Psichologai pastebi, kad visuomenė jau supranta, kas yra ir kaip atrodo priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų, tačiau ta pačia liga sergantys probleminiai lošėjai vis dar lieka diskusijų užribiuose. Pagalbą teikiančių specialistų teigimu, dažnai gydytis nusprendę žmonės taip ir nepajėgia išlipti iš priklausomybės liūno, nes laiku nesulaukia pagalbos arba dėl tęstinio gydymo stygiaus iš naujo pradeda lošti.
Spragų pastebima ir finansavime – pagal europinius projektus nemokama reabilitacija skiriama tik tiems lošėjams, kurie be patologinio lošimo dar turi ir priklausomybę nuo vienokių ar kitokių psichotropinių medžiagų.
Didžiausias statymas – gyvenimas
Penkiolika – būtent tiek metų buvo savo tikrojo vardo viešai atskleisti nepanorusiam Rokui (tikrasis vardas LRT.lt žinomas), kai jis pradėjo lošti. Apie jauno vaikino priklausomybę tėvai sužinojo tik po ketverių metų. Pasak Roko, pirmasis žingsnis, žengtas sveikimo link, nebuvo sėkmingas. „Pradėjau taip gana smulkiai, gana nekaltai lošti. Ir tas lošimas periodiškai pradėjo augti. Devyniolikos metų buvau sustabdęs lošimą. Mano tėvai sužinojo, kad aš lošiu, ir man pasiūlė, kaip su tuo susitvarkyti – nueiti į anoniminių lošėjų grupę. Aš ten nuėjau…
Ir neužkabino manęs. Man pasirodė, kad tai sekta, pasirodė kažkoks absurdas, kad aš nepritampu, man geriau, aš viską kontroliuoju, viskas yra gerai… Kaip dabar suprantu, man dar reikėjo pasiekti tą savo tikrą dugną, reikėjo dar, dar ir dar“, – savo istorija dalijasi Rokas.
Vaikinas neslepia galvojęs ir apie savižudybę, tačiau nuo to jį atkalbėjo mama. Ji pasiūlė Rokui sudalyvauti vadinamojoje „Minesotos“ programoje, bet tai nepadėjo įveikti priklausomybės. Po šio bandymo pasveikti vaikinas sako įklimpęs dar giliau – jis prisimena kazino praleisdavęs jau ne valandas, o paras.
„Išėjus iš „Minesotos“, praėjo tikrai neilgas nelošimo periodas ir aš vėl grįžau prie to pačio. Ir… Variau, variau… Vėl buvo labai intensyvus lošimas. Kazino man neužtekdavo pabūti pusdienį, man reikėdavo dviejų, trijų parų lošimo, kad aš sąlyginai save patenkinčiau ir sakyčiau, kad dabar nusiraminau, man dabar yra gerai.
Realiai būdavo, kad man vakarui reikėdavo 20–30 tūkstančių eurų. Tie pinigai man būdavo laikas – kuo daugiau turiu pinigų, tuo daugiau laiko praleisiu kazino“, – pasakoja Rokas.
Ilgos valandos lošimo bei prasta mityba sugadino ir vaikino sveikatą – jis neteko daug svorio, skrandyje atsivėrė žaizdos. Dėl priklausomybės sušlubavo ir Roko santykiai su šeima.
„Man išbūti „Minesotoje“ ir toliau kažką daryti padėjo būtent tėvų įtaka, spaudimas galbūt. Bet iš kitos pusės aš suvokiu, kad tai dariau ne dėl savęs. Po „Minesotos“ atėjo tas etapas, kai aš atkritau, vėl užlošiau ir manimi tėvai absoliučiai nusivylė. Aš nebegalėjau tėvams žiūrėti į akis ir pats savo noru atsiribojau nuo jų.
Iki reabilitacijos aš pusantrų metų su mama jokio kontakto neturėjau. Su tėčiu kontaktą palaikiau, bet labai minimalų, nes, nežinau… Man tuo metu didesnis prioritetas buvo tai, kas aplink mane sukosi. Man tiesiog trūkdavo laiko tokiems dalykams kaip šeima, bendravimas“, – prisimena jau penkis mėnesius priklausomybę nuo lošimų reabilitacijoje besigydantis Rokas.
