„Nemažai lošiančiųjų turi labai aukštą savižudybės riziką, nes žmogus išsenka nuo pasekmių ir su jomis nesusitvarkęs priima sprendimą nusižudyti“, – sako psichologas OLEGAS MACKEVIČIUS. Kaip pramoga prasidėjęs pirmasis apsilankymas lošimų punkte piktnaudžiaujant gali sugriauti tiek lošėjo, tiek artimųjų gyvenimus. Milžiniškos skolos, vagystės iš šeimos ir smegenyse vykstantys cheminiai procesai prilygsta psichoaktyviųjų medžiagų vartojimui.
Nugriaudėjus „BaltCap“ buvusio vadovo Šarūno Stepukonio skandalui apie praloštus dešimtis milijonų eurų, visuomenėje ir vėl garsiai kalbama apie opią problemą – azartinius lošimus. Tai viena klastingiausių priklausomybių, viliojanti lengvais pinigais, blizgančiais žaidimų automatais ir visur matomomis reklamomis.
Lošimų priežiūros tarnybos prie LR Finansų ministerijos vyr. specialistas, psichologas O. Mackevičius perspėja, kad net iš pažiūros nekalti žaidimai ar lažybos su draugais gali tapti kelio lošimų priklausomybės link pradžia: „Žaidžiant „Monopolį“ sugalvojamas prizas – surenkame po du eurus, ir laimėtojas pasiima visą banką. Jau vyksta lošimas.“
Azartinių lošimų priklausomybė nepagydoma, su ja susitvarko vos penktadalis, o atkrytis gali laukti net ir po daugelio susilaikymo metų. Nepaisant to, psichologas ragina jausti daugiau supratingumo ir ypač reikalingo palaikymo: „Norėtųsi, kad būtume pakantesni, ištiestume ranką pažeistiems visuomenės nariams, kad būtų drąsiau grįžti. Sveikti yra gerokai lengviau, kai žinai, kad kas nors tavęs laukia.“
Apie lošimų žalą kalbama daug, ir puikiai suprantame, koks tai rimtas pavojus. Kodėl vis tiek turime tokią didelę problemą šalyje?
Mes neišsiskiriame iš kitų pasaulio šalių. Moksliniais tyrimais yra teigiama, kad probleminių lošėjų skirtingose valstybėse yra nuo 0,5 iki 3 proc., Estijoje jų skaičius siekia 1,3 proc., Latvijoje, apibendrinus tiek probleminius, tiek patologinius lošėjus – 8 proc., o Lietuvoje 2017 m. duomenimis – 2,5 proc. Kur yra pasiūla ir galimybės lošti, ten atsiras vartotojas. Nesinorėtų dramatizuoti, kad mūsų pozicija labai bloga.
Labai svarbu atminti, kad priklausomybė neatsiranda – ji susiformuoja, todėl pati pradžia visada būna pramoga. Kai kuriems pavyksta išlošti, tada kyla minčių, kad tai geras būdas užsidirbti. Pradeda formuotis netinkamos nuostatos į patį lošimą, ir ilgalaikėje perspektyvoje pralošia visi. Tam nereikia įgūdžių, žinių, ir negali turėti jokios įtakos žaidimui.
Kaip veikia žmogaus psichologija, kad po pirmo laimėjimo norisi bandyti dar kartą? Iš kur atsiranda tas godumo jausmas?
Nėra 100 proc. gyventojų būdinga, kad visi pabandžiusieji įsitrauks į probleminį lošimą, dažnam tai ir lieka pramoga. Bet kai kalbame apie priklausomo tipo asmenybę, kuriai būdingas polinkis į kitokias priklausomybes – alkoholį, psichoaktyviąsias medžiagas, tai suprantama, kad tokie žmonės turės didesnę riziką. Labai svarbus lošiančiųjų amžius. Vyresnis nei 25-erių metų žmogus turi visiškai susiformavusias smegenis: kritinį mąstymą, reguliacijos mechanizmus, yra pajėgus tinkamai įvertinti rizikas. Jaunesniam žmogui įvertinti pavojų nėra paprasta.
