Daugelis įsivaizduoja, kad priklausomybė nuo azartinių lošimų prasideda tada, kai žmogus susiduria su finansiniais sunkumais ar sąmoningai ieško būdo greitai praturtėti. Tačiau realybė dažnai būna visai kitokia. Specialistų teigimu, pirmasis žingsnis neretai žengiamas vedamam smalsumo, o didžiausiais spąstais tampa ne pralaimėjimai, bet pirmieji laimėjimai.
Statistika neatspindi problemos masto
Paklaustas apie azartinių lošimų problemos mastą Lietuvoje, Lošimų priežiūros tarnybos specialistas, psichologas Olegas Mackevič sako, kad atsakymas priklauso nuo pasirinkto požiūrio taško. Vertinant statistiškai ir lyginant su kitomis priklausomybėmis ar visuomenės sveikatos problemomis, skaičiai gali pasirodyti nedideli – remiantis 2017 m. tyrimo duomenimis, priklausomybę nuo azartinių lošimų turi apie 2,5 proc. šalies gyventojų. Tačiau, pasak specialisto, statistika neatskleidžia tikrojo problemos masto. „Kai kalbame apie kiekvieno žmogaus asmeninį gyvenimą ir jo bei jo artimųjų patirtis, suprantame, kad vieno lošiančio žmogaus problema yra tikrai ganėtinai didelė“, – sako O. Mackevič.
Nors staigaus šuolio nefiksuojama, Lošimų priežiūros tarnyba pastebi nuoseklų problemos augimą. Tai atsispindi Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre, kuriame prašymų skaičius kasmet didėja. Psichologo teigimu, tam įtakos turi tiek plečiamas lošimų pasiūlos spektras, tiek didėjantis jų prieinamumas. Kita vertus, augantys skaičiai rodo ir teigiamą tendenciją – didėjantį visuomenės sąmoningumą bei žmonių norą laiku ieškoti pagalbos ir spręsti problemą.
Dažniausias lošėjas – jaunas vyras interneto erdvėje
Analizuojant lošėjų profilį, ryškėja aiški tendencija – ši priklausomybė kur kas dažniau paliečia vyrus. O. Mackevič pateikia statistiką: apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre net 84 proc. prašymų nebelošti pateikia vyrai. Pagal amžių aktyviausia grupė yra 21–40 metų asmenys, o didžiausias lošimo aktyvumas fiksuojamas tarp 20–30-mečių.
Pasak specialisto, prie to prisideda ir besikeičianti lošimų rinka. Vis daugiau lošimo paslaugų persikelia į virtualią erdvę, o šį procesą dar labiau paspartino COVID-19 pandemija. Internete lošimai prieinami visą parą, jų nevaržo fiziniai apribojimai, o pasiūla – itin plati. Jauniems žmonėms tokia aplinka yra pažįstama ir natūrali, todėl pirmieji žingsniai į lošimus dažnai žengiami būtent internete. „Jauniems žmonėms internetas yra saugi, suprantama aplinka, todėl pradėti lošti internete jiems yra gerokai ramiau ir patogiau, negu ateiti į kažkokią antžeminę vietą. Pagaliau tendencijos rodo, kad visas lošimų verslas greičiausiai palaipsniui pereis į internetinę erdvę“, – sako LPT specialistas.
Iliuzijų ratas: nuo smalsumo iki finansinės duobės
Kalbėdamas apie priklausomybės priežastis, psichologas O. Mackevič pabrėžia, kad viskas dažniausiai prasideda nuo paprasto smalsumo ir naujos pramogos paieškų. Tačiau riba tarp nekalto laiko praleidimo ir rimtos problemos gali būti labai trapi. „Niekas nepradeda lošti siekdamas tapti priklausomu nuo lošimų. Viskas vyksta labai laipsniškai. Niekas nepradeda iš karto lošti patologiškai. Ir nebūtinai visi pradėję lošti žmonės taps priklausomi nuo lošimų“, – teigia specialistas. Pasak jo, pirmieji pavojaus signalai atsiranda tada, kai žmogus pradeda peržengti savo paties nusistatytas laiko ar pinigų ribas arba ima lošimą vertinti kaip būdą užsidirbti. O. Mackevič taip pat griauna mitą, kad lošti dažniausiai pradedama jau atsidūrus finansinėje duobėje. Anot jo, į priklausomybės spąstus kur kas dažniau įvilioja pradinė sėkmė. Didesni laimėjimai sukuria kontrolės ir galios iliuziją, o vėliau patyrus nuostolių atsiranda noras bet kokia kaina susigrąžinti prarastus pinigus.
Kai lošimas tampa nebekontroliuojamas, žmogus praranda gebėjimą objektyviai vertinti savo elgesį, laiku sustoti ir priimti racionalius sprendimus. Patiriami vis didesni nuostoliai, o juos lydi kaltės ir gėdos jausmas. Tuomet kyla impulsas atsilošti, kuris vėl įsuka į tą patį žalingą ratą.
Kaip atpažinti problemą pačiam ir artimiesiems?
Svarbiausias signalas pačiam lošėjui, kad laikas sustoti, – dingęs emocinis džiaugsmas. Pasak O. Mackevič, kai lošimas pradeda kelti pyktį, susierzinimą, gėdą ar kaltę, tai ženklas, kad elgesys lošimo metu jau daro žalą. Psichologas pataria lošimą vertinti griežtai kaip pramogą, už kurią sumoki tam tikrą sumą ir nesitiki nieko laimėti, nes, anot jo, iš sisteminių lošimų uždirbti yra praktiškai neįmanoma.
Artimiesiems pastebėti problemą būna sunkiau, nes lošiantieji ją meistriškai slepia, bijodami priekaištų ar gėdos. Visgi psichologas pataria artimiesiems atkreipti dėmesį į du esminius dalykus: Emocinius pokyčius: žmogus tampa dirglus, suirzęs, iš ramaus ar linksmo staiga virsta uždaru ir prislėgtu. Finansinius pokyčius: pradeda trūkti pinigų kasdieniams buitiniams poreikiams, asmuo pradeda skolintis likus nemažai laiko iki atlyginimo. Pastebėjus šiuos ženklus, O. Mackevič skatina šeimos narius inicijuoti atvirą dialogą, išreiškiant susirūpinimą dėl žmogaus emocinės būsenos ir finansų.
Pagalbos esmė – specialistų rankose
Galiausiai psichologas primena, kad priklausomybė nėra tiesiog asmens „paikystė“ ar silpnas charakteris, kurį galima pakeisti vien valios pastangomis. Kai išsivysto priklausomas santykis su lošimu, žmogus pats sustoti jau nebegali. Artimieji turėtų padėti lošiančiajam surasti informaciją apie pagalbos galimybes ir nukreipti jį pas profesionalus. Svarbiausia taisyklė – vengti savigydos eksperimentų. „Jokiais atvejais nereikėtų užsiimti savigyda. Nesitikėti, kad „aš dabar nelošiu mėnesį, ir situacija pasikeis“. Jeigu kalbame apie priklausomybę, kartais lošiantysis, ypač esantis didesnėje krizėje, gali nelošti ir metus, ir dvejus, tačiau tai nereiškia, kad tas lošimas jau išnyko. Todėl geriausia visgi kreiptis į specialistus“, – pataria O. Mackevič.
Straipsnis paimtas iš Delfi.lt