„Prieš įeidamas buvau žmogus, kirtęs duris – impulsyvus lošėjas. Pastačiau ir tada viskas iki galo“, – taip savo patirtis LRT.lt įvardija Henrikas [vardas pakeistas, LRT.lt redakcijai žinomas]. Henrikui lošimas turėjo įtakos šeimyniniams ir socialiniams santykiams, neišvengta ir skolų. Iš lošimų liūno išlipti įmanoma, sako jis, tačiau svarbu, kad žmogus nebūtų vienui vienas.
Su Henriku susitikome viename Vilniaus parke. Henrikas – vienas iš tų lošėjų, kuriam pavyko išbristi iš priklausomybės liūno, nors tokia sėkmė, sakė jis, pasitaiko ne visiems. „Kažkas galbūt užsidaro, užsibalzamuoja kažkokiame lygyje, bet aš asmeniškai pažinojau žmonių, kurie nusižudė. Kaip sakoma, fiziškai nevartojai, bet liga mirtina“, – skaudžias lošimo pasekmes įvardijo Henrikas.
Dabar Henrikas nelošia 15 metų, reguliariai lanko anoniminių lošėjų susirinkimus, stengiasi rūpintis savo emocine būkle. „Šeima, grupė ir tikėjimas“, – tokią „šventąją trejybę“, padedančią tvarkytis su savimi, įvardija Henrikas.
– Kaip prasidėjo Jūsų kelias į lošimą?
– Aš gimiau ir nemažą laiko dalį praleidau dar sovietmety, kur nebuvo legalių lošimų. Buvo lošiama kiemuose, mokyklose iš pinigų kortomis. Iš esmės niekas tuo metu to nepagaudavo, bet aš iš šios dienos perspektyvos suprantu, kad jau ten kabliukas buvo, t. y. lošimas kortomis iš pinigų. Atrodo, kai negali paleisti lošimo, – pralaimi ir nori atsilošti. Tai yra lošimas iki paskutinio. Nepriklausomybės pradžioje, kai buvo nedraudžiami ir jau buvo susikūrę [lošimai – LRT.lt], aš juos sugebėjau susirasti ir scenarijus buvo identiškas: legalūs kazino, lošimas iki paskutinio, nepaisant laiko, nieko. Aš <…> paspaudžiau mygtuką, grįžti atgal jau nebeišeina – startas yra, toliau galima tik paspausti pauzę, kad kažkaip neloštum.
Kada tai prasideda? Aš tą pajutau mokykloje, bet tuo metu nesuvokiau. Šiandien aš tai suvokiu. Kažkas kitas, tarkime, galbūt ir pradeda nuo kazino – draugai nuvedė kaip į pramogą, kažkas nuėjo ir pastatė lažybų bendrovėje. Tiesiog yra pirmas kartas, po to antras, po to tave užkabina ir paskiau norisi to proceso. Neužtenka kažkokio momentinio „nuvažiavau vieną kartą ir viskas“. Kiekvienam žmogui labai skirtingai tai prasideda ir skirtingame amžiuje. <…> Kažkas sustoja ilgam laikotarpiui, po to sugrįžta, bet procesas jau buvo, nereikia to pradinio įsibėgėjimo. Tiesiog organizmas atpažįsta adrenaliną, tą lošimo procesų pasitenkinimą. <…>. Kada kas paspaudė „start“ mygtuką? Turbūt labai skirtingai yra: nei odos spalva, nei išsilavinimas [neturi reikšmės – LRT.lt], turbūt čia kažkas viduje įdiegta, kad kažkiek kartų reikia užkabinti, o po to jau to proceso norisi vis labiau.
– Bet kas gali įsitraukti?
– Aš manau, kad tai jau yra užprogramuota. Kai kas to nepaleidžia, kai kas paleidžia, bet po to padaro ilgą pertrauką. Arba žmogus turi tai, arba ne.
Paauglystėje turėjau tokią nedidelę progą sovietmečiu išvažiuoti į demokratinę Vokietiją. Aš parsivežiau sau dovanų ruletę, o tokių dalykų čia nebuvo. Mes paskui kieme lošdavome ruletę, kaip ji dabar atrodo, ir iš esmės mane tik vieną užkabino. Tų, kurie lošdavo su manimi, ne <…>. Tokiems kaip aš pavieniai atvejai yra tragiškai užkabliuojantys.
