vaikas veikia internete. Jeigu laiku pastebima problema, tėvai su atžalomis gali sudaryti pakankamai saugią bendradarbiavimo aplinką, kai galbūt pats vaikas pradės kalbėti. O. Mackevičiaus tikinimu, tėvai visuomet turi būti pasiruošę, kokios problemos jų vaikų laukia internete.
Kaip priklausomybė veikia jauną žmogų
O. Mackevičius pasakė, kaip jauno žmogaus priklausomybė nuo azartinių lošimų veikia emocinį pasaulį. „Jeigu kalbame apie priklausomybę, tai pirmiausia yra liga, psichinė liga, ir ji bet kokiais atvejais nepaliks be pasekmių. Pirmiausia specialistai stebi emocinius pokyčius. Jeigu vaikas anksčiau buvo aktyvus, o vėliau pradeda užsisklęsti ir slėpti, ką veikia telefone ar internete, tai, aišku, turėtų paskatinti tėvus labiau pasidomėti. Domėjimasis tuo, kas iš tiesų vyksta, gali padėti ir prevenciškai“, – kalbėjo psichologas. Anot jo, vaikai turi labai gerą įgūdį slėptis. „Suaugusiųjų įsitraukimas į probleminį lošimą, formuojantis priklausomybę, jau yra pakankamai ilgas etapas. Gali užtrukti keletą metų. Su paaugliais dėl neurologinių ypatumų, kai nėra susiformavę savireguliacijos mechanizmai ir kritinis mąstymas, tai, aišku, kad atsispirti priklausomybės mechanizmams yra gerokai sunkiau. Jų rizika yra keturiais procentų didesnė nei suaugusiųjų“, – tvirtino O. Mackevičius.
Jis sako, kad tarnyba jau sulaukia nemažai tėvų susirūpinusių skambučių, kurie dominsi, kaip padėti savo atžaloms, nes jau pastebėjo pasekmes. Pasak eksperto, kas galėtų pakeisti situaciją: darbas prevencinėje srityje. O. Mackevičius sako, kad kol kas daroma nedaug ir paaugliai turi būti informuojami apie žalas, ypatingai tas, kurios jiems yra lengvai prieinamos. Būtų svarbu apskritai išnagrinėti šią problematiką. Jis sako, kad 2006 metų tyrimas jau yra pasenęs ir apie jį kalbėti nebėra prasmės; „Reikėtų atlikti tyrimus ir išsiaiškinti, kas vyksta Lietuvos teritorijoje su azartiniais lošimais tarp paauglių ir remtis geriausiomis Europos praktikomis. Tikrai nemažai kalbama ir apie tam tiktus draudimus, kurie liečia kompiuterinių žaidimų rinką. Tam tikros šalys jau yra įsivedusios draudimus, kuriuose yra ribojimai žaidimams, kur yra galimybė atsiskaityti arba prekiauti „Lobių skyrnios“ elementais“, – prabrėžė pašnekovas. Pasak jo, visgi nesinorima remtis vien draudimais, o norisi, kad tiek tėvai, vaikai ir lošimų bendrovės suvoktų, kad paaugliai yra ta pažeidžiamoji grupė, kuri greitai gali įsitraukti į šią priklausomybę, o plačiajai visuomenei svarbu, kad lietuvių tauta būtų kuo sveikesnė.
Straipsnis paimtas iš Delfi.lt