Lošimas – sunkiai pastebima priklausomybė
Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje savo galimybes lošti yra apriboję kiek daugiau nei 16 tūkstančių asmenų. Pasak tarnybos psichologo Olego Mackevičiaus, vidutiniškai per parą gaunama apie 40 tokių prašymų, o šios tendencijos kelia nerimą.
„Tai nėra patologinių lošėjų registras. Asmeniui, kuris išreiškia norą apsiriboti, tikėtina, kyla kažkokių problemų, nes susivaldyti pats negali. Galbūt nėra pasirengęs sveikti. Tas skaičius palaipsniui auga ir kelia nerimą, nes vidutiniškai per parą gauname apie 40 prašymų. Tai reiškia, kad 40 asmenų kiekvieną dieną iškyla mintis, kad, tikėtina, man lošti netinka ir, tikėtina, kad aš pats nesusivaldau, todėl geriau tegul manęs neįleidžia“, – sako psichologas O. Mackevičius.
Jis pažymi, kad registras neatskleidžia tikrojo problemos masto, o pernai priklausomybė nuo lošimų diagnozuota vos kiek daugiau nei šimtui asmenų. Pasak psichologo, nustatyti, kad žmogus yra patologinis lošėjas, kartais gali būti sunku net ir specialistams.
„Jie nėra taip lengvai identifikuojami, todėl ir aplinka juos pastebi gerokai vėliau ir gerokai vėliau prasideda siūlymas ar skatinimas sveikatintis. <…> Kartais asmenys kreipiasi visai su kitomis diagnozėmis į psichinės sveikatos centrą. Psichiatrai, dirbę su lošėjais, yra sakę, kad su žmogumi pradedi dirbti kaip turinčiu depresiją, o pasirodo, kad už tos depresijos – ilgalaikis azartinis lošimas, kurio nebuvo įmanoma nustatyti iš karto, nes žmogus apie tai nekalba“, – sako psichologas.
Netoli Marijampolės veikiančio priklausomybės ligų centro „Alfa“, kuriame šiuo metu yra ir besigydančių nuo patologinio lošimo, vadovas Vladislavas Pocius sako pastebintis, kad viešojoje erdvėje vis dažniau kalbama apie įvairias priklausomybes. Vadovo teigimu, per keletą metų reabilitacijos centre gyvenančių ir nuo įvairių priklausomybių norinčių gydytis žmonių padaugėjo.
„Kažkokios stigmos aš gal nematyčiau, nes manau, kad kiekvienas savo aplinkoje jeigu ne pats, tai turime artimą žmogų, kuris su ta problema yra susidūręs. Ar ji didėja, ar mažėja? Šiandien matau, kad pas mus tiek žmonių bendruomenėje niekada nebuvo. Aišku, mes keitėme savo viduje programinius elementus. Jeigu bendruomenė būdavo apie 10 žmonių, tai mes šiandien turime 18“, – sako „Alfa“ centro vadovas.
Priklausomiems žmonėms reabilitaciją Vilniuje teikiančios priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ vadovas kunigas Kęstutis Dvareckas sako, kad pastaruoju metu bendruomenė sulaukia vis mažiau „grynuolių“ – žmonių, turinčių tik vieną priklausomybę.
„Pastaruosius penkerius metus mes stebime tokią keistą tendenciją – anksčiau galėdavome apibrėžti, nuo ko asmuo priklausomas (ar nuo alkoholio, ar nuo kažkurios rūšies narkotikų), tai dabar ateina tokie „miksai“. Ateina žmogus, sako, kad mano bėda – alkoholis, bet išlenda, kad ir narkotikų patirtis yra, ir lošimų“, – sako kunigas K. Dvareckas.