– Kaip priklausomybė nuo lošimų paveikė jus psichologiškai, finansiškai ir galbūt netgi morališkai?
– Buvo du lošimo etapai – jų scenarijai labai panašūs, su 15 metų pertrauka. Kaip ir sakiau, nepriklausomybės pradžioje mane labai greitai užkabliavo, nes aš tiesiog paromis [lošdavau – LRT.lt], kiek ten legaliai buvo galima, tik tiek kad finansinė sistema buvo tokia: valstybė kūrėsi, nieko nėra, žmonės pinigų neturi, bankų sistemos nėra, žmonės negali paskolinti, tad man viskas greitai baigėsi. Pasekmės buvo tik psichologinės – jaunam žmogui visada lengviau pasitraukti. Po 15 metų buvo šeima, karjera, namai, geras socialinis statusas. Žinodamas tą patirtį prieš 15 metų, aš tarsi sakiau „taip nedarysiu“, bet galiausiai išėjo absoliučiai identiškas scenarijus. Per tą patį trumpą laiką, per 3 mėnesius, aš jau informavau savo šeimą, kad mes esame nemokūs ir neturime pinigų įnašui bankui už būstą. Buvo visiškai tas pats – ar prieš 15 metų, ar po to, per 3 mėnesius tapau nemokus. Slėpdamasis aš skolinausi pinigų, nesakiau šeimai. Aš lindau giliau, <…> prasidėjo socialinis degradavimas – žmonės pradėjo trukdyti lošti, šeima pradėjo trukdyti lošti, darbas pradėjo trukdyti lošti. Man reikėjo lošimo, o visa kita [trukdė – LRT.lt]. Turėjau eiti į darbą nuo 8 iki 17 val. Kitaip tariant, aš negalėjau lošti, nes turėjau būti darbe. Šeima, kai esu, vis klausia: „Kur tu, ką tu?“ – trukdo. <…>
Tuo metu man reikėjo fiziškai išeiti, bėgau iš namų – žmona užstatydavo automobilį, kad neišvažiuočiau, tad išeidavau pėsčias. Ji užrakindavo duris, aš per langą iššokdavau. Poreikis tapo toks ryškus, kad visa kita trukdė lošti. Visko atsisakiau: draugų nereikėjo, nieko nereikėjo. Lošimas pradėjo užgožti viską: socialinį gyvenimą, darbo santykiams pradėjo trukdyti, šeimos santykiams pradėjo trukdyti. Lošimas pradėjo žudyti viską, kas buvo aplinkui mane, liko tik lošimas ir pinigų paieška lošimams. Naudojausi savo ankstesniu socialiniu statusu, kad gaučiau pinigų iš žmonių, kurie manimi pasitikėjo, nes finansinės institucijos jau nebeskolino.
Galiu drąsiai sakyti – lieka kalėjimas, beprotystė arba mirtis. Labai sunku. Kažkas galbūt užsidaro, užsibalzamuoja kažkokiame lygyje, bet aš asmeniškai pažinojau žmonių, kurie nusižudė. Kaip sakoma, fiziškai nevartojai, bet liga mirtina. Žmonės tiesiog nepakelia socialinio spaudimo, kuris po to užgriūva. Aš buvau zombis, atvirai kalbant, ir tai buvo bejėgiškumo dugnas. <…> Žiauriai sunku buvo atsistoti tiek psichologiškai, tiek fiziškai, tiek finansiškai, visomis prasmėmis.
– Kiek laiko truko pirmasis lošimo etapas, prasidėjęs sovietmečiu ir nepriklausomybės pradžioje? Kiek laiko truko antras lošimų etapas?
– Pirmas buvo 1990–1991 m. Aš nekalbu apie tai, kai lošdavau mokykloje iš pinigų, nors ten buvo startas, tik to supratimo nebuvo. Tarkime, mes kieme žaisdavome iš degtukų. Degtukai buvo kaip pinigai. <…> Aš kaip lošėjas turbūt jau buvau susiformavęs, tiesiog nežinodamas laukiau, kada pateksiu į lošimo namus, kad išbandyčiau sistemas, kurias tarsi išsiugdžiau vaikystėje, žaisdamas kieme. <…> Jau kai patekau, sulaukiau didelės sėkmės. Būdamas studentas išlošiau tikrai solidžią sumą. Grupės draugams paskolinau krūvą pinigų, paskambinau būsimai žmonai, sakiau: „Aš tau džinsus nupirksiu.“ Antrą kartą, kai nuėjau, aš viską pralošiau. Susimąsčiau, už ką aš dabar žmonai džinsus nupirksiu. Paskui ėjau tarsi atsilošti ir ten labai greitai mane suvyniojo <…>. O kai pinigų nėra, tai labai greitai pasieki vadinamąjį dugną.
