Shutterstock nuotr.

NAUJO PASAULIO EPIDEMIJA? KODĖL ŽMONĖS ĮKLIMPSTA Į ŽAIDIMUS IR LOŠIMUS

Dešimtys valandų paeiliui, praleistų prie kompiuterio įsitraukus į virtualiai kuriamą pasaulį, didesnei daliai žmonių atrodo nesuvokiama, o kitai, nors ir daug mažesnei, – malonumas, iš kurio jie nebegali ištrūkti. Vos prieš porą metų sutrikimu pripažinta priklausomybė nuo vaizdo žaidimų nėra itin dažnai pasitaikanti, tačiau labai įtraukianti. Nors žaidimų kūrėjai ir kai kurie mokslininkai tikina, kad tokia priklausomybė neegzistuoja ir oficialus sutrikimo statuso suteikimas stigmatizuoja žaidimų rinką, kiti specialistai pabrėžia – tai problema, į kurią technologijų amžiuje turime kreipti daugiau dėmesio.

Tai dar ne epidemija, tačiau pastebimi duomenys kelia susirūpinimą

Nemažai ekspertų nesutinka su mintimi, kad vaizdo žaidimai gali sukelti priklausomybę. Pagrindiniai jų argumentai susiję su tuo, kad pabėgimas į virtualų žaidimų pasaulį yra didesnės problemos, tokios kaip depresija ar nerimas, simptomas. Tvirtinama, kad priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų apibrėžimas kilo ne dėl mokslinių tyrimų ir klinikinių duomenų, o dėl moralinės panikos, kad naujosios technologijos vis labiau traukia žmones pabėgti nuo realybės. Šiuos prieštaravimus sunkiau priimti, kai juos pastatome šalia naujausių elgesio priklausomybių tyrimų. Duomenys rodo, kad nors priklausomybė nuo vaizdo žaidimų nėra epidemija, tai – tikras reiškinys, nuo kurio kenčia tam tikras procentas žaidėjų. Šie duomenys atėjo iš įvairių šaltinių. Tyrimai parodė, kad tiek per didelis įnikimas į žaidimus, tiek tam tikros narkotinės medžiagos panašiai keičia smegenų atlygio grandines. Kaip gyvenimą trikdančią problemą perdėtą įnikimą į žaidimus įvardija ir pas psichoterapeutus besilankantys jauni suaugusieji. Negana to, vis daugiau paralelių brėžiama tarp kompiuterinių žaidimų ir lošimų, mat šios dvi veiklos viena iš kitos pasiskolina vis daugiau elementų tam, kad vartotojų įsitraukimas tik augtų.
Apie elgesio priklausomybes, o konkrečiai – tas, kurios susijusios su žmonių veikla internete, plačiau kalbėjo Lietuvoje viešėjęs pasaulinis žaidimų ir lošimų internete tyrimų ekspertas, Budapešto ELTE Eötvös Loránd Universiteto psichologijos profesorius, medicinos psichologas Zsoltas Demetrovicsas.

Pasikeitė priklausomybės apibrėžimas

Jis aiškino, kad kalbėdami apie priklausomybes, dažniausiai manome, kad jos yra susijusios su tam tikromis medžiagomis. „Jeigu prieš 10 metų kažkas pasakydavo žodį „priklausomybė“, sąsaja būdavo su alkoholiu, narkotikais ar rūkymu. Tačiau per pastaruosius 10–15 metų priklausomybės apibrėžimas reikšmingai pasikeitė“, – sakė profesorius.
Pastebėta, kad tam tikras elgesys turi labai panašius simptomus bei pasekmes, kaip ir priklausomybės nuo kai kurių medžiagų. Pradėta svarstyti, kad tokius sutrikimus, nepriklausomai, ar jie susiję su medžiagų vartojimu, ar kitokia veikla, reikėtų vertinti panašiai. Technologijų vystymasis atvedė prie spartaus interneto paslaugų plitimo ir netrukus tai tapo problema. „Buvo ilga diskusija, ar internetą turime vertinti apskritai kaip problemą, ar turėtume žiūrėti specifiškiau, – ko žmonės jame ieško. Ar jie žaidžia kompiuterinius žaidimus, ar susirašinėja, ar perka, žiūri pornografiją, lošia ir t. t. Išvada tokia, kad turėtume žiūrėti į konkrečią veiklą internete, o ne internetą apskritai. Šiuo metu kompiuteriniai žaidimai išskiriami kaip didžiausią priklausomybę sukelianti veikla. Nuo 2019-ųjų tai pasaulyje pripažinta kaip sutrikimas“, – teigė Z. Demetrovicsas.

