Nesu labai azartiškas žmogus. Nemėgstu nepamatuotos rizikos ir nepateisinu tuščio pinigų švaistymo. Tačiau vieną vakarą su draugų kompanija smalsumo vedini nutarėme užsukti į vieną iš sostinės kazino.
Didžioji dauguma lošėjų iš pažiūros priminė vidutines pajamas turinčius tolimųjų reisų vairuotojus, galbūt taksistus, pardavėjus ar kitokius aptarnavimo sferos darbuotojus. Nenoriu nieko įžeisti, bet bent jau man ežiuku kirpti vyrai su nutrintais džinsais ir sukištais į juos pilkais megztiniais su aukštu kaklu visada primindavo panašių profesijų atstovus.
Stebitės, iš kur pas taip kukliai atrodantį vyrą galėtų būti daug pinigų? Žinau iš savo bičiulių patirties. Lošimams iššvaistyti galima visą savo turtą. Vienas mano artimas žmogus per lošimus vos nepardavė savo sielos. Norėdamas pasiskolinti pinigų, jis meluodavo draugams ir kolegoms. Kurdavo istorijas apie tai, kad jis padarė avariją, sunkiai susirgo jo vaikai, pasakojo, kaip žmonai reikalinga skubi medicininė pagalba ir, žinoma, dideli pinigai. Iš prigimties pažįstamas ramus vyras kazino tapdavo visai kitu žmogumi. Jis tiesiog pakvaišdavo. Neilgai užtruko, kol įsiskolino iki ausų. O skolas teko atiduoti žmonai – šeima pardavė butą. Norėdamas išsaugoti santuoką ir savo gyvenimą, pažįstamasis „užsikodavo“. Pats parašė prašymą nebeįleisti jo į kazino.
Nepasisekė nei jaunų studentų kompanijai, nei dviem prancūzams, nei pagyvenusio amžiaus porai. Nors visi jie, atrodė, puikiai žinojo kazino žaidimo taisykles ir adekvačiai vertino savo riziką.