Andrius – vienas iš tų, kurie puikiai žino priklausomybės lošimams „skonį“. Viskas čia labai paprasta: lošti gena ne tik azartas, bet ir noras lengvai ir greitai praturtėti, tikintis, kad anksčiau ar vėliau sėkmė nusišypsos. Lošimai vaikiną buvo taip įtraukę, kad jis net nesigilino, kiek pralošia. O pralošęs tikrai nemažai. Nenori skaičiuoti, tik spėja, kad išeitų naujas geros markės automobilis, jei ne dar kas geresnio.
Bet jau daugiau nei metus Andrius gyvena kitu ritmu. Pats užpildė ir nusiuntė prašymą Lošimų priežiūros tarnybai prie Finansų ministerijos, kad nebūtų įleidžiamas į lošimo namus. Vieneri metai be lošimų jau praėjo, pasaulis nesugriuvo, tad Andrius tikisi, kad lošimų „abstinencija“ negresia.
Kas padėjo, jog po gero dešimtmečio jaunas vyras sugrįžo į sveiką protą, detalizuoti noro nėra. Tikėtina, kad jau netoli buvo „liepto galas“.
Dabar Andrius pats stebisi, koks buvo nevykėlis, kad apie šio pavojingo potraukio padarinius nesusimąstė anksčiau. Ir įspėja kitus: šitame „versle“ stebuklų tikėtis neverta. Todėl didžiausias laimėjimas, jo įsitikinimu – nebelošti.
Andriau, kada susidomėjai lošimais ir kuo jie tave „užkabliavo“?
Tai buvo seniai, kai dar mokiausi gimnazijoje. Mokykloje per pertraukas su klasiokais kartais pažaisdavome „durnių“. Kažkas pasiūlė pabandyti iš pinigų. Visi tam pritarė, tuo labiau, kad buvome jau pusbachūriai, kišenpinigų turėjome. Dabar tiksliai nepamenu, lyg po dešimt litų paskyrėme tam lošimui, bet niekada nepamiršiu, kad tas pirmasis kartas man atnešė sėkmę. Viduje kilo žodžiais nenusakomas pasitenkinimas. Įtikėjau, kad esu gimęs po laiminga žvaigžde, kad visur sekasi, tai turi sektis ir kortų žaidimuose. Deja, kiek vėliau žaisdavome iš pinigų, dažniausiai pralošdavau. Bet vietoj to, kad lošimus pamirščiau, įsitraukiau į juos vis stipriau. O gal tai ir suprantama, mat netekus pinigų būdavo prasta nuotaika, norėjosi greičiau juos ar bent dalį susigrąžinti.
Kai po gimnazijos įstojau į universitetą, atsirado daug kitų reikalų, tad kurį laiką šį pomėgį buvau primiršęs.
O kada ir nuo ko prasidėjo antrasis lošimų „sezonas“?
Studentui, aišku, fanieros (pinigų – V. D.) visada trūksta, nes tėvai per daug nelepindavo. Jauni žmonės, žinot, nori visko „čia ir dabar“, reikia pramogų, kavinių, reikia ir paneles pavaišinti. Vėl galvoje ėmė suktis mintys apie lošimus, tiksliau – apie galimybę „pasidaryti“ lengvų, greitų pinigų. Tiesą sakant, kankino dvejopos mintys: supratau, kad praturtėti iš lošimų nėra garantijų, bet kartu save įtikinėjau, kad man, būtent man, turi pasisekti. Nes nuo mažens sekasi!
