Iš pirmo žvilgsnio lošimai gali atrodyti tik nekalta pramoga. Tačiau kai kuriems žmonėms jie tampa sunkiai kontroliuojama priklausomybe, griaunančia finansinį, socialinį ir emocinį gyvenimą. Lošimų priežiūros tarnybos vyriausioji specialistė, psichologė Gabrielė Glušauskaitė atskleidė, kur slypi riba tarp pramogos ir problemos.
Kaip atpažinti, kad lošimai jau tapo problema?
Anot psichologės, vienas pagrindinių požymių – žmogus nebegali kontroliuoti savo noro lošti. Jam tampa sunku sustoti, net ir suvokiant, kad lošimai sukelia neigiamų pasekmių ir daro žalą jo gyvenimui. Tai rodo, kad lošimai jau nebėra tik pramoga. Kiti požymiai, galintys rodyti besiformuojančią ar jau esamą priklausomybę: didėja poreikis lošti vis didesnėmis pinigų sumomis, nes ankstesni statymai nebesuteikia tokio pat pasitenkinimo; lošiama tikintis atsilošti ir susigrąžinti anksčiau prarastus pinigus; lošimai tampa būdu pabėgti nuo kasdienio streso, nerimo, gyvenimo sunkumų ar kitų problemų. G. Glušauskaitė pabrėžia, kad būtent šiuos požymius žmogus gali pastebėti pats, siekdamas įvertinti, ar lošimai jam jau tapo problema, o ne tik pramoga.
Laidos „Delfi diena“ pašnekovė teigė, kad apibrėžti tipinį probleminio lošėjo portretą būtų sudėtinga. „Dėl šios problemos kreipiasi įvairūs žmonės: tiek studentai, tiek stabilų darbą turintys, šeimas kuriantys, anūkų turintys, verslą kuriantys ar turintys žmonės. Diapazonas tikrai labai platus, priklausomybė žmogaus nesirenka pagal jo statusą“, – tikina psichologė. Anot jos, lošimų problema gali paliesti įvairius žmones, nes ją dažnai lemia psichologiniai veiksniai ir nepatenkinti vidiniai poreikiai.
Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registro duomenys rodo, kad šiuo metu registre galioja daugiau nei 21 tūkst. prašymų apriboti galimybę lošti, o bendras užfiksuotų prašymų skaičius jau viršija 91 tūkst. „Registras nėra gydymo priemonė ir neprisideda prie diagnozės nustatymo. Tačiau jei žmogus nusprendžia pateikti prašymą apriboti savo galimybę lošti, tai reiškia, kad lošimai jo gyvenime jau kelia vienokių ar kitokių problemų. Iš visų prašymus pateikusių asmenų apie 80 proc. sudaro vyrai, o 20 proc. – moterys. Jeigu kalbėtume apie amžių, dažniausiai prašymus pateikia 20–40 metų amžiaus žmonės“, – pabrėžė G. Glušauskaitė.
Delsia pripažinti šią priklausomybę
Psichologės pastebėjimu, priklausomybę nuo lošimų turintys žmonės yra linkę ilgą laiką neigti savo problemą. „Neigimas atsiranda dėl noro kuo ilgiau nesusidurti su pasekmėmis, kurios laukia tuomet, kai žmogus sau ir artimiesiems pripažįsta, kad turi problemų dėl lošimų. Pasekmės gali būti įvairios. Visų pirma, gyvenime laukia nemažai pokyčių – tenka atsisakyti lošimų, pradėti sveikimo kelią, kreiptis pagalbos į specialistus. O kas iš mūsų nori tokių pokyčių? Dažniausiai jų vengiame, ir tai yra visiškai natūralu bei žmogiška“, – kalbėjo G. Glušauskaitė. Pasak jos, pripažinęs, kad turi problemų dėl lošimų, žmogus gali susidurti ne tik su aplinkinių vertinimu, bet ir su savęs nuvertinimu, svarstydamas, kodėl pats nesugebėjo su tuo susitvarkyti. „Taip manyti yra įprasta, nes visuomenėje vis dar gajus mitas, kad žmogus lošimus turėtų įveikti savo valios pastangomis“, – akcentavo laidos pašnekovė. Anot jos, kartais žmonės nori išlaikyti nepriekaištingą savo įvaizdį ir nenuvilti aplinkinių. „Turiu klientų, kurie netgi išgyvena tam tikrą netektį, kai prisipažįsta turintys problemų dėl lošimų. Tai tarsi savęs, kokį aš save mačiau anksčiau, netektis. Taigi ne tik daug kas keičiasi rutinoje, bet ir savęs paties vaizdas ir dėl to tenka išgyventi įvairius jausmus: liūdesį, gėdą, kaltę, nusivylimą. Tai, ko nesinori jausti. Tai taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės ilgą laiką slepia savo problemą. Išoriškai žmogus gali atrodyti labai sėkmingas – kurti verslą, šeimą, karjerą, tačiau kartu gyventi slaptą gyvenimą: lošti ir dėl to patirti įvairių problemų“, – tikino psichologė.