Laimėjimai, deja, skatina lošti. Tu tiki, kad lošimas atneša pelną, atsiranda galios poreikis, pasididžiavimas. Laikui bėgant susiformuoja neuroninės jungtys, kurios veda prie apdovanojimo mechanizmo – dopamino, suteikiančio laimės pojūtį. Dauguma lošiančiųjų iš tikrųjų lošia ne dėl to, kad nori laimėti pinigų, o todėl, kad tokiu būdu jaučia pasitenkinimą. Įsitikinimas, jog aš tikrai laimėsiu, yra toks stiprus, kad galimybė pralošti net nesvarstoma. Kai nebėra lošimo kontrolės, žmogus nebegali to mesti. Dažnai sakoma, kad lošiantieji lošia tiek ilgai, kiek tuo metu turi pinigų. Procesas gali trukti net kelias paras be miego, pavalgymo ir atsigėrimo. Kai pralošiama, sąmonė grįžta į kūną, ir susiduriama su pasekmėmis. Žmogus pamato, kad nebėra nieko, ką pasiskolino ar pavogė, todėl grįžta su viltimi atsilošti.
Kalbant apie alkoholį ar chemines medžiagas, kūnas mus riboja ir pasako, kad jei į save įsipilsiu tokį kiekį alkoholio, tai geriausiu atveju neteksiu sąmonės arba įkrisiu į komą, o blogiausiu – numirsiu. O lošimu neapsinuodijama, tik išsiskiria hormonai, kurie sukelia pakilumą: dopaminas, serotoninas, kartais adrenalinas. Dėl to ši problema ir yra sudėtinga.
Vadinasi, lošimo metu smegenyse vyksta tokie pat procesai, kaip ir vartojant psichoaktyviąsias medžiagas?
Tikrai taip, nes lošiant yra suaktyvinami tie patys centrai, kaip ir vartojant kokainą. Tai yra tas pats pakilumo jausmas, tik svaiginantis jį išprovokuoja cheminės medžiagos, o lošimo atveju – elgesys. Vienas iš mokslinių tyrimų teigia, kad net nepriklausomo nuo lošimų žmogaus, sužinojusio, jog už lošimą gaus apdovanojimą, smegenys dar nepradėjus lošti jau išskiria dopaminą, atsiranda intrigos pojūtis. Lošiantiesiems tai yra pagrindinis hormonas, kuris labiausiai traukia. Kai baigi lošti, susiduri su pasekmėmis – organizmas nebeišskiria tiek dopamino, ir nuotaika tampa prislėgta.
Nemažai lošiančiųjų turi labai aukštą savižudybės riziką, nes žmogus išsenka nuo pasekmių ir su jomis nesusitvarkęs priima sprendimą nusižudyti.
Pagal kokius kriterijus galima numatyti, ar žmogus priklauso didesnės rizikos grupei, ar ne?
Kad ir kaip keista, bet vienas iš rizikos faktorių yra lytis – vyrai. Turbūt todėl, kad mes nuo mažumės esame tyrinėtojai, smalsautojai. Nemaža rizika yra tarp sportuojančių asmenų, kadangi jų labai aukšta adrenalino tolerancija. Taip pat amžius, nes nesusiformavę tinkami savireguliacijos mechanizmai, kurie padeda atskirti gera nuo blogo.
Kalbant apie paauglius iki aštuoniolikos metų, pradėjus tokio amžiaus lošti, rizika susiformuoja keturis kartus greičiau nei suaugusiajam. Jaunuoliai negali remtis gyvenimiška patirtimi ir tiki savo visagalybe paauglystėje.
Lošimas – nematoma priklausomybė. Pagal kokius požymius galima suprasti, kad tai yra kompulsyvus lošimas?