Kartą nusipirkau gal 20 momentinių loterijos bilietų. Visi tušti. Paskaudėjo širdį, bet kur dingsi… Po kurio laiko vėl surizikavau – gal šį kartą pavyks? Deja. Vėliau pabandžiau sėkmę per televiziją transliuojamame žaidime. Turėjau 5 bilietus, irgi nieko. Na, gal kitą kartą pasiseks? Tų kitų kartų buvo ne vienas ir ne du, ir visada – pinigai į balą. O sykį susapnavau, kad TV loterijoje laimėjau automobilį. Vėl prisipirkau bilietų, ir jau pradėjau galvoti, kad taip ir įvyks, iš Vilniaus grįšiu su mašina (juokiasi – V. D.). Deja. Bet vietoj to, kad baigčiau su šitu dalyku, vis nepraradau vilties. Ypač kai pamatydavau, kad kiti išlošia – tas labai „užkabliuoja“. Taip ir gyvenau.
Kažkada kažkuriame portale perskaičiau straipsnį apie vieną žinomą lietuvį, kuris gyrėsi praturtėjęs lošdamas pokerį. Iškart ėmiau gilintis, koks tai žaidimas, kokios taisyklės ir, svarbiausia, kokios galimybės laimėti. Nusipirkau knygą apie pokerį, ją perskaičiau kelis kartus. Ir jau įsivaizdavau, kad esu labai protingas, daug žinau. Prisijungiau prie kauniečių grupės, kuri vienoje ramioje vietoje organizuodavo pokerio turnyrus. Jei kokį kartą laimėdavau, tai daug dažniau prapildavau. Tas prakeiktas azartas… Didelių sumų nestatydavome – nors tas gerai. Per vakarą prarasdavau iki 50 eurų. Aišku, dar kainuodavo alus, užkandžiai, nes kiekvienas atsinešdavome savo.
Žaidimų automatai, kazino, kompiuteriniai žaidimai, kuriuose taip pat galima išlošti, neviliojo?
Viliojo, bet viduje buvo neramu. Daug neaiškumų, kaip ten kas. Pirmąsyk nuėjau į kazino būdamas gal kokių 22 metų, kai dar studijavau paskutiniajame bakalauro kurse. Vakarais uždarbiaudavau, tai pinigų turėjau. Nelankė ten manęs didelė sėkmė: kažkiek išlošiu, tiek pat ar dar daugiau pralošiu… Bet vietoj to, kad atsikvošėčiau, ypač pralošęs, pajausdavau baisų norą nuostolius pasidengti, kuo greičiau kompensuoti. Atgausiu, galvodavau, bent kiek praradau, ir viskas, baigta. Nė velnio. Ypač daug nukentėdavau, kai iš pykčio, kad ir vėl nepasisekė, išgerdavau. Tada jau Dieve padėk… Atrodydavo, lyg kas stumtų – žūtbūt turiu žaisti, kol pasiseks. Turiu laimėti. Ir smegau gilyn.
Dabar galiu ir kitiems pasakyti: jokiu būdu, nuėjus į kazino, nereikia išgėrinėti. Neblaivus lošėjas (bent toks būdavau aš – išgerdavau, nes nervindavausi, kad nelaimėjau) pameta protą ir sveiką mąstymą. Dingsta baimė rizikuoti. Apima netramdomas azartas. Ir visada prarandama dar daugiau. Kitą dieną, jau išsiblaivęs, pykdavau ant savęs, kam toks durnius buvau, laiku nesustojau.
Ar tėvai žinojo apie šį tavo pomėgį? Ar įspėjo, kad tai pražūtinga? Juk čia priklausomybė.
Aišku, kad nežinojo. Ir nieko nenujautė. O kam pasakoti? Kad nervintųsi? Pralošinėdavau savo pinigus, be to, vėliau jau studijavau užsienyje, kur studentams sudarytos visos sąlygos ir paskaitas lankyti, ir dirbti, tai pinigų visada turėdavau. O kai pinigų turi, norisi turėti dar daugiau, poreikiai auga… Ne ištisai, ne kasdien, bet palošdavau. Kad ir į minusą. Patiko pats procesas, buvo įdomu. Svajodavau, kad sukaupsiu lošimų patirties, būsiu gudresnis, va tada tai jau… Ir, aišku, neapleido viltis, kad turi pasisekti. O kad tai pavojinga, kad veda į priklausomybę, kad galima žiauriai prasilošti ir susigadinti gyvenimą ne tik sau, bet ir aplinkui esantiems, nebuvo nė minties.