Impulsyvumas ir negebėjimas kontroliuoti emocijų – rizikos veiksniai

Jis įvardijo, kad lošimai jau buvo iki tol pripažinti kaip elgesio sutrikimas, nors ir nepriskiriamas priklausomybei. Tai susiję su kontrolės praradimu. Anksčiau kazino, lošimo automatai, loterijos, lažybos ir t. t. dažniausiai galėjo būti pasiekiami tik fiziškai, tačiau internetas viską perkėlė į kitą lygį, kur išlaikyti kontrolę pasidarė daug sunkiau.
„Matome panašumų tarp lošimų ir kompiuterinių žaidimų. Tačiau pats įdomiausias yra nesenas atradimas. Vis daugiau ir daugiau lošimo elementų yra įkomponuojama į kompiuterinius žaidimus ir atvirkščiai. Egzistuoja visa elektroninio sporto erdvė, kurioje taip pat vyksta ir lažybos“, – kalbėjo mokslininkas. Pašnekovas pastebėjo, kad visos elgesio priklausomybės yra gana komplikuotos ir sudėtingos. Žiūrint į priežastis, kodėl tokių sutrikimų atsiranda, matyti psichologinės, socialinės ir psichologinės sąsajos. Įtakos turi net ir genetika. Niekas negimė lošėju ar geimeriu, tačiau polinkį arba, tiksliau, jautrumą tam tikriems išoriniams stimulams galima paveldėti.
„Žmonės, kurie yra impulsyvesni, neapsvarsto ateityje gresiančių pasekmių dėl savo elgesio, pirma padaro, o tada mąsto, turi didesnę riziką įgyti tokių priklausomybių. Be to, negebėjimas kontroliuoti savo emocijų, streso taip pat yra rizikos veiksnys“, – tikino Z. Demetrovicsas.

Būdas mažinti stresą ir pabėgti nuo realaus pasaulio problemų

Elgesio priklausomybės turi bendrą bruožą – jos visos mažina stresą. Nesvarbu, ar tai būtų kompiuteriniai žaidimai, lošimai ar pornografijos žiūrėjimas. Šios veiklos, anot profesoriaus, padeda susitvarkyti su negatyviais jausmais, blogomis emocijomis.
„Su alkoholiu tai yra akivaizdu, daugelis žmonių yra pastebėję. Jeigu išgeri šiek tiek alkoholinių gėrimų, jautiesi atsipalaidavęs. Tai ir stumteli priklausomybės link, nes padeda susidoroti su išgyvenimais. Taip pat yra ir su lošimais, pavyzdžiui. Jeigu pradedi lošti ar žaisti kompiuterinius žaidimus, tai padeda pamiršti realų pasaulį ir jo problemas. Pamiršti, kad klasės draugai iš tavęs tyčiojasi, pamiršti konfliktus su savo vadovu darbe, pykčius su sutuoktiniu ar tėvais. Visi neigiami potyriai dingsta. Tai nėra blogai iki tam tikro lygio. Nereikia kiekvieną sekundę tvarkytis su visomis turimomis problemomis. Kartais reikia atsijungti ir turėti galimybę tai padaryti, tačiau kartu reikia gebėti ir susidurti su kilusiais iššūkiais. Nustumdami savo problemas kompiuteriniais žaidimais ir lošimais internete, galite įstrigti šiame procese ir jį nuolat kartoti. Tuomet tai jau bus bėda“, – LRT.lt pasakojo mokslininkas. Jis atkreipė dėmesį, jog nemažai suaugusiųjų ir paauglių žaidžia kompiuterinius žaidimus – tai rekreacinė veikla. Taigi, ne patys žaidimai yra blogis.

