Šiuolaikiniame skaitmeniniame pasaulyje vaizdo žaidimai yra tapę neatsiejama vaikų ir paauglių laisvalaikio dalimi. Tačiau už spalvingų animacijų, įtraukiančių misijų ir komandinio bendradarbiavimo vis dažniau slepiasi mechanizmai, sukurti ne tik pramogai, bet ir pelnui. Nors iš pirmo žvilgsnio tai tėra nekaltas laisvalaikio praleidimo būdas, vis daugiau psichologų ir specialistų įspėja – tam tikri populiarių žaidimų elementai pavojingai priartina prie azartinių lošimų ir gali tapti tiesiausiu keliu į priklausomybę.
Kas slepiasi po spalvingais žaidimų elementais?
Žaidimų industrija per pastaruosius dešimtmečius smarkiai pasikeitė. Jei anksčiau užtekdavo vieną kartą sumokėti už kompaktinį diską, šiandien daugelis žaidimų yra nemokami, tačiau reikalauja nuolatinių investicijų jau pačiame žaidimo procese. Tai vadinama žaidimų monetizacija. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – vadinamosios lobių dėžutės (angl. loot boxes) ir kosmetiniai elementai (angl. skins). „Lobių dėžutė – tai virtuali dėžutė, kurioje slepiasi tam tikras skaitmeninis turinys. Jis gali turėti įtakos žaidimo mechanikai, pagerinti personažo įgūdžius arba tiesiog veikti kaip dizaino elementas, kai ją atidarius iškrenta vadinamieji „skinai“, keičiantys ginklo ar personažo išvaizdą“, – aiškina Lošimų priežiūros tarnybos specialistas, psichologas Oleg Mackevič.
Pats lobių dėžutės ar kosmetinio elemento egzistavimas, pasak psichologo, savaime nėra problema. Viskas priklauso nuo to, kaip šie elementai yra įgyjami. Jei žaidėjas juos gauna tiesiog už pastangas, įveiktus lygius ar surinktus taškus – pavojaus nėra. Tačiau viskas pasikeičia, kai įsikiša realūs pinigai. „Pats atidarinėjimas išimtinai yra lošimo mechanika. Kartais čia galima atpažinti net lošimo automatų elementus. Atidarymo procese veikia atsitiktinumo faktorius. Kai mes už tai mokame pinigus, atsiranda jaudulys, azartas, o priklausomai nuo rezultato – džiaugsmas arba nusivylimas. Tuomet jau galime kalbėti, kad tai yra labai artima lošimams“, – teigia pašnekovas.
Viena dėžutė – nuo kelių centų iki dešimčių tūkstančių eurų
Vienas populiariausių žaidimų pasaulyje, turintis ir stiprią e. sporto bazę, yra „Counter-Strike“. Būtent jame „skinų“, kuriais yra puošiama ginklų išvaizda, rinka yra pasiekusi neregėtas aukštumas. Nors šie elementai nesuteikia jokio pranašumo kovoje, jie veikia kaip statuso ir prestižo simbolis. Jaunimui, matančiam, kaip jo mėgstami e. sporto žaidėjai naudoja išskirtinį ginklo dizainą, natūraliai kyla noras turėti tokį patį. „Kainos gali svyruoti nuo trijų centų iki kelių dešimčių tūkstančių eurų, priklausomai nuo to, kas tą „skiną“ naudoja ir kokio retumo jis yra. Kolekcionieriai tiesiog medžioja retus elementus. Pavyzdžiui, lobių dėžutės raktas gali kainuoti apie 2 eurus, už kuriuos žaidėjas tikisi gauti „skiną“, vertą 10-ies tūkstančių. Tai nepaprastai dirgina emocijas ir labai primena momentines loterijas“, – pastebi O. Mackevič.
Internetinėje erdvėje netgi egzistuoja atskiros platformos, kuriose vyksta prekyba šiais virtualiais daiktais. Nors nepilnamečiams oficialiai prekiauti draudžiama, dažnai atsiranda suaugusiųjų, kurie iš to kuria verslą – pusvelčiui superka retus elementus iš vaikų ir vėliau juos perparduoda.
Iliuzija, kurią kuria interneto žvaigždės
Dar viena didžiulė problema, skatinanti vaikus įsitraukti į lobių dėžučių pirkimą, yra internetinio turinio kūrėjai. Populiariose vaizdo platformose gausu transliacijų, kuriose tūkstančius sekėjų turintys nuomonės formuotojai masiškai perka ir atidarinėja lobių dėžutes. Problema ta, jog siekiant pritraukti kuo daugiau peržiūrų, nuo kurių priklauso kūrėjų uždarbis, vaizdo įrašai dažniausiai yra montuojami taip, kad žiūrovui būtų rodomi tik sėkmingi momentai. „Jaunas žmogus labiau pasitiki savo karta ir jam sunkiau racionaliai įvertinti rizikas. Viskas, kas rodoma internete, priimama už gryną pinigą. Kuriamas neteisingas įspūdis, jog atidarinėjant dėžutes galima lengvai prisirinkti brangių elementų, nors iš tikrųjų tikimybė ištraukti retą, brangų „skiną“ yra be galo maža – pavyzdžiui, viena iš kelių šimtų tūkstančių“, – perspėja psichologas.