Kai po studijų užsienyje grįžai į Lietuvą, vėl prisiminei pokerį?
Įsivaizdavau, kad pokeris – kitoks lošimas nei kazino. Jei kazino, kaip savo kailiu patyriau, yra gryna loterija, na, išskyrus gal „BlackJack“ žaidimą, tai pokeris lyg ir turi sistemą: reikia skaičiuoti, mąstyti, strateguoti.
Užsirašiau į pokerio mokyklą, lankiausi organizuojamuose mokymuose. Aišku, mokymai kainavo ne tiek ir mažai, bet dalyvaudavome turnyruose, kur sėkmės atveju pusę sumos gaudavo laimėtojas, o kitą pusę reikėdavo atiduoti mokyklos savininkui (tokia buvo pasirašyta sutartis). Būdavo visko – tai išlošdavau kažkiek, tai pralošdavau. Aišku, jei pralošdavau, nuostoliai guldavo ant pralošusiojo pečių. Bet, pasikartosiu, nepraradau vilties, kad ateis ta diena, kai laimėsiu solidžią sumą.
Dar didesnis azartas apėmė sužinojus, kad vienas lietuvis, žaisdamas pokerį, išlošė arti pusės milijono. Jis privalėjo ta suma pasidalinti, bet sutartį sulaužė: su visais pinigais dingo į užsienį. Aš jį suprantu: kai žinai, kiek laimėjai, ir turi pora šimtų tūkstančių kažkam atiduoti, labai apmaudu… Policijoje buvo pradėtas tyrimas dėl sutarties sąlygų nesilaikymo, tik nežinau, kuo viskas baigėsi. Apie šią istoriją rašė ne vienas žiniasklaidos portalas.
Tai va tokie sėkmės atvejai žmogų, žinokit, labai užveda. Atrodo, daug apie pokerį žinau, moku strateguoti, turiu laimėti ir aš. Bet pasigirti nebuvo kuo, o ir tie nesibaigiantys turnyrai labai vargino. Kodėl vargino? Nes būtent dėl jų reikėdavo gyventi kitu režimu: dieną miegu, o naktį žaidžiu. Pokerio mokyklai reikėjo jaunų žmonių, laisvų, be šeimos, nes tokie galės žaisti naktimis. Kodėl naktimis? Nes tokiu metu jungiasi žaisti daugiausia prasti žaidėjai, tuo tarpu dieną Europos laiko juostose žaidžia patyrę pokeristai, o tokie mokyklai nenaudingi. Žaidžiant naktį, daugiau galimybių rungtis su prasto lygio žaidėjais iš kito pasaulio pusrutulio, todėl didesni šansai daugiau išlošti, tiksliau – mokyklai uždirbti.
Pajutau, kad „naktinė pamaina“ man smarkiai kerta per sveikatą, nervus. Nusprendžiau su tuo baigti.
Kaip dabar vertini pokerį? Ar įmanoma sustrateguoti, kad pavyktų išlošti, ar tai irgi tik eilinė loterija?
Manau, kad nieko čia per daug nepristrateguosi. Pasiseks – laimėsi, nepasiseks – prarasi. Ir tą teigiu iš savo patirties. Žaidžiant mažų įpirkų turnyrus, didesnė sėkmės tikimybė, nes „žuveliokai“ (tai yra pradedantieji, dar nemokantys žaisti – V. D.) daro beleką, o didesnėse įpirkose tokių dalykų – kai žaidžia mažai patyrę – pasitaiko daug rečiau. Žaidžiant ilgai, pavyzdžiui, 5 metus, gal ir įmanoma iš to išspausti pelno, bet žaidėjas turi būti žiauriai profesionalus.
