Priklausomybės – ypač aktuali ir skaudi tema šiandien. Alkoholizmas, narkomanija ir psichotropinių medikamentų vartojimas – trys šiuolaikinės visuomenės rykštės. Kad ir kokia būtų statistika, skaičiai didėtų ar nežymiai mažėtų, – priklausomybė yra ne tik individuali žmogaus ar šeimos tragedija, bet ir visuomenės nelaimė, galinti paliesti bet kurį iš mūsų. Todėl apie tai būtina kalbėti.
Priklausomybės ligos gali visiškai sužlugdyti žmogui gyvenimą. Todėl svarbu laiku kreiptis į specialistus ir nedelsiant ieškoti pagalbos. Dienraščio „Bernardinai“ tinklalaidžių ciklas skirtas kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija ar moralas, bet liudijimas, kad priklausomybė nėra mirties nuosprendis. Kad visuomet yra ir kitas kelias.
Ne dėl pinigų
Romualdas prisimena, kad pažintį su lošimais pradėjo dar būdamas studentas. Jis prisipažįsta, kad pajautęs lošimo skonį nebegalėjo sustoti. „Labai greitai ir anksti pajutau, kad galima išlošti. Buvo kažkokia šventė viešbutyje, o apačioje buvo lošimo įstaiga. Nuėjom ten pažaisti. Pirmadienį prabudęs pamačiau, kad turiu daugiau pinigų nei prieš tai. Tada man pasirodė, kad tai vienas iš būdų, kaip galima lengvai gyventi. Tačiau daugiau tokių kartų neprisimenu“, – sako jis.
Vyras tikina, kad lošimo įstaigose daugiausia renkasi ne tie, kurie nori papramogauti, o tie, kuriems lošimas jau tapo gyvenimo dalimi: „Tie etatiniai sėdi nuolat. Kadaise buvau metams dingęs iš kazino, bet kai sugrįžau, čia sėdėjo tie patys žmonės.“
Pasak Romualdo, priklausomi žmonės lošti eina ne dėl pinigų: „Būdavo, kad ateinu į kazino, pastatau litų, gaunu kombinaciją ir po pusės valandos laimiu dešimt tūkstančių. Jei nebūčiau priklausomas, pasiimčiau tuos pinigus ir išeičiau. Bet tada ta para baigėsi ne tik praloštais dešimčia tūkstančių, bet ir savais pinigais. Čia ne dėl pinigų žmonės eina. Čia žmonės žaidžia. Pinigai tik šalia, o svarbiausia – azartas, adrenalinas.“
Skolos
Vyras prisipažįsta – jo priklausomybė vystėsi labai greitai. O didžiausia problema tapo pinigų trūkumas ir skolos, privertusios jį kraustytis ne tik iš vieno miesto į kitą, bet ir į užsienį. „Mane spaudė skolos iš Kauno, vėliau ir iš Vilniaus, todėl bėgau į Airiją. Išvažiuoti padėjo tėvai. Prisiskolinau, kiek galėjau, nes neplanavau čia sugrįžti. Dubline pirmą savaitę pralošiau viską. Tėvai vėl man padėjo. Bet aš ir tuos pinigus pralošiau.
Kurį laiką gyvenau Airijos gilumoje, kur nebuvo lošimo įstaigos. Tuo metu nelošiau, bet vartojau alkoholį. Lindo kitos priklausomybės. Išvažiavęs į Angliją ir prasimanęs pinigų, iš karto juos pralošiau. Svetur praleidau metus. Per tuos metus daug laiko praleidau ir gatvėje tarp įvairių žmonių“, – pasakoja jis.
Romualdas sako, kad grįžus į Lietuvą kurį laiką pavyko nelošti, šiek tiek atsistoti ant kojų, susirasti žmoną. Vėl pradėjęs lošti skolas mėgino išpirkti viskuo, ką rasdavo namuose: „Tai buvo baisus gyvenimas. Iš namų viską nešiau į lombardą, pardaviau mašiną, palošęs grįždavau namo pasižiūrėti, ką dar galima išnešti.“
Šiandien Romualdas dėkingas tėvams už apmokėtas skolas. „Tokia buvo jų vestuvių dovana man. Šias skolas man pavyko jiems grąžinti per penkerius metus. Man atrodo, jei Lietuvoje nebebūtų lošimo įstaigų, žmonės kitose veiklose atrastų pramogą. Priklausomas žmogus nemoka lošti pramogaudamas“, – svarsto Romualdas.
Alkoholis ir lošimai
Kadangi ir vartojo alkoholį, ir lošė, Romualdas pastebi nemažai šių priklausomybių panašumų: „Žaidi dėl kažkokio kaifo smegenyse. Kaip alkoholikas – atsisėdi prie stalo, ir, kol loši, neegzistuoja niekas, kas buvo prieš tai, nerūpi niekas, kas bus po to. Nors buvau beveik valkata, čia jausdavausi svarbus.