Antrą kartą, po 15 metų, buvo 2005–2006-ieji, viskas buvo daug paprasčiau – tarsi pinigų yra, nueini, kreditą pasiimti, kad nežinotų artimieji <…>. Mane bandė kontroliuoti, bet vis tiek tuo metu galimybės buvo platesnės nueiti, iš kažko pasiskolinti, išvengti. Aš tą procesą vilkinau kokius pusantrų metų, jeigu būčiau sustojęs pradžioje, būtų buvusios visiškai kitos pasekmės. Baigiau lošti 2008-ųjų pradžioje. Apskritai tas laikotarpis, kiek aš lošdavau, nėra [ilgas – LRT.lt]. <…> Man pasisekė, kad nebuvo tokia aktyvi reklama – lažybų bendrovės tik pradėjo formuotis.
– Apie šiandienines lošimų ir lažybų reklamas dar pakalbėsime. Kaip atrodė lošimas kazino salonuose? Kas ten įvyksta vos įėjus pro duris? Ką labiausiai įsiminėte iš lošimų laikotarpio?
– Lošėjams ten kitas pasaulis. Čia, kaip sakoma, užeidavai į kazino su labai aiškiu planu, kaip loši. Kitą kartą pasiimdavau tik dalį pinigų, suvokdamas, kad galiu pralošti. Užėjus ten protas išsijungia, išsijungia visi sau duodami pažadai, tiesiog labai greitai dingsta suvokimas ir sąmonė. Vienas iliustratyvus pavyzdys – automobilį statydavau centre, požeminėje aikštelėje. Užeinu į kazino, prieina prie manęs žmogus, sako: „Paskolink nedidelę pinigų sumą, neturiu pinigų taksi išsikviesti.“ Sakau: „Reikia protingai lošti, nelošti iki paskutinio.“ Nepraėjo nei valanda ar pusantros ir aš pats jau einu prie barmeno prašydamas paskolinti žetonų tam, kad galėčiau išvažiuoti iš požeminės aikštelės, nes neturėjau pinigų įmesti, kad pakiltų užtvaras.
Arba, pavyzdžiui, kai manęs Vilniuje jau nebeįleisdavo, nes buvau parašęs prašymą tais senais laikais, aš važiuodavau į Kauną lošti – ten mane įleisdavo. Ten pralošdavau, pasiskambindavau į Vilnių, grįždavau į Vilnių, pasiimdavau pinigų, grįždavau atgal į Kauną, ten vėl pralošdavau ir miegodavau kažkur pusiaukelėje ties Elektrėnais. Tai čia taip ir yra – sulakstai pas kažką iki vidurnakčio, pasiskolini ir paskui jau nebeužtenka jėgų.
Susipažįsti su kažkuo, lošėjai vienas kitam skolina pinigų. Kitą kartą sėdi ir žiūri, kaip kitas lošia. Lošėjui reikalingas pats lošimo procesas. Čia yra priežastis, susigalvota pačiam sau, kad „einu atsilošti“. Ne, einu lošti. Kartais žmonės eina save bausti už šį įprotį – eina ir stengiasi pralošti kuo greičiau tam, kad išeitų, nes tol, kol turi pinigų, iš ten negali išeiti. Tiesiog neišleidžia pats organizmas, protas neišleidžia, nes reikalingas lošimas. Susiformuoja chemija kaip narkomanas dozę susileidus, tik čia be fizinio vartojimo. Tik išėjus pro duris ateina suvokimas: „O kas čia įvyko ką tik? Kodėl aš taip lošiau? Taigi sakiau, kad aš taip nelošiu.“ Ten įėjai ir visas gyvenimas verčiasi. Prieš įeidamas buvau žmogus, kirtęs duris – impulsyvus lošėjas – pastačiau ir tada viskas iki galo. Tai didysis tokių lošėjų kaip aš likimas <…>.