Pirmieji požymiai, kuriuos greičiausiai pastebi artimieji, yra finansai. Lošėjai dažniausiai yra vidutines arba aukštesnes pajamas uždirbantys žmonės, nes tai nėra pigi pramoga. Todėl kai žmogus, gaudamas aukštesnes pajamas, netikėtai nustoja jas nešti į namus, sutuoktiniai pastebi, kad kažkas yra ne taip. Taip pat reikėtų susirūpinti, jeigu žmogus pradeda skolintis iš draugų ar aplinkinių, nors to anksčiau niekada nedarydavo. Nereikia iš karto įtarinėti, kad jis turi lošimo problemų, bet reikia išsiaiškinti, kodėl viskas buvo gerai, o dabar pastaruosius pusę metų skolinamasi arba imami greitieji kreditai.
Kita dalis – emociniai pokyčiai. Žmogus dėl lošimų meta sau įprastas veiklas arba neturi pinigų susimokėti už sporto klubo lankymą ir panašiai. Jis tampa dirglesnis, užsidaro, mažiau dalyvauja bendrose veiklose, nėra resursų ir nuotaikos. Pastebėjus tokius ženklus, verta kalbėtis su artimuoju, išreikšti susirūpinimą. Jeigu gaunama žinia, kad taip, aš dalyvauju lošimuose, tuomet iš karto reikia ieškoti sprendimų kartu su psichikos sveikatos specialistu.
Vienas iš simptomų taip pat yra slėpimas. Kaip žmonės sugeba nuslėpti tokią priklausomybę nuo artimiausiųjų?
Melas tampa nuolatiniu lošėjų pakeleiviu. Kai vyksta laimėjimų fazė ir problema tik formuojasi, žmogus gyvena praeities laimėjimais. Jis pats nepastebi savo pralaimėjimų, bet aplinkoje prasideda įtarimai: ar ne per dažnai tu ten lankaisi? Todėl nustojama apie tai kalbėti, reikia slėpti. Užtrunkama darbe, prasideda išvažiavimai savaitgaliais į objektą, nors anksčiau nereikėdavo, komandiruotės ar net kelionės į artimąjį užsienį, siekiant tik palošti. Dažnai slepiami atlyginimai, sakoma, kad darbdavys užlaikė, nesumokėjo, buvo planuota premija, bet jos negavo. Skolinamasi įvairiais atvejais – vienas lošėjas rinko pinigus mamos laidotuvėms, kuri buvo gyva ir sveika.
Mes galime susidaryti nuostatą, kad lošėjas yra blogas žmogus, kurio tikslas – išnaudoti ir apgauti visus kitus. Melas iš principo yra labai svarbus gynybos mechanizmas, tai daryti pradedame nuo pat mažumės, siekdami kažko išvengti. Lošiantieji melą taip pat renkasi nenorėdami pasekmių: nutraukti santykius su visuomene, kolegomis, draugais. Jie bijo nuvertinimo, kadangi visuomenė vis dar bręsta šiuo klausimu, tad lošėjas meluodamas stengiasi apsaugoti save.
Lieka klausimas – kodėl ta problema yra nematoma? Lošėjai puikiai valdo savo emocijas, gali džiūgauti, pokštauti, o viduje jausti labai daug kančios ir nerimo, ką daryti su skolomis ir ką pasakyti artimiesiems. Neretai šeimai būna didelis šokas sužinojus apie pralošimų mastą. Atrodo, nieko baisaus šiek tiek palošti, o iš tikrųjų tai vyksta jau penkerius metus, ir skolos siekia kelis šimtus tūkstančių eurų. Būna visiškai skaudžių atvejų, kai žmonės planuoja statyti namą, taupo santaupas, o kai ateina diena eiti pas pardavėją, paaiškėja, kad tų pinigų nėra ir šeima skęsta skolose.
Skaitant lošėjų istorijas, dažnai yra minima, kad paskutiniu žingsniu prieš pagalbos ieškojimą tampa dugno pasiekimas. Kaip atrodo ši fazė?