Kai pralošdavau, galvodavau, kad atsilošiu. Sako, vieni ateina į kazino dėl kažkokios sumos pinigų, o aš tų lubų neturėjau. Lošdavau paromis, smirdėdamas nuo savo prakaito, bet niekas neišprašydavo – kol turi pinigų, tol gali žaisti. Manau, kad tai turėtų būti griežtinama.“
Romualdas sako, kad tiek gerdamas alkoholį, tiek lošdamas savo problemų nepripažįsti iki galo: „Net gyvendamas gatvėje mačiau, kas gyvena blogiau. Matydavau, kad kiti yra dugne, nors ir aš pats ten buvau.“
„Mano tėvai stengėsi padėti su sąlyga, kad nebevartosiu alkoholio. Visiems atrodė, kad lošimas tik šalia, o alkoholis – matoma problema. Pats galvojau, kad lošti eidavau tik išgėręs. Iki 2012-ųjų taip ir buvo. 2011-aisiais nustojau vartoti alkoholį, o po metų atkritau su lošimais. Netyčia, nekaltai. Tada kokį mėnesį lošiau be alkoholio, dalyvavau Dvylikos žingsnių programoje. Nors žinojau, ką darau, vis tiek čia kažkas įtraukė. Atsikeldavau ryte su mintimi porą valandų prieš darbą pažaisti, o viskas pasibaigdavo melagystėmis, darbų atidėliojimu, pinigų ieškojimu“, – pasakoja Romualdas.
„Galvojau tik apie save“
Romualdas sako, kad priklausomybė skatino jį galvoti tik apie save. Jis prisipažįsta patyręs daug liūdnų istorijų – nuo įsiskolinimų iki artimųjų grasinimų savižudybe.
„Žmonės, kuriems buvau skolingas, skambindavo ir grasindavo sudeginsiantys mano tėvų namus, o man buvo nesvarbu, aš sakiau – deginkit.
Kai vartojau, aplink mane nebuvo žmonių, kurie būtų buvę man nenaudingi. Jei iš žmogaus neturiu galimybės kažko gauti, tai su juo nebendraudavau.
Kai laukėsi žmona, žmonės sakė, kad man negalima turėti vaiko, nes ir jį praloščiau. Jie buvo teisūs. Man nieko švento tuo metu nebuvo. Kai nori lošti, negalvoji. Pasiskolini didelius pinigus ir esi tikras, kad kitą dieną galėsi atiduoti dar daugiau“, – prisimena Romualdas.
Psichiatrinė ligoninė ir sveikimas
Kad yra priklausomas, Romualdas žinojo dar prieš išvykdamas svetur, tačiau tuo metu pagalbos neieškojo. Sveikimo kelią vyras pradėjo tik patekęs į psichiatrinę ligoninę: „Kartą grįžus namo iš kazino pažiūrėti, kuo dar galiu susimokėti, namuose buvusi žmona užrakino duris ir neišleido atgal. Pradėjau šaukti, kad šoksiu iš devinto aukšto. Greitai atvažiavo greitoji, supakavo kaip savižudį. Turbūt nebūčiau iššokęs, per daug save mylėjau. Bet mano elgesys buvo agresyvus ir impulsyvus. Ten pragulėjau parą ar dvi. Supratau, kad čia mano dugnas. Viską permąsčiau ir išsigandau. Mano sveikimas čia ir prasidėjo.“
Nors vyras nėra religingas, prisipažįsta tikintis aukštesniąja jėga: „Negaliu paaiškinti, kaip tiek žmonių įskaudinęs žmogus gali nusipelnyti tokios Dievo malonės.“
***
Tinklalaidės parengtos bendradarbiaujant su priklausomų asmenų bendruomene „Aš esu“, kuriai vadovauja kunigas Kęstutis Dvareckas. Pats išsivadavęs iš priklausomybės gniaužtų, kunigas įsitikinęs, kad tik savipagalba gali padėti atrakinti naujo gyvenimo duris. Bendruomenėje „Aš esu“ nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų ar azartinių lošimų. Per visą gyvavimo laikotarpį bendruomenė padėjo rasti viltį ir žengti pirmuosius sveikimo žingsnius daugiau nei keliems šimtams žmonių. Dauguma jų sėkmingai grįžo į visuomenę, susirado darbą, sukūrė šeimas, augina vaikus.
Bendruomenė „Aš esu“ atvira visiems paliestiems priklausomybės ligų ir ieškantiems pagalbos.
Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“
Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius
El. paštas: info@asesubendruomene.lt
Straipnis paimtas iš Bernardinai.lt