Lengvų pinigų ištroškę lietuviai vis didesnes sumas pralošia kazino. Apie tai, kad žmonės lošdami įsisuka į priklausomybę, dėl kurios galiausiai klimpsta į skolas, liudija ir apsiribojusių sau galimybę patekti į kazino žmonių registras: lošimų priežiūros tarnyba kas mėnesį sulaukia virš tūkstančio prasilošusių žmonių prašymų jų neleisti į lošimo vietas.
Vienas lošėjas Tomas pasakoja, kad sveikti nuo lošimo priklausomybės jį privertė tik sukrėtimas, kai banditai uždarė jį rūsyje ir grasino nužudyti. Noras greitai gauti daug pinigų, dedant minimalias pastangas, suvilioja daugelį. Būtent todėl kazino verslas jau daug metų egzistuoja daugelyje pasaulio šalių, politikai jį prieš keletą dešimtmečių įteisino ir Lietuvoje.
Tik lengvų pinigų paieškos žaidžiant lošimų automatais ar ruletę dažnu atveju žmonėms baigiasi priklausomybe nuo lošimo. Taip nutiko ir Palangoje gyvenančiam 54-erių Tomui, kuris jau 15 metų nelošia. Vyras skaudžiai prisimena laikus, kai pradėjęs lošti pateko į velnio žabangus.
„Aš pradėjau lošti nuo 1991-ųjų. Man buvo 21-eri – užsikabinau, pradėjau lošti ir visiškai lošiau iki 2001 metų, kol kreipiausi pagalbos“, – atsimena Tomas. Tomas pasakoja, kad užsikabino tuomet, kai šalyje atsirado pirmieji lošimo automatai. „Aš kaip į darbą, 10-ą ar 11 atsidaro kino teatras, aš iki 21 „pramaigau“ tas „knopkes“, ir ilgainiui man tai tapo laiko praleidimo būdu“, – atvirauja vyras. Laikui bėgant Tomo pralošiamos sumos tik augo, galiausiai jis pralošė ir 3 kambarių butą Vilniuje: „Ekvivalentai, ten grubiai 10 tūkst. dolerių, tada tiek panašiai kainavo 3-jų kambarių butas, aš vieną naktį 7 tūkst. pralošiau, po to sustojau, ir dar kitą naktį likusius. Iš principo per 2 naktis.“ Tačiau net tai lošėjo nesustabdė. Jis pasakojo, kad nedirbo, neturėjo pinigų, gyveno su moterimi kaip alfonsas. Net kai sugyventinė kartą paprašė kažką parnešti iš parduotuvės, davusi jam nedidelę sumą, jis pralošė ir ją. „Kodėl aš būdavau durnas, kai gaudavau pinigų, negaliu sau atsakyt, ar papasakot“, – atvirauja Tomas.
Sveikti nusprendė po šokiruojančios akistatos
Pinigų lošimams Tomas prasimanydavo kartu su kitais banditais sukdamas finansines aferas. Tomas apsisprendė sveikti po vieno žiauraus nutikimo su to meto kriminalinio pasaulio bendražygiais. „Mes kažkiek plojom PVM, ir į mano sąskaitą pervedė virš 40 tūkst. litų, ir tie pinigai buvo ne mano, mano buvo nedidelė dalis. Ir aš žinojau, kad ten žymiai galingesni žmonės, kad aš už tai atkentėsiu. Aš nusiėmiau tuos pinigus, ir per 2-3 dienas pralošiau“, – sako vyras.
Tomas bandė slapstytis, bet galiausiai banditai jį surado, stipriai primušė su beisbolo lazda, išvežė į Utenos rajoną, atėmė dokumentus, banko korteles, čekius. „Pasakė, kad ryte atvažiuos kileris, tave nušaus. Ir tada buvo susivokimas, kad aš ne į tą pusę gyvenu, kad mano gyvenimas eina velniop. Kad ne jie kalti, o čia aš prisidirbau. Mane pakankamai stipriai sulaužė morališkai, ir jei tada aš pykau, dabar suprantu, kad tai vienas iš geresnių mano gyvenime lūžių“, – teigia 54-metų Tomas.