Sakau, žmonės, kurie turi potraukį į azartą, nemoka pralaimėti. Mano viena iliustracija – mes su klasioku žaisdavome šachmatais. Atrodo, paprastas žaidimas, bet aš jo neišleisdavau namo, kol neišlošdavau. Mes nelošėme iš nieko, bet tiesiog pats pralaimėjimas yra labai sudėtingas dalykas. <…>
– Minėjote, kad paskambinote šeimai, pripažinote, kad esate priklausomas. Kokia buvo šeimos reakcija? Kokie buvo santykiai su šeima? Kaip tai paveikė santykius su ja?
– <…> Aš labai džiaugiuosi savo šeima, kad jie iš tikrųjų labai racionalūs žmonės, kad žmona pirma pradėjo ieškoti pagalbos, kaip su manimi gyventi, ar apskritai su tokiu kaip aš, lošiančiu, įmanoma gyventi. Ji kreipėsi į Priklausomybių ligų centrą, ten vyko susirinkimai artimiesiems, ten gavo pirmas žinias, kad neturi vykdyti mano užgaidų ar spręsti mano problemų, kad artimieji turi rūpintis savimi, vaikais, nes aš nesirūpinsiu. Nė vienas priklausomas žmogus nesirūpins savo artimaisiais tol, kol yra aktyvus vartotojas ar lošėjas.
Tai ji taip ir pradėjo daryti: baigėsi gaudymas, manęs ieškojimas, skambinėjimas. Buvo toks susitarimas, kad aš galiu eiti lošti, ir sako: „Kai baigsi, galbūt galėsi grįžti.“ Šeima atsiribojo, kad negyventų tame, atsiprašant, mėšle, o galėtų gyventi savo visavertį gyvenimą kiek įmanoma, nes mano pajamos šeimai nebeateina. Mes išsituokėme, kad apsaugotume turtą, kuris dar nebuvo praloštas ir sukurtas kartu. Formaliai aš ir vaikams duodavau pinigų, kai turėdavau. Iš vienos pusės, pajaučiau laisvę, nes manęs niekas nebeprižiūrėjo, niekas paskui mane nebėgiojo, negaudė. Ir tada, aišku, buvo laisvasis kritimas. Jis buvo trumpas, bet tai buvo visiškas kritimas. Niekas manęs neprižiūrėdavo, netampydavo, bet, iš kitos pusės, ji žinojo, ji suvokė, ir kai aš jai paskambinau, iš karto suveikė pagalbos principas – ji paskambino mano motinai, mano motina paskambino draugei, kuri turėjo pažįstamų Priklausomybių ligų centre.
Aš gana greitai atsidūriau Minesotos programoje, kuri skirta visoms priklausomybėms – alkoholikams, narkomanams. Kai ten papuoliau, buvau vienintelis lošėjas. Tada nebuvo daug lošėjų, galbūt todėl lošėjus greičiau integruodavo, nes alkoholikai po 3–4 mėnesius turėdavo laukti, kol ateidavo jų eilė. Šeima nepaliko, nesakė „ai, tu toks, tu anoks“. Ir nuo to prasidėjo mano sveikimas, atsirado žinojimas, nuėjau į anoniminių lošėjų grupę. Ten buvo labai stipru, todėl iki šiol vaikštau į grupes. Man grupė labai daug davė, padėdamas kitiems, aš padedu pats sau. Žmonės dalinasi viltimi.
Aš apytiksliai žinojau, kokios mano skolos, supratau, kad vien fiziniams asmenims atiduoti skolas man reikėtų dirbti daugiau negu dvejus metus už tuometį atlyginimą, o kur dar kreditų įstaigos… Matematiškai negalėjau susidėlioti, kaip man tą dalyką padaryti ir realizuoti. Grupėje žmonės sakė: „Tu tik nelošk, sprendimai patys ateis.“ Aš patikėjau ta logika.
Labai norėjau keisti gyvenimą, tiesiog žiauriai pavargau nuo tokio gyvenimo – darbas, lošimo namai, darbas. Aš pas motiną važiuodavau pernakvoti, kai lošimo namuose pasibaigdavo pinigai, bet dar nebūdavo laikas eiti į darbą. Labai pavargau visomis prasmėmis ir norėjau atsitiesti. Žinojau, kad galiu, tikėjau tuo <…>.