Dugnas yra emocinė būsena, kurioje priimi savo bejėgystę savarankiškai sustoti, pavargsti nuo situacijos ir nori poilsio. Tai gali paskatinti sveikti, nes susilpnėja žmogaus gynyba, įvyksta pripažinimas sau, kad aš nieko nebekontroliuoju. Žmogus priima sprendimą atsiverti aplinkai, priimti visavertę pagalbą.
O pagalba būna dvejopa. Pirmosios pagalba nepavadinčiau to, kai artimieji galvoja, kad gali padėti išspręsti skolų klausimus. Tai nėra naudinga, nes nesusiformuoja ryšys tarp veiksmo ir pasekmės. Žmogus pats turi tai patirti, tada ir dugnas ateina greičiau. Jeigu visada dengsime skolas, tai toks problemos sprendimas ves prie tolesnio lošimo.
Kartais kompulsyvūs lošėjai įtraukia ir savo artimuosius, kurie tarsi apimti hipnozės patys nesupranta, ką daro, ir bando išspręsti problemas. Kai ateina signalas būtent tokios pagalbos, siūlyčiau sustoti ir aiškiai pasverti, ar tai yra teisinga. Pagalbą, mano manymu, gali suteikti tik specialistai, kurie dirba su šia problema. Nenoriu kaltinti artimųjų, kad jie yra netinkami, nes sprendžia lošėjų problemas atiduodami skolas. Ne, šeima taip pat turi aibę baimių, jie irgi bijo, kad lošėjas gali patirti nesėkmių ar net minčių apie savižudybę.
Koks laukia gijimo kelias lošėjui, kai jis nusprendžia, kad nori pradėti sveikti?
Pirmiausia reikia kreiptis į psichinės sveikatos specialistus: psichologus, psichiatrus, psichoterapeutus. Taip pat galima kreiptis į priežiūros tarnybą, kur šiuo metu dirba trys psichologai. Teikiame neatlygintinas trumpalaikes konsultacijas, informacinę ir visuomeninę paramą. Yra priklausomybės ligų centrai, kurie taiko Minesotos ir CRAFT programas. Taip pat labai stipri Kęstučio Dvarecko vadovaujama „Aš esu“ bendruomenė. Labai svarbu, kad įsitraukia Bažnyčios žmonės, nes dvasinė parama – labai reikalinga. Yra anoniminių lošėjų grupės, kurios dirba visuose Lietuvos didmiesčiuose. Dideliu efektyvumu pasižymi psichoterapija, nes tai yra elgesio priklausomybė, kurioje reikia išmokti keisti elgesį ir mąstymą.
Artimieji taip pat gali įsitraukti į problemas, patirti dvasinių kančių, todėl pagalba reikalinga ir jiems. Mūsų tarnyba turi artimųjų paramos grupę, priklausomybių ligų centrai ir kunigo Dvarecko bendruomenė taip pat siūlo pagalbą. Priemonių yra, tereikia išdrįsti ir leisti sau.
Norėtųsi, kad būtume pakantesni, ištiestume ranką pažeistiems visuomenės nariams, kad jiems būtų drąsiau grįžti. Sveikti yra gerokai lengviau, kai žinai, kad kas nors tavęs laukia.
Kuri dalis besigydančiam žmogui visame šiame etape būna pati sudėtingiausia?
Atkryčiai, nes, kad ir kaip keista, tai yra lėtinis sutrikimas. Žmogui gali kilti mintis, kad, jei du mėnesius nelošiau, tai aš jau sveikas, ir viskas bus gerai. Bet tai ne proto problema, nes lošimas traukia ne kvailus – dažniausi atvejai būna tarp aukšto intelekto žmonių. Priklausomybė yra neišgydoma, ji visą laiką bus, bet žmogus gali išmokti su ja būti tiek, kad jo nevargintų.