Vaikai, neturintys finansinio raštingumo ir nesuvokiantys statistinių tikimybių, patiki šia iliuzija ir išleidžia savo arba tėvų pinigus tikėdamiesi lengvo laimėjimo.
Nuo virtualaus ginklo iki realaus lošimo
Moksliniai tyrimai, atliekami jau beveik dešimtmetį, patvirtina liūdną tendenciją: pripratę prie atidarymo mechanikos, laukimo jaudulio ir atsitiktinumo teikiamos dopamino dozės, jaunuoliai vėliau pereina prie tradicinių lošimų. „Tarnyboje dirbu su nemažai jaunų žmonių – 20–22 metų amžiaus, – kurie turi šią patirtį iš paauglystės ir dabar pereina į realių lošimų sektorių. Psichologiškai jie jau yra pasirengę rizikuoti ir turi susiformavusią nuostatą, kad iš to galima užsidirbti, nes kažkada vaikystėje atidarant dėžutę jiems sėkmingai pavyko laimėti“, – pasakoja O. Mackevič. Suaugusieji šiai rizikai, pasak specialisto, yra atsparesni – jų savireguliacijos mechanizmai yra brandesni, todėl jiems lengviau atsispirti pagundai. Tuo tarpu kuo jaunesnis žaidėjas, tuo didesnė rizika įsitraukti į probleminį vartojimą. Europos mastu vis garsiau kalbama apie būtinybę reguliuoti ar net drausti žaidimų monetizacijos sistemas, kurios naudoja lošimų elementus, tačiau kol teisinė bazė dar tik formuojasi, didžiausia atsakomybė tenka šeimai.
Ką daryti tėvams: kur brėžti ribą ir kaip kalbėtis?
Siekdami apsaugoti vaikus, tėvai pirmiausia, pasak psichologo, turi išmokti atpažinti esminę ribą, kur baigiasi įprasta skaitmeninė pramoga ir prasideda paslėptas lošimas. „Sveiko žaidimo principas remiasi tuo, kad sumokamas vienkartinis mokestis už paties žaidimo įsigijimą, o visi papildomi kosmetiniai elementai gaunami nemokamai, tiesiog įveikiant žaidimo lygius. Tokioje aplinkoje vaiko sėkmė priklauso tik nuo jo paties įgūdžių, strategijos ir reakcijos“, – pasakoja O. Mackevič. Pavojaus signalu tėvams turėtų tapti situacija, kai žaidime atsiranda reikalavimas pirkti specialius „raktus“ dėžutėms atidaryti arba kai vaiko sėkmė tampa tiesiogiai priklausoma nuo piniginės storio – pavyzdžiui, perkant geresnių sportininkų korteles populiariame FIFA žaidime, kur asmeniniai žaidėjo įgūdžiai nublanksta prieš investuotas sumas. Lošimų priežiūros tarnybos specialistas pabrėžia, kad šių procesų supratimas ir yra raktas į problemos sprendimą, o suaugusiųjų veiksmai turėtų būti nukreipti į sąmoningą ir gilų bendravimą su vaiku.
„Tikrai nenoriu, kad tėvai dabar pultų daryti inventorizacijos, peržiūrėtų viską, ką žaidžia vaikai, ir viską ištrintų. Informuokime vaikus, paruoškime juos, parodykime rizikas ir kalbėkimės. Tėvams svarbu ne tik aklai sekti oficialų amžiaus cenzą, bet ir patiems pasidomėti, ar žaidimas turi vidinių mikrotransakcijų elementų. Geriausia su vaiku iš anksto susitarti, kad nupirksite patį žaidimą kaip pramogą, tačiau aiškiai nubrėžti ribą, jog nefinansuosite jokių lobių dėžučių atidarinėjimo“, – pataria O. Mackevič. Taip pat, anot jo, būtina kartu aptarti ir interneto nuomonės formuotojų kuriamą turinį – paaiškinti vaikui, kodėl jų transliacijose rodomi laimėjimai yra kruopščiai sumontuoti ir neatspindi realybės. Galiausiai, pašnekovo teigimu, tai yra puiki proga ugdyti finansinį raštingumą ir atvirai pasikalbėti apie matematines tikimybes, suprantamai paaiškinant, kad pinigų investavimas į atsitiktinį virtualų turinį dažniausiai tėra tiesioginis finansų praradimas. „Vaizdo žaidimai yra puikus hobis, lavinantis strateginį mąstymą, reakciją ir komandinį darbą. Tačiau norint, kad ši pramoga neperaugtų į rimtą priklausomybę, būtinas suaugusiųjų įsitraukimas, nuolatinis domėjimasis vaiko skaitmeniniu gyvenimu ir atsakingas požiūris į virtualų pasaulį, kuris šiandien jaunam žmogui yra realesnis nei bet kada anksčiau“, – teigia psichologas.
Straipsnis paimtas iš Delfi.lt