Šių metų pradžios politiniai įvykiai primena posakį, kad ši žemelė – tai ašarų pakalnė. Dar visai neseniai verkė sostinėje susirinkę ūkininkai, o vos jiems spėjus nusišluostyti akis raudoti ėmė žiniasklaidos ir lošimų verslo atstovai.
Viskas prasidėjo, kai vienas žmogus kazino pralošė milijonus. Įvykis nebūtų pernelyg nuskambėjęs, jei milijonai nebūtų priklausę nacionalinio stadiono projekto valdytojui – fondui „BaltCap“. Todėl tai tapo aktualija, o valdžia vėl ėmė svarstyti apie visišką lošimų reklamos uždraudimą. Ir iškart pasipylė ašarų upeliai.
Teigiamų pokyčių be ašarų nebūna
Tiesą sakant, tokia įvykių eiga – nieko naujo. Tai klasikinis procesas, kuriame susiduria visuomenės ir lobistų ginami pavienių verslų interesai. Prieš didinant alkoholio ir tabako akcizą bei ribojant alkoholio reklamos ir pardavimo laiką, verkė gamintojai ir prekybininkai. Prieš uždraudžiant kailinių žvėrelių fermas, verkė jų augintojai.
Bet kokie teigiami pokyčiai kažkam yra nepatogūs ar potencialiai nuostolingi. Tuomet status quo išsaugoti siekianti grupė paleidžia į viešąją erdvę apokalipsės raitelius primenančius argumentus, esą pokyčiai pakenks mums visiems. Bandoma išpūsti problemos mastą ir taip sustabdyti ar bent sušvelninti pokyčius. Tad kokie jie, tie nuvalkioti ir vis pasikartojantys apokalipsės raiteliai, ir kodėl jie neatlaiko kritikos?
„Dabar pagalvokime apie tuos, kurie bando suvaldyti savo priklausomybę. Tokiam žmogui verčiau nesidomėti sportu ir nežiūrėti jokių futbolo ir krepšinio čempionatų ar LKL rungtynių. Kitaip visur į akis lenda lošimų organizatorių logotipai. Tarsi nuo alkoholio priklausomam žmogui vis būtų siūloma išgerti.”
Šešėlis
Klasikinis ir per visus nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius jojantis raitelis – šešėlis. Dar nuo tų laikų, kai mano vaikystėje per televiziją buvo rodomas seksualus žinomo gamintojo kaubojus. Kas kartą valdžiai svarstant tabako ir alkoholio reklamos ribojimus ar draudimą, lobistų ir žiniasklaidos atstovų tandemas choru skanduodavo: „Ribojimai neduos norimos naudos, žmonės vis tiek rūkys ir gers, padidės cigarečių kontrabanda, žmonės virs naminę, išaugs šešėlis.“
To paties seno kuino dabar griebiasi ir lošimų verslo atstovai. „Visų pirma pažabokite šešėlį ir nelegalius lošimus, – sako jie. – Jeigu nesusitvarkome su šešėliu, tai, ką uždraudžiame, iškeliauja į kitas valstybes.“ Kažkur girdėta, tiesa?
Labai neblogas ėjimas. Jeigu jis pasiteisintų, valdžia ne tik paliktų juos ramybėje, bet dar ir padėtų susidoroti su nelegaliais konkurentais. Remdamiesi šiuo argumentu, lošimų verslo atstovai pasirodo kaip socialiai atsakingi ir norintys prisidėti prie problemų sprendimo. Tačiau tai tik fasadas.
Pasižiūrėjus oficialią statistiką matyti, kad pastaruosius dešimt metų neapskaitytos ekonomikos dalis nuo BVP kasmet nežymiai traukiasi. Taip, šešėlis egzistuoja, bet ir priėmus visuomenės sveikatai svarbius sprendimus (nuo 2018 m. visiškai uždraudus alkoholinių gėrimų reklamą), ekonominė apokalipsė neįvyko.
Draudimai problemos neišspręs
Kitas raitas argumentas – „nuoširdus“ susirūpinimas, kad reklamos ar pardavimo ribojimai neišspręs priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų ar lošimų problemos. „Pradedame ne nuo to galo, reikia užsiimti prevencija, kalbėtis su vaikais, kurti socialines reklamas“, – pasigirsta balsai.
Akivaizdu, kad draudimai ir ribojimai tikrai nėra visuomenės problemų panacėja. Taip pat tiesa, kad reikia ir gretutinių priemonių, kultūros pokyčių, prevencijos, švietimo. Tačiau draudimai turi savo vaidmenį ir prasmę. Vėlgi, oficialios statistikos duomenimis, alkoholio vartojimas Lietuvoje mažėja. Šias tendencijas patvirtina ir Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento tyrimų duomenys. Lyginant su 2016 m., 2021-aisiais sumažėjo dalis gyventojų, kurie kiekvieną savaitę nesaikingai vartojo alkoholį (2016 m. – 9,9 proc., 2021 m. – 7,1 proc.). Situacijos gerėjimas koreliuoja su vis griežtesnėmis kontrolės priemonėmis – reklamos draudimu, prekybos laiko ribojimu.