Ar žinoma, kiek statistiškai žmonių atkrenta?
Yra ta liūdnoji statistika, kad priklausomybę įveikia labai nedidelis procentas, apie penktadalį. Bet susitvarko tie, kurie daro ne tai, ką nori, o tai, ką reikia. Dauguma lošiančiųjų nori, kad gydymas patiktų: ten aš neisiu, nes neįdomu, nereikia. Tada klausimas labai paprastas: tu nori sveikti ar nenori? Protas visada norės, kad būtų malonu, gera ir lengva. Joks gydymas nebus malonus, joks vaistas nėra saldus. Jeigu vaistas kelia džiaugsmą, vadinasi, tai yra narkotikai.
Labai svarbu suprasti ir susitaikyti, kad kelias į sveikimą yra ilgas. Deja, atkryčiai gali įvykti ir po ilgo nelošimo ir tam tikrų terapijų. Lošėjai visada turi būti parengtyje ir žiūrėti į save ne kritikuojamai, o kritiškai. Ir stengtis nelošti šiandien vieną dieną.
Kiek yra veiksmingas apribojusių savo galimybę lošti asmenų registras?
Šiuo metu galiojančių prašymų skaičius yra beveik 16 tūkst., būtent tiek asmenų yra apriboti. Reikia suprasti, kad tuo metu žmogus ne siekia sveikti, o išnaudoja registrą kaip būdą pailsėti nuo lošimų. Suprantama, kad pats noras lošti nesikeičia, ir kai sukyla impulsas, žmogus ieško būdų: lošia per trečius asmenis, pasinaudoja ne savo asmens tapatybės dokumentu.
Kartais gauname lošėjų nusiskundimų, kad jie tiesiog būna nepatikrinami. Vėlgi klausimas lošimų organizatoriams: kas nutinka, kad jų įsipareigojimai yra nevykdomi? Remdamasi įstatymu, bendrovė privalo tikrinti asmens dokumentą ir ar jis nėra apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre. Įmonėms reikėtų skirti gerokai didesnį dėmesį ir dirbti su personalu, kad šis vykdytų savo įsipareigojimus. Nenoriu perkelti atsakomybės vieniems ar kitiems, bet panašu, kad spraga susidaro, ir reikia į šią problemą žiūrėti sistemiškai. Registras yra efektyvus, jeigu veikia kartu su kompleksine pagalba: dirbant su psichoterapeutais ar besigydant reabilitacinėje programoje.
Lošėjas pateikęs prašymą lygiai taip pat gali jį ir atsiimti?
Taip, dėl to ir sulaukiame priekaištų. Įstatymas numato, kad minimalus terminas, kurį asmuo privalo išbūti – šeši mėnesiai. Nepriklausomai nuo to, kokiam laikui prašymas yra pateiktas, po pusės metų galima pakeisti nuomonę, o apriboti žmogų prieš jo valią negalime. Būna atvejų, kai asmuo pateikia prašymą ir atbėga po mėnesio sakydamas, kad nebenori.
Esame praktikoje susidūrę su žmonėmis, kurie prašymą teikia vieną, antrą, trečią kartą, ir tik penktą kartą atvykęs asmuo pradeda kalbėtis apie problemas, kad vis dėlto kažkas neveikia. Mes irgi atkreipiame dėmesį: kalbamės apie pateikimo priežastis, siūlome pagalbą. Žmogui atsiimant prašymą stengiamės palaikyti dialogą ir sukelti dvejonių, ar tai tikrai tinkamas sprendimas. Prašymas nėra gydymo priemonė, tai ankstyva intervencija – matau problemą, galiu mėginti ją apriboti.
Dar viena problema – azartinių lošimų reklamos. Kokį jos daro poveikį tiek pačiai visuomenei, tiek lošėjams?