Sunkiausia pripažinti, kad turi priklausomybę

Pašnekovo teigimu, viena iš didžiausių priklausomybių bėdų yra ta, kad žmonės linkę nepripažinti, jog yra nuo kažko priklausomi. Pavyzdžiui, jie sako: „Aš mėgstu pažaisti kompiuteriu, bet viskas kontroliuojama. Kiti žaidžia daugiau. Aš vis dar atlieku savo kasdienes gyvenimo užduotis.“
„Žmonės visada randa iš pažiūros racionalų paaiškinimą savo elgesiui tam, kad užmaskuotų tikrąsias problemas. Tačiau dažnai net ir aplinkiniai nepamato problemos, pavyzdžiui, šeimos nariai. Jie taip pat yra dalis problemos. Tokie dalykai nenutinka per vieną dieną, viskas vyksta palaipsniui. Tu žaidi vis daugiau ir daugiau, prarandi daug pinigų, bet visi prie to pripratę. Tai vis labiau tampa normalu“, – dėstė Z. Demetrovicsas. Profesorius pabrėžė, kad pirmasis žingsnis pokyčių link – atpažinti problemą ir ją pripažinti. Priklausomybės esmė yra kontrolės praradimas. Turint omenyje kompiuterinius žaidimus, asmuo nebegali žaisti tiek laiko, kiek yra pats sau nusistatęs. „Pažaisiu dar 20 minučių ir tada baigsiu“, – tačiau po 2–3 valandų žaidimai tęsiasi toliau. Arba pasakoma: „Šį mėnesį jau praradau gana didelę sumą pinigų, todėl daugiau nebelošiu.“ Bet tuomet asmuo skolinasi pinigus iš kitų ir lošia toliau. „Priklausomybė tampa prioritetu tarp visų kitų veiklų ir vaidmenų. Tai pasidaro aukščiau darbo, studijų, šeimos. Net ir miegas, maistas ar seksas pasidaro nebe tokie svarbūs. Kitaip tariant, priklausomybė pasiima reikšmingą laiko dalį iš kitų gyvenimo sričių. Todėl priklausomybė daro žalą ir pačiam asmeniui, ir jo aplinkai“, – aiškino Z. Demetrovicsas.
Klasta ta, kad nėra apibrėžto laiko, kiek sveika skirti tam tikrai veiklai, o kiek jau yra per daug. Galbūt žmogus išties turi labai daug laisvo laiko, yra vienišas, darbo laikas gana lankstus, o kompiuteriniai žaidimai puikiai atpalaiduoja, tai hobis, kuriam išeina skirti 3–4 valandas per dieną nenuskriaudžiant kitų gyvenimo sričių. Tačiau kitas gali dirbti daugiau vidinių resursų reikalaujantį darbą, turi tris vaikus bei kitų įsipareigojimų, todėl tos 3–4 valandos turėtų rimtą ir labai reikšmingą efektą to asmens gyvenimui. „Tai nėra tik kiekio klausimas, tai yra kalba apie pasekmes ir už tos priklausomybės slypinčias priežastis. Jeigu tai pramoga, tai visai kas kita nei veikla, kuria dangstomės bėgdami nuo problemų“, – sakė profesorius.

