„Jei probleminis lošėjas turi galimybę prieiti prie pinigų, jis gali pralošti nors ir svetimą milijardą“, – LRT.lt interviu davęs Lošimų priežiūros tarnybos psichologas Olegas Mackevičius teigia, kad priklausomybė nuo azartinių žaidimų yra stipresnė nei nuo narkotikų, o įklimpę žmonės neretai gyvenimą baigia savižudybe: „Probleminis lošėjas jaučia didelį dvasinį skausmą ir būti racionaliam jam labai sunku. Vienas lošėjas net melavo, kad renka pinigus gyvos ir sveikos mamos laidotuvėms.“
– Paaiškėjus, kad Šarūnas Stepukonis galėjo pralošti daugiau nei 20 mln. Eur pasisavintų „BaltCap“ lėšų, visuomenei kilo klausimas: „Kaip galima pralošti tokią didelę sumą?“ Ar jums, kaip priklausomybių specialistui, irgi kyla toks klausimas?
– Nekyla. Per keturiolika darbo metų su lošimų problemomis mačiau daugybę atvejų. Turėjau pacientą, kuris pralošė pusantro milijono eurų. JAV istorijoje buvo lošėjų, kurie milijoninius koncernus pralošė.
Jei probleminis lošėjas turi galimybę prieiti prie pinigų, nebūtinai savų, lošimo metu naudos viską, kas po ranka. Jis gali pralošti bet kokią sumą, nors ir milijardą. Sustoja lošti tik tada, kai neturi iš kur paimti pinigų.
Jeigu paaiškės, kad Stepukonis iš tiesų pralošė tuos milijonus, tai greičiausiai neįvyko per trumpą laiką, priklausomybė galėjo būti anksčiau. Lošimai vyko ne vienus metus. Sumos greičiausiai didėjo palaipsniui.
– Pralošta milžiniška pinigų suma nesustabdo žmogaus?
– Tikrai ne. Kompulsyvumas verčia lošti toliau. Žmonės lošimams paima pinigus iš būsto paskolos ir viską pralošia.
Reikia suprasti, kad nuo azartinių žaidimų priklausomam žmogui lošimo metu prislopsta sąmonė, poreikis pasitenkinti yra labai didelis ir žmogus nebesustoja.
Dažnai toks žmogus skolinasi iš visų, kurie tik pasitaiko jo kelyje, meluoja. Vienas lošėjas net melavo, kad renka pinigus gyvos ir sveikos mamos laidotuvėms.
Tik nereikia galvoti, kad probleminis lošėjas yra blogas žmogus. Jis tiesiog serga šlykščia priklausomybe. Jam reikia gydytis.
– Ar sergantys šia priklausomybe dažnai sako: „Aš tik atsilošiu ir sustosiu“?
– Tikrai taip. Turėjau atvejį, kai žmogus išlošė pakankamai didelę sumą, bet nesustojo. Atvirkščiai – užstrigo lošimo namuose trims paroms ir dar ėmė kreditus, nes išloštą sumą pralošė. Deja, pralošė ir pasiskolintus pinigus.
Beveik visi lošėjai yra patyrę laimėjimų ir visai nemažų. Jie įsikala į galvą: „Aš galiu ir vėl apgauti sistemą.“ Galios poreikis, ypač jeigu žmogus dar ir narcisistinė asmenybė, verčia toliau lošti.
Lošimo metu neveikia priklausomo žmogaus kontrolės mechanizmas.
– Kodėl daug išlošęs žmogus nepasiima sumos ir nepalieka kazino?
– Todėl, kad jį veikia ne išlošta pinigų suma, o trauka. Jį traukia emocinės būsenos, kurias jis patiria lošdamas. Tai ne racionalaus proto dalykai.
Būna, kad žmogus išlošia tūkstantinę sumą ir tą dieną nustoja žaisti. Grąžina skolas, bet kitą dieną vėl grįžta: „Šį kartą tik 100 Eur pralošiu.“ Vėl viskas užsisuka iš naujo.
– Bet kaip sveiku protu galima pavogti tokią pinigų sumą ir ją pralošti. Nejaugi žinojimas, baimė, kad už tai laukia atsakomybė, nesustabdo žmogaus?
– Reikia suprasti, kad sergant šia priklausomybe pakinta žmogaus mąstymas ir sąžinė. Žmogus negalvoja, kad jis vagia pinigus, jis net nevartoja tokio žodžio. Jis sako: „Aš pasiskolinsiu pinigų, o kadangi būtinai išlošiu, aš juos grąžinsiu ir niekas net nepamatys. Viskas su mano morale yra gerai.“
Vagystės tarp lošiančiųjų vyksta dažnai, ypač artimoje aplinkoje. Ir kuo daugiau pinigų žmogus pavagia ir pralošia, tuo daugiau jų reikia siekiant atsilošti. Žmogų lydi begalinė baimė, panika, kad apvogtasis sužinos, o protas pasiūlo patį greičiausią būdą gauti pinigų – nueiti į kazino ir atsilošti. Palaipsniui didėja praloštos sumos, o žmogus vis labiau klimpsta.