„Tarp salelių nėra tiltų, todėl žmonės nukrenta“
Konsultacijas lošėjams teikiantis Lošimų tarnybos psichologas O. Mackevičius atkreipia dėmesį, kad pirmas žingsnis, kurį turi žengti priklausomybę įveikti norintis žmogus, pripažinti sau, kad jis turi problemą. Tačiau, pasak psichologo, net ir pasiryžusieji gydytis ne visada greitai sulaukia pagalbos.
„Lošiančiųjų motyvacija yra labai kintanti. Šiandien jis nori pagalbos, rytoj – nenori. <…> Bet, vėlgi, čia ir dabar gauti pagalbą nėra lengva. Ta pati situacija yra ir su psichinės sveikatos centrais – jeigu aš norėčiau gauti psichologo konsultaciją, turbūt tai užtruktų laiko. Ar aš galėčiau išlaukti – tai čia klausimas“, – sako psichologas O. Mackevičius.
Jam antrina bendruomenės „Aš esu“ vadovas K. Dvareckas. Jo teigimu, priklausomiems lošėjams ne visada pavyksta užtikrinti tęstinį gydymą.
„Jeigu į Rytus žiūrėsim, galim pasidžiaugti tuo, ką pavyko pasiekti. Jeigu truputį į Vakarus pažiūrėsim, galim apsiverkti, kokiomis sąlygomis dirbame ir kokią kartais apgailėtiną pagalbą asmeniui galime pasiūlyti bei kokie tarpai yra tarp tos pagalbos priemonių. Jeigu kalbam apie lošėjus, tai visas mokslas rėkia, kad turim reikalą su padidinta suicido (savižudybės) rizika ir kad pagalba turi būti neatidėliotina. Pagalbos sistema – tarp tų salelių nėra tiltų ir žmonės nukrenta, vis iš naujo nukrenta“, – sako vadovas.
Jo teigimu, kai kurie pagalbos centrai yra nelicencijuoti. Jų veiklos nefinansuoja valstybė ar Europos Sąjunga, todėl gydymas tokiuose centruose gali būti gana brangus. Pasak K. Dvarecko, net ir licencijuotuose centruose finansuojamas tik tų žmonių gydymas, kurie be lošimų turi dar ir priklausomybę nuo psichotropinių medžiagų.
„Aš manau, kad tiesiog neapsižiūrėjo, parašė pavadinime, kad skirta reabilitacija žmonėms nuo psichoaktyvių medžiagų. O lošimo atveju tų medžiagų kaip ir nėra. Taip žiūrint, dabar joks lošėjas Lietuvoje neturi teisės gauti ilgalaikę reabilitaciją.
Ir tada susiduriame su moralinėmis dilemomis – žmogus turi eiti pas savo psichiatrą ir prašyti, kad jam rašytų kitą diagnozę, <…> kad galėtum asmenį priimti į projektines veiklas ir jam nekainuotų reabilitacija“, – sako „Aš esu“ bendruomenės vadovas K. Dvareckas.
Pasak Europos socialinio fondo agentūros projektų komandos vadovės Loretos Raugalaitės, projektą „Būk laisvas, nebūk priklausomas“ agentūra pasirašė prieš metus. Ji patvirtino, kad projekte finansavimas numatytas tik nuo psichoaktyvių medžiagų priklausomiems žmonėms.
„Priklausomiems nuo azartinių lošimų ar nuo kitų priklausomybių finansavimas nėra numatytas. Tą apibrėžia projekto priemonės, finansavimo sąlygų aprašas. Ir pagal tai mes dirbame. Kitos priklausomybės nėra mūsų sritis ir čia jau kiekvieno asmeninis reikalas, iš kokių lėšų gydysis“, – sako L. Raugalaitė.
Projektų komandos vadovės teigimu, agentūra yra gavusi prašymų dėl lošėjų gydymo finansavimo, tačiau jų vos keletas. Klausimus dėl tokio finansavimo poreikio, pasak L. Raugalaitės, turėtų spręsti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Ministerija savo ruožtu teigia, kad priklausomiems nuo lošimų asmenims ministerijos kuruojamoje srityje reabilitacijos projektų nėra vykdoma. Anot ministerijos atstovų, Lošimų priežiūros tarnyba reguliuoja visus su lošimu susijusius klausimus.