Jau apie metus nesilankai lošimo namuose. Kas padėjo pasakyti sau „stop, gana“? Juk azartas neišnyko, noras lošti nedingo?
Ką čia slėpti – parašiau prašymą, kad neįleistų į lošimo namus. Užblokavo mane. Kai žinau, kad nepateksiu, ir negalvoju apie tai. Bet meluočiau, jei sakyčiau, kad lošimai nebedomina. Seku, skaitau, turiu pažįstamų, kurie vis dar lošia, įdomu, kaip kuriam sekasi ar nesiseka. Pats irgi kartais palošiu, pastatydamas kelis eurus, pavyzdžiui, kai žaidžia „Žalgiris“ ar vyksta kovos menų turnyrai. Kad būtų įdomiau žiūrėti varžybų transliaciją. Ar pavyksta laimėti? Kartais laimiu, kartais prarandu. Bet tai smulkmena, palyginti su tuo, kokie nuostoliai būdavo anksčiau.
Tai vis dėlto – kas privertė atsibusti, susivokti, kad laikas sustoti?
Nenoriu apie tai kalbėti. Pasakysiu tik tiek: geriau į šitą š… nesivelti išvis. Na, nebent kada ne kada, retkarčiais, papramogauti su draugų kompanija. Pavyzdžiui, pažaisti kokį „BlackJack“, dar vadinamą „21“, kur bent jau yra teoriniai šansai laimėti, nes įmanoma išskaičiuoti galimybę išlošti. Tiesa, tokius žaidėjus lošimo namai greitai išmeta, įtraukia į nepageidaujamų lankytojų sąrašą… Visa kita – tik paprasčiausia loterija. O jei žmogus yra azartiško būdo, mėgstantis rizikuoti – juo labiau pavojinga gundytis lošimais. Ir ypač, kaip jau sakiau, nereikėtų lošti esant neblaiviems. Nes kai esi išgėręs, sprendimus priimi vadovaudamasis emocijomis, ne logika. Tai gali baigtis tragedija: prasidės skolinimaisi, melas, apgavystės, sveikatos problemos, kas gali privesti ir prie savižudybės. Todėl jei jau matote, kad neina susilaikyti, nieko nelaukę blokuokite patekimą į lošimo namus. Bet čia, aišku, to turi norėti pats žmogus. Jei nenorės, niekas jo neprivers to padaryti.
Pabandykime prieiti prie išvados: lošimai yra blogis, bet tik nuo paties žmogaus priklauso, ar jis šio blogio atsikratys?
Deja, taip. Todėl ir sakau, kad didžiausias lošėjo laimėjimas – nebelošti.
Keletą klausimų uždavėme Lošimų priežiūros tarnybai prie LR Finansų ministerijos. Į juos atsakė psichologė, vyr. specialistė (konsultantė) Gabrielė Glušauskaitė ir skyriaus vedėjas Arnoldas Dilba.
Nuo 2017 metų asmuo gali savanoriškai apriboti savo galimybes lošti – jam tereikia pateikti prašymą Lošimų priežiūros tarnybai. Kiek asmenų per visą šį laikotarpį pateikė tokius prašymus?
2017 metais įdiegus tokį registrą, iš viso gauta 91 513 prašymų apriboti galimybę lošti. 2026 metų balandžio 30 d. duomenimis, galiojančių unikalių prašymų buvo 21 403 (tiek žmonių šiai dienai Lietuvoje nusprendė apriboti savo prieigą prie lošimų). Jei 2017 metais vidutiniškai sulaukdavome 11 prašymų per dieną, 2021 metais – 20 prašymų, 2024 metais gavome po 45 prašymus, tai 2026 metais šis skaičius siekia apie 55 prašymus per dieną.
Straipsnis paimtas iš kasvyksta.lt