Reklamos tikslas yra pritraukti dėmesį, o tai tikrai pavyksta. Jeigu reklama nepritrauktų lošiančiųjų, tai bendrovės neinvestuotų milijonų. 2022 m. už reklamas lošimų bendrovės skyrė kiek daugiau nei 12 mln. eurų.
Ypač jautriai reaguoja tik pradedantys sveikti lošėjai. Jiems tai kelia pyktį, susierzinimą, jie skundžiasi priežiūros tarnyboms, esą mes nieko nedarome, esame apkaltinami, kad reklamos yra rodomos ir neva gauname naudos. Lošėjai pasakoja, kad sėdi, pavyzdžiui, su žmona, žiūri televizorių, ir pradeda rodyti azartinių žaidimų reklamą. Iš karto kyla gėda ir mintys, kad žmona turbūt galvoja, jog pamatęs reklamą vyras nori lošti. O žmona jaučia įtampą, kad reikia perjungti kanalą, nekelti pagundų. Žmones tokie dalykai labai veikia emociškai.
Ar priklausomi nuo lošimų žmonės gali žiūrėti ir dalyvauti sportiniuose žaidimuose, ar einant sveikimo keliu patariama tokių vengti?
Jeigu žmogus turi problemų su sporto lošimais, natūralu, kad stebint sportinius renginius galvoje pradeda kilti mintys: įdomu, koks dabar koeficientas už šitą komandą, reikia pasižiūrėti, todėl eisiu į lažybų puslapį. Gali kilti iliuzija, kad žinios kažką reiškia, ypač sportu besidomintiems asmenims. Nė velnio, mes neturime įtakos komandai, kartais įvyksta atsitiktinumas, ir favoritai pralaimi. Sportininkai patys yra azartiškesni, jie tuo gyvena, todėl ir įsitraukimo į lošimus rizika jiems yra didesnė nei nesportuojantiems asmenims. Bet tai nereiškia, kad visi sportininkai be išimties yra patologiniai lošėjai.
Jeigu kyla mintis palošti, turi atsisakyti dirgiklių. Pirmiausia – bet kokių lošimo rūšių, netgi lažinimosi su draugais iš atsispaudimų, kad tai nestimuliuotų smegenų be tikslo. Net ir stalo žaidimuose kartais įvyksta lošimo faktų, pavyzdžiui, žaidžiant „Monopolį“ sugalvojamas prizas – sumetama po du eurus, ir laimėtojas pasiima visą banką. Jau vyksta lošimas, todėl nedarykime to namuose, geriau bendraukime. Žaidimai padeda lavintis, ugdo kūrybingumą, o lošimai visų šitų dalykų neturi.
Kokios Lietuvoje taikomos prevencijos priemonės nuo lošimų? Kiek jos yra efektyvios?
Pagrindas yra visuomenės švietimas, kad problema egzistuoja. Labai svarbu šviesti ne tik suaugusiuosius, bet ir paauglius, nors apie probleminį lošimą kai kuriose šalyse kalbama jau nuo darželio. Norėtųsi, kad Lietuvoje būtų daugiau lektorių, kurių dabar yra vos keli, ir vienas iš jų esu aš. Turime portalą Nebenoriulosti.lt, kur galima rasti informacijos apie pagalbą, straipsnių ir rekomendacijų.
Didelį darbą turi atlikti ir lošimų organizatoriai. Mes rengiame atsakingo lošimo rekomendacijas, taip pat buvo pristatytos atsakingo lošimo gairės, išplečiančios tas rekomendacijas ir paaiškinančios, ką būtų galima daryti. Turėtų būti dirbama su pačiu lošimų personalu, kuris tiesiogiai dirba su klientais. Taip pat yra apsauginės priemonės, kad asmuo negalėtų pralošti daugiau, negu uždirba. Aibės priemonių, bet pirmiausia – problemos viešinimas, kad tai nėra tiesiog problema, ji gali sukelti labai rimtų pasekmių. O ar tai būsiu ne aš – čia jau kitas klausimas.
Straipsnis paimtas iš Bernardinai.lt