Priklausomybė nuo azartinių lošimų – liga, destruktyviai veikianti ne tik patį lošėją. Skaičiuojama, kad vieno priklausomo asmens elgesys emociškai, finansiškai ar psichologiškai gali paliesti net iki 30 aplinkinių žmonių. Kol vieni, patys to nesuvokdami, prisideda prie problemos gilėjimo skolindami pinigus ar nuolat „gesindami gaisrus“, artimiausi šeimos nariai – sutuoktiniai, tėvai, vaikai – dažnai lieka vieni su didžiuliu nerimu, gėda ir nuolatiniu klausimu: kaip padėti sergančiajam ir kartu nepamesti savęs?
Priklausomų lošėjų artimųjų bendruomenės narė Inga atvirai dalijasi savo patirtimi ir įžvalgomis apie iššūkius, su kuriais kasdien susiduria lošėjų šeimos. Ji pasakoja, kodėl baimė ir gėda dažnai tampa didžiausiais barjerais ieškant pagalbos, bei kaip bendruomenės palaikymas padeda atgauti viltį ir grąžina šypsenas į išvargusius veidus.
Emocinis uraganas ir finansinis nesaugumas
Sužinojus apie artimo žmogaus priklausomybę, pirmoji reakcija, kaip pasakoja Inga, dažniausiai būna stiprus šokas. „Šeimos narius ištinka didelis išgąstis, kad tai nutiko būtent jų aplinkoje. Netrukus kasdienybę užgula nuolatinė nežinomybė dėl ateities, kyla baimė, nerimas ir gilus nusivylimas. Žmonės nuolat galvoja apie lošiantį šeimos narį, karštligiškai ieško būdų, kaip jam padėti, ir taip patys išgyvena didžiulę dvasinę krizę, primenančią užsitęsusį gedėjimo procesą“, – pasakoja pašnekovė.
Šis nuolatinis hiperbudrumas, pasak jos, glaudžiai susijęs su praktine kasdienybe. Lošimas neišvengiamai paliečia šeimos biudžetą, todėl artimieji pirmiausia susiduria su baime dėl finansinio stabilumo. Norėdami apsaugoti lošėją nuo kreditorių, teismų ar antstolių, šeimos nariai dažnai puola patys tvarkyti lošimo sukeltas pasekmes. Inga pastebi skaudžią tendenciją – gelbėtojo vaidmenį prisiėmę žmonės daug laiko ir jėgų skiria tam, kad padėtų priklausomam žmogui, tačiau pamiršta savo pačių poreikius.
Gėdos siena ir skandinanti vienatvė
Didžiausia lošimo priklausomybės specifika – jos slaptumas. Skirtingai nei priklausomybės nuo alkoholio ar narkotikų atveju, lošimo pėdsakai ilgą laiką lieka fiziškai nepastebimi, kol vieną dieną neatsiveria finansinė bedugnė. Dėl šios priežasties artimieji dažnai lieka visiškai vieni su savo skausmu. „Artimuosius labai dažnai užklumpa slegianti vienatvė. Taip nutinka, nes jie gėdijasi ar bijo kalbėti apie lošimo problemą su giminaičiais, nedrįsta atsiverti draugams. Bijodami sulaukti pasmerkimo ar kaltinimų, žmonės užsisklendžia savyje ir visus sunkumus išgyvena vieni. Jie tiesiog jaučiasi neturintys nė vieno žmogaus, su kuriuo galėtų atvirai pasidalyti savo našta“, – aiškina Inga. Pasak jos, visuomenėje apie lošiančių asmenų artimųjų išgyvenimus vis dar kalbama per mažai. Nors pastaraisiais metais valstybiniu lygmeniu ir žiniasklaidoje daugiau dėmesio skiriama patiems lošėjams bei prevencijai, artimųjų patirtys dažnai lieka nuošalyje. Tai, pašnekovės teigimu, sukuria iliuziją, kad problema neegzistuoja, o nukentėjusieji jaučiasi izoliuoti, tarsi būtų vieninteliai pasaulyje, išgyvenantys tokią gėdą.
Kur ieškoti pagalbos?
Vienas svarbiausių žingsnių, kurį turi žengti priklausomo žmogaus aplinka, – suprasti, kad pagalbos reikia ieškoti nedelsiant. Lietuvoje profesionalią ir savitarpio pagalbą teikia kelios pagrindinės institucijos ir organizacijos:
• Lošimų priežiūros tarnyba. Tai ilgametę patirtį turinti institucija, kurios specialistai konsultuoja tiek pačius lošėjus, tiek jų artimuosius. Būtent šios tarnybos iniciatyva susikūrė ir lošėjų artimųjų savitarpio pagalbos grupė.
• Bendruomenė „Aš Esu“. Čia aktyviai veikia savitarpio pagalbos grupės, skirtos priklausomų asmenų artimiesiems.
• Respublikinis priklausomybės ligų centras (RPLC). Teikia profesionalias psichologų ir psichiatrų paslaugas.
• Priklausomybių konsultantai. Dirba visoje Lietuvoje ir gali padėti rasti tinkamiausią pagalbos kelią.
Pačiai Ingai neretai skambina žmonės iš įvairių Lietuvos miestų. Nors ji pabrėžia nesanti profesionali specialistė ir neteikianti konsultacijų, jos vaidmuo – išklausyti ir nukreipti. „Dažniausiai į mane besikreipiantys žmonės pirmiausia nori būti išklausyti ir suprasti. Jiems be galo svarbu pajusti, kad šioje kovoje jie nėra vieni ir kad profesionali pagalba yra ranka pasiekiama kiekvienam, kuris pasiryžta ją priimti“, – sako ji.
Vieta, kur nelieka pasmerkimo
Lošėjų artimųjų savitarpio pagalbos grupėje, kuri renkasi reguliariai – du kartus per mėnesį, – laukiami visi: sutuoktiniai, tėvai, vaikai, broliai, seserys ar draugai. Nors jų gyvenimo istorijos skiriasi, juos vienija tas pats tikslas – rasti būdų, kaip gyventi šalia priklausomybės paliesto žmogaus ir kartu atgauti dvasinę ramybę. Grupės susitikimai vyksta panašiu principu kaip grupinė terapija. Juose dalyvauja specialistai, kurie nedalija tiesmukų patarimų, tačiau profesionaliai nukreipia pokalbį konstruktyvia linkme. Nuoseklus ir reguliarus dalyvavimas duoda akivaizdžių rezultatų.
Straipsnis paimtas iš Delfi.lt