Faktas
Nuo 2017 metų gegužės 1 d. įsigaliojo Apribojusių savo teisę lošti asmenų registras. Šiuo metu Lošimų priežiūros tarnyba turi per 10 550 prašymų apriboti galimybę lošti. Absoliuti dauguma prašymus pateikusiųjų – vyrai (94 proc.). Net 90 proc. prašymų gauta iš 18-40 metų amžiaus asmenų.
Praloštas gyvenimas
Iš Pasvalio rajono kilusios Gytės tėtis Martynas (vardai pakeisti) prieš kelerius metus rajoninės mokyklos pedagogo dalią iškeitė į pelningesnį darbą Jungtinėje Karalystėje. Atrodė suprantama: penkių asmenų šeimai reikėjo pinigų. Darbas Anglijoje, nors fiziškai sunkus, vyrui pasirodė itin gerai apmokamas. Vyriškis noriai apsivilko emigranto marškinius. Nors pradžia atrodė optimistiška – lietuvis gyveno tėvynainių draugijoje, – svetimame krašte jis greitai pasijuto izoliuotas. Pusamžis vyriškis nemokėjo anglų kalbos, o naujieji kolegos buvo gerokai jaunesni, stokojo išsilavinimo. Taigi, didelė draugystė su „kambariokais“ nesimezgė.
Pamažu Martynas pradėjo ieškoti laiko praleidimo būdų. Vyriškio akį patraukė lošimo automatai – juk šie, kitaip nei, pavyzdžiui, kinas, didelių kalbinių vingrybių nereikalauja, o ir pasipelnyti galima. Deja, neilgai trukus paaiškėjo, kad lošimai kaip mat praryja uždirbamus pinigus. Mėginimai atsilošti toliau klampino į priklausomybę.
Skolų kamuojamas Martynas nustojo siųsti pinigus šeimos nariams. Nutiko priešingai: vyriškis iš Lietuvoje likusių artimųjų ėmė skolintis gana apvalias sumas. Pažadai grąžinti pinigus taip ir liko neišpildyti.
Gytė, neslėpdama nuoskaudos, pasakoja, kad ryšiai su tėčiu pamažu nutrūko. Šiuo metu merginos tėvai išgyvena skyrybų procesą.
L. S. skaičius
2,1
tiek tūkst. eurų Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų pernai skirta priklausomybėms nuo azartinių lošimų gydyti. Pagalbą gavo 16 apdraustų asmenų. Taigi vieno asmens gydymui skirta vos daugiau nei 130 eurų.
Gydymas prieinamas kiekvienam
Panašių istorijų yra ir daugiau. Lošimų priežiūros tarnybos Teisėkūros, personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiasis specialistas, psichologas Oleg Mackevič pasakoja, kad šiuo metu tarnyba gavo daugiau nei 10 tūkst. prašymų apriboti galimybę lošti.
Problemų dėl lošimų turintys asmenys pagalbos gali gauti Anoniminių lošėjų grupėse. „Tai – daugelio psichinės sveikatos specialistų pasaulyje pripažintos savitarpio paramos grupės. Lietuvoje tokias grupes galima rasti pagrindiniuose šalies miestuose. Žinoma, ši priklausomybė gydoma ir individualia arba grupine terapija. Manoma, kad efektyviausiai su priklausomybėmis dirba kognityvinės elgesio terapijos terapeutai, tačiau ir kitų krypčių terapeutai turi teigiamų rezultatų gydant lošimo priklausomybes“, – teigia O. Mackevič.
Lošimų priežiūros tarnybos psichologai teikia individualias konsultacijas dėl potraukio lošimams kenčiantiems asmenims bei jų artimiesiems. „Kartais prašymą teikiantis asmuo ne iki galo suvokia problemos mastą arba nežino, kur galėtų kreiptis dėl ilgalaikės pagalbos, todėl pokalbis su psichologais padeda surasti sau tinkamų pagalbos būdų. Tarnybos patalpose vyksta Artimųjų savitarpio paramos grupių susitikimai, kuriuose lošiančių artimieji gauna reikalingą emocinę paramą“, – pasakoja specialistas.
Tarp kitko
Seimūnus apkrėtęs reorganizacijų virusas neaplenkė ir už priklausomybių prevenciją ir priežiūrą atsakingų institucijų. Lošimų priežiūros tarnybą ir Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą (NTAKD) žadama jungti į bendrą darinį – Priklausomybės priežiūros departamentą. Medikai valdančiųjų užmojus kurti vientisą junginį vertina skeptiškai. Specialistų teigimu, priklausomybė nuo alkoholio bei tabako savo specifika skiriasi nuo priklausomybės lošimams. Juk lošimas visų pirma – psichologinė priklausomybė, o NTAKD iki šiol kontroliavo su cheminėmis medžiagomis susijusias fizinės priklausomybės sferas.