Mano šeima per visą nelošimo laikotarpį nepriminė man, koks aš buvau, ką aš padariau, kiek pinigų pralošiau. Mano vaikai išeidavo į miestą, grįždavo, o aš sakydavau: „Tai ką jūs čia, tiek pinigų išleidote.“ Man atgal jie nė karto nepasakė: „Tėvai, o kur tu išleidai mūsų pinigus?“, nes vaikai atsisakė mokamų būrelių, kuriuos lankė, tam, kad būtų galima su skolomis tvarkytis, susirado nemokamus būrelius. Vaikai pasiaukojo, kad atsitiesčiau, ir nė karto dėl to nepriekaištavo.
Šeima, grupė ir tikėjimas. Ramybės labai reikėjo, nes susitvarkyti su ta nežinomybe, kaip su visu tuo išgyventi psichologiškai… Visų šių trijų dalykų kombinacija, kaip aš sakau „šventoji trejybė“, labai gerai veikė. Tik kažkoks silpnumas – nuėjai į bažnyčią, nuėjai į grupę, išsivalei ir supranti, kokių klaidų darei. Lipimas, atsispyrimas: ištiesiau ranką, šeima paėmė. Per Minesotos programą atėjau pas anoniminius lošėjus. Aišku, iš karto ėjau į bažnyčią ir prašiau Dievo padėti susitvarkyti su visu šituo. Sprendimai, kaip su skolomis tvarkytis, atsirado gana greitai ir racionaliai, kai nebeliko lošimų. <…>
Man pasisekė, kad buvo šeima. Aš paprašiau pagalbos, man ištiesė ranką ir aš pradėjau savo sveikimo kelią. Visus tuos 15 metų nelošiu, mes vėl kartu gyvename, ne visus socialinius santykius atkūriau, bet darbe viskas susitvarkė. Šiandien galiu džiaugtis gyvenimu. Atidavinėju tą pačią duoklę anoniminių lošėjų bendruomenei, kuri padėjo man labai stipriai ir, aišku, girdžiu, kaip žmonės dabar kenčia ir kaip sunku jiems su tuo tvarkytis.
– Artimųjų aspektas skamba kaip labai svarbus tokiose situacijose. Jūsų šeima Jums padėjo, neprikaišiojo, bet kaip buvo kitiems lošėjams, kuriuos pažįstate? Kiek jiems pasidarydavo sunkiau tvarkytis su savo priklausomybėmis, jeigu jie neturėjo šeimos arba šeima nuo jų atsiribojo?
– Kiekvieno sveikimas priklauso nuo jo paties. Aplinka yra tik dalis, kuri kažkiek padeda arba nepadeda ir tada čia atsiranda toks dalykas – jeigu aplinka pradeda trukdyti sveikti, tada reikia keisti aplinką. Tik reikia suprasti, kad ji tikrai trukdo, nes pačioje sveikimo pradžioje labai daug iliuzijų ir nesąmonių galvoje.
<…> Galimas variantas ir šeima, jeigu namuose yra nuolatinis spaudimas ir smegenų plovimas, kad „tu taip padarei, tu sugriovei gyvenimą“, nors žmogus nebelošia ir susirado papildomą darbą, uždirba papildomų pinigų. Įvyksta kažkoks užsikirtimas, tai žmogaus niekur neveda. Jeigu nuolatos per smegenis važiuojama, kiek žmogus gali atlaikyti psichologiškai? Čia būtų kaip psichologinis smurtas artimoje aplinkoje. Žmogus jaučia gėdą ir suvalgo viską, kaip kriaušė atlaiko visus smūgius, nors įvyko, kaip įvyko. Pasitaiko įvairiausių dalykų, tad mano situacija ideali. Nemažai žmonių išsiskiria, nes artimiesiems tiesiog per sunku su tuo gyventi. Išsiskiria, paskui puikiai sutaria, bendrauja, vaikai yra pas vienus, pas kitus, bet tam tikru momentu artimieji neatlaiko spaudimo ir jie tampa kopriklausomi. Terminas reiškia, kad jie gyveno su priklausomu [žmogumi – LRT.lt], tas žmogus baigė, o jie vis dar gyvena kaip su priklausomu.