Veiksniai, kurie gali įtraukti į lošimus
G. Glušauskaitė, paklausta, kas šiandien labiausiai įtraukia žmones į lošimų pasaulį, sakė, kad tam įtakos turi įvairių veiksnių kompleksas – socialiniai tinklai, reklama, taip pat ne tik išoriniai, bet ir vidiniai veiksniai. „Šiandien matome, kad socialiniuose tinkluose yra nemažai lošimų reklamos. Nuomonės formuotojai dalijasi savo sėkmingu gyvenimu, o kai kurie kartu reklamuoja ir lošimus. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad jie taip gerai gyvena būtent dėl lošimų. Tokį įspūdį ypač gali susidaryti pažeidžiamesnė grupė – jauni žmonės. Jie gali manyti, kad įsitraukti į lošimus yra visiškai normalu, o lošimai gali būti puikus laisvalaikio praleidimo būdas ar net uždarbio šaltinis“, – kalbėjo pašnekovė. Anot jos, Australijoje atliktas tyrimas parodė, kad per sporto varžybas rodoma lošimų organizatorių reklama taip pat gali suformuoti įspūdį, jog sportas ir lošimai yra tarsi neatsiejami bei turėtų eiti išvien. Paklausta, kokie psichologiniai mechanizmai skatina žmones įsitraukti į lošimus, nors jie žino, kad gali pralošti, G. Glušauskaitė paaiškino, jog „racionalus“ ar „logiškas įsitikinimas“, kad įmanoma pergudrauti lošimų sistemą, atsiranda tuomet, kai jau yra susiformavusi priklausomybė. „Tuomet žmonės pradeda tikėti įvairiomis klaidingomis mintimis. Pavyzdžiui, kad jie gali pergudrauti lošimų sistemą arba kad lošimai gali tapti uždarbio šaltiniu. […] Jeigu įsivaizduotume, kad priklausomybė yra tarsi atskiras organizmas, jos tikslas būtų išlikti žmogaus gyvenime. Todėl žmogui kyla įvairių minčių, kurios palaikytų lošimo procesą“, – tvirtino psichologė. Pasak jos, svarbu paminėti ir tai, kad žmonių priimami sprendimai nėra paremti vien loginiais apskaičiavimais. Jiems įtakos turi asmeninės patirtys, susiformavusios dar vaikystėje, taip pat nuostatos, įsitikinimai, vertybės, emocijos, baimės, smalsumas ar netgi asmeninės charakterio savybės.
Kokie galimi sveikimo būdai
G. Glušauskaitė patikino, kad kartais artimieji pakiša koją priklausomybę turinčiam žmogui, manydami, kad turėtų padėti į lošimus įsitraukusiam žmogui išmokėti jo skolas. Anot psichologės, toks įsitikinimas yra labai žalingas, nes atitolina priklausomo žmogaus sveikimo kelio pradžią. Taip žmogus netenka galimybės patirti savo elgesio pasekmes ir nesiformuoja atsakomybė už savo gyvenimą. Pašnekovė pabrėžė, kad, kaip ir kitų priklausomybių atveju, visiškai „pasveikti“ nuo priklausomybės lošimams nėra įmanoma. Vis dėlto žmogus gali išmokti gyventi nelošdamas. Pasak jos, žmonės kartais į ją kreipiasi su prašymu panaikinti norą lošti ar mintis, kurios kyla ir veda prie lošimo. „Deja, to padaryti neįmanoma. Tačiau įmanoma išmokti gyventi su tomis mintimis ir, joms kylant, nebegrįžti prie lošimų. Tam gali padėti įvairių priemonių visuma. Pavyzdžiui, žmogus gali pateikti prašymą apriboti savo galimybę lošti. Vis dėlto vien šio prašymo nepakanka – jis neišmoko naujų įgūdžių. Todėl kartu svarbu kreiptis pagalbos į psichologus ar psichoterapeutus“, – teigė G. Glušauskaitė. Ji neslepia, kad žmonių, turinčių priklausomybę nuo lošimų, laukia ilgas sveikimo procesas, tačiau svarbiausia nelikti vienam ir kreiptis pagalbos, nes viską įveikti bus kur kas lengviau.
Straipnis paimtas iš Delfi.lt