Pagalbą gali suteikti tik profesionalai

Pasak mokslininko, bandant išsivaduoti iš tokios priklausomybės, reikia pripažinti, kad būtina pagalba. Tokios elgesio priklausomybės kaip kompiuteriniai žaidimai bei lošimai vis dar sunkiai pripažįstamos kaip sutrikimai.
„Net ir lošimai, kurie problema laikomi jau 30–40 metų, vis dar siejami su moralės, savikontrolės trūkumu. Tai reiškia, kad žmonės vengia eiti pas psichologus ir psichoterapeutus, o tiesiog yra kaltinami šeimos dėl prarandamų pinigų. Turi būti aišku – ir tai labai svarbu, – kad tai sutrikimas, su kuriuo susidoroti turi padėti profesionalai. Žinoma, yra daug priežasčių, dėl kurių išsivysto tokios priklausomybės, tačiau tai nėra tiesiog silpnumas. Joms gydyti gali prireikti ne tik psichoterapijos, bet ir tam tikrų medikamentų. Visa tai galioja ir kompiuteriniams žaidimams, impulsyviam pirkinėjimui, priklausomybei nuo pornografijos ir t. t.“, – teigė Z. Demetrovicsas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad neretai tokios elgesio priklausomybės žengia koja kojon su kitomis psichikos sveikatos problemomis, tokiomis kaip nerimas ar depresija. Todėl į tai reikia žvelgti kompleksiškai ir suvokti, jog gydymas medikamentais gali būti neišvengiamas. Be to, mokslininkas įvardijo, jog nuo tų pačių priklausomybių kenčiantiems žmonėms yra naudinga rinktis į anonimines grupes ir dalintis savo išgyvenimais – įrodyta, kad tai efektyvu, sakė pašnekovas. „Anoniminiai žaidėjai veikia panašiai kaip anoniminiai alkoholikai. Tai vieta, kurioje susitinki su kitais žaidėjais, turinčiais tą pačią problemą, ir gali pasidalinti savo emocijomis, patirtimi. Tai labai efektyvu ir svarbu“, – tikino profesorius.

Vieną kartą tapus priklausomam, rizika lieka visam gyvenimui

Sakoma, kad kartą įgijus priklausomybę, ji lieka visam gyvenimui, t. y. ją įveikus prie tos pačios veiklos grįžti tarsi nebegalima, nes yra didžiulė rizika įkliūti į tuos pačius spąstus. Z. Demetrovicso teigimu, tai tiesa, tačiau nereiškia, jog ta priklausomybė yra viso gyvenimo našta. „Jeigu buvote priklausomas nuo alkoholio ar kitokių medžiagų, nėra rekomenduojama vėl pabandyti jas vartoti. Galite būti šias priklausomybes įveikę prieš 10–20 metų, tačiau yra didelė tikimybė atkristi. Todėl visada patartina netampyti liūto už ūsų. Metus alkoholį, geriau nemėginti net ragauti.
Tačiau iš klinikinės psichologijos pusės tai nereiškia, kad jūs išliekate priklausomas. Jeigu nelošiate 10 metų, tai reiškia, kad nebesate priklausomas. Todėl tas pasakymas, kad jei esate priklausomas, tai visam gyvenimui, yra daugiau žinutės dalis priklausomiems žmonėms, kuri sako, kad geriau negrįžti prie tų pačių įpročių, nes turite polinkį į priklausomybę“, – kalbėjo Z. Demetrovicsas. Jis pabrėžė, kad priklausomybių kontekste visada kalbama apie tai, jog tam tikros veiklos turiu atsisakyti šiandien, o ne mąstyti, kaip be jos gyvensiu visą likusį gyvenimą. „Turiu sau pasakyti: gerai, aš šiandien nelošiu. Tai dalis psichoterapinio gydymo. Aš nesakau, kad nelošiu daugiau niekada, bet sakau, jog nelošiu šiandien, o tai yra realistiškas tikslas. Bet jeigu jūs jau nustojote lošti, susitvarkėte savo gyvenimą, nebegalima sakyti, kad esate priklausomas, nepaisant to, kad savo istorijoje tokį etapą turite. Tai tik reiškia, kad turite būti atsargūs“, – pastebėjimais dalinosi profesorius.

Straipsnis paimtas iš LRT.lt