Aišku, anoniminiai lošėjai turi savo rekomendacijų, kaip padėti, kaip pasitikėjimą atkurti. Tarkime, viena iš priemonių – perduoti pinigus valdyti šeimos nariams. Man to net nesuvokiant, buvo toks susitarimas su žmona – viską, ką gaunu, atiduodu. Aš kišenėje turėjau mažiau pinigų negu mano vaikai, kurie nešdavosi pinigų į mokyklą. Labai ilgai išgyvenau be pinigų ir tai yra abipusis pasitikėjimas. Ateidavo laikas mokėti kažkokias įmokas, sėsdavome prie kompiuterio, aš pervesdavau pinigų ir grąžindavau korteles atgal, man net buvo ramu, nes pinigai nedegindavo kišenės. O kai nėra pinigų, tarsi nėra noro lošti.
<…> Anoniminiai lošėjai labai aiškiai sako, kad, jeigu šeima žino problemą, <…> kaip mano situacijoje – žmona ieškojo sprendimų, kaip su tokiu kaip aš gyventi, dalyvavo įvairiuose renginiuose, tai labai motyvuoja. Kodėl žmogus, kuris apskritai neturi tos problemos, kažkur dalyvauja? Tai mobilizuoja – jeigu jis eina kažkur, kodėl aš turiu nuvilti tą žmogų? Jeigu šeima yra suprantanti, vadovaujasi tam tikrais principais, t. y. nepriekaištauja, padeda, sveikimas būna kokybiškesnis.
– Koks buvo didžiausias iššūkis kratantis priklausomybės?
– Labai sunku pasakyti. Yra tam tikrų rekomendacijų, kai praktiškai turi nutraukti santykius su visais lošiančiais, nebent tai žmogus, kuris ieško pagalbos <…>. Galima keisti santykius, šiek tiek keisti aplinką, galbūt kažkas važiuodamas į darbą pravažiuoja pro krūvas kazino, tada reikia keisti maršrutus, nes akys mato ir iš karto kyla asociacijų. Dabar iš viso neįmanoma nuo to pabėgti <…>.
Aš žengiau tuos žingsnius, atidaviau pinigus, lankiau grupę ir iki šiol lankau, yra tikėjimas Dievu. Visas tas paketas padeda su tuo tvarkytis, prisiminti, kas aš toks esu, kad aš nemokėjau lošti, nemoku lošti ir neišmoksiu lošti, aiškiai suvokti, kad kitaip nebus. <…> Turbūt didžiausia problema, kad žmonės pamiršta, kas tai yra, kad bus kitaip. Kaip sakoma, lipu ant to paties grėblio ir galvoju, kad jis nekals per galvą. Taip nėra. Jeigu priklausomybė yra, rezultatas bus visada panašus.
Aš vadovavausi tomis rekomendacijomis, tomis priemonėmis, tai stipriai neišgyvenau <…>. Reikia mokėti su savo problemomis tvarkytis. Aš dažnai sau atsakau, pvz., nuėjęs į susirinkimą, kad ir kokia bloga buvo diena, šita diena buvo geriausia, nes nebuvo lošimų, nes visas kitas problemas galima spręsti. Jos nesispręstų, jeigu aš loščiau.
– Lyginant lošimų rinką su anksčiau, kaip Jums atrodo dabartinės reklamos, kviečiančios žaisti? Kaip jos veikia Jus? Ar jos veikia, ar pavyksta išlaikyti šaltą protą?
– Aš jau galiu atsiriboti. Man tos reklamos primena, kaip yra nesaugu, bet, kita vertus, aš tai suprantu, nes lankau anoniminių lošėjų grupę. Aš suprantu, kodėl aš ją lankau, ir suprantu, kokią įtaką man daro reklama, man ta reklama yra neigiama.
<…> Negali jos išvengti ir suprantu, kaip sunku tiems žmonėms. Aš dabar galiu tvarkytis, galiu išgyventi, bet kažkam tai yra žiauriai sudėtinga. Tiems, kas turi priklausomybę, ir ypač tiems, kas lažybų bendrovėse lankėsi, nuolat matyti reklamą tų lažybų bendrovių, kuriose jis pralošė, ypač sunku, bet jie nieko negali padaryti. Su tuo reikia išmokti gyventi.