Pasekmės – dažnai siaubingos
Tomo istorija, deja, viena iš nedaugelio sėkmės istorijų. Lošimų priežiūros tarnybos psichologas Olegas Mackevič, dirbantis su lošėjais, sako, kad patologinio lošimo pasekmės dažnai siaubingos. Žmonės įklimpsta į tūkstantines skolas, kartais jos siekia 100-tus tūkstančių ir net perkopia pusę mln. Žmogų apima neviltis, nematydamas išeities, jis nutaria pakelti prieš save ranką. „Iš savo praktikos tikrai turėjau lošiančių, kurie pasirinko būtent tokį kelią – tai yra savižudybę“, – sako Lošimų priežiūros tarnybos atstovas Olegas Mackevič. Anot psichologo, skaudžias lošimo pasekmes žmogus išgyvena, kai liga jau būna pažengusi ir jis įsisuka į didžiules skolas – tiek greituosius kreditus, tiek skolas kriminalinio pasaulio žmonėms. Tuomet atsiranda nevilties iliuzija, kad skola – pagrindinė problema, ir atiduoti jos kitaip, nei lošiant, nepavyks. „Iš didžiausių – 700-800 tūkst. Tikrai, tie kas kreipiasi pradžioj. Pavyzdžiui, lošimo 5 metai, tai jie turi 15-20 tūkst. eurų. Bet kokie 50 proc. – skolos apie 80-100 tūkst., čia tie klientai su kuriais dirbam. Ir retesni atvejai – 700-800 tūkst., kai žmonės nesustoja“, – išskiria Lošimų priežiūros tarnybos atstovas Olegas Mackevič. Anot psichologo, kai kurie lošiantieji, supratę, kad savo potraukio lošti nekontroliuoja, rašo prašymą į Lošimų priežiūros tarnybą ir prašo jų neįleisti į kazino. Uždrausti sau patekti į kazino galima bet kokiam terminui, tiesa, sutartį įmanoma atšaukti praėjus pusmečiui nuo jos įsigaliojimo. Nuo 2017 metų tarnyba per mėnesį sulaukdavo nuo 300 iki 400 tokių prašymų, tačiau jų skaičius kasmet augo. Jau 2020-aisiais tarnyba per mėnesį sulaukdavo vidutiniškai po 500-us prašymų, 2021-aisiais – nuo 600 iki 700-tų, 2022-aisiais vidutinis prašymų per mėnesį skaičius siekė 1 tūkst., o pernai metais nuo 1100 iki 1300 prašymų per mėnesį.
Negauna nemokamos ilgalaikės reabilitacijos
O kartu su augančiu prašymų uždrausti sau lošti skaičiumi auga ir lošimo verslo pelnas. Vertinant 10-ies metų kazino pajamų pokyti, nuo 2012 metų lošimus organizuojančių bendrovių pajamos iki mokesčių augo daugiau nei 130 milijonų. Šiuo metu yra 12 bendrovių organizuojančių azartinius lošimus ir lažybas, kai kurių bendrovių pelnas siekė beveik 40 mln. eurų. Su priklausomais žmonėmis dirbantis reabilitacijos centro vadovas kunigas Kęstutis Dvareckas sako, kad šalis nesuteikia tinkamos pagalbos patologiniams lošėjams. Esą jie, skirtingai nei asmenys, priklausomi nuo alkoholio ir narkotikų, negauna nemokamos ilgalaikės reabilitacijos. „Priklausomam vien nuo lošimų ilgalaikės reabilitacijos padėt negali, tai mes priimam į dienos centrą, bandom dirbt individualiai, bet į reabilitacijos programą priimti negalim, nes niekas nefinansuos“, – tvirtina Reabilitacijos centro „Aš esu“ vadovas Kęstutis Dvareckas. Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
Straipsnis paimtas iš tv3.lt
Straipsnis paimtas iš tv3.lt