Interviu
Apie lošimus kalbame su knygos „Laimėtojai“ autoriumi, profesoriumi dr. Gediminu Navaičiu.
– Ar lošimai Lietuvoje didelė problema? Latviams ir estams juk sekasi dar prasčiau…
– Turėtume apibrėžti, ką vadiname problema. Lietuvoje loterijose dalyvauja apie du trečdalius gyventojų. Vargu, ar tie du trečdaliai turi problemų. Tačiau pagal tyrimus aiškėja, kad turinčių priklausomybes procentas atitinka Europos Sąjungos vidurkį ir mažesnis nei aplinkinėse šalyse. Taigi kalbėti apie išskirtines problemas neverta.
– Savo knygoje nemažai dėmesio skyrėte laimei. Polinkis į azartinius žaidimus atskleidžia tam tikrus socialinius skaudulius?
– Apie šią laisvalaikio formą kalbame tik priklausomybių kontekste. Jei pažvelgtume į sporto sirgalių elgesį po varžybų, taip pat rastume daug nepriimtinų dalykų. Tačiau niekam nekyla minčių sporto varžybas uždrausti. Taip ir su lošimais. Apie 12 procentų žmonių per savaitę valandą praleidžia stebėdami lošimus ar loterijas. Tai nėra ypač sėkminga ar prasminga laisvalaikio forma, žmonės kaip ir galėtų susirasti kitos veiklos. Tačiau visuomenė kitų veiklų nepasiūlo ir žmonės pasirenka tai, kas atitinka jų kultūrinius poreikius. Juos traukia „nesuvaidintos emocijos“, „tikri išgyvenimai“.
– Kada ši laisvalaikio forma ima kelti pavojų?
– Didžioji dalis žaidžiančių yra laisvalaikio žaidėjai. Neišleidžia daugiau, nei laimi ar uždirba, nesiskolina, nepasidaro skolų. Gerai yra tol, kol neprastėja socialiniai ryšiai. Gana lengva pastebėti, kad žmogus įniko į priklausomybę. Pirmas požymis – lažybos, lošimai, loterijos nebedžiugina. Tai rodo, kad laisvalaikio pramoga – nebe pramoga ir jau kelia problemų.
– Turbūt žmones traukia ne tik kazino ar automatai. Kokios šių dienų lošimų formos?
– Šių dienų naujovė – internetiniai lošimai. Jie plinta žymiai greičiau ir gerai atskleidžia azartinių lošimų ydas. Valstybė gerokai labiau rūpinasi antžeminiais žaidimais. Lošimų automatų salonais, kazino. O internetas kol kas reguliuojamas labai prastai. Ką mes matome? Jei skirtų daugiau dėmesio internetui, rezultatas būtų kitoks. Internetinius lošimus kontroliuoja užsienyje įsikūrusios bendrovės, jos veikia pagal savus įstatymus. Pinigai surenkami ir išvežami iš Lietuvos. Per mažai tyrimų internetinių lošimų srityje.
– Kaip vertinate dabartinę politiką lošimų atžvilgiu?
– Valdžia rodo visišką situacijos nesupratimą. Pirmiausia Lietuvoje veikia loterijų ir lošimų įstatymas. Loterijos neturėtų būti jungiamos prie priklausomybių temos. Priklausomybių ligų centrai nepateikia jokios informacijos apie pagalbą žmonėms, turintiems priklausomybę nuo loterijų. Veikiausiai todėl, kad tokių žmonių išvis nėra.
Jeigu kalbėtume apie priklausomybę nuo lošimo, sprendimas perduoti žmonių gydymą Sveikatos apsaugos ministerijai yra lyg ir racionalus. Tačiau perduoti licencijavimo kontrolę SAM‘ui yra niekur kitur Europos Sąjungoje neegzistuojantis absurdas. Tai – verslo sritis. Pagal šią logiką SAM‘ui galėtume perduoti ir prekybos kefyru kontrolę. Juk kefyre yra šiek tiek alkoholio. Akivaizdu, kad perduodant pagalbą ir gydymą, finansiniai reikalai turi likti Finansų ministerijos kontrolės sferoje. Bandoma ežį su viela sukryžminti tikintis, kad gausis spygliuota viela. Taip nebūna.
Galima atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką. Yra papildomi mokesčiai verslui, tačiau institucijos nepateikia jokių ataskaitų. Labai sunku išsiaiškinti, kiek gi panaudota Privalomojo draudimo fondo lėšų, teikiant pagalbą žmonėms, priklausomiems nuo azartinių lošimų.
Straipsnis paimtas iš lsveikata.lt