Pagalbą priklausomiems žmonėms teikiančio „Alfa“ centro vadovas V. Pocius sako, kad geriausia pagalba priklausomiems asmenims – reabilitacija. Pasak vadovo, jų centro veikla yra iš dalies finansuojama, o kitą dalį lėšų, iš kurių galėtų teikti nemokamą reabilitaciją, surenka organizuodami bėgimą su kliūtimis „Alfa run“. Dėl ribotų vietų reabilitacijos centre, pasak vadovo, gydytis norintys žmonės turi turėti aiškią motyvaciją sveikti.
„Dabar bendruomenė yra tokia, kad žmogus atvykęs turi įtikinti, kodėl mes turime jį priimti ir sudaryti tokias sąlygas. Būna kartais žmogus ateina motyvuotas ir tikrai matai, kad jis labai nori, bet po savaitės jis išeina <…> O kartais ateina žmogus, būna sąžiningas ir sako, kad pats netiki, jog išbus pusę metų, bet nori pamėginti“, – sako „Alfa“ centro vadovas.
V. Pocius taip pat priduria, kad norintys sveikti gali sulaukti pagalbos, tik nereikia nuleisti rankų jos ieškant.
„Nežiūrint į tai, kokios būna reabilitacijos centruose sąlygos, reikalavimai, jeigu žmogus nori, jei vienos reabilitacijos durys yra uždarytos, tai aš tikiu, kad tada atsidaro kitos dvi. Tai nenuleisk rankų, ieškok ir tikrai „pramuši“, – sako „Alfa“ centro vadovas V. Pocius.
Lošimų reklama kenkia ar ne?
Visuomenėje garsiai nuskambėjus istorijai apie „BaltCap“ Infrastruktūrinio fondo partnerio Šarūno Stepukonio galbūt praloštus milijonus, Seime atsirado siūlymų visiškai uždrausti lošimų bendrovių reklamą ir apskritai griežtinti azartinių lošimų įstatymą. Jau penktą mėnesį reabilitacijoje besigydantis Rokas sako teigiamai vertinantis siūlymus drausti lošimų reklamą.
„Kadangi aš esu užkietėjęs lošėjas, ne pradedantysis, tai manęs jau tai neįtraukia, mane tai tiesiog erzina, ypač, kai esu sveikimo kely. Iš esmės tai erzina, bet man atrodo, kad reklama šiuo metu yra labiau skirta naujam žmogui, kuris dar nelabai supranta, kas yra lošimai, ir kad jį labiau paveiktų ir įtrauktų“, – sako nuo lošimo priklausomybės besigydantis Rokas.
Jam antrina ir Lošimų priežiūros tarnybos psichologas O. Mackevičius.
„Tai veikia nepilnamečius asmenis. Kalbant apie aukštos rizikos lošėjus, tai juos veikia tuo momentu, kai jie sustabdo lošimus. Ir tą kalba mūsų klientai, kad jaučia didelę įtampą, kai mato reklamą. <…>
Artimieji taip pat jaučia įtampą, nes mano, kad pamatys reklamą ir asmuo pradės lošti. Jeigu kalbėtume apie asmenis, kurie ilgesnį laiką yra sveikimo kelyje, <…> tai jiems ta įtaka yra mažesnė, bet, jų teigimu, yra sąžiningas pyktis dėl to, kad tai gali kažką įtraukti“, – sako psichologas O. Mackevičius.
Siūlymui drausti lošimų bendrovių reklamą nepritaria šalies sporto federacijos, kurios yra remiamos lošimo bendrovių, todėl draudimas joms gali turėti neigiamą finansinį poveikį. Tam taip pat nepritaria ir kai kurios žiniasklaidos priemonės, kurios nemažą dalį pajamų gauna iš reklamų. Jeigu įstatymo pataisos būtų priimtos, jos įsigaliotų nuo kitų metų.
Straipsnis paimtas iš LRT.LT