– Kas dedasi probleminio lošėjo galvoje?
– Azartiniai žaidimai jam sukelia pasitenkinimo jausmą, laimės hormono išsiskyrimą. Kaip skambėtų parodoksaliai, tikrasis tikslas lošiant yra ne pinigai, o pasitenkinimas, dopamino išsiskyrimas. Sąmoningai žmogus to nesupranta. Jam atrodo, kad jis eina lošti tam, kad išspręstų finansinę problemą, nes kažkada jis laimėjo.
Laimėjimas tokiam žmogui labai svarbus, nes jis jau patyrė tą jausmą ir gyvena šia iliuzija. Jis nuoširdžiai tiki, kad anksčiau ar vėliau laimės. Pralaimėjimai šiuo atveju mažiau pastebimi, nei vienas kažkada įvykęs laimėjimas.
Reikia pabrėžti, kad lošimo metu tokių žmonių net būsena pakinta. Jie patys apie tai pasakoja: „Tarsi sapne buvau, ne viską pamenu.“
– Vienas probleminis lošėjas sakė: „Kaip jauti troškulį ar nori valgyti, taip fiziškai man norėjosi ir lošti.“ Ar ši priklausomybė iš tiesų tokia pražūtinga ir stipri?
– Taip. Mes kalbame apie impulsų kontrolės sutrikimą: „Aš jaučiu begalinę trauką ir stengiuosi patenkinti savo poreikius.“ Sergantys žmonės iš tiesų gali jausti ne tik nerimą, jaudulį, bet ir psichosomatinius simptomus.
Deja, bet neretai šią priklausomybę turintys žmonės savo gyvenimą baigia savižudybe.
– Ar ji laikoma sunkiau pagydoma nei priklausomybė nuo alkoholio ar net narkotikų?
– Taip, nes lošimo atveju nėra jokios išorinės medžiagos, kuri veikia organizmą, nėra intoksikacijos. Lošėjo neaplanko baimė, kaip, pvz., alkoholiko, kad jeigu vartosiu toliau – numirsiu.
Turėjau klientą, kuris pasakojo: „Kai buvau priklausomas nuo heroino, gerokai lengviau pavyko jo atsisakyti nei lošimų. Jie manęs nepaleidžia. Nes iš principo nėra ką mesti.“
Kol žmogus nesupras, kad jam reikia pagalbos ir nepradės aiškintis, kodėl jis lošia, ką jis iš to gauna, tol jis nesustos.
– Ar skiriasi priklausomybė nuo kazino ir, pavyzdžiui, momentinių loterijos bilietų pirkimo?
– Mechanizmas labai panašus. Tai nuolatinis noras kartoti tą patį veiksmą ir patirti malonumą. Nėra mažiau pavojingų lošimo rūšių, įsitraukimas labai vienodas. Skiriasi tik praloštų sumų dydis.
– Žmonės, kurie neturi šios priklausomybės, dažnai nesupranta. Jie sako: „Tai neik į kazino ir problemos išsispręs.“
– Čia panašiai, kaip pasakyti alkoholikui: „Tu nebegerk.“
Reikia suprasti, kad žmogus jaučia didelį dvasinį skausmą ir būti racionaliam jam labai sunku. Dažniausiai lošiantysis turi daug neapykantos sau, kančios. Po pralošimo jis nekenčia savęs, nekenčia lošimų. Kartais tokios energijos pakanka, kad žmogus neloštų mėnesį ar net pusmetį. Tada jis galvoja, kad išbrido iš priklausomybės. Gynybos mechanizmai atsileidžia ir įvyksta atkrytis. Jis vėl jau sėdi kazino.
– Ar visi žmonės rizikuoja įklimpti, jei peržengs lošimo namų slenkstį?
– Tikrai ne visi. Priklauso nuo to, kam žmogui reikalingas lošimo procesas. Ką jis iš to gauna? Vienam tai gali būti visai neįdomu, o kitas jau po pirmo apsilankymo lošimo namuose užsikabins. Labai daug faktorių lemia.
Gydžiau labai daug skirtingų lošėjų iš įvairių socialinių grupių. Bet galiu pasakyti, kad visi jie nėra kažkokie kvailiai. Visi galėjo susikurti neblogą materialinę padėtį. Lošimas nekoreliuoja su protingumu. Tai kyla iš vidinio poreikio.
Tapti probleminiais lošėjais labiau rizikuoja žmonės, kurie jaučia emocinę tuštumą, o lošimas greitai užpildo ją ir žmogus pasijunta laimingas. Lošimas žmogui suteikia tai, ko realiame gyvenime jam trūksta. Kai kurie lošėjai atvirai sako: „Na ir kas, aš bent kazino pasijuntu laimingas.“
Deja, bet lošimas ilgainiui tą nelaimingumą tik padidina. Su juo labai sunku išbūti, todėl žmogus vėl ir vėl grįžta prie lošimo.