Aišku, mūsų bendruomenė tam neprieštarauja, nes valstybė leidžia. Mes ieškome sprendimo būdų, kaip su tuo tvarkytis. Aš manau, kad kolegoms yra daug sudėtingiau, nes mane reklamos nelabai veikė, nežinau, kaip dabar suveiktų, jeigu būtų buvę taip, kaip tuo metu buvo. <…> Aišku, mano suvokimu, to yra per daug. <…>
– Bet kaip tiems naujiems, jauniems lošėjams ta reklama? Aš įsivaizduoju, kad jiems yra daug sunkiau, ypač gimusiems technologijų amžiuje?
– Mes nesipriešinam šitam dalykui todėl, kad tai yra ne mūsų galioje. Mes tarsi patys prisidirbome. Suprantame, kad tai yra liga, bet prisidirbome patys ir dabar priekaištauti kažkam, kad mes prisidirbome patys… Suprantame, kad tai mums nepadeda, kažkam sukelia papildomų kliūčių, bet kažkam tai tarsi yra pramoga. <…>
Žmonėms, tarkime, ne visada įdomu žiūrėti varžybas nepastačius. Tai gali būti nekaltas pradėjimas, kad tiesiog azartas būtų. Tarkime, neįdomios komandos lošia, o pastačiau už vieną ir jau turiu interesą už ką sirgti. O po to žmonės jau nebemoka kitaip varžybų stebėti nepastatę, ypač priklausomi žmonės. Ne vienas yra pasakęs: „Kaip dabar malonu žiūrėti varžybas, kai nepastatau.“
Anksčiau man būdavo svarbus tik rezultatas. Man nebūdavo svarbios pačios varžybos, aš laukiau tos paskutinės minutės, kada paaiškėja klausimas, kas laimėjo. Visiškai kitaip dabar žiūriu varžybas.
Aš krepšinio kartais nežiūriu iš viso, nes tai sporto šaka, kuri mane varo iš proto – kol aš ramiai žiūriu, tol aš žiūriu, bet kai man pradeda emocijos kažkur viduje kilti, aš išjungiu. Mano ramybė man yra svarbesnė. Kai esame emocijų sūkuryje, puikiai žinome, – galim pridaryti tiek dalykų, pasakyti žodžių, dėl kurių paskui labai gailėsimės. <…>.
– Perėjote labai daug, papasakojote, kaip viskas vyko, kaip šeima jus palaikė, kaip kitiems nebuvo tokia sėkminga pabaiga. Ką patartumėte žmonėms, kurie dabar susiduria su iššūkiais, su priklausomybėmis nuo lošimų?
– Vienintelis dalykas, kurį drąsiai galima pasakyti kaip patarimą, – nelošti. Jeigu susiduri su problemomis, nelošk. Puikiai suprantu, kaip tai sunku vienam padaryti. Aišku, kalbėtis šeimoje. Po truputėlį tas suvokimas ateina į visuomenę, kad tai nėra užgaida, kad tai yra liga, kad jeigu žmogus užkabintas, iš to sunku išlipti. Teismai pradeda tai suprasti, sprendimus priiminėja, kur anoniminių lošėjų grupių lankymas vietoj realaus teistumo yra privalomas.
Aš Amerikoje esu susidūręs, kad žmogus teismo pavedimu ėjo į susirinkimus. Kaip sakoma, pasodinti žmogų lengva, aš žinau žmonių, kurie sėdėjo už lošimus, nes apsivogė įmonėse, nemokūs, negrąžino skolų.
Kol tokia situacija yra, reikia pokalbio artimiausioje aplinkoje. Man tai žiauriai padėjo. Ne vienam bendruomenės nariui padėjo anoniminiai lošėjai. Užsukti į grupę. Eiti pas psichologus, bet pas tuos, kurie žino problemą, nes žinau tokių atvejų, kai žmonės sako: „Nuėjau pas psichologą, jis sako „tai eik palošk, gal praeis“. Tokių situacijų buvo. Sako, eik palošk, kol pradėsi vemti nuo šito. <…> Tiesiog pagalvoti, kur aš einu, ką aš darau. Neužsidaryti, būtinai pakalbėti su kažkuo, nes alkoholis, narkotikai – tai yra fiziškai matoma, o lošimas ne. Lošiančio žmogaus vizualiai nepastebėsi, o gali būti, kad žmogus yra ant ribos.
Ir artimiesiems – jeigu žino, kad priklausomybė yra, tai neatstumti, o parodyti, kur yra kažkoks kelias.
Straipsnis paimtas iš LRT.lt