Be to, pats suinteresuotų verslų sujudimas Seimui svarstant uždrausti reklamą liudija, koks galingas įrankis ji yra. Juk akivaizdu, kad pelningi verslai nešvaistytų savo milijonų jokios naudos neduodančiai reklamai. Užpernai lošimų bendrovės reklamai išleido beveik 12 mln. eurų, o pernai – apie devynis milijonus. Jeigu pasisakymai, kad reklamos draudimas nebus efektyvus, būtų tiesa, tai lošimų organizatoriai išliktų ramūs ir dar padėkotų Seimui, kad šis „padėjo jiems išvengti pinigų švaistymo“. Tačiau taip nėra. Kiekvienas iš patirties žinome tai, ką patvirtina verslo veiksmai ir moksliniai tyrimai – reklama daro poveikį. Kitaip jos nemirgėtų socialiniuose tinkluose, nekabėtų autobusų stotelėse, neterštų stendais autostrados pakelių ir nebūtų privalomos peržiūrėti prieš įsijungiant kokią nors laidą internete.
Dabar pagalvokime apie tuos, kurie bando suvaldyti savo priklausomybę. Tokiam žmogui verčiau nesidomėti sportu ir nežiūrėti jokių futbolo ir krepšinio čempionatų ar LKL rungtynių. Kitaip visur į akis lenda lošimų organizatorių logotipai. Tarsi nuo alkoholio priklausomam žmogui vis būtų siūloma išgerti. Sakote, tai ne reklama, o tik informacija? Baikit, nemanau. Juk žinome, kaip veikia mūsų smegenys. Užtenka ir nedidelio dirgiklio, kuris aktyvintų atitinkamus smegenų centrus. Pamačius dailų torčiuką, visai nereikia, kad kas nors tartų jam panegiriką, išvardintų ingredientus – burnoje ir taip jau susikaupė seilės. Panašiai ir priklausomam žmogui priminimas apie lošimus savaime kelia asociacijas ir sužadina troškimą.
Žlugs verslai (ir, o siaube, laisva žiniasklaida!)
Dar vienas vis atjojantis apokalipsės raitelis – gąsdinimai dėl netrukus žlugsiančių verslų. Kai buvo ruošiamasi riboti alkoholio pardavimo laiką, tokį argumentą naudojo smulkesni prekybininkai, maitinimo sektoriaus atstovai. O kalbai pasisukus apie tabako, alkoholio ar lošimų reklamos draudimą, sukyla komercinės žiniasklaidos priemonės, kurioms ši reklama yra svarbus pajamų šaltinis.
Prieštarauti draudimams ir kaltinti žlugdymu buvo įprasta dar nuo popierinių laikraščių laikų. Jei netikite, pavartykite archyvuose didžiuosius laikraščius, leistus, kai būdavo svarstoma įvesti draudimus. Man asmeniškai teko tą daryti rašant magistrinį darbą apie alkoholio reklamos ribojimus ir žiniasklaidos atsaką. Taigi žiniasklaidos priemonės „žlunga“ jau beveik trisdešimt metų.
Ilgainiui buvo visiškai uždrausta tabako ir alkoholio reklama, o laisva komercinė žiniasklaida Lietuvoje sėkmingai tebegyvuoja. Ji tą darys ir galutinai uždraudus lošimų reklamą. Na, bent jau tos žiniasklaidos priemonės, kurios bus užsitarnavusios gerą reputaciją. Tyrimų žurnalistės Birutės Davidonytės pozicija liudija, kad save gerbiantys srities atstovai nebijo likti be darbo.
Liūdniausia šios istorijos dalis yra tai, kad prisidengiama grėsme žodžio laisvei. Tikras pavojus žodžio laisvei buvo tuomet, kai Sauliaus Skvernelio Vyriausybė 2018 m. panoro atimti iš žurnalistų prieigą prie Registrų centro duomenų. Tuomet nuoširdžiai palaikiau sukilusią žurnalistų bendruomenę. Tačiau dabar, jei ir norima kažką apriboti, tai laisvę pelnytis iš sudaužytų žmonių gyvenimų.
Lošimo organizatorių pelnus ir lėšas reklamai sudaro ne tik nekalti statymai pramogai, bet ir priklausomų žmonių pralošti atlyginimai, būstai, šeimų įsiskolinimai. Prasidėjus karui Ukrainoje, visuomenė ėmė reikalauti iš verslų socialinės atsakomybės. Daugelis piliečių pradėjo nebepirkti su Rusija kaip nors susijusių įmonių produkcijos, nors tos įmonės dirba legaliai, moka valstybei mokesčius. Kartelė buvo pakelta aukščiau. Norėtųsi, kad panašiai ir žiniasklaidos priemonės pakeltų sau kartelę ir parodytų vertybinį stuburą. O jeigu to nepadarys, kad tai padarytų visuomenė.
Reziumuojant norisi pridėti, kad visais tais nuvalkiotais apokalipsės raiteliais netiki nei pačios suinteresuotos grupės, nei politikai. Tai tik sudaro bendrą informacinį triukšmą ir leidžia politikams rimtais veidais argumentuoti savo sprendimus. Viską galiausiai lems tai, kokia dalis Seimo narių bus atsparūs lobistų įtakai, o kiek jų, pasidavę spaudimui arba dėl neoficialių susitarimų, atstovaus verslams. Visgi, jeigu valdžia dėl vienos ar kitos grupės ašarų atšauktų kiekvieną priimtą sprendimą, mes, kaip valstybė, niekur nepajudėtume iš vietos.
Straipnis paimtas iš Bernardinai.lt