Lošimams įtaką daro ir paties žmogaus charakteris, tai, kaip jis įsitraukia į žaidimus, ar turi polinkį rizikuoti, varžytis ir pan. Pastebėta, kad, pavyzdžiui, sportininkai, palyginti su nesportuojančiais žmonėmis, turi didesnę įsitraukimo į azartinius lošimus riziką. Todėl vieno atsakymo nėra – susideda visa puokštė, kodėl žmonės įninka į lošimus.
Taip pat, kuo jaunesnis amžius, tuo didesnė tikimybė įsitraukti. Ypač tai liečia nepilnamečius.
– Ką jums atsako lošėjai į klausimą: „Kodėl jūs lošiate?“
– Atsako: „Reikia atsilošti“, nors žmogus uždirba apie 5 tūkst. eurų per mėnesį. Paklausiu, kodėl jis negali užsidirbti tos sumos, jis atsako: „Įsivaizduoji, kiek aš savo pinigų palikau lošimo namuose. Aš turiu atsiimti.“
Sergantys žmonės neretai galvoja, kad kazino yra tarsi koks bankas, kuriame guli jų pinigai.
– Bet tai iliuzija. Jie nesuvokia, kad gavo lošimo paslaugą už pinigus. Kaip kad už koncertą susimokame?
– Atvirkščiai, jie sako: „Lošimo namai mane išnaudojo, apgavo, neleido laimėti.“
Atslūgus pykčiui, jie ir vėl eina atsilošti, „apgauti sistemą“.
Priklausomi žmonės nesupranta, kad neįmanoma aplošti sistemos. Azartiniuose lošimuose nei žinios, nei įgūdžiai, nei gebėjimai žaisti nepadidina tikimybės išlošti. Tai – tik atsitiktinumas.
Lošimas nėra proto dalykas, tačiau žmonės nenori sau to pripažinti. Jie galvoja, kad išlošimas priklauso nuo jų.
Lošiantys neretai susikuria strategijas, kurios neva tai padės laimėti. Esu bendravęs su muzikantu, kuris žaidimų automato mygtuku mušė specialų ritmą ir nuoširdžiai tikėjo, kad tai padeda laimėti.
– Ar priklausomybę nuo lošimų lydi ir kitos psichologinės problemos?
– Lošiantiesiems neretai diagnozuojamas nerimo sutrikimas, depresija, nemiga.
Po pralošimo žmogus gali pradėti intensyviau vartoti psichoaktyvias medžiagas, nes tokiu būdu siekia numalšinti jį apėmusį siaubą, nerimą.
– Skolos, griūvantys santykiai, žmonės, kurie maldauja sustoti. Nejaugi žmogus pats nesupranta, kad įklimpo?
– Žmogui pripažinti, kad yra silpnas, negalintis kontroliuoti savęs yra sunku. Ypač vyrams, kurie linkę patys problemas spręsti ir verkti tyliai, kai niekas nemato.
Jie dažnai galvoja, kad tai nėra liga, nes jie juk save kontroliuoja. Galvoja, kad gali nebelošti.
– Kada yra pasiekiamas vadinamasis dugnas?
– Dažniausiai tada, kai žmogus pralošia šeimos turtą ir įvyksta akistata su artimaisiais. Jeigu žmogus priima faktą, kad toliau taip gyventi nebegali, specialistai tai vadina dugno pasiekimu. Vieni jį pasiekia greičiau, kiti vėliau. Tiesą sakant, ne visų tas dugnas tvirtas. Vienas pažįstamas lošiantysis jį vadina vafliniu dugnu, kuris vis pralūžta.
Šiuo atveju svarbiausia priimti pagalbą. Tada prasideda kelias sveikimo link.
– Ar į lošimus įklimpęs žmogus slepia savo priklausomybę?
– Pačioje pradžioje dažniausiai ne. Vėliau žmogus pradeda meluoti. Ir ne tik kitiems, bet ir sau pačiam: „Negali būti, kad aš įklimpau.“
Artimiausias priklausomybės draugas yra melas.
– Ar pačiam, be psichoterapeutų pagalbos, galima pasveikti nuo lošimų priklausomybės?
– Būsiu atviras, tokių atvejų, kai žmogus savarankiškai sustojo lošti, žinau tik vieną. Bet ir šis žmogus turėjo artimąjį, kuris jį motyvavo, palaikė. Mano žiniomis, jis nelošia šešerius metus, kol kas. Taip sakau, nes priklausomi nuo lošimų žmonės turi būti kritiški sau ir kas dieną dėti pastangas, kad negrįžtų prie lošimų. Atkryčiai pasitaiko gana dažnai.
Psichoterapijos nauda yra ta, kad mes aiškinamės ir bandome atsakyti, kas privedė prie lošimų, kokios emocijos žmogų verčia lošti.
– Kur geriausia kreiptis ir pradėti gydymą?
– Neretai lošiantieji sako, kad neturi pinigų privačiai psichoterapijai. Aš atsakau, kad terapija visada pigiau nei lošimas.
Kita vertus, efektyvios pagalbos galima gauti ir neatlygintinai, pavyzdžiui, anoniminių lošėjų grupėse. Taip pat priklausomybių centruose vykdomos „Minesotos“ programos.